Shokoofeh Azar – Nušvitimas žaliojoje slyvoje

Tai knyga, kuri išneša tave į anapusybę, į pasaulį, esantį viena koja čia, o viena koja ten, anapus Stikso upės. Negana to, skaitant atrodo, kad visas tekstas (o kartu ir pats skaitytojas) su kiekvienu puslapiu vis labiau virsta viena didele metafora.

Šios knygos pamatuose plyti Iranas ir Islamo revoliucija. Temos tokios tolimos, kad itin sunku (gal net neįmanoma) tinkamai ir prasmingai suvokti ten vykstančių įvykių ir aktualijų. Tačiau literatūros kalba tuo ir nuostabi, kad padeda skaitytojui perbristi kultūrinius barjerus ir išverčia visiškai nepažįstamą pasaulį į tavo kalbą.

Skaitydamas šią knygą jautiesi lyg šapelis didelėje upėje. Jos srovė neša į priekį, bet visai netrukus, pagautas sūkurio esi grąžinamas atgal, o tuomet – vėl į priekį, ir vėl atgal ir t.t. Panirus į tokią upę (tokį kūrinį), svarbiausia nesijausti viršesniu už tekstą ir nemėginti jo sukontroliuoti ar suvaldyti. Turi atsipalaiduoti ir atsiduoti jam. Tavo klausimai ir patarimai čia niekam neįdomūs, nes tai – visai kitas pasaulis ir pirma turi jį pažinti, o tik tuomet galėsi pamėginti paaiškinti. Tai pasaulis, kurio centre – šviesa, sklindanti iš žaliosios slyvos. Tos šviesos ir šešėlių takais tave ši knyga ir vedasi, nešasi, plukdo. Skaitydamas supranti, kad esi mažas, bet kitaip ir negalėtų būti.

„Myris turi daug privalumų. Staiga pasijunti laisva, lengva ir jau nebijai mirties, ligos, nuosprendžio ar religijos. Neprivalai suaugti, gyventi tarsi savąjį, o iš tikrųjų kartoti kitų gyvenimą. Neprivalai mokytis ir atsakinėti per egzaminą, kokie yra religijos pagrindai arba kada malda pasidaro neveiksminga. Tačiau man myris žaviausias tuo, kad vos užsimanai ką nors sužinoti, išsyk žinai. Kon fajakon. Visiškai paprasta. Užsimanai kur nors atsidurti, ir jau esi. Nereikia sukti galvos. Supratau tai tą pačią dieną, kai numiriau.“

Ši knyga – tai istorijų pasakojimo menas, suaudžiant jas į vieną didelį audeklą. Daugybė istorijų tarp gyvenimo ir mirties, tarp vėlių ir džinų, tarp prakeikimų ir palaiminimų.

Tekstas pilnas tautosakos, kurią norint tinkamai suprasti reikia pačiam pradėti ja domėtis, nes niekas tau neateis ir nepadės, kol pats nežengsi į priekį. O kai žengsi, kai panersi gilyn, suvoksi, ką visa tai reiškia ir pajusi šviesą savo rankose, šviesą, nusklendusią nuo žaliosios slyvos.

„Labai anksti, dar apyaušriu, būdavo, atsisėdu prie gėlės pumpuro ir žiūriu, kaip užgimsta rasos lašas, kaip jame atsispindi saulėtekis ir kaip jis paskui išgaruoja, išgirstu trumputį pražystančio pumpuro atodūsį, pasklindantį aplink akimirką tarp žmonių ir gamtos nedėmesingumo ir triukšmo. Paliečiu pirštų galiukais vos prasivėrusius vainiklapius, visa lyta pajuntu juos kaip vainiklapius. Uodžiu juos ir visą mane persmelkia gėlės kvapas.

Pamažu išmokau užsimerkti ir visas šešias jusles sutelkti į vieną, į klausą, kad geriau girdėčiau gėlių atodūsius. Ilgainiui pasiekiau meistrystės, galėjau atskirti rožės ir figmedžio atodūsi, kai skleidžiasi pumpuras. Garsas, pasigirstantis sulig rožės pražydėjimu, primena švelnų drovios įsimylėjėlės bučinį mylimajam į lūpas, suprakaitavusias nuo meilės gausos, o figmedžio žiedas skleidžiasi su garsu, panašiu į oro bučinį tolimam mylimajam. Tarsi švelnios lūpos ore tylutėliai bučiuotų mylimojo atminimą.“

Bet ši knyga ne vien vėlės ir mistiniai pasauliai, kartu tai – ir griežta politinė kritika, masinės neteisybės jausmas, skaudančios vietos, kurios mums tolimos dėl kultūros skirtumų ir fizinių atstumų, tačiau per tekstą viską pajunti ir supranti. Gyvenimas (kartu su visomis jį ištinkančiomis neteisybėmis ir džiaugsmais) gali būti vadinamas daugybę vardų, tačiau kiekvieną dieną jis vėl grįžta ir atkartoja pats save.

O kai skaitant žvilgsnis nukrypsta pro langą, pastebiu paukštį, lesantį nuo žemės trupinius ir jo čirpimas verčia atkreipti dėmesį. Verčia žiūrėti į jį ne tik kaip į paukštį, bet kaip į kažką daugiau, verčia perverti jį žvilgsniu kiaurai plunksnas. Verčia klausti, kas už viso to slepiasi ir ką visa tai reiškia. Ir supranti, kad tas žvilgsnis yra perimta iš knygos. Ji savita ir tuo užburia skaitytoją, verčia atkreipti dėmesį, įsiklausyti. O įsiklausyti tikrai yra į ką.

Ir dar – viskas versta iš persų kalbos. Tik pagalvokit!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Eshraq-e derakht-e gojeh sabz
Vertėja/Vertėjas: Austėja Merkevičiūtė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: