Steve Sem-Sandberg – V.

Knyga tamsi ir sunki. Lygiai kaip ir jos viršelis. Ją aptraukusi dulksna, kuri gula ant tavęs sluoksnis po sluoksnio, ir netrukus jautiesi taip lyg temptum su kiekvienu žingsniu vis sunkėjantį svorį.

Siužetas skaitytoją nukelia į XIX a., blaško nuo vieno šešėlio prie kito. Mala po dulkes, tamsą, purvą, nepriteklių, lūšnas bei užeigas. Po gatvės grindinius ir palėpes, kuriose knibžda ne vabzdžiai, o žmonės. Galiausiai visi jie pasklinda. Į miestų aikštes, į užstales ir pastales arba kaip V. – į kažkokią šviesą, kuri tik vaidenasi, o iš tikrųjų yra neįmanoma. Tokiems kaip V. – liūdniausia, jie blaškosi ir neranda išėjimo, tiki pašaipiais žodžiais ir meluojančiomis moterimis, net jeigu visi perspėja to nedaryti. Toks tas V., toks jo gyvenimas, blaškomas vėjo. Čia – kuičiasi arklidėse, o čia – nebetekęs vilties juda su kitais kareiviais kažkokio menamo priešo link. Ir tas judėjimas atrodo amžinas, ir jo tamsa išsklinda kaip rašalas, kol tampa nebesvarbu pusė, kurią palaikai, nes čia nėra pusių, nėra kažkokios ideologijos ar pakylėjimo. Esi tik tam, kad nebūtum vienas. Judi su grupelėmis kitų kareivių (net jeigu paties Napoleono (!) vardu; iš tikrųjų jokio skirtumo kieno). Judi, kol viskas įgrista, darosi koktu ir nepakeliama, kol pradedi vengti paties judėjimo, bet negali nusikratyti jo tamsos ir šešėlių, pro kuriuos visai netikėtai atsiveria Kaunas, Žiežmariai, Vilnius, istorinių įvykių atplaišos, bet visur – ta pati gaišatis ir vargas. Nuo vieno užkampio į kitą.

„Paliovus snigti, temperatūra dar labiau nukrenta. Oras tampa skaidrus ir traškus. Apie vidudienį dienos šviesa sminga tarsi į gilų šulinį, kurio sienos lyg aštriomis geležinėmis adatomis apkaustytos šalčiu. Su kiekviena valanda žvarba smelkiasi vis giliau į plaučius. Veidas ir rankos apmiršta. Dėl vėjo, vėl žeriančio sniegą jiems į akis, regos laukas vis labiau traukiasi, o atstumas tarp pagrindinės kolonos ir belaisvių bei sužeistųjų vis didėja.“

Skaitau apie tą V. žygį per Lietuvą ir jaučiuosi tarsi pabudęs iš kažkokio sapno. Tarsi skaityčiau atskirą gyvenimą. Ir kol esu paniręs į jį, klausiu savęs tik vieno – kur veda ši knyga? Visos dalys turėtų jungtis į bendrą piešinį, tačiau jos, tarsi ta pakrikusi kariuomenė, grupelėmis tolsta viena nuo kitos. Taip ir V., tolsta nuo knygos epicentro. Kartais atrodo, kad vietomis nutolsta taip toli, jog netgi atplyšta ir tampa kažkokia savarankiška atskira dalimi, dydžiu, gyvenimu, turinčiu savo epicentrą ir trajektoriją.

Iš vienos pusės ši knyga apie istorijos paraštes. Apie dalykus, kuriuos įprasmina ne jie patys, o istorija, kurios paraštėse jie atsidūrė. Iš kitos pusės, skaitant šią knygą, sunku išskirti kas vyksta aplink. Kas yra ta istorija, kurios paraštėse tarpsta V. ir kiti gyviai. Nes viską apėmusi niūra ir nyka, o pro jas sunku atskirti, ar žvelgi į pilką dangų, ar tik į žemėtą veidą. Ar girdi žuvėdrų klyksmą, ar vis tik kūdikio. Viskas sulimpa į vieną. Purviną sniego kamuolį. Šaltą, pilkai juodą, dar nespėjusį ištirpti, bet jau atidavinėjantį galus. Ir, žinoma, puikiai suprantantį, kad jo laikas suskaičiuotas. O tas skaičius yra V. Arba Voicekas.

„Ką jam į tai atsakyti? Kad nuo karo žmogus atbunki ir tampi abejingas. Viskas tiesiog slenka pro šalį. Niekas negali jaudrinti ar įstrigti. Nes tai, kas įstringa, anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę.“

Knyga kaip debesys – kartais tiršta ir juoda, o kartais, kur ne kur, nušvinta šviesos properša. Bet po akimirkos ir vėl – virš tavęs tik apniukęs dangus, keletas padrikų paukščių, tolimas klyksmas, o gal kvyktelėjimas, o gal prunkštelėjimas ir vėl viskas iš naujo – dar vienas šešėlis su savomis properšomis. Taip ir slenka tekstas, kaip debesys, genamas nepaneigiamo vėjo. Kol pabaigoje ateina naktis ir tamsa viską sugeria į save, nes prieš jį visi lygūs ir visus ji praryja vienodai.

„Jis eina be paliovos tirtėdamas ir nesupranta, ar jį krečia drugys, ar žemėje pasislinko kokia ašis. Ar todėl medžiai linksta virš kelio tarsi įtempti milžiniško lanko? Ar todėl mėnuo susisupęs į peleninį apsiaustą, o paukščių virtinės danguje braižo keisčiausius raštus? Ar todėl aukštai dausose ratais suka varnos? Ar todėl arimuose riogso palikti plūgai, įšalę į žemę tarsi didžiuliai dantys? Jis svarsto, kad visas tas aplink vykstančias keistenybes kažkam reikėtų paliudyti. Natūrali pasaulio dermė pakirsta. Viskas praradę tvarumą.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: W.
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 424 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Virginija Kulvinskaitė – kai aš buvau malalietka

Atsivertus šią knygą, kaip niekad aiškiai nušvinta, kad skaitomų knygų seka yra ypatingai svarbi. Kaip ir bet kokia kita patirčių seka, nes įvairūs įspūdžiai ir išgyvenimai dar kurį laiką meta savo šešėlį ant visko, kuo užsiimame jiems neišblėsus.

Šią knygą užsimaniau perskaityti užsikabinęs vos už kelių periodinėje spaudoje autorės publikuotų esė, tačiau taip jau sutapo, kad į mano rankas knyga pakliuvo iš karto po Knausgardo ir tai buvo jos mažytė savižudybė. Nes tokią knygą reikia skaityti prieš Knausgardą. Kitu atveju pradedu nevalingai šias knygas lyginti, laikydamas Knausgardą atspirties tašku, ir svarstyklės niekaip nepajuda malalietkos pusėn. Knausgardas buvo gylis – lėtas, bet užtikrintas upės tekėjimas, tuo tarpu malalietka – tai skaidrus ir mirgantis upelio paviršius, nebeegzistuojančių pastatų iškabos, nebelankomos vietos, nebevartojamos svetimybės ir visa pulsuoja praėjusio amžiaus dešimtuoju dešimtmečiu.

Ir nors pradžioje atrodo, kad ši knyga – natūrali gyvenimo išdava, t.y. kad ji negalėjo neatsirasti, vis vien turiu sau užsirašyti, kad kartais apnikdavo jausmas, jog knygą autorė rašė ne tiek savo, kiek kitų noru. Ir gal ne tiek rašė, kiek sudėliojo, sumodeliavo ir paruošė publikavimui. Mat ji dvejopa, pasitinka kaip gaivaus oro gūsis, o tuomet tas gūsis netikėtai apvyniojamas tekstais, kurie turėtų jį tik sustiprinti, bet vietoje to – uždusina, užveria langus. O tada, kai jau atrodo, kad viskas taip ir nusibaigs, vėl pajunti gūsį – tik jau iš kitos pusės, iš nugaros. Dingsta atmintis ir prasideda dabarties poetika. Užbaigiama taip stipriai, kad atrodo, ne pradžia, o būtent pabaiga yra knygos ašis. Būtent apie tuos kelis pabaigos tekstus ir turėtų būti lipdomi visi kiti. Kaip pažadas, kad dar ne viskas baigta. Ir nors dažnai pažadai lieka pažadais, tikiu, jog šios knygos pažadas nėra tuščias, kad iš jo dar išdygs medis ir mes dar valgysime ant jo užderėjusius vaisius.

Labai svarbus šios knygos (nors gal ne tiek knygos, kiek knygos sklaidos) aspektas – auditorija, kuriai šie tekstai skirti. Ji labai konkrečiai apibrėžta laike (praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis) ir vietoje (Vilnius), todėl natūraliai kyla klausimas, ar knygą priims ir tie, kuriems nei laikas, nei vieta nekelia ypatingų sentimentų. Aš esu tikslinė auditorija, todėl mane ši knyga atliepia, tačiau ar pavyks prasimušti pro toliau sekantį kiaušinio lukštą neaišku. Ir vis tik, jeigu pavyktų – tiek knygai, tiek autorei iš karto atsivertų visai kiti horizontai, kurių ir linkiu.

„keisti ryšiai tarp to, kas buvo, ką skaičiau, ką atsiminiau ar sugalvojau ir prisiskyriau sau, savo gyvenimui, supainioja taip, kad vakare atsigulus lovon sunku atskirti, kas iš tiesų šiandien nutiko, ar tai gera, ar bloga, – kūnas neatsipalaiduoja, minčių gijos neišsitiesina, nes tam reiktų kito rankų, ant kurių galėtum vynioti tuos siūlus tarsi minkštus antrankius, o kai lieki viena, tegali naudoti save. keisčiausia, jog įsisiautėjusią atmintį geriausiai įveikia kita, svetima, už tavąją didesnė, grakštesnė, aštresnė atmintis, todėl dabar įsivaizduoju vėją, skersvėjus, leidžiančius išeiti, ir tada jau šiek tiek iš savojo repertuaro, kad būtų lengviau užmigti – kaip sienų apmušalai lupasi tarsi glitus luobas, kyla supelijusių daiktų bangos, paskui prasideda atoslūgis, atidengiantis tuščią pakrantės ruožą, lapai išpustomi, jie blaškosi po kambarius, susigūžia kampuose ir virsta dulkėmis; anksčiau ryškiaspalviai, aštriabriauniai daiktai netenka spalvų ir formų, ima gesti iš vidaus, jų paviršius skilinėja, pamažu pratrūksta, atsiveria šalčiui, drėgmei ir, neatlaikę savęs, suyra.“

O dabar apie tuos užvertus langus, kuriuos jau paminėjau. Skaitant nekyla nė menkiausia abejonė, kad autorė yra tekstų ir literatūros žmogus, todėl šios knygos skaitymas – vienas malonumas, tačiau skaitydamas vis pagaunu save besimėgaujantį tuo malonumu, besižavintį iškabomis ir nedrįstantį užeiti į vidų. O jau visai netrukus suprantu, kad tam yra aiški priežastis – manęs niekas į tą vidų ir nekviečia, durys užrakintos ir galiu tik stengtis įžiūrėti kas tame viduje dedasi pro man paliktą dulkiną lango stiklą. Vargiai ką pro jį pamatysiu, tačiau iškabos ir afišos gražios, todėl nesunkiai nukreipia dėmesį, užmušdamos bet kokias intencijas žengti į vidų. Iškabos ir afišos. Jos pažįstamos, artimos, pjaunančios nostalgijos peiliu minkštuosius sielos audinius. Tokių tekstų pilnai pakanka, kad pamatytum save iš šono ir jau nebenorėtum reflektuoti savosios atminties. Juk žinai, taip įtaigiai nepavyks ir tevirsi nuo savęs apsalusiu ledinuku, mėginančiu kitus nemokšiškai (priešingai nei autorė) įtraukti skaitytoją ten, kur to padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Nes arba buvai ten ir tada, arba taip ir lieki kitoje pusėje durų, lango bei tų didelių ir nuostabių afišų.

Taigi, dviprasmiška knyga, sakyčiau, netgi dviveidė. Ir akivaizdžiai – gerokai labiau antrininkė, negu pirmoji autorės (bet susiraskite ir ją!). Vienaip ar kitaip, tai knyga, kurios reikėjo ir kurią perskaitęs galiu lengva ranka kitiems rekomenduoti padaryti tą patį.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 164 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Povilas Šklėrius – Ko negalima sakyti merginai bare

Nereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai: 228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Romain Gary – Aušros pažadas

Vilnius. Jono Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvė. Namo numeris – 16. Prie Lietuvos Geležinkelių pastato į dangų žvelgia mažo berniuko skulptūra. Tai – Romain Gary. Plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, 16-tuoju numeriu pažymėtame name praleidęs keletą vaikystės metų. Jį ir mane skiria vos 11 namų, todėl susitinkame gerokai dažniau nei pasimatau su didžiąja dalimi savo giminaičių. Anksčiau, prasilenkdamas, mintyse nesąmoningai kiekvieną kartą ištardavau jo vardą. Dabar – jau žinau jo istoriją. “Aušros pažadas“ – pirmoji mano perskaityta Romain Gary knyga. Ir nors knygos nugarėlė skelbia, kad jis parašęs daugiau nei 30 romanų, iki šiol visi jie sugebėjo mane aplenkti. O gal tai aš – kiekvieną kartą sugebėjau nuo jų išsisukti. Džiaugiuosi, kad pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo „Aušros pažadas“, nes tai – autobiografinis romanas. Būtent tai, ko reikia, pradedant pažintį su tokiu netikėtu ir nenuspėjamu autoriumi.

„Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d‘Anuncijus! Jis… <…> Jis siūdinsis drabužius Londone!“

Ši knyga – tai atviras ir nuoširdus išsipasakojimas. Viskas prasideda nuo vaikystės ir tęsiasi iki paskutiniųjų antrojo pasaulinio karo metų. Tačiau laikas knygoje nėra toks svarbus, daug svarbiau emocijos ir įspūdžiai. Nuotykių troškimas ir išpranašauta jėga, net ne vedanti, o tempianti į priekį. Jėga, kurią galima pavadinti meile. Vaiko meile motinai ir motinos meile vaikui. Tai – knyga apie ryšį, kuris toks stiprus, jog išlaiko net, atrodytų, pačius sunkiausius ir absurdiškiausius išbandymus. Tai – gyvenimas, netelpantis į įprastus rėmus.

„Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“

16-tąjį ir 40-tajį namus skiria neilga, tačiau aiškiai išreikšta įkalnė, kuri, įveikta skubiu žingsniu, priverčia keletą kartų kostelėti ir pradėti gaudyti prarastą kvapą. Tokia ir ši knyga – įvykis keičia įvykį, nuotykis – nuotykį, o didelis netikėtumas čia pat užgožiamas dar didesniu. Humoras, ironija, taiklūs pastebėjimai, išgrynintas stilius ir puikus vertimas susilieja į vieną didelę ir nuostabią patirtį, kuri ištrūkusi iš autoriaus lūpų sminga tiesiai į skaitytojo krūtinę. Ne viskas čia gera ir gražu, saldu ir šilta, tačiau autorius net itin jautrius išgyvenimus sugeba pateikti ne kaip nuoskaudą ar nusivylimą, o kaip patirtį, su kiekvienu atokvėpiu, su kiekvienu puslapiu atnešančią kažką naujo.

Aukštosios mados salonai, nekaltos apgavystės, mažo vaiko paslaptys, didelio vaiko aistros, krentantys lėktuvai, žūstantys draugai, dvikovos dėl garbės, Vilnius, Lenkija, Prancūzija, neįtikėtini atsitiktinumai ir tikėtinas nerimas, laimėtas stalo teniso čempionatas, paskutinysis patepimas ir grįžimas atgal į gyvenimą paneigiant visas medikų prognozes. Jeigu nebūtų parašyta, kad tai – autobiografinis romanas, būtų sunku patikėti, kad tiek visko galėjo nutikti vienam žmogui. Tiek daug ir taip sodriai. Tiesiog ne gyvenimas, o nuolatiniai mėginimai suktis iš nepavydėtinų situacijų, balansavimas ant itin plono lyno, keisčiausių atsitiktinumų pritraukimas. Nepaisant nuostabos, skaitant šią knygą, lengva išgyventi autoriui nutikusius įvykius ir sunku netikėti stebuklais.

Šiemet minimas Romain Gary šimtmetis. Tad pakankamai simboliška, jog būtent dabar susitikome pirmąjį (tačiau viliuosi – ne paskutinį) kartą. O norėdamas praplėsti knygos prasmių lauką, interneto platybės radau dar šiek tiek informacijos apie autorių. Kiek netikėta buvo tai, kad savo gyvenimą jis baigė savižudybe. Tai netgi kiek kitaip priverčia pajusti šią knygą, kuri tarsi išpažintis – verta išklausymo, supratimo ir išrišimo.

Rekomenduoju visiems. Tai – literatūra. Vilnius. Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvė. Berniukas, žvelgiantis į dangų ir į po truputį artėjantį – kupiną nuostabos, iššūkių ir netikėčiausių posūkių – savo gyvenimą.

Romain Gary:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vertinimas: 9.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La promesse de l‘aube
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 1960 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas

Knygą įsigijau dėvėtų knygų salone, gerokai pasklaidęs senstelėjusius lietuvių autorių opusus. Prieš tai nebuvau skaitęs T. A. Rudoko, tačiau šis vardas kažkuo traukė. Kažkada vedamas tokios pačios traukos įsigijau ir jo PK (pirmąją poezijos knygelę), kurią pervertęs ramiai paguldžiau knygų lentynon. Tuo tarpu “Saksofonisto“ perversti nepakako, norėjosi jį perskaityti.

„Atidarau vienas duris – tamsu, bet kažkas juda kruta, viskas aišku, atsiprašau, uždarau duris, atidarau kitas, kažkokia mergiotė kužda „nereikia“, bet iš balso aišku, kad reikia, ir netgi labai, aišku, atidarau kitas duris – jas tuoj pat užtrenkia jaunuolis, nutaikęs į mane švirkštą kaip šaunamąjį ginklą, ne žmonės, o durys, po velnių, einu myžt, tualeto durys – uždarytos, klausaus, girdžiu gražius garsus, gokčioja kažkas ir nevemia, pastovėjau kiek, trūko kantrybė, gal jums padėti, rėkiu, išsivemti, jei nemokat net išsivemti, tai ką jūs išvis mokat?“

Ši knyga susideda iš trijų apysakų, kuriose sprogsta jaunas ir pašėlęs pankiškas gyvenimas išspinduliuodamas į aplinką nevaržomą meilę, nesibaigiantį alkoholį, narkotikus, visišką atotrūkį nuo pilkos kasdienybės ir maištą, tekantį herojų venomis.

Visos trys apysakos skiriasi, tačiau jų pamatas – vienas. Tai jaunimas, gyvenantis taip, kad turėtų ką prisiminti. Tai nesibaigiančios šventės, šokiai, išgertuvės ir nuotykiai. Tai neblėstantis noras eiti į priekį ir daryti visus į galvą vos tik šaunančius dalykus. Tai gyvenimas čia ir dabar.

„Kaifas poezijos nemėgo. Literatūra jo nejaudino. Jam patiko gyvenimas, natūralus kaip degtinė. Jam patiko degtinė. Poezija jo nesvaigino.“

Jau vien herojų vardai (pseudonimai) pasako apie juos viską, ką skaitytojui reikia žinoti: Kaifas, Boksas, Džiazas, Faina, Gėlelė ir kt. Skaitant atrodo, jog tai, kas parašyta knygoje paimta tiesiai iš gyvenimo. O, turint omeny autoriaus gyvenimą, visai galimas daiktas, kad taip ir yra, kad taip kažkada iš tiesų (galbūt su tam tikromis variacijomis) ir buvo. Ir dėl to skaityti tik įdomiau. Beveik autentika.

Tekstas nėra sudėtingas. Ir nors nešvarus, gatvinis, tačiau nepretenzingas ir neperkrautas. Daug svarbiau ne kaip, o ką ir kodėl norima pasakyti. O pasakoma tikrai įdomių, šmaikščių ir netikėtų dalykų. Skaitant atrodo, kad autorius ir yra tas ant viršelio nupieštas saksofonistas, kuris virkdo savąjį instrumentą, o iš šio pasipylęs džiazas virsta raidėmis, žodžiais, sakiniais ir puslapiais, kurie plaikstosi pavėjui ir prieš vėją – čia lekiant motociklu, o čia jau bėgant maudytis nuogiems į nakties apsiaustą Baltijos jūrą.

„Betgi tu pasižiūrėk, švelniausioji, tu tik pasižiūrėk kaip jis groja, kaip nemokšiškai jis groja! Jis glamžo savo auksinį saksofoną kaip viešnamio kekšę, nes nemyli. Bet ir jo, matau, nemyli niekas, gal tik aš, nes mes visi, švelniuk, esame džiazo vaikai…“.

Persiskaito greitai ir lengvai. Bohemiškai pankiško ir pankiškai bohemiško gyvenimo atšvaitai negrįžtamai nutolusiuose (nes niekada nepatirtuose) prisiminimuose. Nežinau ar paaugliams ši knygelė tiktų, tačiau neabejoju, kad patiktų. O taip pat ir kitiems, kuriems nesvetimas džiazo skonis.

Svarbiausia, kad autorius nieko iš skaitytojo neprašo ir nieko neverčia daryti. Nei įtemptai mąstyti, nei spręsti kokias nors lygtis, nei vertinti ar teisti. Jis tiesiog džiazuoja ir palieka skaitytojui visišką laisvę – prisijungti arba ne. Tad viskas priklauso nuo jūsų – pirmyn.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: UAB “Rimas“
Metai: 1992 m.
Kaina: 4 Lt. Norint pirkti internetu bandykite ieškoti čia.

(c) veikiantis

Jozef Mackiewicz – Kelias į niekur

Knygą perskaičiau pagal rekomendaciją. Pats vargu ar tokią knygą būčiau pasirinkęs laisvalaikio skaitymui, tačiau, šiuo atveju, nesuabejojau ir likau patenkintas.

Jeigu labai trumpai, ši knyga apie žmogų (Pavelą) ir totalitarizmo rėžimą, kuris šiepia tam žmogui dantis. Rėžimą, kuris mesdamas vis didesnį ir tamsesnį šešėlį, artėja prie Lietuvos, kol galiausiai ją, kartu su visu regionu, praryja. Tai knyga apie pastangas – kai bandoma bėgti nuo to šešėlio, kai bandoma jo vengti, slėptis, taip pat apsimetinėti, kad šešėlio nėra arba, kad tai visai ne šešėlis, kol galiausiai, šis be jokių jausmų, argumentų ar pasiteisinimų paprasčiausiai sunaikina viską, kas pasitaiko jo kelyje.

„Viskas, išskyrus romano herojus, šiame pasakojime yra autentiška. Žmonės, žvėrys ir daiktai; įvykiai, slapti dokumentai ir datos; kaimų pavadinimai; aušra ir saulėlydis Maskvos laiku, per raistus bėganti linija, skyrusi Lietuvos ir Baltarusijos sovietines respublikas, taip pat visų kelių kryptys. Autentiškos valstybės saugumo liaudies komisariato – NKGB – karininkų pavardės.“

Skaitant knygą būtent tai ir jaučiama – tikrumas, neviltis, svyrančios rankos. Tarp eilučių beveik fiziškai galima apčiuopti skausmą, kuriam sunku likti abejingam. Ir tai kur kas giliau nei ši knyga. J.Mackiewicz parašė ir daugiau romanų, ir visi jie iš esmės apie tą patį – sistemą, kuri, visais atvejais, buvo neteisinga, iškreipianti žmonių mąstymą, sulaužanti juos ir paliekanti šalikelėje.

Ši knyga – tai filmas – traškanti bespalvė kino juosta, kurioje vizualumas neša į priekį, vis į priekį, su kiekvienu puslapiu, kiekvienu sakiniu, iki paties paskutinio. Ir visai nesvarbu, kad kartkartėmis lengva pasimesti tarp gausybės pavardžių ar veikėjų tarpusavio ryšių, pagrindinė linija išlieka aiški ir nekintanti. Verčianti ne tik skaityti bei suprasti, bet ir patirti.

Tai nėra pramoginis romanas – tai skaudanti autentika, kuri dabar atrodo tarsi sapnas. Tuomet, beje, ji irgi daug kam tokia atrodė, tačiau netikėti jos realumu paprasčiausiai nebuvo galima.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Droga donikąd
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Aidai
Metai: 2009 m. (originalas – 1993 m.)
Kaina: iš bibliotekos. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Alfonsas Nyka-Niliūnas “Dienoraščio fragmentai 1938 – 1975“

Knygą nusipirkau, nes ji (kaip jau tapo įprasta) buvo pakankamai pigi ir (kaip jau tapo įprasta) buvau girdėjęs apie ją keletą gerų atsiliepimų. Taip pat buvau baigęs skaityti “Adolėlio kalendorius“ ir reikėjo rasti kitą skaitymą rytams, prieš einant į darbą. Tad ši knyga man pasirodė kaip  tinkamas pakaitalas ir, kaip vėliau paaiškėjo, pro šalį tikrai neprašoviau.

Ši knyga – tai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai rašyti nuo 1938 iki 1975 m. O juose – įvairūs pamąstymai gyvenimiškomis temomis, atsiminimai apie draugus, komentarai apie tuometinio literatūrinio pasaulio peripetijas bei kiti pastebėjimai ar pajautimai apie patį gyvenimą. Tai nėra visas dienoraštis – tik jo fragmentai. Todėl reikia nusiteikti trumpiems ir neįpareigojantiems skaitymo kąsniams bei kąsneliams.

Tie, kas nežino, kas toks A. Nyka-Niliūnas, siūlau pasiskaityti čia. Tuo tarpu, tie, kas žino, manau supranta, kad jo gyvenimo kelias pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio. Ir kas svarbiausia – tas kelias vis dar tęsiasi! Šiuo metu A. Nykai-Niliūnui yra 92 metai ir jo dienoraščiai, spėju, vis dar pildosi.

Tuo tarpu šioje knygoje publikuojami dienoraščio fragmentai pradėti rašyti, kai autoriui tebuvo 19 metų. Taigi, pačioje jaunystėje. Pirmieji įrašai prasideda, kai autorius palieka savo gimtąjį Nemeikščių k. ir išvažiuoja studijuoti į miestą. Dienoraščio fragmentuose atsispindi esminiai jaunuolio sąmonę formavę epizodai, kurie kinta kartu su laiku. Fragmentai tęsiasi 38  metus, iki A.N.N. sukanka 56 m. Tai – ilgas, žodžiais turbūt nepamatuojamas laikas, kuris prasideda energingai bei šiek tiek jaunatviškai naiviai, ir baigiasi aprašant vieno po kito draugų, bendraminčių ar šiaip pažįstamų netektis.  Daug parašoma, dar daugiau nutylima. Tačiau tai jau paties autoriaus pasirinkimas, tad apie jo žmoną ar vaikus galime suprasti tik iš probrėkšmiais išnyrančių užuominų.

A.N.N. gyvenimas buvo tampriai susijęs su poezija, tad ir šiuose fragmentuose jos gausu. Cituojama daug, bene viskas originalo kalba. Ir todėl nesuprantantys prancūziškai ar vokiškai, visai kaip ir aš, ne viską čia supras. Tačiau tai tikrai nenumaldys noro skaityti toliau.

Man labiausiai imponavo istorinių įvykių aprašymai, t.y. Lietuvos okupacija, režimas ir t.t. Labai įdomu skaityti apie tai, kaip paprastas žmogus suvokė ir matė visus procesus apie kuriuos istoriniuose vadovėliuose aiškinama ganėtinai šaltai ir sausai (net jeigu ir be galo plačiai).

Knyga man labai patiko. Ją skaityti rekomenduočiau po truputį, t.y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys. Taigi, rekomenduoju, jeigu šiame aprašyme jau atradote save 🙂

O aš po truputį pradėsiu ieškoti ir kitų dviejų šios knygos tęsinių, t.y.:

– “Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“ ir

– “Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000“.

Skanaus!

Mano vertinimas: 10/10

Leidykla: Baltos lankos
Puslapių skaičius: 648 psl.
Išleidimo metai: 2002 m. (pirmasis leidimas 1998 m.)
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Ričardas Gavelis – Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste

Kažkada šią knygą „perskaičiau“ klausydamasis jos per radiją. Tai nutiko pakankamai seniai, tačiau iki dabar nešiojausi įspūdį, kurį būtent tuomet ir susikūriau. Vis tik norėjosi šią knygą paimti į rankas ir materialiuoju pavidalu bei dar kartą patirti jau kiek kitame kontekste, kiek kitame pavidale, norėjosi prisiminti tai, kas kažkada šiek tiek sukrėtė ir privertė patikėti šios knygos tamsa. Tad vos tik pamačiau ją knygyne, negalėjau neįsigyti.

„Šitame miesto kampelyje niekas negalėjo manęs nei sugauti, nei užspeisti – čia jie smarkiai apsišovė. Visiškai nepaisė šventos Sun-Tzu taisyklės: susikovė su manimi teritorijoje, kurią pažinojau šimtąsyk geriau už juos pačius. Jie neturėjo jokių šansų.“

Kaip visada, keli žodžiai apie tai, ką šioje knygoje sutiksite. Pagrindinis herojus – visų sričių genijus iš prigimties – tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų. Nuo vaikystės augintas būti genijumi, jaustis genijumi, triumfuoti genijumi. Nuo mažumės manipuliuojantis geriau už kitus, suprantantis daugiau už kitus, galintis pajusti, perprasti ir atpažinti viską daug tiksliau, sąmoningiau bei preciziškiau. Taip, šiek tiek pamišęs, tačiau tai neturėtų būti netikėtumas Gavelio gerbėjams. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų – skirta Vilniui. Kartais atrodo, ji skirta skaitytojui, tačiau tuo patikėti galėtų tik visiški naivuoliai, nes Gavelis alsuoja Vilniumi ir kiekvienas jo atodūsis skirtas būtent jam. Tačiau dėl to skaitytojai, na bent jau tokie kaip aš, tikrai neprieštarauja. Kaip ir dėl siužeto, neiškrentančio iš realaus bei nerealaus pasaulių sankirtos rėmų: pagrindinis herojus atradęs savyje rytų karo vadą bei išminčių Sun-Tzu įsikuria Vilniaus požemiuose ir naikina jo rauges, t.y. tuos kurie kenkia Lietuvai. Kenkimas apima tiek pirmaprades valdžios skonio paragavusiųjų ydas (tokias kaip godumas, grobstymas, vogimas), tiek iš jų kylančias psichologines mutacijas bei transformacijas, kurios pasireiškia noru niekinti ir naikinti, išspausti iš kiekvienos gyvybės jos gyvastį ir eiti toliau, žengti kūnais, kurie tėra tušti nieko nereiškiantys šešėliai. Žodžiu, pagrindinis herojus padedamas savo draugų, kurių ratą sudaro visuomenės atmatos, mėgina išvalyti Lietuvą nuo kenkėjų, kuriuos atranda tiek tarp valdžios atstovų, tiek tarp meno ar televizijos žvaigždžių.

„Tuomet jau buvau pakankamai ciniškas, kad galėčiau ramiausiai pameluoti netgi jai. Tiesiog tvirtai žinojau, kad jau galiu apmulkinti kiekvieną – galbūt net patį Viešpatį.“

Tekstas traukia. Čia nuolat minimos konkrečios vietos, restoranai, gatvės, tad nori nenori užplūsta jausmas, lyg viskas vyktų visai šalia, gal net tiesiai po tavo kojomis, požemio labirintuose. Kova prieš blogį, kova prieš patį save. Tekstas užburia. Tai – sakmė, legenda, istorijų dulkės, skaitymo malonumas, užplūstantis hipnotizuojančiu transu, šmėkliškai žaidžiančiu savotiškas gaudynes, kada mėgini jį vytis, tačiau jis tolsta vis tolyn ir tolyn su kiekvienu puslapiu. Tolsta vis tolyn ir tolyn, tačiau ne tiek, kad prarastum tikėjimą savo sėkme. Visuomet lyg ir matai jo šešėlį, nugarą, uodegą, bet pagauti taip ir nepavyksta, tad tiesiog seki apkvaitęs ir nesiorientuojantis paskui jį – puslapis po puslapio, žodis po žodžio, mintis po minties.

Kaip įprasta, daug erotikos, kuri vietomis turėtų šokiruoti gražius ir švelnius tekstus mėgstančius skaitytojus. Na, bet tokie vargu ar šią knygą iš viso atsivers. Skaitant šiek tiek užkliuvo pernelyg ryškus metafizikos vaidmuo. Kas keisčiausia, užkliuvo ne todėl, kad tekstas persunktas metafizika, o todėl, kad tai pabrėžiama, paryškinama ir primenama kas keli puslapiai būtent tuo pačiu žodžiu. Po n-tojo karto ta metafizika pradeda įgristi ir atrodyti dirbtinai, tad galbūt šioje vietoje šiek tiek persistengta.

Apibendrinant, ši knyga – tipiškas Ričardas Gavelis. Siūlau perskaityti visiems, turintiems polinkį netradicinei medicinai. Po tokios knygos ir tokių pasiūlymų, jau net pats nebežinau ar juokauju, ar ne.

Knyga trims vakarams. Knyga, galinti sužaloti jūsų vaikų psichiką. Knyga, norinti kažką pakeisti. Knyga, galinti pasiūlyti daugiau negu dvidešimt knygų įkyriais spalvotais viršeliais.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 290 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2002 m.
Kaina: ~17 Lt (radau knygyne “Keista“, Pylimo g., Vilnius).

(c) veikiantis

Bliuzas Ričardui Gaveliui

Apie šią knygą kažką parašyti pakankamai sunku. Įsivaizduokime daug skirtingų spalvų plastilino kubelių, kurie yra sulipdyti į vieną didelį rutulį. Įsivaizduokime asorti, susidedantį iš džiovintų vaisių, riešutų, saldainių, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pan. O dabar įsivaizduokime knygą – margą, įvairiapusę ir pripildytą Bliuzo iš didžiosios raidės. Štai jums ir atsakymas į klausimą – apie ką ši knyga. Apie žvilgsnį, skrodžiantį jus nuo knygos viršelio.

Šiame rinkinyje yra visko, tad trumpai apie kiekvieną iš jo dalių:

• Kitų atsiminimai apie R. Gavelį. Tai įvairių su juo bendravusių ir jį pažinojusių žmonių mintys. Čia galima rasti ir visiško nusipezėjimo, ir labai įdomių bei kabinančių pasidalinimų/prisiminimų. Trumpai tariant, kokie žmonės, tokie ir tekstai. Iš literato sulauksime literatūros, iš publicisto – publicistikos, o iš fiziko – fizikos :).
• Užrašai paraštėse. Šioje dalyje pateikiama nenurodytos pjesės įžanga iš Ričardo Gavelio archyvo – gražus, sklandus ir puikus skirsnis.
• Laiškai. Ričardo Gavelio laiškai jaunystės draugui Leo Ray. Iš pažiūros šie laiškai ganėtinai keisti ir sunkūs, nes ištraukti iš dviejų žmonių konteksto, todėl kitiems juos suvokti ir suprasti gali būti truputį sudėtinga. Vis tik susipažinus su savita šių laiškų kalba ir taisyklėmis bei įsitraukiant į jų pasaulį, atsiveria įdomus ir savitas R. Gavelio vidinis paveikslas.
• Ričardo Gavelio eseistika. Tai R. Gavelio straipsniai bei pranešimai. Čia apstu visko – kritikos, loginių pamąstymų, viešo teismo ir kitų nuostabiai radikalių bei įtikinančių minčių. Šią dalį skaičiau su didžiausiu malonumu, manau tai stipriausia šios knygos dalis. Puikūs straipsniai/pranešimai apie Lietuvą, jos politikus, rašytojus, diletantus, apie gyvenimą bei jo logiką.
• Pokalbiai. Taip pat labai įdomi dalis, kurioje pateikiami R. Gavelio atsakymai/pamąstymai į S. Gedos ir V. Rubavičiau klausimus.
• Kūrybos analizė. Šią dalį reiktų skaityti jau perskaičius didžiąją dalį R. Gavelio kūrinių, kurie čia analizuojami. Kitaip bus ganėtinai sunku suprasti apie ką ir kodėl čia kalbama.

Apibendrinant, knyga įdomi. Žinoma, kaip ir visuose asorti, čia pasitaikys tokių skanėstų, kuriems esate alergiški ar tokių apie kurių valgymą net nesinori pagalvoti. Tačiau greta bus ir skanių bei nuostabių kąsnelių, leidžiančių bent trumpam, bent akimirkai žvilgtelti į R. Gavelį tokį, koks jis buvo už širmos, už knygų, už savęs. Suprantama, kad tai tik mažytė tikrojo R. Gavelio dalis, tačiau net ir ši dalis yra traukianti, kabinanti ir teikianti savotišką džiaugsmą, o gal net ir įkvėpimą.

„Jeigu mirusio draugo prikėlimas užvaldys žiūrovus, jeigu jo dvasia įsibraus į jų vidų, jei žiūrovai užmirš, kad eidami į teatrą, norėjo valgyti, jei nors vienas neatsipeikėjęs išdūlins namo, palikęs rūbinėje paltą – bet kokios priemonės pateisinamos.“

Atrodo, jog tai buvo R. Gavelio troškimas ir atrodo, jog jis savo pasiekė.

Ar verta skaityti? Nuspręsti galite tik jūs patys.

Vertinimas: 7.8/10

Kita informacija:
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2007 m.
Kaina: ~7 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Jurgis Kunčinas – Tūla

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie „Tūlą“ (vienas iš jų kabo dešinėje šio puslapio pusėje 🙂 ), tačiau perskaitęs likau gerokai nustebintas, nes romanas buvo visiškai kitoks negu tikėjausi. Ir dabar jau nebe taip svarbu, kokio tikėjausi, svarbu tai, koks jis buvo.

O buvo įtikinantis, hipnotizuojantis, paliečiantis.

Romano herojus – laisvamanis, valkata, girtuoklis. Patyręs ir kalėjimų, ir ligoninių, nuolat geriantis, išgėręs arba besirengiantis tai daryti. Vilnius yra jo namai, tačiau daugelyje Lietuvos, o ir užsienio miestų jis turi pas ką apsistoti, su kuo vaišintis ar permiegoti.

Tuo tarpu Tūla – aukščiau aprašomo herojaus sudievintas ir visiškai garbinamas, trokštamas bei mistikos kupinas objektas.

Judviejų susitikimai visuomet apgaubti kažkokios paslapties ir nežinomybės. Gaivališkumo būsenos, visiško atsidavimo ir džiaugsmo. Būtent apie tai ir yra šis romanas. Apie tą, kuris yra pamišęs ir tą, kuri, jo akimis, yra verta pamišimo.

Negalima sakyti, kad tai meilės istorija, tai tiesiog istorija – tarp gyvenimo ir mirties.

Pati romano pradžia ganėtinai lėta. Čia nuo nulio kuriami pastatai, upės, žmonės ir visa kita aplinka, kurioje vėliau skaitytojas privalės gyventi, kuria privalės patikėti, kurią privalės įsileisti į save. Taigi pradžioje lėtai, tačiau nuosekliai statomos dekoracijos, sukama aplink ir aplink, kartkartėmis, atrodytų netyčia, užkabinant vieną ar kitą esminį akcentą. Visas tekstas tarsi iš lėto maišomi dažai, kurie vėliau suguls į kerintį piešinį.

Pastačius dekoracijas, veiksmas po truputį greitėja, kol galiausiai taip įtraukia, kad knygą sunku ir bepaleisti iš rankų. Tekstas tiesiog prašosi skaitomas, o pačioje pabaigoje – iš viso nutrūksta nuo grandinės ir susilieja į didelį margą reginį.

Jeigu reiktų šį romaną apibūdinti vienu žodžiu, tai geriausiai čia tiktų žodis „pachmielas“. Ir jokių išimčių – tiesiog „pachmielas“ iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kažkuo slegiantis, bet kažkuo ir džiuginantis, kažkuo pilkas, bet kartu – spalvotas, kažkuo svetimas, bet čia pat – kažkuo savas.

Dėl tokio savo “pachmieliškumo“ šis romanas tikrai tiks ir patiks ne visiems. Tačiau, manau, jį perskaitę, tikrai nesigailės tie, kuriems patinka Gavelis ir/ar Bukowskis, nes panašumų su šiais autoriais “Tūloje“ apstu.

Man patiko, o jeigu reiktų tiksliai pasakyti kuo – turbūt nesugebėčiau. Manau, svarbiausia vis tik yra tai, kad perskaičius, istorija dar kažkurį laiką gyvena tavyje, kad tiesiog norisi eiti ir susirasti tas vietas, kuriose buvo Tūla.

Tūlos vietas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 197
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 1993 m.
Kaina: ~10-15 Lt.

(c) veikiantis