Archyvas

Tag Archives: gyvenimas

visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

  • – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
  • – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
  • – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

marcenas-kasdienynas_z1Tai – jau anksčiau apžvelgtos to paties formato ir idėjos knygos „sAkiniai“ tęsinys. Iš karto atrodo, kad šios knygos galėtų tapti nenutrūkstančia serija, nes gyvenimas tęsiasi ir jį, kaip dienoraštį, reikia, netgi būtina, užrašyti. Kas kartą tokį patį, kas kartą iš naujo paliudijant viso ko prasmę ir beprasmybę.

Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes A. Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.

Autorius, kaip ir sAkiniuose, čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.

O užrašęs šias eilutes, kaip tyčia (kita vertus, netyčinių dalykų tokiose knygose nebūna), gaunu į kaktą tokią citatą, pagrindžiančią, koks teisus (neteisus?) taip galvodamas esu:

„Tai šen, tai ten su nuostaba vis išgirstu gandus, kad žmonės – visokie žurnalistai, literatai etc. – manęs bijo. Nevertėtų labai stebėtis – juk esu aidas. Tad ne manęs jie bijo, o savęs.“

Taigi, veidrodis. Kaip žmogus, kaip teisėjas, kaip priežastis apie kurią niekas nekalba, tik nujaučia. Aidas Marčėnas teisus. Kaip visada. Nes tas, kuris moka pagrįsti savo veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, visada yra teisus. Bent jau savo mintyse. Bent jau tą akimirką. O tai reiškia, visur ir visada. Laikinume tiek pat kiek amžinybėje.

„Nesu susireikšminęs. Esu reikšmingas, o man tai nieko nereiškia. Visiems – pilnatis…“

Su didžiu, netgi labai didžiu malonumu skaičiau šią knygą, čia – nusišypsodamas, čia – kosteldamas, čia – pakeldamas akis, o čia – perskaitydamas kai kurias eilutes po du, tris ar net keturis kartus. Skaičiau ir raminau save, kad reikia skaityti lėčiau, kad jeigu taip ir toliau – ji greitai baigsis. Per greitai.

Knygos esmė – klausimai. Visada tie patys. Tik pakelti prieš vis kitą šviesą. Ir ta šviesa – nebūtinai saulės. Kita vertus, ir tie klausimai – nebūtini. Tačiau su jais visai kitoks tampa gyvenimas, pavyzdžiui, tie kertiniai – “kam visa tai?” ir “kodėl?”, iš kurių išsirango ir visi likusieji. Ir jau – nebūtinai klausimai.

Čia daug, labai daug, veik nepakeliamai daug konteksto. Norint jį tinkamai suvokti, reikia žinoti ne tik kas slepiasi po knygoje minimais inicialais, bet ir nujausti, kas slepiasi ten, kur tų inicialų nėra. Kur tik vėjas ir vėjas. Todėl žinant kontekstus, knyga atsiveria. Nežinant – net baugu pagalvoti. Bet nežinantiems ji greičiausiai ir nepateks į rankas. O galėtų! Tuomet atsivertų dar vienas, kontekstų nepaliestas kontekstas, kurio aš jau negebu ir negebėsiu pamatyti. O kaip vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kas jame slepiasi ir skleidžiasi.

Verta paminėti ir pačią leidybą. Malonūs paliesti puslapiai, švelni, nesikandžiojanti knygos oda, viskas tiesiog tirpsta tarp pirštų. Tarsi birus ir šiltas pajūrio smėlis, iš autoriaus ne kartą minimos Palangos, kur kelis kartus netgi teko netyčia (bet vėlgi – ar kas vyksta netyčia?) prasilenkti.

Kas man įdomu – tai, kaip pats A. Marčėnas reaguoja į tą didžiąją „D“ knygos pavadinime. Su kokia ironiška šypsena jis žiūri į ją ir kam ją skiria. O gal visai ne su šypsena, kaip pats pasakytų. Ir gal skiria būtent sau. Kad nepamirštų ir nepasimirštų. Klausimas, kaip ir visi kiti, lieka atviras, todėl teisingas ir nepaneigiamas.

Taigi, knyga pilna kultūrinio ir visuomeninio pasaulio. Jo refleksijų. Aišku, mirčių. Nes kas gali būti labiau didesnio ir įkvepiančio gyvenimui? Mirtys, kuriomis tekstas minta. Kuriomis yra sotus. Kuriomis, tarsi savimi, visą laiką alkanas.

Ir dar vienas keistas pastebėjimas. Jeigu “kasDienyną” bandau skaityti garsiai, teksto magija greitai ištirpsta ir gelmės nebelieka. Ir, atrodo, tik braidau pakrante. Bet vos sugrįžtu prie ramaus ir bebalsio skaitymo mintyse, tekstas, kaip tas apsnūdęs vėžlys, vėl pradeda tiesti galvą iš kiauto. Taigi, balsas nužudo, o aidas – išgelbsti. Taigi, lyg ir yra, bet lyg ir nėra. Žodžiu, apgavystė, kurios net norint nepavyktų atskleisti.

S. Geda, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis ir kiti, ir kitiems, ir kitaip. Gražu, nes liūdna. Liūdna, nes gražu.

Aidas čia ataidi visus mus, o ypač save. Ir viskas tik tam, kad savo gyvu pavyzdžiu parodytų, ką reikia daryti. Bent kartais, bent trumpam, bent netyčia – save ataidėti.

Na, o pabaigus “kasDienyną”, galima vėl grįžti prie “sAkinių”. Ir ciklą kartoti iki, matyt, išeis trečioji, ketvirtoji ir kt. tolimesnės šios serijos ir, tuo pačiu, šio gyvenimo knygos.

Kartoti arba nutraukti, nes knyga savo darbą greitai padaro. Atskleidžia trūkį ir pro plyšį sienoje ima veržtis vėsus, lygiai – vėsinantis, kvėpavimas. Taigi, tokia ta pradžia, o visa kita po to – jau tik mūsų (o gal kaip tik – ne mūsų) valioje.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
384 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

tas keistas nutikimas suniui naktiKažkada jau buvau labai arti šios knygos. Tiksliau, ji buvo labai arti manęs. Pasiskolintas atšviestas jos variantas net kelis metus pragulėjo spintoje tarp kitų juodraščių, o aš jo taip ir nesiryžau atsiversti. Tuomet, per vieną tvarkymąsi, visų tų padrikų lapų atsikračiau. O tuomet, visai neužilgo, į mano rankas tie lapai sugrįžo jau knygos pavidalu. Naujas leidimas. Patrauklus viršelis. Tikriausiai tiek ir trūko, kad būčiau pradėjęs skaityti.

Taigi, Mark Haddon, autorius, kurio pavardės anksčiau neteko girdėti, ir „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Tai romanas apie penkiolikmetį Kristoferį.

Kristoferis turi Aspergerio sindromą. Tai – viena iš autizmo formų. Todėl čia viskas šiek tiek kitaip. Ypač turint omeny, kad knyga parašyta iš pirmojo asmens perspektyvos, lyg ją būtų rašęs pats Kristoferis. Todėl tai galima pavadinti dienoraščiu, kuris prasideda detektyvu, kai berniukas kaimynės kieme randa negyvą šakėmis perdurtą šunį ir nusprendžia išsiaiškinti, kas tai padarė. Siužetas iš karto patraukia ir neleidžia atsiplėšti.

Skaitant supranti, kad knyga – puikus būdas supažindinti su tokiu sindromu kaip Aspergerio apie kurį daugelis yra girdėję, bet mažai kas žino, kaip jis pasireiškia. Tuo tarpu čia – lengva susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o tuo pačiu – pažinti kaip jis mąsto, suvokia emocijas, į ką koncentruojasi ir ko nesupranta.

„Ponas Dževonsas pasakė, kad esu labai protingas berniukas.

Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai reiškia būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mokėti naudotis tais stebėjimais sugalvojant kažką nauja.“

Ši knyga dekonstruoja mūsų, neva „normalų“, pasaulį ir leidžia į jį pažiūrėti iš visiškai kitos perspektyvos, kurioje eliminuojamos nereikšmingos detalės ir einama tiesiai prie esmės. Tai apsinuoginimas, kai pamatai koks iš tiesų esi. Akistata, kai supranti, kad ne visai toks, kokiu save laikei iki šiol.

Knyga įtraukianti. Nejučia pradedi sirgti už Kristoferį. Jis tampa tavo draugu ir tu nori, kad jam viskas pavyktų. Supranti, kad apie daug ką gyvenime tiesiog nepagalvoji. O susitapatinęs su tokiu neįprastu veikėju, patiri kažką daugiau negu paprastas skaitymo malonumas.

Ir nors skaitydamas nežinai kaip knyga baigsis, artėdamas prie pabaigos nujauti, kad pabaigos tokia istorija neturi. Kad tai, kaip gyvenimas, kurį reikia priimti ir nuryti visą. O tuomet – laukti kitos porcijos. Tai, kaip maistas, kuris ne visada skanus ir kartais nuo jo tampa tik dar sunkiau. Tačiau kartais matai, kad kiti jo neturi ir tu norėtum pasidalinti, bet anksčiau apie tai niekada negalvojai, todėl to paprasčiausiai nemoki.

Ši knyga būtent to ir moko. Pasidalinti. Būti empatišku. Nes išgyvenus čia aprašomą dramą, kitokiu būti nebeįmanoma.

Bet nesuklyskite – tai nėra vien liūdna istorija. Tai istorija, kurioje yra visko – tiek liūdesio, tiek džiaugsmo. O kas paims viršų, paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Net jeigu jis to ir nesupranta.

Knygą rekomenduoju. Ji persiskaitys greitai, tačiau išliks ilgam. Nes tai ne iš tų knygų, kurios pasimiršta.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The curios incident of the dog in the night-time
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2003 m.)

(c) veikiantis

prarasto laiko beieskantKnygą radau pas tėvus palėpėje kraustydamas ten suneštas dėžes. Tiek autorius, tiek pavadinimas buvo puikiai girdėti, tačiau neturėjau jokios nuovokos kas po jais galėtų slėptis. Išskyrus tą didelį ir visą traiškantį žodį „KLASIKA“. Nepaisant nieko, šią klasiką nusprendžiau pasiimti, kad turėčiau greta ir vieną dieną ji sulauktų savo eilės.

Galiausiai ta diena atėjo ir praėjo, o knygos valgymas, kuris truko bene mėnesį, vis dar ataidi iš vidaus gelmių.

Tai nevienareikšmis romanas. Greičiau netgi ne romanas, o žolės žalumas, lietaus gaivumas, jausmo aštrumas – tam tikra būsena, sentimentai, traukiantys tave atgal į miglą, į atmintį pro spragas, kurios niekaip negali užsipildyti laiko dulkėmis ir užsikimšti. Jos neužkemšamos, jos vis atgyja ir atgyja, atrodo, visai nekreipdamos dėmesio į tai ar knygos herojus (nors tai gali būti bet kuris iš mūsų) to nori, ar ne.

Sunku ir apsakyti apie ką visa tai. Apie vaikystę, meilę, atminties viražus. Matyt, apie viską. Daug, daug kartų apie viską.

Tekstas gilus ir klampus. Jo greitai nesuskaitysi, o jeigu ir suskaitysi – vargiai ką prisiminsi. Jis tarsi vos įžiūrimas didelės ir sunkios upės tekėjimas, kurio niekaip nepakreipsi ir neįtakosi. O pajusti tikrąją šio tekėjimo galią galima tik pilnai jam atsidavus, tik visiškai į jį panirus.

Tai knyga ne vienam skaitymui. Visų pirma todėl, kad skaitant mintys laikas nuo laiko pakyla ir pradeda kurti savus kelius bei viražus. Tad nieko nuostabaus, kad vieną akimirką skaitai, o kitą – jau pagauni save atsijungusį, galvojantį apie kažką kitą, asociacijomis pabėgusį iš knygos puslapių tiesiai į vaikystę arba į vakar dieną. Taip gali pranykti sakinys, pastraipa, puslapis ar netgi daugiau. Tačiau tu negrįžti, skaitai toliau, vėl ir vėl gyveni tekstą, kuris vienu metu toks pat artimas ir tolimas.

„Daug yra meilės atsiradimo būdų, daug šios šventos ligos paplitimo veiksnių, bet efektyviausias iš jų, žinoma, yra vienas – tas didysis nerimo dvelksmas, kuris kartais plūsteli į mus. Ir tuomet burtas ištrauktas: mes pamilsime būtybę, su kuria mums tą akimirką gera. Ji net nebūtinai mums turėjo prieš tai patikti labiau, negu kitos, ar bent tiek pat, kiek kitos. Tereikia, kad potraukis prie jos taptų ypatingas. O jis bus ypatingas, jei – tą akimirką, kai mes tos būtybės pasigesime, – vietoj siekimo jos žavesio teikiamų malonumų staiga mumyse atsiras nerimastingas geidimas pačios tos būtybės, absurdiškas geidimas, kurio pagal šio pasaulio dėsnius neįmanoma patenkinti ir kurį sunku pagydyti, – beprotiškas ir skausmingas geidimas ją turėti.“

Į šią knygą įsigyventi ir pajusti jos esmę man pavyko tik įpusėjus. Tad, kad panirtum pilnai, o ne vien apčiuopomis, ją reikia skaityti ne vieną ir ne du kartus. Ją reikia skaityti tiek kartų, kiek norisi, o ji, savo ruožtu, kiekvieną kartą veiks stipriau ir stipriau. Priešingai nei tuštumą po savo spalvingais viršeliais nešančios knygos, kurios su kiekvienu skaitymu tampa vis nuobodesnės ir neįdomesnės.

Tai – didžioji literatūra, klasika – jau nebe vaikų žaidimai. Kad parašytum tokią knygą, ją reikia prieš tai, per tai ir po to daug kartų nugyventi savyje ir savaip.

M. Prustas parašė visą romanų ciklą, kuris šia knyga tik prasideda. Tuo tarpu man pilnai pakako ir šios, keistos, niekaip nepasiduodančios ir galiausiai nugalinčios istorijos. Rašydamas šias eilutes galvoju, kad dabar, skaitydamas šią knygą, skaityčiau ją visai kitaip. O tai, matyt, – ženklas, kad knygą reikia (netgi, būtina) skaityti dar kartą. O tuomet ir dar kartą. Ir vėl kitaip. Vis kitaip ir kitaip. Prarasto laiko beieškant.

Vertinimas:

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: A la recherche du temps perdu DU COTE DE CHEZ SWANN
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1936 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

simtas metu vienatvesAnksčiau nebuvau skaitęs nė vienos šio autoriaus knygos, o pastarosios žinojau tik pavadinimą, kuris klaidžioja tarp įvairiausių pokalbių, seniai virtęs fraze, nebeturinčia nieko bendro su šiuo romanu. Taigi, jokių povandeninių srovių – knygą įsigijau, nes tai klasika ir tiesiog negalėjau atsispirti pagundai, kai ši tekainavo penkis su puse lito.

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cien Anos De Soledad
Puslapiai:
335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis