Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 1
Tai tokia knyga, kurią pradėjęs skaityti, sunkiai gali nutuokti kur pabaigsi. Ji kaip neaprėpiamas laukas – galima eiti į visas puses, tačiau kažkodėl traukia būtent į vieną. Seki paskui tą vidinį (o gal išorinį?) balsą, šnabždantį tau keisčiausius dalykus ir tiki juo, nors puikiai supranti, kad visas tikėjimas pagrįstas “kaip“, o ne “ką“ jis tau komunikuoja.
Tekstas parašytas slengu ir savo stilistika bei siužetu atrodo tarsi tolimas Č. Bukowskio giminaitis. Na, tas, užsilikęs Paryžiuje, bet vidinėje kišenėje vis dar spaudžiantis draugo iš Amerikos laiškus. Atrodo, jų kraujas tas pats, tik skirtingas kontekstas ir vieta, kurioje jie nusirito žemyn. Nors kalnas abiem atvejais buvo didelis ir status. Skausmas taip pat. Atrodo, susėdę, jie tikrai turėtų apie ką pasikalbėti. Patylėti? Apsvaigti? Tinka visi variantai, jau pats susitikimas išmuštų saugiklius ir auštančią literatūros košę perplaktų tarsi galingas mikseris.
„Šiuose siaubinguose požemiuose vien tik Lidija Bazuka sugeba jį bent kiek pralinksminti. Vernonas atsiplėšia pakelį čipsų, atsidaro alaus ir žiūri, gal rodo ką gero per teliką. Supranta, kad žurnalistę reikia įkaitint ant mažos ugnies. Jeigu atsakys iškart, tarp jų besimezganti maloni erotinė įtampa iškart atsileis, suglebs kaip susenusi elastinė juosta.“
Knyga tikrai nėra saldi, ji turi aiškiai išreikštą skonį ir pėdsakus (paliekamus pusiau realaus žmogaus, pusiau tavo fantazijos), kuriais sekdamos tavo smegenys atsigauna, patiria retą malonumą. Daug džiaugsmo teikia ir tai, kad vertimas tiesiog puikus (privalu paminėti klasišką Pauliaus Jevsejevo darbą!). Pagautas ir jausmas, ir nuotaika, tačiau nepaskęsta kalbos džiunglėse – kiekvienas nonsensas ar keiksmas yra tikslūs ir natūraliai įsilieja į bendrą teksto ir siužeto tėkmę. Žodžiu, viskas savo vietose, limpa ir tempia į priekį. Vyrai ir moterys, roko muzika, susenę kūnai, nevilties ženklai kraujyje, geismas, aistra, nusivylimas, pyktis, abejingumas.
„Protas neišneša, kaip tokių mažų gabaritų žmogus gali pridaryti šitiek žalos, turint omeny tiek akustinį poveikį, tiek sunaikintas materialines vertybes. Vernonas pirmą kartą nuo to laiko, kai įkėlė koją į šitą butą, įžvelgė kažką gero toj pasibaisėtinoj pliušinių žaislų kolekcijoj: pliušinius žaislus gali mėtyti į sieną kiek tik nori – nedūžta ir nekelia triukšmo.“
Ši knyga – tikras atradimas. Kiekvienas žmogus (jo istorija, kontekstas) atskleidžia vis kitą socialinę, kultūrinę ar psichologinę plokštumą, kurios pievelėje ganosi išbadėjusios avys (skaitytojai?), godžiai rupšnojančios kiekvieną žodį. Tai soc-kultūriniai pjūviai per Paryžiaus žarnas, praveriantys jas ir parodantys kas ten virškinama kiekvieną dieną.
Šiame Paryžiuje tu pamatai kitas monetų puses (ne tas paradines, nuolat regimas, nutviekstas saulės šviesos). Knyga užkabina ir velka tave per srutas, o tu meldiesi, kad tik nepaleistų ir nepaliktų jose. Nuolat jauti dvoką, bet tas dvokas yra gyvas ir todėl jis daug stipresnis bei tikresnis už visus tuščius ir sterilius (net jeigu ir labai didingus) fasadus. Tas dvokas yra gyvenimas, jis veda į priekį, nes tau įdomu sužinoti jo prigimtį ir kur viskas baigsis. Tau įdomu, nes tai kita iš šaligatvio išverstos plytelės pusė. Ta, kurioje knibžda kirminai, tarakonai ir kiti gyviai. Mes negalime tiesiog imti ir jų nematyti ar paprasčiausiai paneigti jų buvimą, nes paneigdami juos, paneigtume patys save.
Vertinimas: 9,8 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Vernon Subutex 1
Vertėja/Vertėjas: Paulius Jevsejevas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 
Atgalinė nuoroda: Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 2 | Knygų lentyna