Archive

Tag Archives: muzika

laiko triuksmasNorisi tik pasidžiaugti, kad paskutiniu metu visos į mano rankas papuolančios knygos yra išleistos itin gražiai. Viršeliai nevienodi, vis kitokios tekstūros, išsiskiriantys iš visumos ir atitinkantys knygų turinius. Tai tikrai džiugina, nes vis dar esu iš tų, kuriems popierinės knygos daug malonesnės nei elektroninės. Julian Barnes knyga “Laiko triukšmas” taip pat ne išimtis. Tiesa sakant, turbūt viršelis ir buvo pirmas dalykas patraukęs mane atsiversti šią knygą, o visa kita jau išsirutuliojo savaime.

Pradėjęs skaityti buvau kiek susipainiojęs, nesupratau kaip knyga veikia ir apie ką ji. Vis tikėjausi, kad netrukus driokstelės sprogimas ir viskas bus nušluota nuo žemės paviršiaus, o skaudi ir tyra esmė atsivers prieš mano akis. O tada jau suprasiu. Jau būtinai suprasiu apie ką visa tai. Bet kuo giliau bridau į tekstą, tuo labiau pradėjau regėti, kad taip nenutiks, tuo kruopščiau ėmiau įsiskaityti į tai, kas parašyta, ir galiausiai suvokiau, jokio matomo ir suplanuoto sprogimo nebus, nes prieš mane – neįvykęs sprogimas. Ir todėl daug kartų baugesnis bei pavojingesnis, nes, nepriklausomai nuo išorės valios, galintis detonuoti bet kurią akimirką.

„Bet galbūt jie suprato, kas jis yra iš tiesų: žmogus, kaip šimtai kitų mieste, kas naktį laukiantis suėmimo.“

Tai knyga apie žinomą kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių. Rašydamas autorius rėmėsi paties Dmitrijaus užrašais, refleksijomis, o taip pat kitų to meto žmonių bei šeimos narių liudijimais, pasakojimas, vėliau parašytomis biografijomis. Tai – reali knyga apie realų žmogų ir dėl to viskas tik dar kraupiau. Nes joje telpa ne tik kompozitorius, bet ir Tarybų Rusija, Stalinas, režimas, valdžia, jos keliamos baimės, išdavystės ir žmogus, kuris visada tik maža didelio mechanizmo dalis ir niekada savarankiškai veikiantis individas.

Tačiau tuo pačiu, tai knyga apie muziką, persunktą įtampos, laukimo, nežinomybės ir žodžių, kuriuos į tavo lūpas įdėjo kiti. Žodžių, kurių nebepavyks išsiginti, nors jie ir ne tavo, nors jų ir nesakei, nors niekada jų negalvojai. Žodžių, kurie tave sukūrė tau apie tai nieko nežinant.

„Nors būti bailiu nėra lengva. Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę.“

Knyga veikia, verčia išsigąsti, bet tuo pačiu nuramina, nes prisimeni, kad tai – tik knyga. Skaitydamas esi įsitempęs, nes tiki tekstu, nes neturi priežasčių juo netikėti. Jis atskleidžia šešėlį, kurį pajutęs pradedi pažinti, bet niekada nenorėtum, kad šis užslinktų virš tave gaubiančios šviesos. Nes tai neišbrendamas šešėlis. Tamsa be išeities.

„Baimė, kad jį nužudys, dingo – tai buvo tiesa ir tarytum privalumas. Jis žinojo, kad jam bus leista gyventi ir jis gaus geriausią medicininį aptarnavimą. Bet tam tikra prasme buvo blogiau. Nes gyvendamas visada gali nusigyventi. Mirusiems tai negresia.“

Knyga puiki. Jos svoris ir nuosėdos dar ilgai lieka perskaičius. Ji išverčia režimo rūbą. Parodo po apgaulingai tviskančia ir žaižaruojančia puse besislepiančius audinio sluoksnius ir tikrąjį pamušalą, kuriame knibžda tamsa, įtampa, baimė. Knyga nežaidžia su tavimi, ji tikromis kulkomis šaudo į dangų. Gąsdina. Grasina. Bet svarbiausia, groja. Ir groja taip, kad muzika girdisi net tuomet, kai nėra vilties, jog ji prasimuš pro visus tave ribojančius sluoksnius. Bet ji prasimuša, prasisunkia pro tas skyles švininiame danguje, pradeda kristi retais lašais, kol pasiekia tave, kol pajunti jos gaivą, kol ji įsigauna į vidų ir pasilieka, atrodytų, su visam.

Tai daugiau nei biografija. Tai jausmas. Tai vidinė kova. Tai ironija, virstanti nebesuprantamu žaisliuku, ir tai pralaimėjimas, nes niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad pergalė.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Noise of Time
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

ko-negalima-sakyti-merginai-bareNereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.”

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.”

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai:
228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

pentagramaPo šiokios tokios pertraukos – ir vėl Jo Nesbo. Šį kartą lietuviškai dar 2006 m. išleista „Pentagrama“. Tuomet ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, o šiais metais, įkvėpta augančio autoriaus populiarumo Lietuvoje, perleido leidykla Baltos lankos.

Atsivertus knygą mus ir vėl pasitinka Haris Hūlė. Daug kas užmiršta ir tolima, tad labai smagu stebėti kaip autorius, veik nepastebimais potėpiais, nutapo tai, kas svarbu – visą kitose knygose jau išgyventą asmeninį Hario Hūlės paveikslą.

Pagal originalią chronologiją, tarp lietuviškai išleistų serijos knygų, “Pentagrama” – trečioji iš penkių. Tad nors skaitytojas jau gali žinoti gerokai daugiau iš tolimesnių knygų, skaitant tai visiškai nesijaučia, nes tekstas pagauna, o istorija prikausto kaip ir anksčiau. Viskas veikia ir veikia puikiai. Žadina atmintį ir buvusį skaitymo malonumą. Gal net alkį, kuris kaupėsi bene visą vasarą.

„Visi pažįsta mulkį, pagalvojo Haris. Mulkis nepažįsta nieko.“

Apie narpliojamą istoriją nekalbėsiu, nes tai nėra taip svarbu, kaip įtampa ir įdomumas, traukiantis versti puslapį po puslapio. Tiesa, tik dabar, perskaitęs knygą ir rašydamas šią apžvalgą, atkreipiau dėmesį į tekstą ant knygos nugarėlės ir džiaugiuosi, kad to nepadariau anksčiau, nes ten pateiktas pristatymas atverčia nemažai kortų, kurias skaitant būtų labai smagu atrasti pačiam skaitytojui. Tačiau tokia rinkodara pateisinama, nes tie, kuriems knyga patiks, kitas jau skaitys be didelių įžangų ar abejonių, o tam, kad pritraukti dėmesį, juk reikia nuo kažko pradėti. Atsimenu, prieš imdamas pirmąją Jo Nesbo knygą, taip pat ilgai varčiau ir ne vieną kartą skaičiau tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės.

Laikrodis virš durų rodė be penkiolikos devynias. Diena vos prasidėjo, o Haris jautėsi išsekęs. Kaip senas mirštantis liūtas, sekantis paskui būrį, kurio dabartiniam vedliui kadaise galėjo mesti iššūkį. Tai nereiškia, kad jis kada nors turėjo ambicijų būti būrio vedliu, bet nuosmukis vis tiek didelis. Dabar jam beliko neišsišokti ir tikėtis, kad kas nors numes kaulą.
Ir kažkas jam numetė kaulą. Stambų kaulą.“

Skaitant susidarė įspūdis, kad “Pentagrama” – viena tamsiausių ir sunkiausių serijos knygų (iš tų kurias jau teko skaityti), žvelgiant iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji šiek tiek slegianti ir kaustanti. Tačiau tai nėra minusas. Priešingai – puikus atspalvis papildantis pasakojamą istoriją, nes, kaip įprastai, knygoje susiduria dvi siužetinės linijos: detektyvinė ir asmeninė Hario Hūlės. Pastaroji tęsiasi iš knygos į knygą ir kartais atrodo, kad detektyvinė linija nėra pagrindinė, o tik papildanti ir leidžianti asmeninei linijai tinkamai atsiskleisti. Ši knyga – ne išimtis. O puiki abiejų istorijų samplaika, gal net savotiškas bliuzas, susirango į vienį ir tampa puikiu skaitiniu.

Taigi, tiems, kurie jau yra atradę ir mėgsta šį autorių, – knyga patiks, o visi kiti gali tikėtis gero ir nenuobodaus detektyvo. Tiesa, skaitant, rekomenduoju neprarasti koncentracijos ir nepamesti siūlo galo, kuriuo autorius siūlo sekti, nes visas piešinys, kaip ir kitose knygose, susideda iš įvairių detalių ir kurią nors praleidus, gali kilti daugiau klausimų nei atsakymų. O atsakymas, laukiantis pačioje pabaigoje, – kaip visada netikėtas.

Ir baigiant, siūlau atrasti ne tik literatūrinę, bet ir muzikinę Jo Nesbo pusę, nes jis – Norvegijoje taip pat ir itin populiarus dainininkas/muzikantas.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Marekors
Puslapiai:
428 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2003 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Rora_kitas-pasaulisNuo „Privačios teritorijos“ apžvalgos nepraėjo nė keli mėnesiai, o aš jau rankose laikiau „Kitą pasaulį“. Nors gal tik taip atrodė. Juk iš tikrųjų, kitas pasaulis savo rankose laikė mane. Daugiau nei pusė tūkstančio puslapių tvinksėjo po viršeliais plakančia širdimi, nukeliavusia ir grįžusia ten, kur man niekada nepavyks nukeliauti, o tuo labiau – grįžti. Nes tai padaryti gali tik pats autorius. Jo kelionė yra vienintelė ir nepakartojama, nesuklastojama ir neperrašoma, o bet kas, mėginantis tai padaryti, supras – rašalas džiūsta greičiau negu kraujas jį varinėjančio teksto venose. Bet čia jau kalbu nebe aš, tai mano lūpomis veriasi „Kitas pasaulis“.

Ši knyga – tai „Privačios teritorijos“ priešistorė arba, kitaip tariant, poligonas. Tik jame nevyksta bandymai ar repeticijos, jame vyksta mūšiai, pulsuojantys atmintimis, moterimis, draugais ir kitomis visą griaunančiomis (ar bent jau gerokai supurtančiomis) detalėmis. Tai – esė rinktinė, kurioje surinkta tikrai daug (560 psl.). Kita vertus, rašyta taip pat pakankamai ilgai – nuo 1993 iki 2003 m., arba, kitaip tariant, dešimt metų, per kuriuos rašalas virto daugiau negu tekstais apglėbusiais laiką. Dešimt metų, kurių nepavyktų taip paprastai suskaičiuoti ir įsprausti į metų, mėnesių ar dienų kalendorių, nes tai – tik tramplinas, o visa kas vyksta atsispyrus nuo jo – ir yra tas laisvo kritimo, peraugančio į džiazą, stebuklas.

Skaitant tekstus parašytus 1993 m. (o ir vėliau) atrodo, kad RoRa pralenkė laiką. Šie tekstai vs dar yra jėga, gebanti daryti įtaką ir keisti, jie nenubluko ir nenusitrynė. Iš jų neliko tušti raidžių griaučiai ar nelankomos eilučių kapinės. Tai sodas, kuris žydi ir žydi, ir žydi. Ir, kaip atrodo dabar, dar ilgai žydės (gražus ir visai netikėtas sąskambis).

O ši pastraipa, lengvai drumsčia dabartinį literatūros vandenį, netiesiogiai (juk parašyta gerokai anksčiau!) oponuodama tekstams, jau tiesiogiai oponuojantiems pačiam RoRai:

„Kiaurą naktį sapnavau (u)topinius sapnus. Prabudęs pagalvojau: „Joks save gerbiantis rašytojas nedrįsta užrašinėti sapnų. Bet kuris, literatūra paverstas sapnas neišvengiamai taptų košmaru“.“

Skaitant “Kitą pasaulį”, kyla dar vienas klausimas (nors greičiau – pastebėjimas) – arba ši knyga pralenkė laiką, arba (nors čia labiau norisi rašyti “ir”) laiko judėjimas, jo nuolatinė kaita (tėkmė), – tėra iliuzija. Paprasčiausias farsas, paverstas saldžiais nuodais (tokiais kaip „viskas bus gerai“, „viskas dar ateityje“, „juk viskas praeina”) ir pateiktas nusiraminimui.

Kai, tuo tarpu, skaitant, atrodo, kad niekas nepraeina, kad viskas yra „čia ir dabar“ – visada taip buvo ir visada taip bus. O tai supratę, mes arba palūšime, arba išdrįsime keistis. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju bus tikrai nenuobodu.

„Atvirukas iš šeimyninės Atlantidos. Kur papročių seniai nebeatskirti nuo įpročių, bruožų nuo ydų, sadizmo nuo sodininkystės ir budelio nuo aukos. Kur meilė garuote išgaravo, o jos vieton nestojo niekas. Liko tik pilki instinktai. Šeimininko ir tarnaitės, kuri tuoj po savo pono mirties ima šaukti: „Alga! Mano alga!…““

Tai veikia, ir visai nesvarbu, RoRa savo tekstais žadina ar migdo. Abiem atvejais, tai be galo malonu. Abu atvejai – vienodai teisingi.

Skaityti „Kitą pasaulį“, beveik tas pats, kas žiūrėti mėgstamą serialą. Pavyzdžiui „Game of Thrones“. Tu nenori jo žiūrėti po seriją, tu nori iš karto pamatyti visą sezoną, tačiau tuo pačiu, nori, kad tas žiūrėjimas truktų kuo ilgiau, kuo toliau būtų jo pabaiga.

Tikriausiai tik taip galima paaiškinti mano nenorą skaityti R. Rastausko esė, paskleistas žurnalų teritorijose, ir norą skaityti tuos pačius tekstus sugulusius šalia (suprask, į knygą) ir kuriančius vieną siužetą, vieną gyvenimą, vieną sceną vienam žmogui, netelpančiam į jokias scenas.

Galiausiai viskas veda link to, kad pradedu google‘inti autoriaus namą Palangoje (o, taip, šioje knygoje yra pateiktas adresas, bet, linksmumo dėlei, nei jo, nei puslapio numerio, kuriame jį galima surasti, neatskleisiu – turėsite viską padaryti patys) ir jau galvoju apie vasarą (nors tam tinka ir kiti metų laikai), kada praeisiu pro šalį. Galbūt netgi kažkuo panašiai kaip jis pats kad praeina pro meistrų ir pameistrių namus, kavines ir kapus savo tekstuose.

Praeiti ir prasilenkiant (tarsi netyčia) linktelti galva. Tiek ir užtektų. Juk su žmogumi, pralenkusiu laiką (ir tikėtina – patį save), vis vien (greičiausiai) nerasčiau bendros iki begalybės nesureikšminamos kalbos. Nebent paspaustume vienas kitam ranką. Tačiau tai – jau tik potekstės visai nesusijusios su šia knyga, kurią rekomenduoju visiems, džiaugsmingai skaičiusiems „Privačią teritoriją“. O ir visiems (visiems!) kitiems. Be išlygų. Be nuoskaudų. Be sąžinės graužaties.

Absoliutus teksto triumfas. Moterų grakštumas. Muzika.

Kitas (nors vis dar toks pats!) pasaulis.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 560 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2004 m.
Kaina: knyga skolinta (deja, teks grąžinti), o norint ją įsigyti, teks gerokai paklaidžioti po internetus arba skaitytų knygų lentynas įvairiose dėvėtų knygų parduotuvėse.

(c) veikiantis

Po pakankamai ilgo laiko, grįžau prie M. Kunderos. Jau buvau pasiilgęs to lengvo žaidimo ir to grakštaus bėginėjimo emocijomis, jausmais bei išgyvenimais, atskleidžiant įvairiausias jų galimas bei tik nuspėjamas kryptis.

Taigi „Atsisveikinimo valsas“. Romano intrigų užuomazgas trumpai galima nusakyti taip – atokiame kurorte dirbanti seselė paskambina garsiam trimitininkui, kuris čia koncertavo prieš keletą mėnesių ir pasisako, jog  po jų vienos nakties nuotykio, laukiasi nuo jo vaiko. Trimitininkas, žinoma, vedęs, o seselė  – neturinti kitos vilties pabėgti iš jai jau įgrisusio kurorto. Taigi, trimitininkas sumano, jog geriausias būdas viską sutvarkyti – tai įtikinti ją, kad ši pasidarytų abortą, tuo tarpu ji mėgina laikytis savo, nes būsimas vaikas – vienintelis dalykas, kuris ją dar gali išgelbėti.

„Baimė būti apkaltintam žmogžudyste buvo nė kiek ne mažesnė nei baimė būti įvardintam tėvu.“

Aplink šį branduolį ir sukasi visas veiksmas. Trimitininkas atvyksta į kurortą, mėgina įkalbėti seselę pasidaryti abortą, derina visas smulkmenas su gydytoju nuo kurio čia priklauso bene viskas, ir taip po truputį įsisuka visa veiksmų spiralė. Labai greitai čia atsiranda ir trimitininko žmona, ir seselės gerbėjas, ir senyvas atostogaujantis amerikietis, ir čia besigydančios moterys bei vienos iš jų globėjas, ir daugelis kitų.

Kundera ir vėl žaidžia. Tačiau viskas taip gražu, jog šypsaisi ir džiaugiesi žinodamas, būtent to ir troškai.

„Aš ir nesu nei impotentas, nei homoseksualas. Kur kas blogiau, – melancholiškai pripažino Klima.  Aš myliu žmoną. Tai mano erotinė paslaptis, visiškai nesuprantama daugumai žmonių.“

Ir nors istorija prasideda pakankamai įdomiai, įsibėgėjus įdomumas truputį slopsta ir atrodo (jau nebe pirmoje knygoje!), jog Kundera užsižadė. O tuomet po kelių tokių užsižaidimo atodūsių, lyg iš po sniego ir vėl išnyra žemė bei pirmieji žolės daigai, o čia ir vėl tampa įdomu. Tad, kaip jau įprasta Kunderai, istorija pinasi ir neaišku nei kas, nei kaip. Aišku tik tiek, jog priartėjus prie pabaigos, visi veikėjai būna pavyzdingai pristatyti ir surinkti kone į vieną vietą, kur ir turėtų įvykti kažkas esminio, išsprendžiančio visus neišspręstus klausimus.

Vis tik turiu pripažinti, jog artėdamas prie kūrinio pabaigos, girdėjau kitus akordus. O Kundera ėmė ir užbaigė paprasčiausiu keliu. Suprantama, racionaliai, logiškai ir netgi šiuo požiūriu ganėtinai džiuginančiai, nepaliekant papildomų klausimų. Bet kažkur giliai vis tik glūdėjo noras, jog koncertas užsibaigtų perplėšiant gitaros stygas, o ne lėta ir lyrine fleitos melodija. Bet gal čia tik aš ir mano norai.

Knyga man patiko tuo, kaip Kundera rūpinasi savo veikėjais  ir kaip juo saugo, tausoja bei neišskiria kurio nors vieno prieš kitus, o stato visus į vieną gretą, taip žaisdamas įtampa ir palikdamas nežinomybę iki paskutiniojo veiksmo, kuriame ir turi paaiškėti, kam teks nusikaltėlio, o kam teisėjo vaidmuo.

Jeigu iš visų perskaitytų šio autoriaus knygų reikėtų rinktis, kurią skaityčiau antrą kartą, šios nesirinkčiau. Tačiau lygiai taip, negalėčiau sakyti, jog skaitydamas šią knygą vien tik tuščiai sugaišau laiką. Tai kažkas tarp vieno ir kito. Siūlau perskaityti ir nuspręsti patiems į kurią pusę nusvirs jūsų svarstyklių lėkštelė.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
“Valčik na Rozloučenou”
Puslapiai:
239 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2001 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: ~10Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis