Povilas Šklėrius – Ko negalima sakyti merginai bare
Nereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.
Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!
Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.
Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.
“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“
Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.
Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.
Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.
“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“
Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.
Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.
Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.
Kita informacija:
Puslapiai: 228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 
Atgalinė nuoroda: Povilas Šklėrius – mano tėvas, mano sūnus | Knygų lentyna