Archyvas

Žymių archyvai: jaunimas

ko-negalima-sakyti-merginai-bareNereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai:
228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

saksofonistasKnygą įsigijau dėvėtų knygų salone, gerokai pasklaidęs senstelėjusius lietuvių autorių opusus. Prieš tai nebuvau skaitęs T. A. Rudoko, tačiau šis vardas kažkuo traukė. Kažkada vedamas tokios pačios traukos įsigijau ir jo PK (pirmąją poezijos knygelę), kurią pervertęs ramiai paguldžiau knygų lentynon. Tuo tarpu “Saksofonisto“ perversti nepakako, norėjosi jį perskaityti.

„Atidarau vienas duris – tamsu, bet kažkas juda kruta, viskas aišku, atsiprašau, uždarau duris, atidarau kitas, kažkokia mergiotė kužda „nereikia“, bet iš balso aišku, kad reikia, ir netgi labai, aišku, atidarau kitas duris – jas tuoj pat užtrenkia jaunuolis, nutaikęs į mane švirkštą kaip šaunamąjį ginklą, ne žmonės, o durys, po velnių, einu myžt, tualeto durys – uždarytos, klausaus, girdžiu gražius garsus, gokčioja kažkas ir nevemia, pastovėjau kiek, trūko kantrybė, gal jums padėti, rėkiu, išsivemti, jei nemokat net išsivemti, tai ką jūs išvis mokat?“

Ši knyga susideda iš trijų apysakų, kuriose sprogsta jaunas ir pašėlęs pankiškas gyvenimas išspinduliuodamas į aplinką nevaržomą meilę, nesibaigiantį alkoholį, narkotikus, visišką atotrūkį nuo pilkos kasdienybės ir maištą, tekantį herojų venomis.

Visos trys apysakos skiriasi, tačiau jų pamatas – vienas. Tai jaunimas, gyvenantis taip, kad turėtų ką prisiminti. Tai nesibaigiančios šventės, šokiai, išgertuvės ir nuotykiai. Tai neblėstantis noras eiti į priekį ir daryti visus į galvą vos tik šaunančius dalykus. Tai gyvenimas čia ir dabar.

„Kaifas poezijos nemėgo. Literatūra jo nejaudino. Jam patiko gyvenimas, natūralus kaip degtinė. Jam patiko degtinė. Poezija jo nesvaigino.“

Jau vien herojų vardai (pseudonimai) pasako apie juos viską, ką skaitytojui reikia žinoti: Kaifas, Boksas, Džiazas, Faina, Gėlelė ir kt. Skaitant atrodo, jog tai, kas parašyta knygoje paimta tiesiai iš gyvenimo. O, turint omeny autoriaus gyvenimą, visai galimas daiktas, kad taip ir yra, kad taip kažkada iš tiesų (galbūt su tam tikromis variacijomis) ir buvo. Ir dėl to skaityti tik įdomiau. Beveik autentika.

Tekstas nėra sudėtingas. Ir nors nešvarus, gatvinis, tačiau nepretenzingas ir neperkrautas. Daug svarbiau ne kaip, o ką ir kodėl norima pasakyti. O pasakoma tikrai įdomių, šmaikščių ir netikėtų dalykų. Skaitant atrodo, kad autorius ir yra tas ant viršelio nupieštas saksofonistas, kuris virkdo savąjį instrumentą, o iš šio pasipylęs džiazas virsta raidėmis, žodžiais, sakiniais ir puslapiais, kurie plaikstosi pavėjui ir prieš vėją – čia lekiant motociklu, o čia jau bėgant maudytis nuogiems į nakties apsiaustą Baltijos jūrą.

„Betgi tu pasižiūrėk, švelniausioji, tu tik pasižiūrėk kaip jis groja, kaip nemokšiškai jis groja! Jis glamžo savo auksinį saksofoną kaip viešnamio kekšę, nes nemyli. Bet ir jo, matau, nemyli niekas, gal tik aš, nes mes visi, švelniuk, esame džiazo vaikai…“.

Persiskaito greitai ir lengvai. Bohemiškai pankiško ir pankiškai bohemiško gyvenimo atšvaitai negrįžtamai nutolusiuose (nes niekada nepatirtuose) prisiminimuose. Nežinau ar paaugliams ši knygelė tiktų, tačiau neabejoju, kad patiktų. O taip pat ir kitiems, kuriems nesvetimas džiazo skonis.

Svarbiausia, kad autorius nieko iš skaitytojo neprašo ir nieko neverčia daryti. Nei įtemptai mąstyti, nei spręsti kokias nors lygtis, nei vertinti ar teisti. Jis tiesiog džiazuoja ir palieka skaitytojui visišką laisvę – prisijungti arba ne. Tad viskas priklauso nuo jūsų – pirmyn.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
160 psl.
Leidykla: UAB “Rimas“
Metai: 1992 m.
Kaina: 4 Lt. Norint pirkti internetu bandykite ieškoti čia.

(c) veikiantis