Archyvas

Tag Archives: ironija

ko-negalima-sakyti-merginai-bareNereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.”

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.”

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai:
228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

sakiniaiDar šviežia, netgi – kol rašau šias eilutes – oficialiu renginiu nepristatyta knyga, kurios laukiau ir godojau ilgai bei laimingai.

„Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms“ – rašo autorius priešlapyje ir šypsosi savo ironiška šypsena. Ji neapleidžia ir perskaičius knygą, kuri sudaryta iš pastebėjimų, atminčių, sapnų ir kitų nušvitimų. Tai, kaip įvardina pats A. Marčėnas – menkoji eseistika. Tačiau žodis „menkas“ čia labiau skirtas tik tam, kad sukurtų visiems tiems užrašytiems nušvitimams kažkokią apčiuopiamą erdvę tarp eilėraščių ir esė. Nerašau, tarp poezijos ir esė, nes viskas, ką rašo A. Marčėnas, yra poezija. Net jeigu ir išsiginant, net jeigu ir išsiginant išsigynimą. Tokia ir ši knyga – poezija, užrašyta sakiniais. Knyga gimusi iš aplinkos stebėjimo ir virškinimo, išsisluoksniavusi nušvitimais, kurie taikliai ir švelniai glunda prie intymaus svetimo pasaulio vaizdų ištroškusių skaitytojų.

„Tokie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė.“

Skaitant šią knygą pravartu (nors nebūtina) žinoti kontekstus. Pavardės, vietos, įvykiai, neįvardintos, tik numanomos, personos, žaidžiančios perkeltine prasme apvytus žaidimus. Ši knyga – tai A. Marčėno, kaip jis mėgsta rašyti – aplinkos ataidėjimas, perleidus viską per žmogiškai individualų ir poetiškai jautrų filtrą.

Įtariu, jog tiems, kurie nesidomi poezija, ši knyga gali ir nebūti kaustančiai įdomi, tačiau man ši knyga labai patiko. Vien tuo, jog, norint, joje galima įžiūrėti kur kas daugiau nei parašyta. Ir jaustis ganėtinai gerai perskaičius bei supratus du ar tris prasminius sluoksnius. Net jeigu autorius visur jų palieka mažiausiai po keturis.

Ši knyga – tai delikatesiniai sausainiai. Nedidelėmis porcijomis, sakiniais ateinanti pas tave ir nieko neprašanti. Tiesiog besišypsanti į akis ir ironizuojanti tavo banalų susižavėjimą. Tačiau tuo pačiu – besidžiaugianti juo. Ir tuo pačiu – ironizuojanti tą besidžiaugimą. Ir taip toliau, ir panašiai.

A. Marčėnas atveria prasminius laukus ir nenurodo konkrečios krypties, o suteikia progą (jeigu tik yra noro už to kabintis) pačiam pagalvoti kas ir kodėl. Arba tiesiog – stebėti ir stebėtis.

„Norėčiau sukurti poezijos knygą, kurios eilėraščiai išnyktų, vos juos perskaičius. Visam laikui. Dabar gi dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Visam (žinoma, su išlyga) laikui išlieka tekstai, kurių niekas neskaito. O jei ir skaito, tai neperskaito. O jei ir perskaito, tai ne taip. O jei ir taip, tai vis tiek.“

Man ši knyga – tikras džiaugsmas. Atradimo džiaugsmas pačia gražiausia jo prasme. Kita vertus, nemėgstantiems A. Marčėno, ši knyga tikriausiai tebus dar vienas įrodymas, kodėl jo reikėtų nemėgti. Susireikšminimas, pasipūtimas, arogancija – sakys jie – ir visa tai padauginta iš dešimties. Marčėnas turbūt tik šypsotųsi ir pridurtų – iš dešimties tūkstančių. O tuomet papildytų, jog tai tėra skaičius – vienetas su daug nulių. Visai kaip ir jis – vienetas – su daug skaitytojų – nulių. O tuomet šią ironiją paslėptų dar vienas abejonės debesis.

„Poezija ir filosofija. Jin ir jan. Poezija klausia: „Kam rašyti storas migdančias knygas, jei visa tai galima pasakyti vienu sakiniu?“ – „Štai dėl to, kad vienu sakiniu pasakyti galėtum, jas ir reikia rašyti“, – atkerta filosofija.“

Taigi, knyga – tikra poetinė virtuvė, kurioje rasis įvairiausi valgiai. Pradedant Juozu Erlicku ir baigiant Radži. Pradedant Viena ir baigiant Vilniumi. Pradedant ir baigiant, tik tam, kad galėtum vėl ir vėl, pradėti ir baigti.

Skaitau ją jau antrą kartą, versdamas puslapius, leisdamas jiems skrieti ir neštis mane tolyn.

„Valdemaro Kukulo prokurorišku tonu pagrįstai bei nepagrįstai keliami klausimai ir man neleido užsnūsti ant laurų. Esu dėkingas, nes miegoti ant laurų nepatogu. Jie duria.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
312 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2013 m.
Kaina: 24 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Apie J. Erlicko knygą čia dar neteko rašyti. Tačiau rašyti apie šį autorių – vienas malonumas. Paauglystėje buvau vienas didžiausių J. Erlicko gerbėjų ir skaitydamas jo knygas negalėdavau nustoti juoktis balsu. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kažkas užburiančio. Žiūrėdavau visas laidas, kuriose šis personažas pasirodydavo, eidavau į jo apsireiškimus teatre, klausydavausi jo dainų. Ir juokiausi. Juokiausi kiekvieną kartą iš nuostabos, kuri apimdavo pažvelgus į J. Erlicko piešiamą graudžiai juokingą realizmą. Manau, esminę J. Erlicko kūrybos dalį taip būtų galima ir pavadinti – juokas pro ašaras. Šioje knygoje ašarų tiek daug, kad tiesiog negali jomis netikėti.

Vienaip ar kitaip, kad paimčiau šią knygą į rankas, turėjo praeiti nemažai laiko. O ir ėmiau ją ne visą iš karto, greičiau bangomis – potvyniais ir atoslūgiais. Nusipirkau kai tik ši buvo išleista, t.y. 2009, tačiau rimčiau skaityti prisėdau gal tik prieš kelis mėnesius. Ir taip, kas rytą po kelis puslapius, buvau žadinamas ir stebinamas.

Perskaitęs šią knygą galiu pasakyti, jog J. Erlickas vis dar turi savo gaivalą, vis dar yra neabejotinas savo pasirinktos krypties vienetinis ir nepakeičiamas egzempliorius. Toks jausmas, kad jis susikalė sau smėlio dėžę, nustatė joje galiosiančias taisykles ir pakvietė visus prisijungti pažaisti. Tačiau kol kas taip ir neatsirado nė vienas, kuris galėtų bent jau šiek tiek rimčiau mesti jam iššūkį ir garbingai pasipriešinti. Nepaisant to, J. Erlickas neliūdi – jis varžosi su savimi. Ir jam tai puikiai pavyksta – išlikti paprastu, įtaigiu ir stulbinančiu savo įžvalgomis bei atradimais. Sugretinimais ir netikėtais posūkiais. Žodžių žaismu ir prasmių variacijomis. Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kiek autorius kartoja tuos pačius dalykus (bene visos pagrindinės J. Erlicko knygos yra apie tą patį) – jis nenusibosta.

Gyvenimas, politika, meilė bei nesibaigianti ironija. J. Erlickas priverčia skaitytoją juoktis iš savęs. Dar ir dar kartą. Ir viskas taip gaivu, lengva ir paprasta, kad lieki nuščiuvęs ir nustebęs. Kad neabejoji, jog esi toks, kokį autorius tave ir nori matyti.

Knygoje suguldyti tekstai – tikra mišrainė. Tarp galybės naujų tekstų, galima rasti ir jau skaitytų ankstesnėse J. Erlicko knygose ar puikiai girdėtų ir prisimenamų iš jo dainų. Didžioji dalis – proza, tačiau pramaišiui yra įdėta ir po vieną kitą eilėraštį. Žodžiu, visko ir visiems. Tačiau skaitant visiškai neatrodo, jog kažkas yra ne savo vietoje ar kad vyrauja chaosas. Toli gražu. Viskas  harmoninga ir suderinta tarsi puikiausiame simfoniniame orkestre. Skaitai ir matai – viskas laiku ir vietoje. O tai – retas talentas. Todėl nereikėtų nusigąsti dėl to, jog knyga net 821 psl. storio. Tai visai nereiškia, jog ją skaityti anksčiau ar vėliau nusibos. Tai reiškia, kad jos užteks ilgam.

Jeigu reiktų cituoti, būtų galima cituoti visą knygą. Jeigu reiktų rekomenduoti, būtų galima rekomenduoti ją visiems. Tai universali knyga. Ir jeigu ji nepapirks savo tekstais, tuomet tikrai nuginkluos mokėjimu pasijuokti iš savęs. Taigi, skanaus!

GERĖJIMO ŽENKLAI

Antai moteris savo kūną pardavinėja.
– Keturiasdešimt litų.
– O kiek sveriat?
– Aštuoniasdešimt.
Paskaičiavęs linkteliu: man tinka.
Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg.
O juk pasūdžius užteks iki rudens.

O aš jau laukiu knygų mugės, kurioje galėsiu įsigyti ir naująją J. Erlicko knygą (“Ateinu su šaukštu”), kuri, tikiu, bus lygiai tokia pati nepakartojama ir paveiki. Juk talento, kaip žinia, nepamesi.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
821 psl.
Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2009 m.
Kaina: ~30 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Ir atminkite, kad kovodami su Žmogumi turime netapti panašūs į jį.“

“Gyvulių ūkis” – tai knyga, kuri visuomet statoma į vieną gretą kartu su kita George Orwell knyga – „1984-ieji“. Daugelyje leidimų šie abu romanai netgi spausdinami kartu.

Kadangi man ypatingai patiko „1984-tieji“, nusprendžiau, kad ir šią knygą būtinai turiu perskaityti.

Pastarosios siužetą trumpai būtų galima aprašyti taip: ūkininkas Džonsonas turi Dvaro ūkį, kuriame ūkininkauja, t.y. augina gyvulius, grūdines kultūras ir pan. Viskas vyksta įprastu ritmu, kol vieną kartą ūkio gyvuliai nusprendžia, jog laikas išsivaduoti iš vergijos, išvyti Džonsoną bei patiems perimti valdžią ir sukurti lygiateisišką bei neišnaudotojišką valdymo sistemą, kurioje visi gyvuliai būtų lygūs. Taigi, palankiai progai pasitaikius, Džonsonas yra išvejamas iš ūkio, o tuomet ir prasideda visos linksmybės. Pradžioje įvedama valdymo sistema, kurioje visi gyvuliai lygūs, tačiau laikui bėgant, kai kurie jų tampa lygesni už kitus. Na, o kaip visa tai vyksta ir kuo visa tai baigiasi sužinosite knygą perskaitę patys 🙂

Ši knyga, skirtingai nei „1984-ieji“, yra visiškai politinė. Ir jeigu „1984-tuosius“ dar būtų galima vertinti ir iš kitos perspektyvos, tai šios knygos pagrindinė linija yra tokia stipri, kad skaitant nuo jos nukrypti praktiškai neįmanoma.

Tikriausiai todėl knyga susiskaito labai lengva ir greitai. Ironiškai ir satyriškai pateikiamas „švarios“ ir „teisingos“ politinės sistemos kūrimasis ir kur tai galiausiai nuveda. Daugelį romano situacijų galima nuspėti iš anksto, tačiau tai nereiškia, kad knygą skaityti yra neįdomu. Anaiptol – džiugu ir linksma pastebėti žmogiškąsias ydas, politinę klounadą ir kitus momentus, priverčiančius nusišypsoti.

Kaip ir „1984-tųjų“ atveju, šios knygos pradžioje vėlgi randame didelį ir nuostabų „spoiler‘į“. Taigi vėl noriu perspėti – pasilikite jį pabaigai, jeigu skaitote knygą pirmą kartą ir nenorite susigadinti knygos teikiamo skaitymo malonumo.

Manau, jog lengvam pasiskaitymui ši knyga pats tas ir daugeliui ji tikrai turėtų patikti.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Animal Farm”
Puslapiai:
192 psl.
Leidykla: “Jotema”
Metai: 2009 m. (originalas – 1945 m.)
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis