Archyvas

Žymių archyvai: sniegas

kruvinasis menulisTai viena iš tų knygų, apie kurią, prieš skaitydamas, nieko neturėjau. Tačiau kartais tai ir yra žavu – pažintį pradėti nuo balto lapo. Tiesiog imti ir skaityti. Tam tikra prasme – rizikuoti. Tokiais atvejais kartais viskas greitai subyra tarsi kortų namelis, tačiau gali būti, kad tau pasiseks ir liksi maloniai nustebintas.

“Kruvinasis mėnulis“ – daniškas detektyvas. Ir tai jaučiasi. Kad jis šiek tiek kitoks. Truputį minkštesnis, nuosaikesnis. Veiksmas čia labiau vientisas negu išblaškytas šimtuose skirtingų siužeto gijų, tačiau skaitant visai neatrodo, kad esi tik plokštumoje, o ne erdvėje. Nes viskas vyksta natūraliai ir organiškai. Ir todėl nieko nepasigendi. Nieko netrūksta. O tai, kad siužetas nuoseklus, dar nereiškia, kad visi daiktai įvardinami vos patekę į regos lauką. Ne, čia tau niekas nepuls sakyti kieno drabužiai kabo rūbinėje. Tik užsimins, kad rūbinė yra. Vėliau – kad ten kabo drabužiai. Ir tik po kurio laiko paaiškės kam jie priklauso. Ir kodėl. Tačiau, kaip ir gyvenime, visko neįmanoma sužinoti, todėl kai kas taip ir liks neatskleista. Kai kurie siūlai taip ir liks plaikstytis vėjyje ir vers spėlioti – svarbūs jie ar nelabai.

„Mano draugas, pamanė Jepė. Draugas, auka, įtariamasis – greitai jis nebežinos, kas tas Johanesas“.

Knyga puikiai išlaiko šiauriečių taip mėgstamo žanro kartelę. Tačiau palyginti labai sunku, nes ji suvedžioja tave ir nepastebimai išsprūsta iš menamų varžybų lauko. Tarsi net nerungtyniauja, atitrūksta nuo bendro konteksto ir skaitant net nekyla minčių ją lyginti su kažkuo kitu. Nes ji pati – kaip atskiras žaidimas. Savarankiška ir įtraukianti.

„Sara su Jepe pakilo kalva į viršų, praeidami ilga laukiančiųjų eilę. Žmonės dalijosi naujausiomis orų prognozėmis ir praeinant šypsojosi: akivaizdu, kad šaltis nesugadino geros nuotaikos. Maži spalvoti lapeliai su atspausdintu numeriu paaiškino jų draugiškumo priežastį, nes jeigu jie būtų nerimavę, ar Sara su Jepe nenusitaikę aplenkti eilės, reakcija nebūtų buvusi tokia pati. Dano kantrybę bandyti galima ilgai, bet jeigu peršokai eilę, turėsi priešą visam gyvenimui.“

Taigi, knyga tikrai gera, nekelianti panikos laive, rami ir pagauli. Čia nėra fejerverkų, bet to ir nereikia. Viskas plaukia pasroviui ir tu tiesiog mėgaujiesi balsu, kuris toks minkštas, toks švelnus ir toks užimantis visą eterį, kad kitų minčių paprasčiausiai nelieka.

Tuo tarpu pabaiga – kiek netradicinė, tačiau turinti savo šarmo ir tuo šarmu nuspalvinanti visą knygą. Paverčianti tradicinį šiaurietišką detektyvą kiek švelnesnį, turintį mažiau sniego, mažiau kraujo dėmių jame. Negana to – pabaigoje tu ir vėl atrandi tuos siūlus, besiplaikstančius vėjyje, paliktus, kad pats nuspręstum, ar juos reikia nukirpti, ar nebūtina. Tai tarsi žaidimas be pralaimėjimo – kai pasilieki sau daugybę išėjimo kelių. Ir nebūtinai tai prasta strategija norint sudominti ir sukelti intrigą.

 

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Blodmåne
Vertėja/Vertėjas: Rūta Poškutė-Andreikienė
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

1557391773_po_raudonu_dangum_2d1

Prieš paimdamas šią knygą visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis. Iš aprašymo buvo aišku tik apie ką ji bus, tačiau dažniausiai aprašymuose skambantys ditirambai tebūna reklaminis triukas. Todėl knygą skaityti pradėjau atsargiai ir kiek nepatikliai. Nenorėjau iš karto nerti žemyn galva, nes kas žino – gal vandens tik iki kelių ir toks šuolis pasibaigtų lūžusiais kaklo slanksteliais. Tačiau braidymas ilgai netruko – knygos vanduo ėmė ir įsiurbė mane į savo purslus, užtvindydamas bet kokias išankstines abejones.

„Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūklai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.“

Dabar, jau perskaitęs šią knygą ir kiek atsitokėjęs, galiu pasakyti, kad tai nuostabi, įtraukianti ir visiškai užvaldanti knyga. Pulsuojanti istorija, paremta tikrais liudijimais. Ryškios Italijos spalvos, skonis ir tuo pačiu antrojo pasaulinio karo šešėlis, fašistai, žiaurumas, prievarta. Galiausiai neteisybė ir drąsa, gimstanti iš nepatyrimo ir jauno kraujo.

Knygą skaityti lengva, įdomu ir tikra. Taip ir jauti kalnų sniegą ir ledą, aplink lekiančias sprogimų skeveldras, dulkes, antskrydžių pavojų, prakaitą, pykčio ir nuovargio perkreiptus veidus, baimę vienų ir desperaciją kitų akyse. Niekada nepatyręs karo, negalintis jo su niekuo palyginti ar atpažinti, vis vien jaučiu jį per tekstą, išgyvenu ir tvirtinu – tai puiki literatūra. Ir ne tik literatūra kaip tekstas, bet ir kaip vaizdas, siužetas bei materija, kurią, atrodo, įmanoma netgi apčiuopti.

„Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.“

Tai įtikinanti knyga ir todėl reikia visai nedaug, kad pasijustum nebe skaitantis, o gyvenantis tarp knygos puslapių. Net ne tarp puslapių, o erdvėje, kuri driekiasi visuose aprašomuose miestuose, automobiliuose, bučiniuose, visose kulkose, draugų kraujyje ir priešų munduruose, žvilgsniuose, netgi kvape.

Knyga stipri ir tragiška. Sukrečianti, didelė kaip ir pats pasaulis. Tai jau net ne knyga, o kiaušinio lukštas, pradžioje apglėbiantis gyvybę, o vėliau – vien tik tuštumą. Ši gimsta iš karo, kuris žiaurus, negailestingas. Jame niekas ir niekada nelaimi, tik miršta. Vieni – viduje, kiti – išorėje. Tokią knygą skaityti verta, tačiau ji nėra lengva ar paprasta. Ji palenda po tavo oda ir tu jauti, kad ją perskaitęs jau nebesi ir nebebūsi toks pats.

Gyvenimas kaip knyga, kitaip nepavadinsi. O faktas, kad tai – reali istorija iš dar gyvų lūpų, knygą pakelia į visai kitą lygį. Nes perskaitęs tu jau ieškai internete informacijos apie tuos įvykius, verti vieną dokumentinę nuotrauką po kitos ir kraupsti nuo to, ką regi tavo akys. Tokiu būdu visas tekstas tiesiog įspaudžiamas į tavo atmintį be galimybės atšaukti ar ką nors pakeisti. Jautiesi tarsi siūbuodamas ant lyno, tarp karo pragaro ir taikos euforijos. O ši, beje, kartais gali būti net grėsmingesnė ir pavojingesnė. Todėl visi pasirinkimai tau pradeda atrodyti kreivi ir neteisingi. Ir tu laikaisi iš paskutiniųjų jėgų, tiesiog siūbuoji tarp viso to, kas telpa po raudonu dangum, nudažančiu visų akis vienoda spalva.

Knyga stipri ir nepaliekanti abejingų. Skaitykite ją nekreipdami dėmesio į aprašymus ar rekomendacijas, nes jie – tik paviršius, turite pajusti šios knygos jėgą patys, nes ši knyga – kaip gyvenimas, kai gyvenimas prasideda ir baigiasi, o žmogus, kuriam jis priklausė, paliekamas stumti dienas toliau. Ir to niekaip neišrėksi, tai galima tik nutylėti. Tarsi po marškiniais vis dar šiurpstančią odą.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Beneath a Scarlet Sky
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jėčienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

  • – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
  • – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
  • – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

5050-zudikas-1Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip“, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis