Louise Candlish – Mūsų namas

Knygos siužetas gana paprastas ir aiškus. Prasideda nuo intrigos ir rezultato, kitaip tariant, kaukšteli tau į kaktą pačioje knygos pradžioje, o tada išskyla į du polius, du žiūros kampus ir retrospektyviai veda skaitytoją (šokinėjantį nuo vieno veikėjo ant kito) per įvykius, kurie įvyko vakar, užvakar, prieš savaitę ar mėnesį. Žodžiu, skaitydamas tu jau žinai, kuo viskas baigėsi, tačiau vis dar nežinai, kodėl.

„Keista, bet net kai atsiėmė bagažą ir įsimaišė į minią, Bremas vis dar manė, kad prieis pareigūnas ir paprašys paėjėti į šoną.

Paklaus, ar pavardė pase tikrai yra jo.“

Iš vienos pusės skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kur paslėptas šios knygos kabliukas, iš kitos pusės – įvykiai dėstosi nuosekliai ir atrodo, kad nieko čia per daug naujo ar netikėto. Tekstas tolydus, logiškai nuspėjamas. Ir vis tik tas kabliukas tau neduoda ramybės. Tiesą pasakius, nežinai ko tikėtis – ar viskas taip ir išsiriš, ar būsi supainiotas, apgautas ir paliktas susižavėjimo kupinomis akimis. Ši knyga yra iš tų, kur viskas statoma ant vienos kortos (sakykime, intrigos), į kurios atskleidimą autorius ir vedasi skaitytoją. Ir jeigu finale nieko nebus (arba bus, tačiau skaitytojas liks nesužavėtas), tuomet partija bus pralošta ir viską susižers kiti žaidėjai (nepastatę ant šios knygos skaitymo savojo laiko).

„Po eismo įvykio nemačiau jokio reportažo per žinias – nei visos šalies, nei vietines; kad ir kas buvo tie mirties arbitrai, jie nemanė, kad Elė Raderford verta žiniasklaidos dėmesio. Tačiau ir toliau kas vakarą (kai nebūdavau aludėje) žiūrėdavau naujienas dėl vienos šlykščios priežasties – išgirdęs blogų žinių, pasijusdavau geriau. Karo žiaurumai, serijinės žmogžudystės, gaujų kovos su peiliais – kiekviena iš jų įtikindavo, kad mano nusikaltimas nebuvo toks baisus.“

O pabaigoje tavęs išties laukia fejerverkai. Tačiau juos atsimindamas vis dar nesuprantu, ar jie tokie, kokių tikėjausi. Ir vis tik sproginėdami neša džiaugsmą akims. Viskas blykčioja ir verčiasi. Taip ir turi būti, toks ir yra knygos raktas. Tik ar šie fejerverkai pateisino laukimą? Dėl to galima diskutuoti, tačiau pačioje pabaigoje įvyksta keistas salto (tik jau ne tekste, o skaitytojo viduje) ir užvertęs knygą, kurį laiką dar nesupranti, ar autorei tai nutiko (pavyko?) netyčia, ar viskas buvo tiksliai suplanuota ir apskaičiuota. O kol tu šypsaisi, tos šypsenos šviesoje gali ramiai tarti, kad pabaiga pateisino lūkesčius. Net jeigu netiesiogiai. Tas lygiagrečių susikirtimas išnešė knygą ir nors nesusižėrei viso banko, tačiau tikrai nelikai tuščiomis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Our House
Vertėja/Vertėjas: Zita Janulienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Søren Sveistrup – Rudens skerdikas

Esu perskaitęs nemažai skandinaviškų detektyvų, todėl galiu ramiai sakyti, kad vien šis žodžių junginys (skandinaviškas + detektyvas) jau turi savo svorį. Skandinavai kartelę šiame literatūriniame žanre yra užkėlę labai aukštai ir jeigu paėmęs knygą į rankas matai, kad tai – detektyvas ir jo autorius – skandinavas, tu natūraliai tikiesi, kad knyga nenuvils. Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto  nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.

Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.

„Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.“

Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.

„Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.“

Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.

„Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.“

Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.

Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – 9 kapas

Kažkada jau buvau skaitęs kitą šio autoriaus knygą. Negana to, puikiai ją įvertinęs. Todėl nepaisant to, kad beveik nieko, ką tuomet skaičiau, nebeatsimenu, šią knygą atsiverčiau su pakankamai apčiuopiamais lūkesčiais. O gal netgi įsitikinęs, kad ji man turėtų patikti.

“9 kapas“ yra prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos (“Beveidės aukos“) tęsinys. Viskas toliau sukasi apie detektyvą Fabianą Riską, kuris toliau plėtodamas savo asmeninio gyvenimo liniją įsivelia į naują detektyvinę istoriją… Kažkur girdėta, bet tokie jau tie detektyvų rašytojai, niekaip negalintys paleisti savo kūdikių. Jo Nesbo turi Harį Hūlę, tuo tarpu Stefan Ahnhem augina(si) Fabianą Riską.

Todėl pradėjus skaityti, atmintį iš lėto žadina kažkur jau girdėti vardai ir pavardės, jie sukasi prieš akis ir smegenys po truputį įsitempia bei pradeda iš giluminių sluoksnių kelti seniai užpustytą informaciją apie juos. Tarsi apie senus klasiokus, kurių nemačiau daugybę metų – iš veido dar atpažįstamus, tačiau per nesimatymo laiką negrįžtamai nutolusius savo gyvenimais ir todėl dabar jau nebeaišku kiek iš tikrųjų apie juos prisimenu, o kiek tik įsivaizduoju prisimenąs.

„Nusileidęs iki platformos, jis nušoko ant bėgių ir toliau skuodė tiesiai į tamsą. Finišas jau visai prie pat. Dar šiek tiek ir jie niekada jo neberas. Jam pasisekė – nebuvo jokio stovinčio traukinio, bėgiuose irgi nieko nesigirdėjo. Staiga už nugaros pasigirdo pokštelėjimas – tarsi būtų sprogusi padanga. Bet čia juk nebuvo automobilių. Jis nesuprato, kas vyksta, net tada, kai sulinkus kairiajai kojai stačia galva krito į bėgius.“

Skaitant, norėjosi prisiminti bent ką nors apie tas “Beveides aukas“, tačiau šios buvo per toli, todėl teliko sustelkti ir mėgautis knyga, kuri gulėjo mano rankose, o ne bene prieš metus rašytame šio blogo įraše.

O susitelkti buvo į ką ir tam net nereikėjo labai didelių pastangų, nes “9 kapas“ iš karto patraukė dėmesį – knyga parašyta meistriškai, o siužetas lankstomas taip lengvai tarsi sensėjaus rankose atgyjanti popierinė gervė, iš šono atrodo, kad tam net nereikalingos jokios pastangos, viskas vyksta natūraliai ir todėl skaitydamas ne vargsti, o ilsiesi.

Žinoma, įvykių, kurie tarsi dėlionė švinta prieš tavo akis, čia labai daug. Kiekvienas jų nešasi savo antraplanius veikėjus, aukas, vardus ir pavardes, kurias, skaitant su kelių dienų pertraukomis, kartais sunku prisiminti ar išlaikyti dėmesio centre, tačiau epizodai, nors ir plaukiojantys, gražiai gulasi vienas prie kito ir tik laiko klausimas, kada jie susikibs į vieną didelį ir gražų paveikslą. O kad taip nutiks, tu net neabejoji.

„Visur buvo apsauginių rankos, kurios greitai galėjo pavirsti į daužančius kumščius. Dabar jos daugiausiai tik stumdė ir tampė jas tarytum melžti vedamas karves. Vis greičiau ir greičiau. Buvo matyti, kad ir apsauginiai patiria stresą, dairydamiesi po šiaip jau ramią užpakalinę gatvę, į kurią niekas kitas per pūgą lįsti nedrįsdavo.“

Pabaiga (o juk tai – kiekvieno detektyvo arkliukas!) tikrai stipri, viskas išsipina puikiai. Ne holivudiškai, ne melodramatiškai, netgi sakyčiau šiek tiek kraupiai, beriant druską ant žaizdos ir kažką paaukojant. Tačiau nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek būtina, kad nutiltum ir iš naujo sutelktum dėmesį į siužetą, kurio sekančio vingio tikrai nesitikėjai.

Ir nors eigoje, kaip minėjau, tu šiek tiek skęsti tarp vardų ir pavardžių, painiojiesi ten, kur nesipainioja gal tik pats autorius ir keli dėmesingiausi skaitytojai, visa tai – niekis, nes kreiseriniu greičiu leki pirmyn, nėra ko stoviniuoti. Ir kuo mažiau lieka iki kranto, tuo autorius turi didesnius šansus tave nustebinti. O likus vos keliems žingsniams (grybšniams) jis jau gali su tavimi daryti ką tik nori. Ir jis tai daro, mėgaujasi savimi. Žinoma. Nes juk tam ir statė šį kortų namelį – kad vėliau galėtų iš bet kurios jo vietos ištraukti tavo įsimintą kortą. Stebiesi net suprasdamas ir nujausdamas, kad tai – tik dar viena apgavystė, nes korta, kurią įsidėmėjai, slepiasi visur, kur tik autorius įsigeidžia (vidinėje tavo švarko kišenėje; tarp tavo paskutinės skaitytos knygos puslapių; tavo bate ir t.t.). O galiausiai paaiškėja, kad nei kortos, nei namelio iš viso nėra ir visa tai – tik žaidimas, kuriuo autorius mėgaujasi ir tu mėgaujiesi kartu su juo. Nes knyga puiki ir vienas malonumas ją skaityti, perskaityti, rekomenduoti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Den Nionde Graven
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Naomi Alderman – Galybė

Visa prasideda iš lėto, tarsi bristum į vandenį – vietomis jis šiltas, vietomis – vėsus. Tu brendi žinodamas, kad nuo tavęs tas vanduo nepriklauso, brendi ir tikiesi, kad apsiprasi, kad netrukus jau galėsi panerti. Tačiau kol kas vis dar bijai, vis dar kažko lauki. Nežinomybė traukia, bet tuo pačiu verčia į ją žvelgti atsargiai, verčia saugotis, nes vanduo – ne tavo stichija. Norėdamas jį suprasti, turėsi prie jo prisitaikyti, o tam prireiks laiko. Tokia ir knygos pradžia – su dideliu pažadu, kad jūra plati ir gili, ir niekas kitas tau neparodys kiek joje pavojų, o kiek galimybių, viską turėsi išsiaiškinti ir atrasti pats.

„Prieš pat užmigdama Margo prisimena sparnuotas skruzdėles: kaip vos vieną dieną kas vasarą jos imdavo spiestis namelyje prie ežero, storai nuguldavo žemę, aplipdavo lentutėmis apkaltą pastatą, vibruodavo ant medžių kamienų; ore skruzdžių būdavo tiek, kad galėdavai jų įkvėpti. Jos gyvena po žeme, tos skruzdėlės, visus metus, visiškai vienos. Užauga iš kiaušinėlių, ką jos ten ėda – dulkes ir sėklas, kažką tokio, – ir laukia, laukia. O vieną dieną, kai temperatūra laikosi tinkama kaip tik reikiamą laiką, kai drėgmė lygiai tokia… jos visos vienu metu pakyla į orą. Ir ieško viena kitos. Tokių minčių Margo negalėdavo išsakyti niekam kitam. Visi būtų manę, kad ji išprotėjo nuo streso; Dievas mato, ir taip daug kas tyko ją pakeisti. Bet ji guli lovoje, visą dieną skaičiusi ataskaitas apie apdegintus vaikus, vaikus, purtomus traukulių, apie merginų gaujų kautynes ir tai, kaip jos suimamos, norint apsaugoti jas pačias, ir galvoja: kodėl dabar? Kodėl būtent dabar? Ir jai į galvą vis lenda tos skruzdėlės, kantriai tūnančios, laukiančios pavasario.“

Šios knygos stiprybė – jos tema, kuri tarsi didelis ir aprūdijęs vinis, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės ir paguldytas prieš mūsų akis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad tas vinis pats iš savęs nieko nekuria, kad nėra jo kur įkalti ar įbesti ir jis čia – tik vienas iš eksponatų. Jeigu nori, gali jį paliesti, pasukioti, pauostyti, tačiau negali jo niekur išsinešti, jis turi likti čia ir liudyti savo istoriją, nes kitaip taps tik dar vienu niekuo neišsiskiriančiu aprūdijusiu vinimi.

Idėja tarsi gerai pakrauta baterija veda į priekį ir yra it pažadas, kad už kampo tavęs gali laukti šis tas daugiau nei statiškas būvis, kažkas dinamiško ir sunkiai nuspėjamo. Tarsi elektros iškrova. Net jeigu iš vieno delno į kitą. Net jeigu iš visų delnų kartu sudėjus. Vienodai neapčiuopiama ir todėl neapibrėžiamai didinga, lyg virš minios galvų pakibusi beformė galybė.

Tai knyga, kurią reikia skaityti daug nesigilinant, tarsi foną. Nekreipiant didelio dėmesio į trikdžius, tiesiog mėginant įsiklausyti į tą traškantį diktoriaus balsą eteryje. Tas balsas, išnyrantis iš triukšmo debesies, verčia itin susikaupti, pagauti kiekvieną jo natą ir taip, koncentruojantis į esmę, nepastebėti trūkumų, kurie kitu atveju pažirtų tiesiai į akis, nudegintų blakstienas ir priverstų tankiai mirkčioti.

Gaila, tačiau šioje apokaliptinėje ir fantastinėje knygoje didelės intrigos neradau, vien smalsumą, kuris masino sužinoti kuo viskas baigsis. Tačiau, kai viskas pastatoma tik ant jo, dažniausiai knygos taip ir neišsprogsta, o iš lėto išsikvepia ir subliūkšta, niekuo nenustebindamos ir tik pratęsdamos savo pačių agoniją. O tada supranti, kad užvertus knygą niekas nepasikeitė, vinis ir toliau rūdys, rūdys ir toliau byrės po stalu ir nebus kas juos sušluoja. Ar tokia ir šios knygos pabaiga – perskaitysite ir sužinosite patys.

Nebijokite, palieskite vandenį, sužinokite, ar juo tekanti elektros srovė pakankamai galinga, kad sutrupintų jūsų smegenis, ar vos juntama, tarsi nežymus ir kiek erzinantis dilgčiojimas paduose.

 

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Power
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – Beveidės aukos

Vos tik atsivertus knygą, į akis krito puslapių plonumas. Taigi nors išoriškai ji ir neatrodo labai stora (lyginant su kitomis, panaši į ~300 psl. knygą), tačiau realiai čia puslapių beveik dvigubai tiek! O toks netikėtas popieriaus pasirinkimas man iš karto nevalingai susišaukė su kitoje knygų lentynoje gulinčia biblija, kurios puslapiai taip pat itin ploni. Tačiau tuo sąšaukos ir baigėsi, o pradėjus skaityti teliko džiaugtis, kad tų puslapių tiek daug ir kad jie nenyksta taip greitai kaip tos šalia gulinčios ir tik 300 psl. teturinčios knygos.

Sunku pasakyti kodėl (manau, pagooglinus rastume ne vieną tekstą nagrinėjantį šią įdomią temą), tačiau šiaurės šalys ir detektyvai yra sulipę tarsi slapti mylimieji, tarsi obuoliai ir obelys, tarsi duona ir sviestas, galiausiai tarsi pietų šalys ir dramos. Ir spėčiau, kad klimatas čia tikrai nėra paskutinėje vietoje. Suprask, šaltis, tikslumas, logika. Kažkuo ir kažkaip tarpusavyje besisiejantys dydžiai. Tuo tarpu pietuose daugiau majnanų, jausmų, ilgesingų atokvėpių ir todėl tekstai gimdo visai kitus pasaulius.

O toks sėkmingas sulipimas lemia, kad šiaurės šalies autoriaus parašytas detektyvas jau pats iš savęs nešasi būsimos kokybės ženklą, kuris leidžia susidaryti išankstinę nuomonę net negirdėjus autoriaus vardo, nei pavardės, nei pavadinimo, nei kuo prasideda būsima istorija.

Taip buvo ir su šia knyga, kuri nustebino tiek, kiek tik galima nustebinti. Atrodytų dar vienas reklaminis triukas, kai knygos viršelyje minimos savo reputaciją jau seniai užsitarnavusių Jo Nesbo ir Stiego Larssono pavardės. Tačiau pradėjus skaityti „Beveides aukas“ supranti, kad tai visai ne reklaminis triukas, o paprasčiausias priminimas, ką ir kaip čia surasi.

O tada puslapis keičia puslapį ir tu supranti, kad knyga tau tinka. Ir tekstas, ir logika, ir puslapiai, ir maršrutai, ir t.t. ir pan. Ir nors knygą skaičiau ganėtinai ilgai, turėdamas daugiau laiko mielai jos būčiau nepaleidęs ir įveikęs keliais atokvėpiais (nes vieno tokiam puslapių kiekiui tikrai nepakaktų). Be to, nepaisant savo storumo, ji puikiai tinka tokiam skaitymui, kuris trunka daugiau nei kelias savaites, kai prie knygos prisėdama vos keliems skyriams per dieną. Net ir tokiu atveju, jie niekur neišblunka ir neišsisklaido, o audžiasi vienas prie kito ir atmintis juos be didesnių pastangų išsaugo, nes kažkur giliai žino, kad tai – puikus kino filmas, puiki pramoga, kurios kitą kartą gali tekti laukti pakankamai ilgai.

„Negi čia tikrai viskas, ką jam pavyko sukaupti per keturiasdešimt trejus gyvenimo metus? Keletas nudrožtų sofų ir dulkinų lempų gaubtų? Fabianą užplūdo noras pasakyti vyrukams, kad nebetemptų daiktų vidun ir geriau viską nuvežtų į sąvartyną.

Atrodė, tarsi būtų nusipirkęs naują, prabangų kompiuterį ir iškart puolęs perkėlinėti senų duomenų su visais virusais ir šlamštu. O jam norėjosi tikros naujos pradžios. Bent kartą spjauti į pinigus ir pirkti tai, kas nauja. Plėšti plastiką ir uosti nenaudotų daiktų kvapą.“

Kas gerą detektyvą padaro geru detektyvu? Nebūtinai istorija, pagrindinė figūra ar tos figūros vidinės prieštaros (nes kaipgi be jų). Nebūtinai nusikaltimų, aukų skaičius ar detektyvinio siužeto vingiai. Nebūtinai logika, vieta ar dialogai. Tad, kas? – klausiu savęs ir suprantu, kad neužtenka, jog viso, ką išvardinau, būtų po truputį. Juk vis vien galimai kažko trūktų. Galbūt to šiaurietiško šalčio? Tos virš judančių kūnų masės plevenančios dvasios? To nematomo ženklo, kuris niekaip neleidžia atsipalaiduoti? Galima spėlioti ir spėlioti, tačiau vieno recepto nėra ir vis tik, jei norite tą trūkstamą faktorių x pajusti bei pamėginti sau įvardinti, tuomet ši knyga tam puikiai tiks. Nes čia to papildomo ingrediento yra per akis ir jis pakelia kartelę keliais sprindžiais aukščiau, tokiu būdu knygą paversdamas Knyga, o detektyvą – Detektyvu. Atrodytų, kas čia tokio – didžioji ar mažoji raidė? Bet perskaitykite šią knygą ir suprasite patys. Mielai rekomenduoju ir jau pradedu pavydėti jums būsimo malonumo.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Offer utan ansikte
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 584 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

John Katzenbach – Profesorius

Ši knyga mano knygų spintoje pragulėjo metus, o gal du. Pažymėta nematomu pirmenybiniu ženklu. Kad reikia perskaityti, bet, matyt, dar ne dabar. Reikia, bet dar gali truputį palaukti. Reikia, bet ne taip ir labai.

Ir tai tęsėsi, kol ji pradėjo balansuoti ant ribos tarp „skaityti“ ir „atsikratyti“. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, tos ribos ji neperžengė ir galiausiai atsidūrė mano rankose. Jau buvau skaitęs porą kitų šio autoriaus knygų (vienos iš jų apžvalgą galima rasti čia – “Ne tas žmogus“), todėl iš šios taip pat tikėjausi nemažai.

„Žodžiai krito į tarpą tarp judviejų, klojo stalą tarsi nuolaužos po sprogimo: Negrįžtama. Progresuojanti. Spartus blogėjimas. Haliucinacijos. Kūno funkcijų nykimas. Kritinio suvokimo praradimas. Trumpalaikės atminties praradimas. Ilgalaikės atminties praradimas.“

Taigi, ką radau atsivertęs šią knygą? Viename jos siužeto (it ringo) kampe – profesorius, kuriam diagnozuota sparčiai progresuojanti liga, be galimybės išsigelbėti. Profesorius, tampantis jaunos merginos pagrobimo liudininku. Šalia jo – pareigūnė. Žodžiu, šviesioji ringo pusė.

Kitame kampe – jauna mergina, bėganti iš namų, tačiau pusiaukelėje tampanti pagrobimo auka. Šalia jos – pagrobėjai. Žodžiu, tamsa.

Štai tokie du poliai. Veikiantys vienodomis teisėmis ir vystomi lygiagrečiai.

Knyga banguojanti. Kartais įtraukianti ir įdomi, o kartais atrodo ištęsta, su besikartojančiais nuobodžiais postringavimais ir samprotavimais, kuriuos beskaitydamas, nori nenori, pradedi stebėti puslapių numerius. Laukti, kol vienas pakeis kitą. Ir tai ypač kankina pačioje pradžioje, kai puslapių dar likę labai daug ir neviltis didesnė už viltį. Tačiau mesti skaityti, vienaip ar kitaip, nesinori, o tai – geras ženklas.

Skaitant, abu poliai po truputį artėja vienas prie kito. Akivaizdu, kažkurioje vietoje jie susilies ir kova neišvengiama. Tačiau, kurioje? Ir kaip? Ir ar sugebėsi tai nuspėti? Štai šie klausimai ir veda į priekį, o įpusėjus knygą, puslapių skaičiuoti jau nebesinori.

„Jis matė vaikus. Iškrypimus. Mirtį.

Viskas atrodė labai tikra, net jei ir suvaidinta. Viskas atrodė suvaidinta, net jei buvo tikrovė.“

Knyga labai protinga, vietomis, atrodo, net per daug. Primena po vandeniu gulintį laivą skenduolį, apkibusį moliuskais, apaugusį samanomis. Atrodo, jeigu ne jie, jis šautų į vandens paviršių. Tačiau geriau pasižiūrėjus – taip tik atrodo. Niekas nešautų. Skenduoliui priklauso ne jūros paviršius, o dugnas. Ir kai tai supranti, tie moliuskai ir samanos tampa nebeaktualios. Brauniesi pro juos jų nebepastebėdamas.

Vienu metu apsigavau ir buvau pradėjęs galvoti, kad tai – detektyvas, tačiau netrukus supratau, kad ne. Šios knygos pabaigoje niekas tavęs neapgaudinėja ir nemausto. Netraukia iš skrybėlės triušio ir neparodo, kad buvai neteisus. Čia viskas paprasta ir aišku. Viskas taip, kaip užrašyta. Istorija. Trileris.

Taigi, tie, kurie tikitės būti apmauti, nieko nepešite. O tie, kurie norite ne vienam vakarui įtraukiančio veikalo, būtent tokį čia ir rasite.

Ar skaityčiau dar kartą? Turbūt ne. Tačiau tai nereiškia, kad knyga bloga, nes, jeigu pasitaikytų proga, mielai imčiausi kitos, dar neskaitytos šio autoriaus knygos. Taigi, su ja ir su juo viskas gerai. Tiesiog, pakanka vieno karto, o tuomet – paleisti toliau, pasroviui, iki kito skaitytojo rankų.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: What comes next
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2010 m.)

(c) veikiantis

John Katzenbach – Ne tas žmogus

Knygą įsigijau vienoje iš mugių, pastebėjęs, kad ji neįprastai pigi (turint omeny, kad autorius – J. Katzenbach). Vieną jo knygą jau buvau skaitęs, o taip pat girdėjęs nemažai teigiamų rekomendacijų, tad negalėjau praleisti tokios progos.

Tai – detektyvas. Tačiau ne toks, kokie būna įprastiniai detektyvai, nes čia ieškoma ne nusikaltėlio, o paties nusikaltimo. Teksto gijos pinamos taip, kad žinai gerokai daugiau už veikėjus. Ir nors kitu atveju – tai būtų peilis visai detektyvinei intrigai, šiuo atveju taip nėra. Net jei atrodo, kad autorius žaidžia atverstomis kortomis. Tačiau net ir taip, tu negali sustoti stebėjęs šį žaidimą, nes tau įdomu kas ir kaip. Įdomu, koks bus kitas jo žingsnis, kur jis nuves ir kada.

Pasakojimas vyksta tiek iš praeities, tiek iš dabarties pozicijų, viduryje palikdamas juodą tarpą. Šešėlį. Jame ir slepiasi intriga, kurios link einama. Su kiekvienu puslapiu tas šešėlis siaurėja ir traukiasi. Su kiekvienu skyriumi, įtampa, kad netrukus išvysi, ką jis slepia, didėja.

„Ji atlošė galvą ir ėmė godžiai gaudyti šaltą orą. Akys klaidžiojo po visai normalų ryto miestą ir ji vos susilaikė nepratrūkusi raudoti. Tą akimirką suvokė: jam visai nereikia būti netoliese, kad būtų juntamas.“

Siužeto nepasakosiu, puikią jo santrauką galima rasti ant knygos nugarėlės. Pasakysiu tik tiek, kad, kaip ir dažniausiai, dėl visko kalta meilė. Vienos nakties nuotykis įsiūbavęs pirmąjį iš domino. O šiam nugriuvus, juo paseka ir virtinė kitų: įvykių, personažų, vilčių, gyvenimiškų ir išgalvotų istorijų, meilės be atsako, meilės, vedančios į pamišimą bei priklausomybę, meilės, kurios jau nebegalima vadinti meile.

Romanas užburia ir prikausto. Atrodo, paprastos priemonės, bet nepaprastas, tiesiog neįtikėtinas rezultatas. Galiausiai jau ir pats pradedi galvoti kaip nusikaltėlis ir net nevalingai svarstai ar pavyktų vienas ar kitas veiksmas realiame pasaulyje. Tad, knyga tikrai įtraukia.

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kurią norėjosi atsiversti ne tik ryte, bet ir vakare, tad ir tie 566 puslapiai ištirpo ganėtinai greitai. O pačioje pradžioje, paėmęs į rankas, galvojau, kad jos užteks ilgam. Deja, kartais tikrai gera klysti.

„Kartais santykiai tarp moters ir vyro nuo pat pradžios būna permainingi ir neturėtų toliau rutuliotis, bet dėl kažkokios keistos, pragariškos priežasties sustiprėja ir virsta mirtinu pas de deux.“

Ir nors visa romano eiga puiki, pabaiga nepribloškė ir nesukrėtė, o išsivyniojo pakankamai paprastai. Tad galima, sakyti visas romanas buvo įdomesnis už pabaigą. Nors iki paskutinio puslapio viltys dėl netikėtumų negeso ir atrodė, autorius dar purtys ir klaidins, o jis paprasčiausiai užgesino nuorūką į peleninę ir išėjo. Nepaisant pabaigos, knyga palieka savo ženklą ir prie jos norisi vis mintimis sugrįžti, tad perskaityti tikrai rekomenduoju. O pats, pasitaikius progai, ieškosiu ir gaudysiu kitas šio autoriaus knygas.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The wrong man
Puslapiai: 566 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2008 m. (originalas – 2007 m.)

Sandra Bernotaitė – Katė, kurios reikėjo

Pradėdamas skaityti naują autorių, nežinau, kas ir kaip, kur ir su kuo, kam ir kodėl, todėl kiekvieną kartą laukia intriga. O ypač, jeigu autorė – debiutuojanti lietuvė. Sakau, debiutuojanti, nors tai – jau antroji Sandros Bernotaitės knyga. Pirmoji buvo išleista 2010 metais laimėjus PK (pirmųjų knygų serijos) konkursą skelbtą Rašytojų sąjungos leidyklos. Tos knygos skaityti neteko, o apie pastarąją sužinojau per tinklalapį grafomanija.com, kuriame autorė rašo apie rašymą ir kitus su tuo susijusius dalykus. Kas neskaitė, tikrai rekomenduoju. Jeigu „prilips“, turėsite nemažai įdomaus skaitymo. Jeigu ne, tai ne.

„Katė, kurios reikėjo“ išleista pačios autorės įkurtos leidyklos „Jovaro tiltai“. Taigi, savilaida. Tačiau šiais laikais, tai visiškai nieko nereiškia. Tad neturėdamas jokių išankstinių nuostatų, vien tik baltą sąžinės lapą, imu ir skaitau.

Knygos siužetas sukasi aplink bibliotekininkę, kuri palaidoja mamą ir nori nenori turi pradėti gyventi iš naujo. Tai pilka pelė, kurios gyvenimas – tikra painiava ir nuo šios ji negali pabėgti, ją reikia spręsti. Tačiau tai nėra lengva, kai aplink pilna gniuždančių, dusinančiu ir skaudinančių trikdžių.

Perskaitęs vos kelis puslapius pajuntu, kad tai – lietuviška knyga. Ir tai visai nesusiję su autorės tautybe ar tuo, kad ji rašo lietuviškai. Tai – sunkiai pagrindžiamas jausmas. Galbūt pasireiškiantis tuo (bet tai tik samprotavimai), kad labai lengva įsivaizduoti visą tai vykstant šalia, kažkur už sienos, panosėje. Lengva įsivaizduoti, pajusti. Tą tekstą. Nuogą, paskerstą ir paklotą po kojomis. Nežinau kodėl, bet tik taip ir norisi jį apibūdinti – lietuviškas.

Viskas persunkta neviltimi ir bejėgyste. Tai siutina ir todėl norisi skaityti, su kiekvienu puslapiu tikintis, kad viskas pasikeis, kad pumpuras sprogs, o užtvanka pralūš. Tačiau kiekvienas skyrius spaudžia smegenis vis labiau. Nejučia įsitempi ir nuoširdžiai pradedi nekęsti to, kas vyksta. Užuojauta jau nebeveikia kaip tramdomieji ir greitai norisi šaukti ant veikėjos, tikrąja šių žodžių prasme. Norisi išspręsti ją čia ir dabar. Tačiau autorė turi kitų tikslų ir lėtai pjauna odą. Lėtai, lėtai. Kad skaudėtų. Kad suprastum ką gi tai reiškia. Tikriausiai todėl, visą knygos skaitymą man geriausiai apibūdina ši citata:

„Žinai, man visą laiką, kol su tavim dirbau, rankos niežėjo. Va imt ir papurtyt tave gerai, kad atsipeikėtum! Mūsų su tavim negalima vienoj patalpoj uždaryti, aš tave pasmaugčiau!“

Tiksliau ir nepasakysi. Visą laiką skaitant niežėjo rankos. Imt ir papurtyti tą knygą, tą Virgą, tą tekstą, kad atsipeikėtų! Ar tai reiškia, kad tekstas veikia? Tikrai taip. Ar norisi, kad tekstas veiktų būtent taip? Nežinau, bet patirtis įdomi.

„Nemanyk, kad tai meilė, sako katė. Nemanyk, kad gali mane turėti. Ne tu mane – aš tave turiu. Ne aš tau – tu man tarnausi. Ne tu mane – aš tave prižiūrėsiu ir saugosiu.“

Knygą skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi ir ar iš viso baigiasi. Kur veda tas nevilties kelias. Autorei nieko neprikiši dėl veikėjų, siužeto ar bendros knygos konstrukcijos. Visi galai, kaip sakoma, sueina ir nelieka kabliukų. Tekstas taip pat gražus, radau daug įdomių, nedažnai vartojamų ir kiek primirštų žodžių, kurie čia puikiai atgimsta. Bet… Kažkodėl gerklėje stovi tas “bet“ ir niekur nenori trauktis.

Galima sakyti, kad autorė įgyvendino trečiajame knygos viršelyje atskleistą savo sumanymą:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?

Įgyvendino netgi su kaupu. Ir vis tik. Perskaičius sunku pamiršti tą pyktį. Kita vertus, galbūt tai tik aš, vienas iš galimų skaitymo ir suvokimo būdų. Nenorintis taikytis su tekstu ir vaizdiniais, iškylančiais prieš akis.

Apibendrinant, visa knyga – tai paieškos. Teisingo atsakymo. Tik beskaitant, pamiršau koks buvo klausimas. Gali būti, kad ir veikėja pamiršo. Gali būti, kad klausimas net nebuvo ištartas. Gali būti… kiekvienam teks nuspręsti savarankiškai.

Nors dabar jau beveik suprantu. Ši knyga – tai katė, kurios reikėjo. Tik ne visiems. Ir ne visada.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Jovaro tiltai
Metai: 2013 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis