Archyvas

Tag Archives: Rusija

nutikimai

Vos pradėjęs skaityti pagalvojau, kad visa tai man kažkur labai girdėta. O tada prisiminiau Juozą Erlicką. Tas absurdas, ta perdėtai rimta išraiška pasakojant beprasmiškus dalykus. Ir tas jausmas, kai tie dalykai virsta nutikimais, pasakojamais užsidarius garaže, po truputį svaigstant nuo automobilio išmetamų dujų.

„Štai syki vienas žmogus ėjo į tarnybą, bet eidamas sutiko kitą žmogų, kuris, nusipirkęs lenkišką batoną, ėjo į savo namus.

Štai, tiesą sakant, ir viskas.“

Vienu žodžiu, absurdas. O absurdą reikia pamilti, reikia jam pasiduoti ir nesipriešinti, kitaip nieko nebus. Nes absurdo nenugalėsi, su juo niekada negalėsi kovoti kaip lygus su lygiu. Jis visada bus šiek tiek virš tavęs. Šiek tiek stipresnis. Šiek tiek greitesnis. Kad ir kiek su juo grumsiesi, pabaigoje vis vien turėsi jam nusileisti.

„Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.“

Visi šios knygos tekstai rašyti pirmoje XX a. pusėje, todėl nesunku įsivaizduoti, kad iš tiesų, kaip teigiama ant knygos nugarėlės, tuomet tai galėjo atrodyti ne tik kaip nusistovėjusių normų laužymas, bet ir kaip paprasčiausias chuliganizmas. Taigi, literatūros chuliganas Daniil Charms. Skamba neblogai ir viltingai.

Tuo tarpu pati knyga skaitosi sunkiai, nes vis tenka kovoti su savimi ir su racionalumu, siekiančiu prasimušti į paviršių. Skaitai ir kovoji. Kovoji ir skaitai. O po kurio laiko pradedi abejoti, ar elgiesi teisingai, mėgindamas tą racionalumą nuslopinti. Giliai viduje jauti, kad tas absurdas turi parako, bet šis kažkodėl neveikia. Tik kodėl? Galbūt šią akimirką esi per daug pavargęs nuo mūšio ir nebenori šaudyti? Galbūt tenori mylėti? Abejoji ir abejodamas brauniesi per tekstą tarsi krūmus.

Krūmus, kuriuose mirtis žmones ištinka dažnai ir netikėtai. Be jokios įžangos ir dėstymo. Tiesiog taip. Bedarant įvairiausius apčiuopiamus (nors nebūtinai) darbus. Arba nedarant nieko. Tiesą sakant, mirtis žmones čia ištinka taip dažnai, kad po kurio laiko pripranti prie jos. Ji nebešokiruoja ir nebestebina. Mirtis tampa tik dar viena veikla, galbūt tokia pat absurdiška kaip ir visos kitos. O tada po truputį pradedi jausti malonumą. Jis veriasi lėtai, tačiau veriasi. Bet tu niekur ir neskubi, todėl skaitai toliau ir liudiji tekstą tarsi krūmus, kuriuose šalia mirties veši skausmas. Tačiau taip pat toks paprastas ir absurdiškas, tarsi dantų rakinėjimas krapštuku. Toks paprastas, kad atrodo, jog tai net ne skausmas, o tik skausmo priežastys, tik teorija, tik nesibaigiančios muštynės. Tarsi tradicija, įaugusi į kraują. Tarsi būtų normalu lyg niekur nieko vienas kitam pokštelėti į smilkinį, trinktelėti į ausį, spirti į žandikaulį ir t.t. O jeigu randi laiko visą tai apmąstyti, pradeda vertis tolimesni horizontai. Kiaušinio lukštas, baltymas, trynys.

„Mane domina tiktai „nesąmonė“, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis.“

Galiausiai ilgesni tekstai tave parbloškia ir priverčia pasiduoti. Perlaužia. Leidžia geriau pažinti ne tik juos, bet ir patį save. O tada ir pamatai, kad gali keliauti toliau. O su tokia knyga – ir labai labai toliau.

Ši knyga gali patikti, gali nepatikti, tačiau tai – literatūra. Kitais žodžiais tariant, gyvenimas. Nors iš tiesų – išvirkščioji to gyvenimo pusė. Bet juk kartais būtent ši pasako ir atveria daug daugiau negu paradiniai kostiumai. Kartais absurdas ir nesąmonės pataiko kur kas tiksliau negu šimtus kartų matyti ir regėti vaizdai. Kartais žingsnis į šalį iš tiesų yra žingsnis į priekį.

Todėl skaitykite. Atsipalaiduokite ir skaitykite. Nebekovokite, nebesipriešinkite ir skaitykite. Ir nesistenkite čia atrasti Juozo Erlicko, priešingai – stenkitės jo neatrasti. Pamatysite kaip tai sunku. O tada jau pamilsite šias šaknis. Pamilsite daug labiau negu vaisius. Suprasite, kad šaknys ir yra tikrieji vaisiai. Na, o toliau – jau tik dangūs ir požemiai. Tad, pirmyn!

Kita informacija:
Vertėja/Vertėjas: Sigitas Parulskis
Puslapiai: 202 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2013 m.

(c) veikiantis

Reklama

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

virselis-230 maryte

„Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

1946 metai.

Žiema.

Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.“

Nuo šios knygos ilgai laikiausi per tam tikrą atstumą. Nesiartinau ir net neplanavau skaityti. Mačiau, kad ji pastebima, vertinama, komentuojama, tačiau populiarumas turi keistą savybę – atstumti. Todėl galėjo nutikti ir taip, kad iš viso jos taip ir nebūčiau paėmęs į rankas. Vis tik tai padaryti paskatino kita, ne tokia populiari ir ne taip aptarinėjama A. Šlepiko knyga „Lietaus dievas“. Perskaitęs ją, panorau daugiau šio autoriaus tekstų ir žvilgsnis nukrypo į „mano vardas – Marytė“. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėjau.

„Netikėtai Eva supranta, kad ji neišsigando šito numirėlio, ji tik nustebo.“

Ši knyga visai kitokia negu „Lietaus dievas“. Čia, vietoje trumpų ir pagaulių istorijų, – proziškos nuotraukos, puslapis po puslapio atskleidžiančios vis didesnį ir ryškesnį piešinį. Tekstas įtraukia akimirksniu. Ir netrukus aplink jau tik juoda, tik šaltis, tik badas, tik malkinėje susispietusi šeima. Viskas taip tikra, kad pradeda spausti iš vidaus. Įsigeria kiaurai ir versdamas puslapius taip paprastai neišdžiovinsi, nes kuo toliau, tuo tamsiau, drėgniau, šalčiau.

Skaitydamas nevalingai pradedi klaidžioti po miškus, po miestelį kartu su vaikais, pradedi tikėtis, viltis, kad galbūt jau tuoj viskas išsispręs, galbūt jau tuoj viskas pakryps į gerąją pusę. Tai ir yra literatūra. Verčianti išgyventi tekstą, o ne ieškoti priekabių.

Tai jautrus romanas. Ir skirtas jis ne pramogai, bet patyrimui. Atminčiai. Būsenoms perteikti. Neleisti pamiršti arba kaip tik – leisti sužinoti. Ir parašytas jis be priekaištų. Toks, kokio reikėjo. O palietus visuomeniškai jautrią temą, tampa itin skaitytinas ir vertingas ne vien kaip literatūrinis kūrinys, bet kartu – kaip atmintis, kaip istorinis liudijimas to, kas vyko ir apie ką daugelis net nenutuokia.

Dažnai galvoju, kodėl kino filmai, kuriuose būna prierašas „paremta tikrais įvykiais“ įsminga giliau. Yra arčiau. Paveikia labiau. Tikriausiai suveikia patikėjimas, kad tai – ne fantazija ir kad aktorių vaidinami personažai po visko nenusivalys grimo ir negrįš į šiltus namus. Kad liks gyventi ten pat, dar ir dar kartą, tose pačiose scenose, dialoguose, vaizdiniuose. Taip ir su šia knyga. Įdomu, kiek jai svorio prideda faktas, kad ji yra „paremta tikrais įvykiais“. Vienaip ar kitaip, be autoriaus įsikišimo ji taip ir liktų tik faktų rinkinys. Be talentingo autoriaus, gebančio ne tik suprasti, bet ir perteikti.

Knyga nėra stora, ją perskaityti neužtrunka. Iš čia, matyt, ir tas pilnas išjautimas. Viskas atrodo tikra, sava, greta. Nuotraukos, epizodai, čia atsimerkiančios, o čia – užsimerkiančios akys.

Tai romanas – dokumentika, o gal dokumentika – romanas, kuriame tikros istorijos šešėlis į gyvą istoriją įpučia dar daugiau gyvybės.

Skaitydamas, kažkodėl pamaniau, kad knyga puikiai tinka mokyklos programai. Nevalingas refleksas. Iš tiesų, knyga skirta visoms ir visiems, neišskiriant nė vieno. Kodėl ji populiari? Todėl, kad paprasta. Aiški. Be nereikalingų žodžių. Ir ja – nori nenori – teks patikėti.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
181 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis