V. E. Schwab – Nematomas Adės Laru gyvenimas

Imtis tokio storio knygos buvo tikras iššūkis. Kitaip ir negalėtų būti, kai vietoje šios knygos būtų buvę galima perskaityti tris gerokai plonesnes. Tačiau knygos viršelis kažkuo žavėjo ir traukė. Ir tam tikrais akcentais siejosi su šios knygos viršeliu, tuo pačiu masindamas palyginti ir jų turinį, kuris Stuart Turton knygoje buvo tiesiog fantastiškas.

Vis tik ši knyga nuo anos skiriasi. Kažkokių aliuzijų gal ir būtų galima rasti, tačiau skirtumų gerokai daugiau negu panašumų.

Pradėjęs skaityti jau visai netrukus pajutau malonų teksto skonį po liežuviu. Slystantį, lengvą, balansuojantį tarp pramano ir realybės, verčiantį iš karto apsispręsti iš kurios pusės ir kokiu žvilgsniu žiūrėsiu bei vertinsiu šią knygą. Čia mažiau slėpynių ir daugiau jausmų, mažiau apgavysčių ir daugiau laukimo. Tai tekstas, kurį valgai po gabalėlį, o pilvas vis tuščias, norisi dar neužversti, dar pratęsti malonumą, net jeigu jis sunkiai apčiuopiamas, toks moteriškas, rudeniškas, minkštas. Skaitant nesinori klausti ar vertinti. Net jeigu riba tarp pramano ir realybės pasirodė buvusi iliuzija ir su kiekvienu puslapiu pramanas apkabina vis stipriau, o tu vis labiau tolsti nuo apčiuopiamo gyvenimo.

„Kai pamažėl atslenka naktis ir purpurą pamaino juoduma, Adelina pažvelgia aukštyn į tamsą ir ima įtarti, kad tamsa irgi spokso į ją, tasai dievas – ar demonas – su savo žiauriu žvilgsniu, pašaipia šypsena, tokiu perkreiptu veidu, kokio ji niekad nepiešė.

Ji žiūri, ištempusi kaklą, ir, regis, žvaigždėse ima įžiūrėti veido linijas, skruostikaulius ir kaktą, iliuzija vis ryškėja, kol galiausiai ji bemaž tikisi, jog nakties dangalas suraibuliuos ir išsikraipys, kaip kad šešėliai girioj, ir perplyšus erdvei tarp žvaigždžių išnirs tos smaragdinės akys.“

Ir nors iš įpratimo atrodo, kad knyga suksis apie vieną siužetinę liniją, autorė netikėtai pasirenka kitą kelią ir lygiagrečiai nupiešia dar vieną knygos gyvenimą. Pradžioje atrodo, kad jis bus savarankiškas, nors vėliau pradeda aiškėti, kad jis čia tam, jog paremtų pirmąjį, pagrįstų jį, suteiktų daugiau spalvų.

Ir tai – tam tikra rizika, nes neaišku ar pavyks. Ar antrasis siužetas išsklaidys dūmų uždangą, ar ją sutirštins. Aišku viena, pabaiga turi būti skambi. Ji turi atsverti viską, kas buvo prieš tai. Pabaiga privalo būti. Tik ji gali išgelbėti autorę, kuri rizikuoja. Tačiau žvelgiant iš skaitytojo pozicijos, judėti pabaigos (tarsi pagrindinio tikslo) link visiškai nenuobodu. Priešingai – skaitymas įtraukia, atsiranda pagreitis ir inercija, tarsi būtum traukinyje, tačiau šis nėra toks spartus, kad nespėtum pasižvalgyti pro vagono langus ir nebūtų laiko pasimėgauti tuo, kas verda šalimais.

„Šįvakar jis įteikė jai dovaną, nors ji abejoja, kad pats tai žino. Laikas neturi veido, neturi pavidalo, nieko, su kuo galėtum kovoti. Tačiau pašaipiu savo vypsniu ir erzinančiais žodžiais patamsis įdavė vieną jai išties reikalingą dalyką – priešą.“

Tuo tarpu knygos pabaiga pateisina laukimą (bent jau mano!). Džiugu, kad nenueita lengviausiu keliu ir pasirinktas išrišimas nėra absurdiškas ar pigus. Viskas logiška ir dera. Nors tokioje knygoje išpildyti tokią pabaigą tikrai nebuvo lengva. Pabaigą, kuri atrodytų natūraliai, kurios potėpiai pereitų palaipsniui ir nusitęstų į begalybę. Tačiau autorei pavyko. O kai pavyksta autorei, skaitytojai gauna dvigubai.

Tai knyga apie kantrybę ir meilę. Apie vidinę dermę. Apie tai, kaip gausybė fragmentų puikiai dera tarpusavyje. Knyga patiks dramų mėgėjams, tačiau lygiai taip pat ir tiems, kurie mėgsta tamsius viršelius. Perskaičius, malonus jausmas burnoje dar kurį laiką nesisklaido. Ir jokio persivalgymo šleikštulio, jokio smaugiančio alkio. Tai knyga, kuri išeina už savo ribų kartu išsinešdama ir skaitytoją. Visai kaip Adė Laru.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Invisible Life of Addie LaRue
Vertėja/Vertėjas: Lina Tumienė
Puslapiai: 640 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Kartais turi lyti

Atrodo, kad šią knygą skaičiau tiek ilgai, kiek galėjau. Šokinėdamas tarp įvairiausių veiklų ir užsiėmimų. Ir kol perskaičiau, atrodo, praėjo tiek daug laiko, kiek šioje dalyje aprašyto Karlo Uvės gyvenimo. Tačiau kartais nėra blogai skaityti knygas tiek ilgai ir esu laimingas, kad taip nutiko būtent su šia knyga. Nes ji verta skaitymo. Verta, kad skaitymas tęstųsi kuo ilgiau. Ši, bet lygiai ir kitos “Mano kova“ dalys.

Skaityti šią knygą buvo taip gera, kad visai nesinorėjo reflektuoti jos ant popieriaus. Ji panardina į paprastą, tačiau gyvą tekstą iš kurio nesinori išlipti. Norisi mirkti jame tarsi saulės prišildytame vasaros ežere ir neskaičiuoti kiek liko iki atostogų pabaigos. Kol knyga bus užversta ir tave užlies jau ne Karlo Uvės, o tavo paties gyvenimas. Todėl šios knygos pabaigą norėjosi vis atitolinti. Nors ir nesąmoningai, tačiau šį kartą tai pavyko padaryti – atitolinti ir vis vien likti knygoje, būti šalia iki paskutinių puslapių.

„Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkau alaus, namie nusiprausiau po dušu ir persirengiau, susigūžęs nuo lietaus užkopiau į kalvą ir užėjęs į kioską atlikau statymus, kurį laiką pastovėjau laukdamas autobuso, įšokau vidun ir atsisėdęs stebėjau miestą, kupiną šviesų ir skubos, galybės spalvų ir formų salvių, vandenyje raibuliuojančios ir mirguliuojančios šviesos, skėčių ir šiūruojančių valytuvų, nuo lietaus palenktų galvų ir tvirtai suraišiotų gobtuvų, guminių batų ir lietpalčių, šaligatvių pakraščiais ir iš lietvamzdžių srūvančio vandens, virš viso to ratus suko kirai, kiti pašiaušę plunksnas tupėjo ant vėliavų stiebų ar ant beprotiškai aukštos Festplasene stovinčios skulptūros – natūralaus dydžio vyro ant kolonos, – koks galėtų būti jos aukštis, dvidešimt metrų? Trisdešimt? Kristianas Mikelsenas, ir už kokius nuopelnus jis buvo čia užbogintas?“

“Kartais turi lyti“ – jau penktoji serijos knyga ir ji niekuo nenusileidžia prieš tai buvusioms. Čia toliau karpomas ir lankstomas Karlo Uvės gyvenimas. Tokiose knygose sunku atskirti kiek tekste prasimanymo, o kiek realios patirties, tačiau skaitant apie studijų laikus nevalingai ir save pagaudavau grįžtantį mintimis į savuosius. Viskas nostalgiška ir spalvota, o paskirose detalėse randi tekstas tave atliepia ir tai – literatūros prasmė. Bet nereikia pernelyg apsigauti ta nostalgija, nes knyga nėra saldi. Autorius, kaip ir anksčiau, atveria viską, todėl šalia to, kas džiugina nusidriekia neaprėpiami plotai, kurie skauda.

„Grįžęs vėl perskaičiau neigiamą leidyklos atsakymą. Paskui atsisėdau prie krosnelės, suglamžiau kelis romano lapus ir ją užkūręs pradėjau mesti į liepsnas lapą po lapo. Turėjau tris romano kopijas, sudeginau dvi. Trečiąją ketinau dovanoti Ingvilei. Tai bus paskutinis mano susitikimas su ja. Daugiau jokių vizitų, pokalbių telefonu, jokių kvailysčių, nieko. Romanas bus mano galutinis atsisveikinimas.“

Pagrindinėje knygos laiko juostoje šį kartą ryškiausiai šviečia noras tapti rašytoju – visomis formomis ir visa esybe. Čia suplaukia viskas – savikritika, savigaila, nusivylimas, desperacija ir t.t. Galima netgi sakyti, kad tai knyga apie užsispyrimą ir jauną atkaklumą, bet kaip skelbia paantraštė (“kartais turi lyti“), čia pilna lietaus ir dažniausiai jis slepiasi viduje. Jame sutelpa skausmas, išgyvenimai, nesėkmės, konfliktai. O šalia viso to – būtinai susižavėjimas ir aistra. Visko tiek, kad veikėjas gyvas, jo kraujas putoja ir verda, jo kūnas sunkus ir apsvaigęs, lengvas ir pažeidžiamas. Bet svarbiausia, kad jis – ne iš popieriaus, tokio lietus nesunaikins, toks įsigaus į tave ir nugyvens ten savo gyvenimą. Vėl ir vėl. Tiek kartų, kiek jį prisiminsi.

„Kurį laiką ėjome tylėdami. Snigo. Gatvės nuščiuvusios. Susižvalgėme ir nusišypsojome. Perėjome Žuvų turgaus aikštę, šalia jos tyvuliavo juodutėlė jūra. Kaip gyvas nebuvau jautęsis toks laimingas. Nieko neįvyko, mudu tik pasikalbėjome vakarėlyje, o dabar štai einame kartu, aš per du metrus nuo jos, susikišęs rankas į palto kišenes, nieko daugiau. Ir vis tiek – laimė. Sniegas, tamsa, šviečiantis Fliojos kalno funikulieriaus ženklas. Greta manęs žingsniuojanti Tonje.“

Knyga tiesiog puiki, artima, vertinga ir skaitytina tiek ilgai, kiek tik galite sau leisti šį malonumą. Joje nebus fejerverkų ar sensacijų. Joje tik gyvenimas, kurį beskaitant, pradedu nevalingai galvoti, kad taip, keliais sakiniais nupiešti nuotaiką ir jausmą, gali tik meistras. Ir iš tiesų. Tikriausiai daug (o gal net ir viską) už tokią dovaną paaukojęs meistras. Kad tai gryna tiesa (iš abiejų monetos pusių), galima įsitikinti perskaičius šią knygą ir netgi nebūtina iš anksto sutarti, kad gyvenimo joje yra kur kas daugiau nei vaizduotės.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Femte bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Lara Prescott – Mūsų čia nebuvo

Ši knyga – tai savotiškas Rubiko kubas. Pradėjęs skaityti tiesiog džiaugiausi įdomia istorija bei atskiromis dedamosiomis, kurios į vieną vietą labai smarkiai ir nesistengė sulipti, tačiau perskaičius trečdalį knygos, vaizdelis pasikeitė radikaliai, atskiros plokštumos įgavo bendrus sąlyčio taškus ir skaitant toliau viskas pulsavo bei jungėsi tarpusavyje. Šiek tiek priminė voratinklį į kurį tau pradžioje leidžiama įsipainioti ir net kelis kartus pabandyti išsikapstyti (taip įsipainiojant dar labiau), o voras pasirodo tik tada, kai iš voratinklio pasprukti jau nebeįmanoma.

Iš vienos pusės, ši knyga yra apie JAV ir Rusiją. Apie jų kovą. Apie Rusijos tamsą. Su areštais, žodžio laisvės ribojimais, cenzūra ir t.t. Tai – šaltasis karas, kuris vyksta net tuomet, kai iš šono atrodo, kad nieko nevyksta.

Iš kitos pusės, šalia šaltojo karo, vyksta ir kiti karai – širdyse, tarp mylimųjų, su savimi, su skirtingomis nuomonėmis ir nusistovėjusiomis normomis. Šie karai taip pat sunkiai matomi ir dažnai tik nujaučiami, tačiau šioje knygoje viskas susipina tarpusavyje ir vieną galingą tinklą.

„Jeigu suklysdavau, jis sakydavo, kad man tereikia praktikos. Ir aš praktikavausi. Kasnakt, kai mama miegodavo užsirakinusi savo miegamojo duris, treniruodavausi nepastebimai įkišti voką į įvairaus dydžio knygas, piniginę, mamos rankinę, lagaminą ir į bet kurią savo rūbo kišenę. Kai pademonstravau Tedžiui, kaip iš tuščios lūpdažio tūbelės į jo švarko kišenę įkišu popieriaus ritinėli, jis man pasakė, kad esu pasiruošusi tikram išbandymui.
– Tu tikras?
– Yra tik vienas būdas sužinoti.“

Tai knyga, laviruojanti tarp meno ir dokumentikos. Tokia švelni tikrovė, apvilkta pūkuotu rožiniu megztuku, kad būtų lengviau suprantama ir nuryjama tiems, kurie knygoje aprašomo gyvenimo nepatyrė. Kita vertus, tie, kurie to nepatyrė, niekada iki galo ir nesupras, ką tai reiškia, kad ir kokiais būdais jiems tai bus bandoma parodyti.

Iš trečios pusės – tai knyga apie Borisą Pasternaką ir jo kontraversišką lemtį. Apie tai, kaip garsiausias Rusijos rašytojas visuomenės akyse tampa jos išdaviku. Apie jo vidines kovas ir pralaimėjimus, nes pergalių, savaime suprantama, tokiose kovose patirti paprasčiausiai neįmanoma.

Ir dar yra ketvirta knygos pusė – parodanti, kad visa tai, kas buvo susakyta anksčiau, tėra tik šešėlis, tik didelė scenos užuolaida, kabanti virš mūsų, kol toje scenoje vyksta gyvenimas. Kol santykiai tarpsta ir sukasi. Šioje knygoje – tik jų epizodai, nuoplaišos, tik tiek, kad suprastum, jog gyvenimas yra gilus ir jo niekada neišsemsi, niekada nepasieksi jo pabaigos, nes jis – begalinis. Nors kitiems gali atrodyti, kad mūsų (o tuo pačiu – ir to gyvenimo) čia net nebuvo…

„- Senas vaistas. Imk vieną. Tuoj susitiksime su rusų aukštuomene ir tau reikia puikiai pasirodyti.
Serdžio išsitraukė vieną pyragėlį.
– Maniau, kad rusai išžudė visą savo aukštuomenę.
– Dar ne. – Vladenas nusijuokė, ir jam iš burnos iškrito gabalėlis kietai virto kiaušinio.“

Knyga gera, bet tai visai ne detektyvas ar kokia kita panašaus pobūdžio drama (nors viršelyje ir esame masinami šnipų istorijomis). Tai – kažkas daugiau. Šiek tiek istorijos, šiek tiek dokumentikos, šiek tiek žingeidumo, kuris įšvirkščiamas tiesiai į smegenis ir skaitydamas pats pradedi lygiagrečiai domėtis kontekstu idant sužinotum daugiau (kad ir apie tikrąją (t.y. dokumentuotą) Boriso Paternako lemtį). Realybė čia atskiesta pramanais, tačiau realybės kontekstas yra nesibaigiantis ir tai tavo šansas nerti giliau.

Trumpai tariant, tai – sapnas, iš kurio pabudęs trumpam suabejoji, ar viskas vyko iš tiesų, ar pats tai sugalvojai. O ta maža abejonės akimirka ir yra didžioji šios knygos pergalė.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:The Secrets We Kept
Vertėja/Vertėjas: Jovita Groblytė-Hazarika
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Mark Sullivan – Po raudonu dangum

Prieš paimdamas šią knygą visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis. Iš aprašymo buvo aišku tik apie ką ji bus, tačiau dažniausiai aprašymuose skambantys ditirambai tebūna reklaminis triukas. Todėl knygą skaityti pradėjau atsargiai ir kiek nepatikliai. Nenorėjau iš karto nerti žemyn galva, nes kas žino – gal vandens tik iki kelių ir toks šuolis pasibaigtų lūžusiais kaklo slanksteliais. Tačiau braidymas ilgai netruko – knygos vanduo ėmė ir įsiurbė mane į savo purslus, užtvindydamas bet kokias išankstines abejones.

„Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūklai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.“

Dabar, jau perskaitęs šią knygą ir kiek atsitokėjęs, galiu pasakyti, kad tai nuostabi, įtraukianti ir visiškai užvaldanti knyga. Pulsuojanti istorija, paremta tikrais liudijimais. Ryškios Italijos spalvos, skonis ir tuo pačiu antrojo pasaulinio karo šešėlis, fašistai, žiaurumas, prievarta. Galiausiai neteisybė ir drąsa, gimstanti iš nepatyrimo ir jauno kraujo.

Knygą skaityti lengva, įdomu ir tikra. Taip ir jauti kalnų sniegą ir ledą, aplink lekiančias sprogimų skeveldras, dulkes, antskrydžių pavojų, prakaitą, pykčio ir nuovargio perkreiptus veidus, baimę vienų ir desperaciją kitų akyse. Niekada nepatyręs karo, negalintis jo su niekuo palyginti ar atpažinti, vis vien jaučiu jį per tekstą, išgyvenu ir tvirtinu – tai puiki literatūra. Ir ne tik literatūra kaip tekstas, bet ir kaip vaizdas, siužetas bei materija, kurią, atrodo, įmanoma netgi apčiuopti.

„Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.“

Tai įtikinanti knyga ir todėl reikia visai nedaug, kad pasijustum nebe skaitantis, o gyvenantis tarp knygos puslapių. Net ne tarp puslapių, o erdvėje, kuri driekiasi visuose aprašomuose miestuose, automobiliuose, bučiniuose, visose kulkose, draugų kraujyje ir priešų munduruose, žvilgsniuose, netgi kvape.

Knyga stipri ir tragiška. Sukrečianti, didelė kaip ir pats pasaulis. Tai jau net ne knyga, o kiaušinio lukštas, pradžioje apglėbiantis gyvybę, o vėliau – vien tik tuštumą. Ši gimsta iš karo, kuris žiaurus, negailestingas. Jame niekas ir niekada nelaimi, tik miršta. Vieni – viduje, kiti – išorėje. Tokią knygą skaityti verta, tačiau ji nėra lengva ar paprasta. Ji palenda po tavo oda ir tu jauti, kad ją perskaitęs jau nebesi ir nebebūsi toks pats.

Gyvenimas kaip knyga, kitaip nepavadinsi. O faktas, kad tai – reali istorija iš dar gyvų lūpų, knygą pakelia į visai kitą lygį. Nes perskaitęs tu jau ieškai internete informacijos apie tuos įvykius, verti vieną dokumentinę nuotrauką po kitos ir kraupsti nuo to, ką regi tavo akys. Tokiu būdu visas tekstas tiesiog įspaudžiamas į tavo atmintį be galimybės atšaukti ar ką nors pakeisti. Jautiesi tarsi siūbuodamas ant lyno, tarp karo pragaro ir taikos euforijos. O ši, beje, kartais gali būti net grėsmingesnė ir pavojingesnė. Todėl visi pasirinkimai tau pradeda atrodyti kreivi ir neteisingi. Ir tu laikaisi iš paskutiniųjų jėgų, tiesiog siūbuoji tarp viso to, kas telpa po raudonu dangum, nudažančiu visų akis vienoda spalva.

Knyga stipri ir nepaliekanti abejingų. Skaitykite ją nekreipdami dėmesio į aprašymus ar rekomendacijas, nes jie – tik paviršius, turite pajusti šios knygos jėgą patys, nes ši knyga – kaip gyvenimas, kai gyvenimas prasideda ir baigiasi, o žmogus, kuriam jis priklausė, paliekamas stumti dienas toliau. Ir to niekaip neišrėksi, tai galima tik nutylėti. Tarsi po marškiniais vis dar šiurpstančią odą.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Beneath a Scarlet Sky
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jėčienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Julian Barnes – Vienintelė istorija

Tai liūdna knyga, viena iš liūdniausių, nors vos tik pradėjus skaityti tokia visai neatrodo. Priešingai, vaidenasi kaip saldi ir pastelinė meilės istorija. Tokia, kurią perskaitysi ir pamirši. Tokia su dviem sluoksniais rūbų, kurių neketina nusirengti, bet ir skaitytojui neleidžia prie jų kišti nagų. Taigi, nepramušama siena.

Tikriausiai todėl ir pats skaitymas iš pradžių ėjosi lėtai ir sunkiai, vis pritrūkdavo laiko, vis kokia nors kita veikla nukreipdavo dėmesį, o skaitant laikas, atrodė, išsitempia tarsi prie batų prilipusi guma, kuri niekaip nenori atlipti. Toks fragmentiškas priėjimas kėlė riziką, kad pamesiu pasakojimo giją ir ryšį su tekstu, tačiau taip nenutiko. Kita vertus, gal ir nebuvo ką pamesti, tik tą rožinį atspalvį be didesnių intrigų ar dramų, kurioms, net jeigu jos ir kunkuliavo poodiniuose sluoksniuose, pats pasakotojas neleido pilnai atsiskleisti paslėpdamas viską po tolygiu bangavimu.

Ir jau tik gerokai įpusėjus tekstas lūžo tarsi tuščiavidurė lazdelė bei pasimatė kuo buvo užpildytas šios vidus – juodu ir klampiu liūdesiu, kuris pajutęs laisvę lėtai pradėjo tekėti lauk. Klampus ir sunkiai paskubinamas.

„Kiek jis pamena, gyvenimas Kaime buvo grindžiamas nesudėtingu principu. Kiekvienai ligai turėtas savas vaistas. Peršti gerklę – skalauk antiseptiku, įsipjovei – tepk detolu, skauda galvą – gerk aspiriną, o nuo slogos – įsilašink viskio. Vaistai nuo sekso – santuoka; nuo meilės – irgi santuoka; vaistai nuo neištikimybės – skyrybos; vaistas nuo liūdesio – darbas; nuo nepakeliamo liūdesio – gėrimas; vaistas nuo mirties – slaptas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.“

Čia vertėtų paminėti, kad knygos ašis, kuri ir atsiskleidžia ties lūžiu, yra alkoholizmas. Iš jo ir tas liūdesys – iš alkoholio, kuris čia neturi jokio romantinio atspalvio ar paslapties šydo ir iš kurio belikęs lipnus įprotis; po ilgo laiko tokio jau nebeįmanoma nutrinti ar kitaip nukratyti.

O siužetas – tai romantinė istorija tarp jaunuolio ir į penktą dešimtį įkopusios namų šeimininkės (vedusios, turinčios dvi suaugusias dukteris). Istorija, kuri labai greitai virsta gumulu gerklėje, liūdesiu, tekančiu per stalą ir nerandančiu nieko į ką galėtų įsigerti.

Į antrą pusę knyga persimaino ir skaitau ją jau visai kitu ritmu. Pertraukos tampa mažesnės, laikas, kurį praleidžiu paniręs po teksto vandeniu, ilgėja. Galiausiai liūdesys išteka, sustingsta ir iš jo telieka krešulys. Jokio sprogimo, tik pėdsakai, kurie einant laikui nubyrės prisiminimui palikdami tik šešėlį tarsi ženklą, kad ji vis tik čia buvo – ta vienintelė istorija.

„Visi turi savo meilės istoriją, pasakė jinai. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė gyvenime.“

Knyga parašyta sklandžiai ir aiškiai, o pagrindinis jos bruožas – ramybė. Viskas pasakojama iš prisiminimų perspektyvos, nugyvenus ilgą ir įvairų gyvenimą, ir todėl tie prisiminimai jau nebegali būti vertinami kaip nors kitaip, tik ramiai, nes jau aišku, kad jų nepakeisi, kad jie nepajudinami, kad jie tiesiog yra ir susitaikymas su jais – tai vienintelis būdas papasakoti šią istoriją. Taigi, susitaikymas, ramybė ir autorius, gražiai užlankstantis origami kampus idant gautų nedidelę japonišką gervę. Dar kurį laiką ji stovės ant naktinio stalelio, o po to nuolankiai užleis vietą kažkam kitam.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Only Story
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Mylintis žmogus

Šios knygos laukiau nuo tada, kai baigiau skaityti pirmąją. Tai buvo laukimas, kurį sunku paaiškinti. Trauka, kurią sunku apibrėžti. Vienatvė, kuriai reikia bendro vardiklio.

Laukimas buvo ilgas, klampus ir tąsus, todėl galiausiai virto tikėjimu. Kad viskas bus gerai. Kad anksčiau ar vėliau knygą atsiversiu ir skaitysiu. O kai įtiki tuo, tada jau nebe taip svarbu, kada. Daug svarbiau, kad.

Ir štai vieną dieną tas laukimas, tas tikėjimas, virto knygos svoriu, nugulusiu tiesiai į mano rankas. Šį kartą nedelsiau ir pradėjau kone iškart. Lyg nujausdamas, kad skaitymas užsitęs, bus ilgas tarsi upė ar gyvenimas, puslapis po puslapio smėliu srūvantis tarp pirštų. Besinešantis paskui save žinojimą, kad nesvarbu kiek besemsi, nes po kojomis smėlio visada lieka tiek pat.

Nors „mylintis žmogus“ – pirmosios knygos tęsinys, realaus tęsinio čia nėra daug. Galima sakyti, iš viso nėra, išskyrus kelias vietas, kurios praplaukia pro šalį it kažkada regėti siluetai. Nežinodamas net nesuprasi. Todėl šią knygą galima skaityti visiškai nesibaiminant, kad neskaitei pirmosios, net jeigu autorius literatūra verčia savo gyvenimą, kuris, atrodo, turėtų būti vientisas ir nedalomas. Vis tik pasirinkdamas kitą temą, laikotarpį ir akcentus, Knausgård’as meistriškai sužaidžia naują partiją, išvengdamas pasikartojimų ar sąsajų su anksčiau parašytais tekstais.

Ši knyga – tai meilė. Ir ne kokia abstrakti ar turinti daugybę pavidalų, o konkreti – skirta jo žmonai. Meilė kaip ryšys. Kaip santykiai, kuriuose kuriami ir griaunami individualūs dviejų žmonių pasauliai idant sulipdytum iš jų kažką naujo ir bendro.

Knyga neturi skyrių, tik dvigubus tarpus tarp pastraipų. Pro tuos tarpus skaitytojas ir kvėpuoja, gali įtraukti pilnus plaučius oro, kad vėl pajėgtų nerti gilyn, nes tekstas didelis ir platus. Ir jo tekėjimas vos pastebimas, todėl užliūliuoja, įtraukia, galiausiai pasiglemžia net nesuvokus, kas atsitiko. Autorius meistriškai šokinėja tarp skirtingų savo gyvenimo laikotarpių, į tarpus įpindamas filosofinius ir moralinius pamąstymus, tokiu būdu sukurdamas tankų teksto bei prasmės audinį, kurio taip lengvai nesuplėšysi, pro kurį taip lengvai neprasprūs šviesos spinduliai. Jis krinta ant tavo akių ir tu sunkiai gali ką nors daugiau įmatyti.

“Sudrėkę marškiniai lipo man prie krūtinės. Kiekvienas mano matytas veidas, kiekvienas sutiktas žvilgsnis, kiekvienas išgirstas balsas gulė ant manęs kaip akmenys.“

Tai knyga, kurią galima (netgi reikia) skaityti bent kelis kartus, nes kiekvieną kartą tikrai atrasi kažką naujo, ko nebūsi pastebėjęs anksčiau. Ką būsi praleidęs, neužfiksavęs, neįrašęs į atminties plokštumą. Ir tokių vietų bus daug, nes skaitydamas tu negalėsi visą laiką išlikti susikoncentravęs, pasiduosi savo asmeninėms mintims, kurios ims tave už rankos ir vesis nežinomais keliais.

Tekstas tankus ir inertiškas, apglėbia kartu su visu pilku dangumi ir tokia pačia nuotaika, balansuoja tarp abejingumo ir desperacijos. Atrodo, žvelgia į savo, bet iš tiesų – juk į mūsų visų gyvenimus.

“Einu sau per žmonių šurmulį po temstančiu dangumi, tarp besileidžiančių snaigių, praeinu pro parduotuves su švytinčiomis patalpomis, vienas savo naujame mieste, neturėdamas jokio plano, nes man visai vis tiek, išties visai nerūpi, tik viena mąstau – aš šitai ištversiu. “Šitai“ yra mano gyvenimas. Ištverti jį – tai, ką darau.“

Buitis čia meistriškai supinama su dvasiniais dalykais, tokiu būdu tekstas tampa artimas ir jo neįmanoma nepriimti. O tada jau laikykis, liftas nesustoja nei pirmajame, nei minus pirmajame aukštuose. Jis leidžiasi žemiau, daug žemiau. Į tavo vidinius vienatvės ir nevilties kambarius.

Skaityti tikrai verta, tik prieš skaitydami pasiruoškite, nes beskaitant norite to ar nenorite turėsite apmąstyti ir savo gyvenimus. Ir ne kaip nors paviršutiniškai, o iš esmės. Jūs tiesiog patikėsite ir seksite paskui autorių, kuris itin daug mąsto ir reflektuoja, pagauna kiekvieną savo veiksmą, išsaugo atmintyje, kelia klausimus, kodėl elgiasi būtent taip ir kaip tai veikia jo aplinką.

Jis leidžiasi giliai. Taip giliai, kad skaitydamas šią knygą pamirši visas kitas. Skaitysi ir neplanuosi pabaigti, nes ši knyga tau pasirodys ilga tarsi gyvenimas ir nepajudinama tarsi uola.

O žinant, kad seriją sudaro šešios knygos, darosi net sunku kvėpuoti, nes jau žinai, liko dar ir dar, ir dar. Ir tik laiko klausimas, kada. Kita vertus, tau tai neberūpi, nes svarbiausia juk ne kada, o kad.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Andre bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Rachel Joyce – Muzika Ilzei Brauchman

O dabar įsivaizduokite, kad vis dar Kalėdos. Tik ne tos, skubančios iš vieno prekybcentrio į kitą, ir ne tos, besiverčiančios per galvą idant spėtų užbaigti visus neužbaigtus reikalus. Įsivaizduokite, kad tai jau praeityje. Kad sėdite šiltai įsipatoginę antrąją Kalėdų dieną, prieš akis – dar visas savaitgalis, todėl nereikia galvoti apie grįžimą į darbą, visi giminaičių ir draugų susibėgimai jau įvykę ir naujų nebeplanuojate, esate sotūs ir ramūs, už lango plaikstosi didelės baltos snaigės. Jums šilta, gera ir jūsų rankoje knyga. Būtent toks vaizdelis man vėrėsi pradėjus skaityti apie muziką Ilzei Brauchman.

Šios knygos erdvė – tai XX a. 9 dešimtmečio Anglija, bet vėlgi ne ta, pulsuojanti megapoliais, o ta, su mažomis gatvelėmis, privačiomis krautuvėlėmis, apgriuvusiais skersgatviais, kurių bendruomenės susaistytos tvirtais socialiniais ryšiais, virtusios bene šeimomis, gyvenančiomis atskirus gyvenimus, tačiau tuo pačiu – ir vieną bendrą, vakarais nusėdančios į vietinį barą, aptariančios naujienas, pliurpiančios kas sau, fone skambant ramiai muzikai iš Franko plokštelių krautuvėlės, kuri ilgainiui ir atsiduria šios knygos epicentre.

„Ištraukusi naują plokštelę iš voko, pakėlė priešais langą. Pakreipė tai į vieną, tai į kitą pusę. Juodą kaip saldymedžio saldainis, bet dvigubai labiau blizgančią. Jis įtraukė nuostabaus kvapo.

– Savaime aišku, tyla muzikos kūrinio pradžioje visada skirsis nuo tylos pabaigoje.“

Tai knyga sužadinanti jusles – klausą, uoslę, lytėjimą. Tokiu būdu ji labai greitai randa taikinį skaitytojo viduje į kurį belieka įsisegti. Lygiai kaip ir Frankas, kuris suranda kiekvienam prašalaičiui būtent jam skirtą muziką. Tą, kuri pataiko į jautriausias vietas, įsikuria jose, priverčia patikėti, kad ne kažkas kitas, o tu esi visatos centre ir ne apie kažką kitą, o būtent apie tave, net jeigu ir labai trumpą akimirką, sukasi visas pasaulis.

Šią knygą dar galėčiau palyginti ir su kalėdiniu filmu, skirtu visai šeimai. Ji pilna vaizdų ir dar pilnesnė muzikos. Čia visa galybė nuorodų į konkrečias dainas šiek tiek praskleidžiant ir jų tikrąsias (?) istorijas. Skaitant iš karto norisi susidaryti šios knygos garso takelį, pritaikyti jį prie savojo skaitymo tempo ir pasileisti fone, taip dar labiau sustiprinant įspūdį bei pasineriant į visaapimantį atsivėrimą.

„Kai įsimylėjau, man buvo penkiolika. Jis buvo tėvo draugas. Pergulėdavo su manim kartą per savaitę mašinos gale. Dieve, kaip aš jį mylėjau. Tai tęsėsi daug metų. Ar jis paliko žmoną? Vaikus? Tegul jį velniai. Sudaužė mano sušiktą širdį. Jei iš manęs ką nors išmoksi, tebūnie šitai. Meilė nėra graži. Frankai, venk jos. Venk.“

O pabaigoje knyga atsiskleidžia visomis savo ryškiausiomis spalvomis. Įsivaizduokite naminę vyšnių uogienę. Prie košės arba prie blynų. Įsivaizduokite, kad nei košės, nei blynų jau nebėra. O iš vyšnių uogienės išgraibėte visas vyšnias ir stiklainyje beliko keli dideli šaukštai vyšnių sirupo, kurio nebesinori dėti atgal į šaldytuvą. Neaišku kokių paskatų vedami, bet imate ir tuos du (o gal net visus tris) šaukštus susiverčiate į save. Saldumo perviršis išmuša visus saugiklius, sutraukia ne tik veido, bet ir viso kūno raumenis, pradedate ašaroti, norite griebtis vandens, tačiau stiklinė – kitame kambaryje. Būtent taip suveikia ir ši knyga. Jos saldumas yra neįtikėtinas arba jeigu kalbėtume internetų kalba – over 9000. Būkite atsargūs, nes jautresniems įspaudas gali pasilikti visam gyvenimui. Bet jei norite garantuoto efekto, tuomet ši knyga yra būtent tai, ko jums reikia. Prisiminkite, antroji Kalėdų diena ir lėtai besileidžiančios snaigės už lango.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Music Shop
Vertėja/Vertėjas: Rita Pilkauskaitė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Herman Koch – Griovys

Vos tik pradėjus skaityti, jaučiasi, kad tai matematiškas tekstas. Labiau sausas nei drėgnas. Labiau logiškas, nei pagrįstas nerūpestingais jausmais. Todėl ir puslapiai netirpsta, nelekia pavėjui, o it fabrike lėtai juda konvejeriu, kurį seka tavosios akys ant kiekvieno uždėdamos po žymę „perskaityta“. Galiausiai akys pripranta ir tu nebeskaičiuoji dedamų žymių, tačiau kažkur viduje žinai, jos niekur nedingsta. Gražiai gulasi viena prie kitos ir negali būti nei paskubintos nei palėtintos.

Kiekvieną kartą pagalvojus apie šį tekstą, į galvą ateina tas pats žodis – matematiškas. Tarsi būtų išmąstytas ir išnarstytas. Autorius čia lygus pagrindiniam veikėjui, kuris iki smulkiausių detalių išardo jį supančias aplinkybes, dialogus, veiksmus. Ne tik išardo, bet ir iš įvairių pusių apšviečia juos, mėgindamas nuspėti sekančius savo tikrų ir menamų oponentų žingsnius bei kaip jiems galėtų pasiruošti. Visa knyga tarsi šachmatų partija, kurioje nėra laikmačio anei skubos ir visi ėjimai – be galo ilgi, netgi sakytum begaliniai. Jie iš lėto apmąstomi, vertinami, jais remiantis piešiama daugybė kiekvienos situacijos scenarijų ir sprendinių.

Tačiau vis tik visų galimų scenarijų variklis ir vardiklis yra pavydas, kurio įsukti ratukai (baimė, saugumo jausmo praradimas, apatija) ir verčia konvejerį judėti pirmyn. O kol šis juda, skaitytojui paliekama spėlioti, ar prieš jį sėdintis kortuotojas blefuoja ir nieko neturi, ar priešingai – turi tiek, kad tavo likimas seniausiai nulemtas ir suskaičiuotas.

„Iki pat dabar nešiojausi tai užantyje. Naktis iš nakties dalijausi lova su savo išankstinėmis nuostatomis. Bet kas, jeigu pabundi paryčiais, o patalas greta tavęs tuščias?“

Skaitydamas nevalingai pradedi domėtis, ar ta matematika ir logika būdingos tik šiai knygai, ar visai olandų kultūrai. Nes apie ją čia tikrai nemažai. Autorius, veikėjas, veiksmas. Viskas olandiška. Ir tai verčia gilintis toliau, mėginant suvokti ne tik tai, kas knygoje, bet ir tai, kas ją tokia padarė.

Tie vėsūs, emocijų stokojantys veidai. Tas vėjas ir vėjo jėgainės. Ta viską persmelkianti ramybė, kabanti virš galvos it debesis. Visi, kurie jos nepažįsta, bet kurią akimirką tikisi lietaus, o vietiniai – nė per nago juodymą neišsiduoda. Ir atspėk, kad gudrus, ką jie žino. Ar tai, kad lietaus nebus dar daugybę metų. Ar tai, kad jis jau po akimirkos permerks visus kiaurai. Vienaip ar kitaip, tikėtina, jog abu variantai bus palydėti vienodu žvilgsniu ir atodūsiu. Ir nuo to viskas tik dar labiau susipainioja. O tada betrūksta vieno neatsargaus žingsnio ir tu jau griovyje. O tada jau nebegaliu tau niekuo padėti, tik palinkėti sėkmės mėginant išsikapstyti į paviršių.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: De greppel
Vertėja/Vertėjas: Aušra Gudavičiūtė
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Sarah Perry – Esekso slibinas

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Povilas Šklėrius – Ko negalima sakyti merginai bare

Nereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai: 228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis