Archyvas

Žymių archyvai: meilė

Barnes_Vieninteleistorija_VRSL.indd

Tai liūdna knyga, viena iš liūdniausių, nors vos tik pradėjus skaityti tokia visai neatrodo. Priešingai, vaidenasi kaip saldi ir pastelinė meilės istorija. Tokia, kurią perskaitysi ir pamirši. Tokia su dviem sluoksniais rūbų, kurių neketina nusirengti, bet ir skaitytojui neleidžia prie jų kišti nagų. Taigi, nepramušama siena.

Tikriausiai todėl ir pats skaitymas iš pradžių ėjosi lėtai ir sunkiai, vis pritrūkdavo laiko, vis kokia nors kita veikla nukreipdavo dėmesį, o skaitant laikas, atrodė, išsitempia tarsi prie batų prilipusi guma, kuri niekaip nenori atlipti. Toks fragmentiškas priėjimas kėlė riziką, kad pamesiu pasakojimo giją ir ryšį su tekstu, tačiau taip nenutiko. Kita vertus, gal ir nebuvo ką pamesti, tik tą rožinį atspalvį be didesnių intrigų ar dramų, kurioms, net jeigu jos ir kunkuliavo poodiniuose sluoksniuose, pats pasakotojas neleido pilnai atsiskleisti paslėpdamas viską po tolygiu bangavimu.

Ir jau tik gerokai įpusėjus tekstas lūžo tarsi tuščiavidurė lazdelė bei pasimatė kuo buvo užpildytas šios vidus – juodu ir klampiu liūdesiu, kuris pajutęs laisvę lėtai pradėjo tekėti lauk. Klampus ir sunkiai paskubinamas.

„Kiek jis pamena, gyvenimas Kaime buvo grindžiamas nesudėtingu principu. Kiekvienai ligai turėtas savas vaistas. Peršti gerklę – skalauk antiseptiku, įsipjovei – tepk detolu, skauda galvą – gerk aspiriną, o nuo slogos – įsilašink viskio. Vaistai nuo sekso – santuoka; nuo meilės – irgi santuoka; vaistai nuo neištikimybės – skyrybos; vaistas nuo liūdesio – darbas; nuo nepakeliamo liūdesio – gėrimas; vaistas nuo mirties – slaptas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.“

Čia vertėtų paminėti, kad knygos ašis, kuri ir atsiskleidžia ties lūžiu, yra alkoholizmas. Iš jo ir tas liūdesys – iš alkoholio, kuris čia neturi jokio romantinio atspalvio ar paslapties šydo ir iš kurio belikęs lipnus įprotis; po ilgo laiko tokio jau nebeįmanoma nutrinti ar kitaip nukratyti.

O siužetas – tai romantinė istorija tarp jaunuolio ir į penktą dešimtį įkopusios namų šeimininkės (vedusios, turinčios dvi suaugusias dukteris). Istorija, kuri labai greitai virsta gumulu gerklėje, liūdesiu, tekančiu per stalą ir nerandančiu nieko į ką galėtų įsigerti.

Į antrą pusę knyga persimaino ir skaitau ją jau visai kitu ritmu. Pertraukos tampa mažesnės, laikas, kurį praleidžiu paniręs po teksto vandeniu, ilgėja. Galiausiai liūdesys išteka, sustingsta ir iš jo telieka krešulys. Jokio sprogimo, tik pėdsakai, kurie einant laikui nubyrės prisiminimui palikdami tik šešėlį tarsi ženklą, kad ji vis tik čia buvo – ta vienintelė istorija.

„Visi turi savo meilės istoriją, pasakė jinai. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė gyvenime.“

Knyga parašyta sklandžiai ir aiškiai, o pagrindinis jos bruožas – ramybė. Viskas pasakojama iš prisiminimų perspektyvos, nugyvenus ilgą ir įvairų gyvenimą, ir todėl tie prisiminimai jau nebegali būti vertinami kaip nors kitaip, tik ramiai, nes jau aišku, kad jų nepakeisi, kad jie nepajudinami, kad jie tiesiog yra ir susitaikymas su jais – tai vienintelis būdas papasakoti šią istoriją. Taigi, susitaikymas, ramybė ir autorius, gražiai užlankstantis origami kampus idant gautų nedidelę japonišką gervę. Dar kurį laiką ji stovės ant naktinio stalelio, o po to nuolankiai užleis vietą kažkam kitam.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Only Story
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Reklama

Knausgard_manokova2_vrs.indd

Šios knygos laukiau nuo tada, kai baigiau skaityti pirmąją. Tai buvo laukimas, kurį sunku paaiškinti. Trauka, kurią sunku apibrėžti. Vienatvė, kuriai reikia bendro vardiklio.

Laukimas buvo ilgas, klampus ir tąsus, todėl galiausiai virto tikėjimu. Kad viskas bus gerai. Kad anksčiau ar vėliau knygą atsiversiu ir skaitysiu. O kai įtiki tuo, tada jau nebe taip svarbu, kada. Daug svarbiau, kad.

Ir štai vieną dieną tas laukimas, tas tikėjimas, virto knygos svoriu, nugulusiu tiesiai į mano rankas. Šį kartą nedelsiau ir pradėjau kone iškart. Lyg nujausdamas, kad skaitymas užsitęs, bus ilgas tarsi upė ar gyvenimas, puslapis po puslapio smėliu srūvantis tarp pirštų. Besinešantis paskui save žinojimą, kad nesvarbu kiek besemsi, nes po kojomis smėlio visada lieka tiek pat.

Nors „mylintis žmogus“ – pirmosios knygos tęsinys, realaus tęsinio čia nėra daug. Galima sakyti, iš viso nėra, išskyrus kelias vietas, kurios praplaukia pro šalį it kažkada regėti siluetai. Nežinodamas net nesuprasi. Todėl šią knygą galima skaityti visiškai nesibaiminant, kad neskaitei pirmosios, net jeigu autorius literatūra verčia savo gyvenimą, kuris, atrodo, turėtų būti vientisas ir nedalomas. Vis tik pasirinkdamas kitą temą, laikotarpį ir akcentus, Knausgård’as meistriškai sužaidžia naują partiją, išvengdamas pasikartojimų ar sąsajų su anksčiau parašytais tekstais.

Ši knyga – tai meilė. Ir ne kokia abstrakti ar turinti daugybę pavidalų, o konkreti – skirta jo žmonai. Meilė kaip ryšys. Kaip santykiai, kuriuose kuriami ir griaunami individualūs dviejų žmonių pasauliai idant sulipdytum iš jų kažką naujo ir bendro.

Knyga neturi skyrių, tik dvigubus tarpus tarp pastraipų. Pro tuos tarpus skaitytojas ir kvėpuoja, gali įtraukti pilnus plaučius oro, kad vėl pajėgtų nerti gilyn, nes tekstas didelis ir platus. Ir jo tekėjimas vos pastebimas, todėl užliūliuoja, įtraukia, galiausiai pasiglemžia net nesuvokus, kas atsitiko. Autorius meistriškai šokinėja tarp skirtingų savo gyvenimo laikotarpių, į tarpus įpindamas filosofinius ir moralinius pamąstymus, tokiu būdu sukurdamas tankų teksto bei prasmės audinį, kurio taip lengvai nesuplėšysi, pro kurį taip lengvai neprasprūs šviesos spinduliai. Jis krinta ant tavo akių ir tu sunkiai gali ką nors daugiau įmatyti.

“Sudrėkę marškiniai lipo man prie krūtinės. Kiekvienas mano matytas veidas, kiekvienas sutiktas žvilgsnis, kiekvienas išgirstas balsas gulė ant manęs kaip akmenys.“

Tai knyga, kurią galima (netgi reikia) skaityti bent kelis kartus, nes kiekvieną kartą tikrai atrasi kažką naujo, ko nebūsi pastebėjęs anksčiau. Ką būsi praleidęs, neužfiksavęs, neįrašęs į atminties plokštumą. Ir tokių vietų bus daug, nes skaitydamas tu negalėsi visą laiką išlikti susikoncentravęs, pasiduosi savo asmeninėms mintims, kurios ims tave už rankos ir vesis nežinomais keliais.

Tekstas tankus ir inertiškas, apglėbia kartu su visu pilku dangumi ir tokia pačia nuotaika, balansuoja tarp abejingumo ir desperacijos. Atrodo, žvelgia į savo, bet iš tiesų – juk į mūsų visų gyvenimus.

“Einu sau per žmonių šurmulį po temstančiu dangumi, tarp besileidžiančių snaigių, praeinu pro parduotuves su švytinčiomis patalpomis, vienas savo naujame mieste, neturėdamas jokio plano, nes man visai vis tiek, išties visai nerūpi, tik viena mąstau – aš šitai ištversiu. “Šitai“ yra mano gyvenimas. Ištverti jį – tai, ką darau.“

Buitis čia meistriškai supinama su dvasiniais dalykais, tokiu būdu tekstas tampa artimas ir jo neįmanoma nepriimti. O tada jau laikykis, liftas nesustoja nei pirmajame, nei minus pirmajame aukštuose. Jis leidžiasi žemiau, daug žemiau. Į tavo vidinius vienatvės ir nevilties kambarius.

Skaityti tikrai verta, tik prieš skaitydami pasiruoškite, nes beskaitant norite to ar nenorite turėsite apmąstyti ir savo gyvenimus. Ir ne kaip nors paviršutiniškai, o iš esmės. Jūs tiesiog patikėsite ir seksite paskui autorių, kuris itin daug mąsto ir reflektuoja, pagauna kiekvieną savo veiksmą, išsaugo atmintyje, kelia klausimus, kodėl elgiasi būtent taip ir kaip tai veikia jo aplinką.

Jis leidžiasi giliai. Taip giliai, kad skaitydamas šią knygą pamirši visas kitas. Skaitysi ir neplanuosi pabaigti, nes ši knyga tau pasirodys ilga tarsi gyvenimas ir nepajudinama tarsi uola.

O žinant, kad seriją sudaro šešios knygos, darosi net sunku kvėpuoti, nes jau žinai, liko dar ir dar, ir dar. Ir tik laiko klausimas, kada. Kita vertus, tau tai neberūpi, nes svarbiausia juk ne kada, o kad.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Andre bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Joyce_muzika Ilzei Brauchman_vrsl.inddO dabar įsivaizduokite, kad vis dar Kalėdos. Tik ne tos, skubančios iš vieno prekybcentrio į kitą, ir ne tos, besiverčiančios per galvą idant spėtų užbaigti visus neužbaigtus reikalus. Įsivaizduokite, kad tai jau praeityje. Kad sėdite šiltai įsipatoginę antrąją Kalėdų dieną, prieš akis – dar visas savaitgalis, todėl nereikia galvoti apie grįžimą į darbą, visi giminaičių ir draugų susibėgimai jau įvykę ir naujų nebeplanuojate, esate sotūs ir ramūs, už lango plaikstosi didelės baltos snaigės. Jums šilta, gera ir jūsų rankoje knyga. Būtent toks vaizdelis man vėrėsi pradėjus skaityti apie muziką Ilzei Brauchman.

Šios knygos erdvė – tai XX a. 9 dešimtmečio Anglija, bet vėlgi ne ta, pulsuojanti megapoliais, o ta, su mažomis gatvelėmis, privačiomis krautuvėlėmis, apgriuvusiais skersgatviais, kurių bendruomenės susaistytos tvirtais socialiniais ryšiais, virtusios bene šeimomis, gyvenančiomis atskirus gyvenimus, tačiau tuo pačiu – ir vieną bendrą, vakarais nusėdančios į vietinį barą, aptariančios naujienas, pliurpiančios kas sau, fone skambant ramiai muzikai iš Franko plokštelių krautuvėlės, kuri ilgainiui ir atsiduria šios knygos epicentre.

„Ištraukusi naują plokštelę iš voko, pakėlė priešais langą. Pakreipė tai į vieną, tai į kitą pusę. Juodą kaip saldymedžio saldainis, bet dvigubai labiau blizgančią. Jis įtraukė nuostabaus kvapo.

– Savaime aišku, tyla muzikos kūrinio pradžioje visada skirsis nuo tylos pabaigoje.“

Tai knyga sužadinanti jusles – klausą, uoslę, lytėjimą. Tokiu būdu ji labai greitai randa taikinį skaitytojo viduje į kurį belieka įsisegti. Lygiai kaip ir Frankas, kuris suranda kiekvienam prašalaičiui būtent jam skirtą muziką. Tą, kuri pataiko į jautriausias vietas, įsikuria jose, priverčia patikėti, kad ne kažkas kitas, o tu esi visatos centre ir ne apie kažką kitą, o būtent apie tave, net jeigu ir labai trumpą akimirką, sukasi visas pasaulis.

Šią knygą dar galėčiau palyginti ir su kalėdiniu filmu, skirtu visai šeimai. Ji pilna vaizdų ir dar pilnesnė muzikos. Čia visa galybė nuorodų į konkrečias dainas šiek tiek praskleidžiant ir jų tikrąsias (?) istorijas. Skaitant iš karto norisi susidaryti šios knygos garso takelį, pritaikyti jį prie savojo skaitymo tempo ir pasileisti fone, taip dar labiau sustiprinant įspūdį bei pasineriant į visaapimantį atsivėrimą.

„Kai įsimylėjau, man buvo penkiolika. Jis buvo tėvo draugas. Pergulėdavo su manim kartą per savaitę mašinos gale. Dieve, kaip aš jį mylėjau. Tai tęsėsi daug metų. Ar jis paliko žmoną? Vaikus? Tegul jį velniai. Sudaužė mano sušiktą širdį. Jei iš manęs ką nors išmoksi, tebūnie šitai. Meilė nėra graži. Frankai, venk jos. Venk.“

O pabaigoje knyga atsiskleidžia visomis savo ryškiausiomis spalvomis. Įsivaizduokite naminę vyšnių uogienę. Prie košės arba prie blynų. Įsivaizduokite, kad nei košės, nei blynų jau nebėra. O iš vyšnių uogienės išgraibėte visas vyšnias ir stiklainyje beliko keli dideli šaukštai vyšnių sirupo, kurio nebesinori dėti atgal į šaldytuvą. Neaišku kokių paskatų vedami, bet imate ir tuos du (o gal net visus tris) šaukštus susiverčiate į save. Saldumo perviršis išmuša visus saugiklius, sutraukia ne tik veido, bet ir viso kūno raumenis, pradedate ašaroti, norite griebtis vandens, tačiau stiklinė – kitame kambaryje. Būtent taip suveikia ir ši knyga. Jos saldumas yra neįtikėtinas arba jeigu kalbėtume internetų kalba – over 9000. Būkite atsargūs, nes jautresniems įspaudas gali pasilikti visam gyvenimui. Bet jei norite garantuoto efekto, tuomet ši knyga yra būtent tai, ko jums reikia. Prisiminkite, antroji Kalėdų diena ir lėtai besileidžiančios snaigės už lango.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Music Shop
Vertėja/Vertėjas: Rita Pilkauskaitė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

griovys

Vos tik pradėjus skaityti, jaučiasi, kad tai matematiškas tekstas. Labiau sausas nei drėgnas. Labiau logiškas, nei pagrįstas nerūpestingais jausmais. Todėl ir puslapiai netirpsta, nelekia pavėjui, o it fabrike lėtai juda konvejeriu, kurį seka tavosios akys ant kiekvieno uždėdamos po žymę „perskaityta“. Galiausiai akys pripranta ir tu nebeskaičiuoji dedamų žymių, tačiau kažkur viduje žinai, jos niekur nedingsta. Gražiai gulasi viena prie kitos ir negali būti nei paskubintos nei palėtintos.

Kiekvieną kartą pagalvojus apie šį tekstą, į galvą ateina tas pats žodis – matematiškas. Tarsi būtų išmąstytas ir išnarstytas. Autorius čia lygus pagrindiniam veikėjui, kuris iki smulkiausių detalių išardo jį supančias aplinkybes, dialogus, veiksmus. Ne tik išardo, bet ir iš įvairių pusių apšviečia juos, mėgindamas nuspėti sekančius savo tikrų ir menamų oponentų žingsnius bei kaip jiems galėtų pasiruošti. Visa knyga tarsi šachmatų partija, kurioje nėra laikmačio anei skubos ir visi ėjimai – be galo ilgi, netgi sakytum begaliniai. Jie iš lėto apmąstomi, vertinami, jais remiantis piešiama daugybė kiekvienos situacijos scenarijų ir sprendinių.

Tačiau vis tik visų galimų scenarijų variklis ir vardiklis yra pavydas, kurio įsukti ratukai (baimė, saugumo jausmo praradimas, apatija) ir verčia konvejerį judėti pirmyn. O kol šis juda, skaitytojui paliekama spėlioti, ar prieš jį sėdintis kortuotojas blefuoja ir nieko neturi, ar priešingai – turi tiek, kad tavo likimas seniausiai nulemtas ir suskaičiuotas.

„Iki pat dabar nešiojausi tai užantyje. Naktis iš nakties dalijausi lova su savo išankstinėmis nuostatomis. Bet kas, jeigu pabundi paryčiais, o patalas greta tavęs tuščias?“

Skaitydamas nevalingai pradedi domėtis, ar ta matematika ir logika būdingos tik šiai knygai, ar visai olandų kultūrai. Nes apie ją čia tikrai nemažai. Autorius, veikėjas, veiksmas. Viskas olandiška. Ir tai verčia gilintis toliau, mėginant suvokti ne tik tai, kas knygoje, bet ir tai, kas ją tokia padarė.

Tie vėsūs, emocijų stokojantys veidai. Tas vėjas ir vėjo jėgainės. Ta viską persmelkianti ramybė, kabanti virš galvos it debesis. Visi, kurie jos nepažįsta, bet kurią akimirką tikisi lietaus, o vietiniai – nė per nago juodymą neišsiduoda. Ir atspėk, kad gudrus, ką jie žino. Ar tai, kad lietaus nebus dar daugybę metų. Ar tai, kad jis jau po akimirkos permerks visus kiaurai. Vienaip ar kitaip, tikėtina, jog abu variantai bus palydėti vienodu žvilgsniu ir atodūsiu. Ir nuo to viskas tik dar labiau susipainioja. O tada betrūksta vieno neatsargaus žingsnio ir tu jau griovyje. O tada jau nebegaliu tau niekuo padėti, tik palinkėti sėkmės mėginant išsikapstyti į paviršių.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
De greppel
Vertėja/Vertėjas: Aušra Gudavičiūtė
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Perry_Eseksoslibinas_vrsl.indd

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

ko-negalima-sakyti-merginai-bareNereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai:
228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

tetule-chulija-ir-raseiva-1Šis romanas – pats tas atidaryti rudens skaitymo sezoną. Nes tai – tikras romanas. Iš senųjų meistrų fabrikėlio. Jau buvau pasiilgęs to paprasto ir nuoseklaus pasakojimo. Be painios struktūros ir pseudointelektualių siužeto vingių. Tiesiog pasakojimo, kuris ima ir driekiasi tavo vidaus perimetrais.

Kai paėmiau šią knygą į savo rankas, dar nežinojau su kuo susidūriau, tačiau greitai viskas paaiškėjo ir netrukus jau persikėliau (o gal – tiesiog buvau išsviestas) į Pietų Ameriką, į Peru. Į santykius, kuriuos esame įpratę matyti televizijos melodramose. Užtenka pasižiūrėti bent porą dienos metu per TV transliuojamų anonsų ir jau gali įsivaizduoti, kokie personažai veikia šioje knygoje. O žaviausia tai, kad viskas čia – tik realybės atspindys. Nes pilnai tikiu, kad ten, kitoje pasaulio pusėje, viskas būtent taip ir yra. Tuo tarpu ši knyga – tai draugiškas pasakojimas, kuriame niekas nenuslepiama ir su skaitytoju žaidžiama tik tiek, kiek reikia ir nė lašo daugiau.

Siužetas čia pakankamai paprastas. Jo centre – Peru ir aštuoniolikmetis studentas, dirbantis radijo stotyje. Netrukus į radijo stotį atkeliauja genialus pjesių rašytojas ir vaidintojas iš Bolivijos, o tarp aibės jaunuolio giminaičių (dėdulių, pusseserių ir pan.), išsiskiria vienos tetulės persona. Nors pats įvardijimas “tetule“ čia savotiškas, nes jai – tik trisdešimt su trupučiu.

„Buvo rugpjūčio vidurys, pats žiemos įkarštis <…>“

O štai šios citatos pakanka, kad būtum pagriebtas už pakarpos ir išpurtytas iš savojo pasaulio. Kad suprastum, jog būna ir kitaip. Jog ne viskam tinka nusistovėjusios taisyklės. Kad pasaulis margas ir tai, kas vienam – įprasta kasdienybė, kitam gali būti nuostabus slydimas vandens paviršiumi saulėlydžio link. Puslapis po puslapio.

Žinoma, romanas nebūtų romanas, jeigu, tam tikroje vietoje, kasdienybė, prie kurios jau spėjai priprasti, nepradėtų keistis ir nepriverstų tavęs iš naujo ją atrasti. Štai čia jaunuolis įsimyli savo tetą, o radijo pjesių rašytojas grimzta į neviltį pradėjęs painiotis savo siužetų vingiuose. Aplink šiuos du polius ir sukasi visas veiksmas. Nes šis romanas – tai dvi istorijos. Meilės ir pamišimo. Dvi linijos, persipynusios ir papildančios viena kitą. Ir nors viskas atrodo ganėtinai paprasta, šių istorijų pabaigos taip lengvai nenuspėsi. Nors ir nedidelė, tačiau intriga, veda tave pirmyn. Meilė ir kūryba. Meilė kaip kūryba. O iš tiesų – gyvenimas, kurį tereikia mokėti užrašyti.

Verta pastebėti, kad skaitant šią knygą, nori nenori perimi jaunuolio norą tapti rašytoju. Tavo viduje pabunda noras kurti, pasinerti į romantiškai svaigius tekstų ir žodžių kerus. Nors ne tiek tekstų ir žodžių, kiek pačios istorijos. Tau norisi pasakoti. Norisi, kad pagaliau pavyktų. Na, jeigu ne tau, tai bent jau jam. Ir štai čia supranti, knyga tave nugalėjo.

Tai tikrai puikus skaitinys. Ypatingai tiems, ištroškusiems tradicinio romano. Norėtųsi pridurti, kad „nuotykių“, tačiau kitaip čia ir negalėtų būti. Taigi, rekomenduoju.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La Tia Julia Y El Escribidor
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1977 m.)

(c) veikiantis