Vaiva Rykštaitė – Lizos butas

Šią knygą pradėjau skaityti tarsi netyčia (viešėdamas svečiuose) ir nuo pirmųjų puslapių užsikabinau. Pagavo kažkas lengvo ir skanaus, ir jau nesinorėjo knygos taip paprastai paleisti, todėl buvau priverstas ją skolintis ir neštis namo.

Lizos butas – tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.

„Šioje istorijos vietoje bočelis visada pareiškia nebegalintis klausytis erezijų ir tyčia kuo garsiau kliūdamas už daiktų eina į kiemą parūkyti. O daiktų senelių namuose daug, ir beveik visi senesni net už juos; ne taip kaip Lizos bute, kur mama nori visko kuo naujesnio ir madingesnio.“

Lizos butas mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų – Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė – apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.

„Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ – jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.“

Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti – nepaneigiamas faktas. Tai – pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši – lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.

„O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, – akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.“

Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis. Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal).

Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.

„Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.“

Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini – sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas – tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais. 😊

Kita informacija:
Puslapiai: 264 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Gintaras Bleizgys – Sūpavimas

Koks jausmas skaityti kito gyvenimą? Ar tai galima prilyginti buvimui jame? Aktyviam dalyvavimui? Pasyviam? Toli gražu. Nes perskaitai tik tai, ką tau duoda perskaityti. O duoda tikrai ne viską, duoda selektyviai, kartais duoda vien tam, kad duotų, nes negali neduoti. Kartais duoda, nes turi per daug. Kartais – nes turi per mažai. O kartais tau tik atrodo, kad duoda, nors iš tiesų rodo pirštų į dangų, į neva praskrendantį paukštį, o kita ranka pasiima iš tavo lėkštės patį skaniausią kąsnį. Viskas reliatyvu, taip pat ir viduje kylantis jausmas, kada skaitai kito gyvenimą.

Skaitant G. Bleizgio tekstus visuomet reikia būti atsargiam. Ne todėl, kad G. Bleizgys pavojingas (negali su tuo nesutikti, kai autorius visa savo knyga tau, atrodo, vien tik tai ir bando pasakyti), o todėl, kad tarp jo ir tavęs, o tiksliau, tarp jo tekstų ir tavęs, visur paliktas atstumas. Tarsi oro pagalvės nelaimės atveju. Atstumas, kad per daug neįsijaustum, ir atstumas, kad staigiai stabdydamas nekaltum nosimi į vairą. Todėl reikia būti atsargiam, nes atstumas čia ne šiaip sau – jis paliktas kaip dovana, kad vėliau nesakytum, jog niekas tavimi nepasirūpino. Autorius tavimi pasirūpino. Juk jis nori, kad knygą perskaitytum iki galo.

„Ar noras gyventi yra egoizmas? Be abejonės. Pats didžiausias, pats esmingiausias, bet nebūtinai su neigiamu atspalviu. O noras pakelti akis ir nužvelgti tolumas irgi kyla tik iš egoizmo? Kvailas klausimas. Dar kvailiau, kad įrašiau žodį „tik“. Tokio dalyko „tik“ nėra, nes visa turi daugybę prasmių, daugybę atspalvių ir pospalvių. Mes norime gyventi, norime pločio ir aukščio, norime kvėpuoti giliai, norime siautulio ir ramybės. Rašomi tekstai yra to pločio ir aukščio, kvėpavimo ir ramybės dalis. Toks sandas, toks vienas pospalvėlis.“

Skaitant lietuvių autorių knygas iš karto jaučiasi kažkas savito ir artimo. Jaučiasi, kad tai ne vertėjo žodis, o paties autoriaus balsas (kad ir koks jis bebūtų). Ir tas balsas savitas. Net jeigu mintys kartojasi, tu jauti, kad tai ne kopija (kai tarp tavęs ir autoriaus stovi vertėjas), o originalas. Kitaip tariant, tai ne tik dūmai, bet ir jų kvapas, išsidraikantis mėlyname danguje. Kai kurios to kvapo gijos įsigers giliau į drabužius ir pabus ten kiek ilgiau – iki kito sielos skalbimo. Nori tu to ar nenori.

„Po septynių minučių pirmoje eilėje sėdinti renginio vedėja ėmė man demonstruoti keistas veido mimikas. Nesupratau, ką tai reiškia, todėl kalbėjau toliau. Jaunoji moteris raukėsi vis išraiškingiau, kol galiausiai pašoko iš savo vietos ir priėjo prie manęs.“

Vietomis atrodo, kad visa tai – tik inercija, kad G. Bleizgys jau viską yra pasakęs (tą ir pats daugelyje vietų tik patvirtina) ir tai, kas vyksta šioje knygoje, – tiesiog nuokalnėn stumiamas vaiko vežimėlis ir suaugusiojo rankos čia reikalingos tik tam, kad vežimėlis nenuriedėtų per greitai, nesudužtų tarsi bangos į krantą. Bet vėliau (kiekvienam savas “vėliau“) pamatysi, kad tos rankos – tik iliuzija, nes vežimėliai nenurieda ir nesudūžta (netgi paleisti nuo aukščiausių skardžių), vaikai išlipa iš jų ir galiausiai užauga patys. Tai užrašyta jų kraujyje. Užprogramuota iš anksto. Nuspėta ir palikta išpildyti.

Sūpavime suguldyti tekstai, kurie, man atrodo, paties autoriaus neturėtų nustebinti ar kaip nors paveikti. Galbūt priešingai – jie galėtų paveikti autorių, jeigu jų jis neišrašytų. Bet juk tai – irgi pateisinama priežastis (netgi pretekstas!) knygai 🙂

 

Kita informacija:
Puslapiai: 368 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Vaikystės sala

Tai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Isabelle Filliozat – Mano vaikas mane varo iš proto!

Kažkada jau apžvelginėjau kitą šios autorės knygą, kuri, kaip atsimenu, paliko tikrai labai gerą įspūdį. Ir nors ji jau seniai nukeliavo į kitas rankas, kartais atrodo vis dar norėtųsi ją paimti ir pavartyti, idant atgytų į šoną retsykiais nugraviruojančios mintys ir sąmonė.

Tačiau laikas bėga, vaikai auga ir prieš akis jau laikau knygą, kurios viršelis skambiai triumfuoja, kad mano vaikas mane varo iš proto! Žinoma, tai tik skambūs žodžiai, tačiau taip ir atkreipiamas dėmesys, priverčiama suklusti bei sutelkti dėmesį. Net jeigu tik akimirkai!

Ši knyga skirta tam, kad padėtų geriau orientuotis bei pažinti vaiką, kuriam yra nuo 6 iki 11 metų. Suprasti, kas vyksta jo galvoje ir kas sąlygoja vienokį ar kitokį elgesį. Kaip ir ankstesnėje knygoje, svarbiausia čia yra priežastys, nes tik pažinus jas galima tinkamai sureaguoti į pasekmes.

Pradėjęs skaityti vėlgi susiduriu su nuostabia pratarme/įžanga, kuri tokia puiki, kad ją visą norėtųsi pacituoti. Ji tiksli, aiški, metodiška, atliepianti tai, ką nešiojuosi savo galvoje, bet ne visada gebu tinkamai suformuluoti žodžiais.

„Liaukimės vaizdavęsi, kad tėra vienas teisingas požiūris ar sprendimas. Ne. Kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes. Į vieną tikslą kartais veda keli skirtingi keliai. Paprastai „teisingo“ sprendimo idėja verčia tėvus jaustis kaltus, o tai ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Jau vien galimybė rinktis ir kitokį požiūrį yra gerai.“

Puiku ir tai, kad jau pačioje pradžioje pateikiami paaiškinimai (savotiška instrukcija), kaip reikia skaityti šią knygą, ką reiškia įvairūs paveikslėliai ir ženklai, iš kokių pozicijų kalbama ir ką norima tuo pasakyti. Tai leidžia pajusti tekstą dar prieš pradedant jį skaityti ir iš anksto atsako į klausimus, kurie dar tik bus užduoti. O tai – labai gerai, nes skaitytojui nereikia pačiam atradinėti knygos taisyklių bei logikos, autorė jas atskleidžia pati, kas tokio tipo knygai yra tiesiog būtina. O toliau ši knyga jau veikia tarsi orientyras, tarsi burė ar vėliava virš minios galvų ir rankų.

„Kai galvojame, kad žaisti mums visai neįdomu, prisiminkime, kad žaidžiame ne su mašinėlėmis, lėle, „Lego“ kaladėlėmis ar „Monopolį“, bet kad žaidžiame su vaiku!“

Knygoje kalbama ne tik apie situacijas, kurios yra dėsningos ir būdingos tam tikram amžiaus vaikui, bet ir apie tai kaip suaugusysis turėtų elgtis su savimi, kaip skaityti save, primenama, kad mes esame ne tik objektas orbitoje, bet ir visa orbita, todėl visų pirma turime pajusti ir pažinti save, o tuomet bus daug lengviau sureaguoti į situacijas į kurias patenkame augindami vaikus.

Tai knyga ne vienkartiniam perskaitymui, o nuolatiniam buvimui po ranka, kad esant reikalui galėtum atsiversti, šiek tiek atitrūkti ir tarsi iš šono pažvelgti į vieną ar kitą situaciją. Toks atokvėpis ir apmąstymas privers nustebti, kai prieš akis atsivers ne vienas ir ne du atradimai, kurių pačiame įvykių sūkuryje nepastebėjome.

Tačiau kalbėti (ypač protingai) – viena, o auginti vaikus – visai kas kita, tad nepamirškime esmės ir prisiminkime, kad mums yra duota gausybė įrankių, o ši puiki knyga – tik vienas iš jų.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Il me cherche!
Vertėja/Vertėjas: Donata Pleskevičienė
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė

Ši knyga pas mane atsidūrė tikslingai (kitaip tariant, tyčia), tad ir tikėjausi iš jos pakankamai nemažai. O užkabino ji paprastai – vos keletu gerai parinktų pastraipų internete. Užkabino ir nepaleido, sugebėjo išlaikyti intrigą, kol pateko į mano rankas. Autoriaus tekstų, išskyrus šiek tiek poezijos, anksčiau skaitęs nebuvau, tad ši eseistika buvo švarus ir baltas lapas neišvengiamai turėjęs užsipildyti skaitymo malonumu. Tačiau nuotaikos, prieš atsiverčiant knygą ir ją užvertus, skyrėsi.

Pradžia atitiko (o gal net ir viršijo) mano lūkesčius. Tekstas apie autoriaus paauglystę buvo nuosaikus, autentiškas, skatinantis juo (tiek tekstu, tiek autoriumi) tikėti ir traukė ne vien kaip kūrinys, bet ir kaip tikrovės atspindys. Tikrovės, kurios niekada nebuvau patyręs ir apie kurią galėjau sužinoti tik iš įvairių (tokių, kaip šioje knygoje) pasakojimų. Prie stiliaus nereikėjo ilgai pratintis, o skaitymas teikė malonumą.

Tekstai vienas po kito vijosi aplink vaikystės, paauglystės, suaugusiojo gyvenimo atmintis. Raitėsi gardžiais nebūtos cigaretės dūmais. Ir vis tik, ilgainiui, pradėjo atrodyti, kad tie tekstai ir atmintys daug įdomesnės pačiam autoriui nei skaitytojams. Pastariesiems, suprantama, reikia aštrių kampų ar bent jau nuojautos apie juos, o autorius, atrodo, tuos kampus (ir nuojautą) gražiai apipynė teksto gijomis, tačiau taip iki galo ir neįvardino, pasiliko vien sau, neatvertuose atminties seifuose. Tuo tarpu skaitytojui buvo palikti gausiai nukrauti vaišių stalai ir tik šventės įspūdis (bet ne pati šventė). Nepaisant to, nuvijau šią abejonę šalin ir nėriau toliau, nes tekstas vis dar teikė skaitymo malonumą.

Tačiau kai prasidėjo J. Kunčino ir T. Venclovos diskursas (analizė-recenzija?), smagumas po truputį pradėjo blėsti. Čia tekstas priartėjo labiau prie mokslinio nei pramoginio (gerąja prasme) žanro ribų ir vėlgi kilo mintis, kad jis aktualesnis pačiam autoriui ir vien tik dėl to atsirado knygoje. Skaičiuojant taškais, šioje vietoje, atrodė, autorius prieš skaitytoją laimi 3:1.

Toliau sekė tekstas apie M. Katiliškio romano pabaigos atkūrimą ir nedidelė su tuo susijusi analizė. Įsiskaičius į ją, prie mano jau minėto gausiai nukrauto vaišių stalo pradėjo ryškėti kortelės su vardais, kuriose mano (t. y. skaitytojo) vardo, deja, bet nebuvo. Taip ir įsivaizdavau ten išvardintus autoriaus kolegas lituanistus, kurie puikiai gebės įvertinti patiekalus, supras intertekstualumus ir net nesusimąstydami žinos apie ką eina kalba.

Likę tekstai buvo labiau formalumas nei tyras malonumas. Užvertęs knygą taip ir nesupratau, kodėl į ją pateko toks tekstų kratinys, t. y. tokie sunkiai tarpusavyje derantys patiekalai. Kai kurios esė, atrodo, buvo skirtos tik tam, kad būtų užpildytos tuščios (kažkada dar tik būsimos) knygos vietos ir išpūstas puslapių skaičius. Žinoma, tai tik mano nuomonė, tačiau, kai skaitydamas pagauni save klydinėjantį mintimis daug toliau negu knygos puslapiai, sunku susivaldyti.

Trumpai tariant, lūkesčiai neatitiko rezultato. Tikėjausi daugiau tokių tekstų kaip knygos pradžioje ar pabaigoje ir mažiau tokių kaip knygos viduryje. Nepaisant to, knyga neturi jokių akivaizdžių minusų. Tačiau ar tai yra jos pliusas?

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie turi kiek gilesnį nei vidutinis literatūrinį (tiek moksline, tiek grožine prasme) pagrindą (išsilavinimą?) ir lengvai su(p)ras kontekstą, kuriame (ir kuriuo) žaidžia autorius.

Štai čia jus ir palieku, abejonės gniaužtuose. Kelią iš Sklepo į paviršių, tikiu, rasite patys.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 184 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: gavau kaip dovaną. Internete galite rasti čia.

(c) veikiantis

Marcelijus Martinaitis – Mes gyvenome

Prisiminimai, gyvenimo nuotrupos, nuotraukos iš tolimos ir nebūtinai dokumentiškai tikslios vaikystės ir paauglystės, t.y. iki to laiko, kai knygos autorius tarpo žinomas kaip literatas ir jo gyvenimas vis labiau darėsi viešas.

Skaitant, pajutau, jog visi šie užrašai – iš noro išsaugoti save ir savo atmintį. Iš noro, kad ji nesunyktų ir liktų bent jau čia, knygoje. O išsaugoti atmintį – tai beveik tas pats, kas išsaugoti praeitį.

„Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau – gyventi, būti gyvam.“

Knyga nostalgiška, nuoširdi ir labai graži. M.Martinaitis į praeitį žvelgia tarsi į pasaką, kurią jam kažkas sekė, sekė, kol galiausiai ji vieną dieną baigėsi. Kada ta diena – neaišku. Aišku tik tiek, kad nuo tada praeitis su kiekvienu žingsniu darėsi vis tolimesnė ir vis gražesnė, o iškylantys prisiminimai bei įspūdžiai, mainėsi ir virto įsitikinimu, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas. Toks, kokio dabar nepatirsi, nepajusi ir neišgyvensi. M.Martinaitis šioje knygoje pasakoja apie kaimą, tėvus, papročius, daiktus, žmones, vietas. O taip pat ir daugelį kitų jam svarbių atminties skeveldrų – tai be galo vizualu – atrodo, ima jas su atodūsiu į rankas, apžiūri, prakalbina, prisijaukina, o tuomet guldo ant popieriaus ir palieka tarsi dovaną, kurios neįmanoma sumeluoti.

Kaip jau minėjau, tekstas labai gražus, artimas ir išgyventas. Ši knyga – tai nuostabi dovana sau, prikelianti praeitį ir kažkada išblėsusius prisiminimus naujam gyvenimui. Manau, jums turėtų patikti.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 222 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2010 m.
Kaina: ~28Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Bohdan Slawinski – Tiramisu karalienė

Nei apie knygą, nei apie autorių anksčiau nieko neteko girdėti, tad ir šios knygos skaitymas buvo visiškas atradimas, nieko nesitikint, nieko nelaukiant, be jokių išankstinių nuostatų.

Knyga pradedama iš lėto, tarsi plaukiant upės paviršiumi. Aiškiai ir konkrečiai aprašomi esminiai pagrindinio veikėjo vaikystės įvykiai (žaidimai su draugais, tėčio mirtis, mamos ir senelės nesutarimai, patėvio atsiradimas). Per šiuos gyvenimo epizodus plaukiama palengva, nesirišant nei prie konkrečių vietų, nei prie datų. Minimi tik jausmų amplitudėje išsiskyrę ir išlikę atsiminimai. Nesikoncentruojama į kažką vieno, visi akcentai yra vienodai svarbūs, todėl skaityti traukia vis labiau ir labiau.

„Šis paveikslas irgi gyvas, paskutinės užges vandens paviršių perskrodusios žibintų švieselės. Jos vis dar šoka, įtraukdamos mane į drėgnus sapnus, į praeitį, kai žolė buvo žalesnė, skonis saldesnis.“

Pasakojimas kartais primena kelionę paveikslais. Lyg dailininkas vedžiotųsi po savo studiją ir rodytų į sienas atremtus kūrinius. Kiekvienas iš jų turi atskirą istoriją, tačiau ši atgyja tik tuomet, kai visi paveikslai kartu, kai visi įvykiai – vienas šalia kito. Nepaisant atskleidžiamų detalių intymumo, visuomet jautiesi esantis tarsi per sprindį nuo to, kas vyksta, o prasibrauti pro tekstą ir skaitytoją skiriantį plyšį praktiškai neįmanoma, todėl visi minimi bei nutylėti įvykiai tampa dar įdomesni ir dar labiau žadina vaizduotę. Trumpai tariant, skaitymas įtraukia, tekstas aiškus ir plaukiantis, o vaizdai mainosi ir tarpsta vieni kituose.

Kuo toliau, tuo tekėjimas tampa vis sunkiau suvaldomas. Tekstas putoja ir maišosi. Gausu aliuzijų bei intertekstualumų, kurie visi nuosekliai aiškinami išnašose. Kartais šis žvilgčiojimas į puslapio apačią pradeda truputį varginti, tačiau tekstas nuplauna ir tai. Ir labai greitai jau neprisimeni to ramaus tono, nuo kurio viskas prasidėjo. Dabar esi traukiamas vis giliau į aistros, seksualumo, vaikystės nuoskaudų ir aštrių išgyvenimų srautą, į priešpriešą suplanuotam gyvenimui, į pasirinkimo laisvę ir jos nebuvimą. Vietomis tai tampa nesuvaldomu sąmonės srautu, kuris pameta ir eilę, ir seką, ir netgi žmones.

Smengant vis giliau, tekstas pradeda priminti J. Kunčiną, kuris panašiai užhipnotizuoja skaitytoją ir užbaigus vieną skyrių, tuoj pat priverčia pradėti kitą.

Pabaigoje nuo konkrečių vaizdinių vis labiau pereinama prie abstrakčių ir šis tiesioginės pasakojimo linijos išnykimas yra bene pagrindinis kabliukas (suprask, nepatogumas skaitytojui), paliekantis daugiau klausimų negu atsakymų. Tačiau tuo visi nepatogumai ir baigiasi.

Reiktų nepamiršti ir pagirti teksto vertėją Birutę Jonuškaitę. Dėka jos, šią knygą skaityti tikrai malonu. Profesionalumas neabejotinas.

Reziumuojant, rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems reikia gero, greito ir neįpareigojančio skaitymo. Ji pats tas dviems ar trims vakarams. Užvertęs paskutinį puslapį maniau, jog antrą kartą šios knygos nenorėčiau skaityti, tačiau dabar (po savaitės-dviejų) jau nebesu toks tikras. O tai turbūt reiškia, kad knyga veikia ir autoriui pavyko pasiekti savo. Su tuo jį ir norėčiau pasveikinti.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Krolowa Tiramisu
Puslapiai: 279 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2011 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: skolinta iš bibliotekos. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis