Archyvas

Tag Archives: Jurgis Kunčinas

sklepas-ir-kitos-ese1Ši knyga pas mane atsidūrė tikslingai (kitaip tariant, tyčia), tad ir tikėjausi iš jos pakankamai nemažai. O užkabino ji paprastai – vos keletu gerai parinktų pastraipų internete. Užkabino ir nepaleido, sugebėjo išlaikyti intrigą, kol pateko į mano rankas. Autoriaus tekstų, išskyrus šiek tiek poezijos, anksčiau skaitęs nebuvau, tad ši eseistika buvo švarus ir baltas lapas neišvengiamai turėjęs užsipildyti skaitymo malonumu. Tačiau nuotaikos, prieš atsiverčiant knygą ir ją užvertus, skyrėsi.

Pradžia atitiko (o gal net ir viršijo) mano lūkesčius. Tekstas apie autoriaus paauglystę buvo nuosaikus, autentiškas, skatinantis juo (tiek tekstu, tiek autoriumi) tikėti ir traukė ne vien kaip kūrinys, bet ir kaip tikrovės atspindys. Tikrovės, kurios niekada nebuvau patyręs ir apie kurią galėjau sužinoti tik iš įvairių (tokių, kaip šioje knygoje) pasakojimų. Prie stiliaus nereikėjo ilgai pratintis, o skaitymas teikė malonumą.

Tekstai vienas po kito vijosi aplink vaikystės, paauglystės, suaugusiojo gyvenimo atmintis. Raitėsi gardžiais nebūtos cigaretės dūmais. Ir vis tik, ilgainiui, pradėjo atrodyti, kad tie tekstai ir atmintys daug įdomesnės pačiam autoriui nei skaitytojams. Pastariesiems, suprantama, reikia aštrių kampų ar bent jau nuojautos apie juos, o autorius, atrodo, tuos kampus (ir nuojautą) gražiai apipynė teksto gijomis, tačiau taip iki galo ir neįvardino, pasiliko vien sau, neatvertuose atminties seifuose. Tuo tarpu skaitytojui buvo palikti gausiai nukrauti vaišių stalai ir tik šventės įspūdis (bet ne pati šventė). Nepaisant to, nuvijau šią abejonę šalin ir nėriau toliau, nes tekstas vis dar teikė skaitymo malonumą.

Tačiau kai prasidėjo J. Kunčino ir T. Venclovos diskursas (analizė-recenzija?), smagumas po truputį pradėjo blėsti. Čia tekstas priartėjo labiau prie mokslinio nei pramoginio (gerąja prasme) žanro ribų ir vėlgi kilo mintis, kad jis aktualesnis pačiam autoriui ir vien tik dėl to atsirado knygoje. Skaičiuojant taškais, šioje vietoje, atrodė, autorius prieš skaitytoją laimi 3:1.

Toliau sekė tekstas apie M. Katiliškio romano pabaigos atkūrimą ir nedidelė su tuo susijusi analizė. Įsiskaičius į ją, prie mano jau minėto gausiai nukrauto vaišių stalo pradėjo ryškėti kortelės su vardais, kuriose mano (t. y. skaitytojo) vardo, deja, bet nebuvo. Taip ir įsivaizdavau ten išvardintus autoriaus kolegas lituanistus, kurie puikiai gebės įvertinti patiekalus, supras intertekstualumus ir net nesusimąstydami žinos apie ką eina kalba.

Likę tekstai buvo labiau formalumas nei tyras malonumas. Užvertęs knygą taip ir nesupratau, kodėl į ją pateko toks tekstų kratinys, t. y. tokie sunkiai tarpusavyje derantys patiekalai. Kai kurios esė, atrodo, buvo skirtos tik tam, kad būtų užpildytos tuščios (kažkada dar tik būsimos) knygos vietos ir išpūstas puslapių skaičius. Žinoma, tai tik mano nuomonė, tačiau, kai skaitydamas pagauni save klydinėjantį mintimis daug toliau negu knygos puslapiai, sunku susivaldyti.

Trumpai tariant, lūkesčiai neatitiko rezultato. Tikėjausi daugiau tokių tekstų kaip knygos pradžioje ar pabaigoje ir mažiau tokių kaip knygos viduryje. Nepaisant to, knyga neturi jokių akivaizdžių minusų. Tačiau ar tai yra jos pliusas?

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie turi kiek gilesnį nei vidutinis literatūrinį (tiek moksline, tiek grožine prasme) pagrindą (išsilavinimą?) ir lengvai su(p)ras kontekstą, kuriame (ir kuriuo) žaidžia autorius.

Štai čia jus ir palieku, abejonės gniaužtuose. Kelią iš Sklepo į paviršių, tikiu, rasite patys.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
184 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: gavau kaip dovaną. Internete galite rasti čia.

(c) veikiantis

Kam įdomu, kam nelabai, bet kovo 5 d. kaip ir kiekvienais metais, buvo išleistas LR kultūros ministro įsakymas dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2013 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Ką tai reiškia žmonių kalba? Ogi tai, kad paskelbtame sąraše išvardintos knygos, tikėtina, bus išleistos per 2013 metus. Rašau „tikėtina“, nes niekada nežinai kaip viskas susiklostys, tačiau tikimybė šias knygas išvysti vienu ar kitu pavidalu labai didelė. Taigi, galime pažvelgti pro rakto skylutę ir pastebėti ko verta šiais metais laukti ir kam ruoštis. Toliau trumpai apžvelgsiu tai, kas man užkliuvo už akių:

  • „Alma littera“ išleis Jaroslavo Melniko knygą „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“. Tikiuosi, ji bus panašesnė į Rojalio kambarį negu į Paryžiaus dienoraštį. Keisčiausia, kad nė vienos iš jų skaitęs nesu, tačiau tai man visai netrukdo laukti naujosios Melniko knygos ir tikėtis, kad ji bus vienokia, o ne kitokia.
  • Labai įdomu kaip atrodys Arno Ališausko knyga apie Jurgį Kunčiną, kurią leis leidykla „Tyto alba“. Šiandien internete galima rasti daugiau J.Kunčino žmonos interviu apie jį, negu paties J.Kunčinio interviu, tad informacijos tikrai trūksta ir tokią knygą tikrai būtų įdomu perskaityti. Tikiuosi Ališauskas įveiks išsikeltą uždavinį ir nenuvils skaitytojų, nes Kunčino gerbėjai į šią knygą deda tikrai nemažai vilčių.
  • Džiugu, kad leidyklai „Tyto alba“ šie metai nėra išimtis, ir ji vėl, vienaip ar kitaip, surinko savo lietuvių autorių krepšelį. Tiesa, šiemet į tą krepšelį (sakyčiau, netikėta) nepateko Juozas Erlickas, kuriam kultūros ministerija finansavimo nusprendė neskirti. Nepaisant to, tikrai įdomu, kokia tai būtų buvusi knyga. O ypatingai, jeigu joje būtų sudėti anksčiau kitose knygose dar nepublikuoti tekstai.
  • Tuo tarpu Valentinas Sventickas, turbūt nenorėdamas supainioti interesų, knygą leidžia ne Rašytojų sąjungos, o „Gimtojo žodžio“ leidykloje.
  • Dailininkų sąjungos leidykla išleis Kristijono Donelaičio „Metus“. Sprendžiant pagal leidyklos pavadinimą ir suteiktos paramos dydį, tai bus gausiai ir tikėtina kokybiškai iliustruotas leidinys. Tikriausiai vertas smalsaus žvilgsnio knygyne, jei, žinoma, nebus laminuotas kaip daugelis kassavaitinių žurnalų.
  • Lietuvos rašytojų sąjunga, šiemet taip pat leis (o dalį jau ir išleido) nemažai senųjų meistrų, kurie pagaliau sulaukė savo eilės, kūrinių. Paminėtini būtų šie:
    • Donaldas Kajokas paglostęs savo asiliuką ir dabar gaudysiantis lapę (numatomas knygos pavadinimas „Lapės gaudymas“). Tiesa, kol kas dar nežinau ar tai bus proza, ar eilės. Tačiau vien sužinojimas, tikrai nesumažins smalsumo. Norėsis šią knygą paimti ir į rankas.
    • Šviesios atminties Valdemaro Kukulo knyga apie Paulių Širvį.
    • Aido Marčėno knyga „Tuščia jo“. Kiek teko girdėti, tai bus proza/esė, bet tie, kurie laukia vien autoriaus eilių, nusivilti neturėtų, nes proza rašyti Marčėnas taip pat moka. Sulaukiau patikslinimo, jog tai bus eilių knyga. [Papildyta: iš įvairių spaudos šaltinių ir pan. supratau, kad taip pat išeis ir A. Marčėno tekstų (ne eilių) knyga]. Ši knyga Šios knygos, tarčiau, vienos iš įdomiausių šiais metais pasirodysiančių.
    • Gintaras Patackas šiek tiek atsipūtęs leidžia dar vieną knygą taip pratęsdamas savo nesibaigiančią kūrybinę epopėją.
    • Taip pat išeis ir šviesios atminties Stasio Stacevičiaus knyga „Milda supaisys“. Dar vienas atvejis (o šiemet tokių tikrai nemažai), kai knyga išeina po autoriaus mirties.
  • Iš pateiktos informacijos, matome, jog Poezijos pavasario almanachą šiemet sudarinės Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas ir Antanas Šimkus. Įdomu, ar sudarinėdami jie laikysis prieš metus pradėtos iniciatyvos (įtraukiami tik geriausi per metus spaudoje publikuoti tekstai), ar kurs savo sistemą.
  • Taip pat kaip ir anksčiau bus išleistos pirmoji poezijos ir prozos knygos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
  • Nepamenu, kaip buvo prieš metus, bet leidykla „HOMO LIBER“ įstoja į poezijos knygų leidybos vagą ir šiemet išleis net penkis autorius (spėju, visos knygos bus poezijos).
  • „Kauko laiptai“, kaip įprastai, atstovauja Kaunui su savais autoriais. Gaila, kad daugelis jų, kas kelis metus kartojasi. Kita vertus, renkamės iš to, ką turime.
  • Tuo tarpu Kęstutis Navakas prieglobstį rado leidykloje „Kitos knygos“. Panašu, tai bus proza, kurios šiek tiek jau buvo galima aptikti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.
  • Leidykla „Naujoji romuva“, atrodo, jau atliko savo atranką ir vėl išleis keletą pirmųjų knygų. O kartu ir puikiai pratęs savo, kaip leidyklos-tramplino į spausdintą knyginį žodį, veiklą. Sveikintina ir džiugu.
  • Rasą Aškinytę dar kartą priglaudžia leidykla VAGA. Įdomu, nes ši leidykla leidžia nedaug autorių.
  • Tuo tarpu Gabija Grušaitė taip pat nesirengia taip lengvai kapituliuoti ir renkasi dar negirdėtą „ACTUS MUSICUS“ leidyklą.

Norintys pamatyti pilną sąrašą ir pastebėti tuos pačius, o galbūt ir kitus autorius, visą informaciją rasite čia: http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Kulturos_ministro_2013_m._balandzio_4_d./555

Daugelio aukščiau išvardintų knygų turbūt taip ir neteks atsiversti, daugelis turbūt ims ir paprasčiausiai nuskęs nežinioje ar knygynų apatinėse lentynose, bet vieną kitą turbūt atsiversime, vieną kitą gal net nusipirksime. Vieną kitą galbūt net ir perskaitysime. To jums ir linkiu – rasti tai, kas įdomu ir nepraleisti pro akis smulkmenų. Skanaus.

Nei apie knygą, nei apie autorių anksčiau nieko neteko girdėti, tad ir šios knygos skaitymas buvo visiškas atradimas, nieko nesitikint, nieko nelaukiant, be jokių išankstinių nuostatų.

Knyga pradedama iš lėto, tarsi plaukiant upės paviršiumi. Aiškiai ir konkrečiai aprašomi esminiai pagrindinio veikėjo vaikystės įvykiai (žaidimai su draugais, tėčio mirtis, mamos ir senelės nesutarimai, patėvio atsiradimas). Per šiuos gyvenimo epizodus plaukiama palengva, nesirišant nei prie konkrečių vietų, nei prie datų. Minimi tik jausmų amplitudėje išsiskyrę ir išlikę atsiminimai. Nesikoncentruojama į kažką vieno, visi akcentai yra vienodai svarbūs, todėl skaityti traukia vis labiau ir labiau.

„Šis paveikslas irgi gyvas, paskutinės užges vandens paviršių perskrodusios žibintų švieselės. Jos vis dar šoka, įtraukdamos mane į drėgnus sapnus, į praeitį, kai žolė buvo žalesnė, skonis saldesnis.“

Pasakojimas kartais primena kelionę paveikslais. Lyg dailininkas vedžiotųsi po savo studiją ir rodytų į sienas atremtus kūrinius. Kiekvienas iš jų turi atskirą istoriją, tačiau ši atgyja tik tuomet, kai visi paveikslai kartu, kai visi įvykiai – vienas šalia kito. Nepaisant atskleidžiamų detalių intymumo, visuomet jautiesi esantis tarsi per sprindį nuo to, kas vyksta, o prasibrauti pro tekstą ir skaitytoją skiriantį plyšį praktiškai neįmanoma, todėl visi minimi bei nutylėti įvykiai tampa dar įdomesni ir dar labiau žadina vaizduotę. Trumpai tariant, skaitymas įtraukia, tekstas aiškus ir plaukiantis, o vaizdai mainosi ir tarpsta vieni kituose.

Kuo toliau, tuo tekėjimas tampa vis sunkiau suvaldomas. Tekstas putoja ir maišosi. Gausu aliuzijų bei intertekstualumų, kurie visi nuosekliai aiškinami išnašose. Kartais šis žvilgčiojimas į puslapio apačią pradeda truputį varginti, tačiau tekstas nuplauna ir tai. Ir labai greitai jau neprisimeni to ramaus tono, nuo kurio viskas prasidėjo. Dabar esi traukiamas vis giliau į aistros, seksualumo, vaikystės nuoskaudų ir aštrių išgyvenimų srautą, į priešpriešą suplanuotam gyvenimui, į pasirinkimo laisvę ir jos nebuvimą. Vietomis tai tampa nesuvaldomu sąmonės srautu, kuris pameta ir eilę, ir seką, ir netgi žmones.

Smengant vis giliau, tekstas pradeda priminti J. Kunčiną, kuris panašiai užhipnotizuoja skaitytoją ir užbaigus vieną skyrių, tuoj pat priverčia pradėti kitą.

Pabaigoje nuo konkrečių vaizdinių vis labiau pereinama prie abstrakčių ir šis tiesioginės pasakojimo linijos išnykimas yra bene pagrindinis kabliukas (suprask, nepatogumas skaitytojui), paliekantis daugiau klausimų negu atsakymų. Tačiau tuo visi nepatogumai ir baigiasi.

Reiktų nepamiršti ir pagirti teksto vertėją Birutę Jonuškaitę. Dėka jos, šią knygą skaityti tikrai malonu. Profesionalumas neabejotinas.

Reziumuojant, rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems reikia gero, greito ir neįpareigojančio skaitymo. Ji pats tas dviems ar trims vakarams. Užvertęs paskutinį puslapį maniau, jog antrą kartą šios knygos nenorėčiau skaityti, tačiau dabar (po savaitės-dviejų) jau nebesu toks tikras. O tai turbūt reiškia, kad knyga veikia ir autoriui pavyko pasiekti savo. Su tuo jį ir norėčiau pasveikinti.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Krolowa Tiramisu
Puslapiai:
279 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2011 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: skolinta iš bibliotekos. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Užėjau pas draugą“ – tai trumpų apsakymų knyga. Viso čia jų galima rasti keturiasdešimt, kurių kiekvienas užima vos po kelis puslapius, tad skaitymas tikrai neprailgsta. Kunčino kalba man patinka, todėl šią knygą atsiverčiau su malonumu. Atsiverčiau ir nesupratau kas vyksta. Pradėjus skaityti apėmė jausmas, jog Kunčinas viską rašė sau. Rašė ir mėgavosi. Rašė ir šypsojosi, ir visai nekreipė dėmesio į skaitytoją. Gal net neturėjo minties, jog kas nors visą tai skaitys. Kalbėjosi su savimi ir jam buvo gera. Džiaugėsi, stebėjosi, spinduliavo, tačiau viską darė vienas. Skaitytojas tekstui tarsi buvo nereikalingas. Būtent taip pačioje pradžioje pasijutau ir aš. Nesugebėjau užsikabinti ir todėl skaitymas virto labiau kančia nei malonumu. Vis tik knygos nepadėjau ir skaičiau toliau. Ir štai tuomet kažkas nutiko – kuo toliau skaičiau, tuo dažniau blykstelėdavo. Tai vienoje vietoje, tai kitoje – kažkas sušvytuodavo ir dingdavo. Vėliau vėl atsirasdavo. Ir vėl dingdavo. Kančia po truputį traukėsi, o jos vietą užėmė intriga bei noras džiaugtis tekstu. Užsikabinti už teksto pavyko kažkur ties knygos viduriu, būtent tuomet ir pajutau bei supratau apie ką Kunčinas šneka. Štai nuo čia skaitymas nugalėjo ir tiesiog pasidaviau. Knygą pabaigiau šypsodamasis ir patenkintas. Tiesa, įsibėgėjus ir vis artėjant prie paskutiniojo puslapio, pradėjau galvoti, kodėl pačioje pradžioje man nepatiko, kodėl nesupratau, kas ten vyksta ir kodėl po pirmųjų trijų ar keturių apsakymų knygą norėjosi padėti šalin. Šios mintys nepasitraukė netgi baigus skaityti. Ir todėl atsiverčiau knygą antrą kartą. Tiesa,  dabar jau skaičiau ne nuo pradžių, bet pasirinkdamas atsitiktinius apsakymus. Ir negalėjau surasti nė vieno, kuris būtų nepatikęs ar iššaukęs neigiamą reakciją. Kodėl viskas taip? – klausiau savęs ir neieškodamas atsakymų džiaugiausi tokia netikėta ir nelaukta baigtimi. Užkabino. Štai taip kartais būna perskaičius Kunčino knygą. Štai taip kartais būna užėjus pas draugą.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:
Puslapiai:
150 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2003 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Kosminės nevilties akimirką net nugalėtojai supranta, kad visos pergalės beprasmės, o kovos už jausmus – pralaimėtos. Net jeigu jos ir tęstųsi, rankos nusvirtų – juk jau išvydai, kuo visa tai baigiasi – ugnies jūra ir milijonus metų vėstančiai pelenais.“

Tai romanas–pasakojimas virstantis romanu–išsipasakojimu. Žmogaus, kuriam tik tai ir beliko; žmogaus, kuris turi laiko tik tiek, kiek užtruks jo atsivėrimas. O tada – viskas. Pagrindinis romano herojus – gyvenime nuolat siautęs menininkas, kuris dabar tiesiog guli palatos lovoje po automobilio avarijos. Guli ir klaidžioja po prisiminimus bei išgyvenimus, kuriuose girtuoklystės, paleistuvystės, menas, bohema, visiška laisvė, tačiau tuo pačiu – ir visiškas įkalinimas.

Romano tekstas ramus, aiškus, svajingas. Šiuo tekstu labai lengva patikėti – kiekvienas vaizdinys iškyla taip ryškiai, kad net nekyla abejonių dėl jo tikrumo. Romano kalba – savita ir lengvai suprantama, daug kuo primena muziką, savotišką džiazą, kai keičiant vaizdinius, vietas, įvykius, žmones, pasiekiama savotiška transo būsena, kuri sąmonės bei pasąmonės srautu nuneša skaitytoją kažkur tolyn tolyn.

Kažkuo artima R. Gaveliui, kažkuo artima S. Parulskiui.

„Klausyk. Jei moteris eina pakėlusi galvą, ji turi meilužį! Taip sakė man vienas rusų karininkas, jau seniai. Jei moteris eina nuleidusi galvą, ji irgi turi meilužį, tęsė jis. Ir apskritai, užbaigė majoras, jei moteris turi galvą, turi ir meilužį, supratai?“

Trumpai tariant – man patiko. Netgi labai. Skaitant atsigauni, panyri kažkur giliau, kažkur aukščiau, kažkur ten, kur nebenori, o gal tiesiog nebegali, paleisti knygos iš rankų.

Beje, viršelis ypatingai gražus 🙂 Rekomenduoju.

„O skerdiko žodžius aš įsidėmėjau. Kasdien į karą! Argi aš ne panašiai gyvenau?“

Vertinimas: 9.7/10

Kita informacija:

Puslapiai: 302 psl.
Leidykla: “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”
Metai: 2000 m.
Kaina: ~13 – 14 Lt.

(c) veikiantis

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie „Tūlą“ (vienas iš jų kabo dešinėje šio puslapio pusėje 🙂 ), tačiau perskaitęs likau gerokai nustebintas, nes romanas buvo visiškai kitoks negu tikėjausi. Ir dabar jau nebe taip svarbu, kokio tikėjausi, svarbu tai, koks jis buvo.

O buvo įtikinantis, hipnotizuojantis, paliečiantis.

Romano herojus – laisvamanis, valkata, girtuoklis. Patyręs ir kalėjimų, ir ligoninių, nuolat geriantis, išgėręs arba besirengiantis tai daryti. Vilnius yra jo namai, tačiau daugelyje Lietuvos, o ir užsienio miestų jis turi pas ką apsistoti, su kuo vaišintis ar permiegoti.

Tuo tarpu Tūla – aukščiau aprašomo herojaus sudievintas ir visiškai garbinamas, trokštamas bei mistikos kupinas objektas.

Judviejų susitikimai visuomet apgaubti kažkokios paslapties ir nežinomybės. Gaivališkumo būsenos, visiško atsidavimo ir džiaugsmo. Būtent apie tai ir yra šis romanas. Apie tą, kuris yra pamišęs ir tą, kuri, jo akimis, yra verta pamišimo.

Negalima sakyti, kad tai meilės istorija, tai tiesiog istorija – tarp gyvenimo ir mirties.

Pati romano pradžia ganėtinai lėta. Čia nuo nulio kuriami pastatai, upės, žmonės ir visa kita aplinka, kurioje vėliau skaitytojas privalės gyventi, kuria privalės patikėti, kurią privalės įsileisti į save. Taigi pradžioje lėtai, tačiau nuosekliai statomos dekoracijos, sukama aplink ir aplink, kartkartėmis, atrodytų netyčia, užkabinant vieną ar kitą esminį akcentą. Visas tekstas tarsi iš lėto maišomi dažai, kurie vėliau suguls į kerintį piešinį.

Pastačius dekoracijas, veiksmas po truputį greitėja, kol galiausiai taip įtraukia, kad knygą sunku ir bepaleisti iš rankų. Tekstas tiesiog prašosi skaitomas, o pačioje pabaigoje – iš viso nutrūksta nuo grandinės ir susilieja į didelį margą reginį.

Jeigu reiktų šį romaną apibūdinti vienu žodžiu, tai geriausiai čia tiktų žodis „pachmielas“. Ir jokių išimčių – tiesiog „pachmielas“ iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kažkuo slegiantis, bet kažkuo ir džiuginantis, kažkuo pilkas, bet kartu – spalvotas, kažkuo svetimas, bet čia pat – kažkuo savas.

Dėl tokio savo “pachmieliškumo” šis romanas tikrai tiks ir patiks ne visiems. Tačiau, manau, jį perskaitę, tikrai nesigailės tie, kuriems patinka Gavelis ir/ar Bukowskis, nes panašumų su šiais autoriais “Tūloje” apstu.

Man patiko, o jeigu reiktų tiksliai pasakyti kuo – turbūt nesugebėčiau. Manau, svarbiausia vis tik yra tai, kad perskaičius, istorija dar kažkurį laiką gyvena tavyje, kad tiesiog norisi eiti ir susirasti tas vietas, kuriose buvo Tūla.

Tūlos vietas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai:
197
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 1993 m.
Kaina: ~10-15 Lt.

(c) veikiantis