Knyga nuo pačių pradžių užplūsta tave žodžiais. Jie teka per visas įmanomas (ir neįmanomas) ertmes. Esi paskandinamas juose, jie lenda į ausis, akis, užkemša nosį. Atrodo, aplink nieko be tų žodžių nėra, nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Žodžiai yra tekstas yra guma, kuri tempiasi, tempiasi ir nesiruošia nutrūkti. Kad išnertum iš šio potvynio, prasiirtum, galėtum įkvėpti oro, turi praeiti šiek tiek laiko, turi apsiprasti tiek su tekstu, tiek su žodžiais, pagalvoti apie tai, kokios šio žaidimo taisyklės ir kur autorius nori tave nusivesti.
Kalbant apie patį autorių – jis gudrus, moka žaisti ir šioje knygoje puikiai sužaidžia veikėjo korta. Pasakodamas viską iš Šarlio pozicijos, jis legalizuoja visus tuos žodžius, tą potvynį, perkeldamas jį nuo savęs ant kito, įsivaizduojamo, todėl galimo minkyti kaip tešla, objekto (subjekto? Žmogaus?). Ir dabar tai jau ne vien žodžiai, bet būdas nupiešti veikėją nuo kurio priklausys skaitytojas. Jeigu ne šis paprastas triukas, knygos skaitymas baigtųsi labai greitai, tačiau tu priimi šias žaidimo taisykles, užsiropšti ant kažkokių per potvynį išlaužtų ir plūduriuojančių durų bei po truputį iriesi į priekį.
„Labai galimas daiktas, kad man nepavyksta bent kiek aiškiau išdėstyti savo minties. Tad siūlau jums tokią iliustraciją: turbūt esate girdėję pasakojimą, kai greitai lekiančio automobilio ratas užkliūva už mažut mažutėlyčio akmenuko ir automobilis, kuris atrodė galėsiąs nušluoti bet ką, kas pasitaikys jo kelyje, šokteli į orą, apsiverčia ir nučiuožia į šalikelės griovį. Tad štai, tokia iliustracija, toks yra mažojo žmogaus vaidmuo istorijoje – jis ridinėja it mažut mažutėlytis akmenukas, nors palyginimas, gerai pasvarsčius, taip, ko gero, palyginimas nėra iki galo tikslus, mat akmenukai labai kieti, neretai pasitaiko ir aštrūs, o mažasis žmogus – jis panašesnis į lengvai ore sklendžiantį pūką, jis gali pakreipti nutrūktgalviškai lekiančią istoriją ne savo kietumu ar aštrumu, o švelnybe ir gležnumu, ir jeigu manote, kad nuo ore sklendžiančio pūko negali apvirsti automobilis, vadinasi, jūs nematėte mažojo žmogaus!“
Skaitydamas vis galvojau ne tai, kas yra pagrindinis veikėjas Šarlis, o kam skirta ši knyga, t.y. kas šios knygos skaitytojas? Į šį klausimą manau atsakinėja ir veikėjas. Suka savo katinišką uodegą aplink jį ratais, svarsto, polemizuoja, nukrypsta, sugrįžta, niekada apie tai neužsimena, tačiau jo akys, net jeigu lakstančios į šalis, visada nukreiptos į mane, į skaitytoją. Jis vertina mane, teisia, sveria ir lygina. Užsuka į savo kalbėjimo ratą ir nepaleis, kol nenuspręs, ką su manimi daryti.
Taigi, kas aš toks? Kas yra skaitytojas? Tikrai ne tas, kuris mėgsta greitą literatūrą ir spalvotus paveikslėlius. Tai turėtų būti kažkas, kas gali pajusti teksto gylį. Galbūt tie, kurie jaučia ypatingą malonumą ne bėgdami per knygą, o kapstydamiesi joje? O gal tie, kurie augina katinus? Nors negalima sakyti augina, nes katinai nėra auginami, jie auga patys, nors gal ne tiek auga, kiek grįžta į save tokius, kokiais jau, atrodo, kažkada ir kažkur yra buvę, keliauja ne į nežinomybę, o priešinga kryptimi ir todėl niekada nesiblaško bei gyvenimą priima ramiai, stoiškai, tarsi žinodami, kas jų laukia ir suprasdami, kad mes to niekada nesuprasime… Ak, žodžiai, tie žodžiai… Rašau apie knygą, o panyru į Šarlį, jis persmelkia, įsigeria, eina kiaurai. Todėl ir į klausimą, kas yra knygos skaitytojas, galbūt galima atsakyti, kad tai – Šarlis? Mintis svarstytina, tačiau kažko trūksta, todėl neužbaigsiu jos iki galo, neišgryninsiu, paliksiu kiekvienam iš jūsų dalelę šios nevilties. Aišku viena, perskaičius tokią knygą, norisi ją skaityti vėl, kad šukuojant tekstą iš naujo galėtum pastebėti tai, ko nepastebėjai pirmąjį kartą, skęsdamas, dusdamas, kapstydamasis. Jau matau, toks pakartotinis skaitymas atneštų daugybę naujų atradimų. Galbūt netgi visai naują knygą.
„Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niurktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“
Ir dar vienas klausimas, kuris man kilo: kiek šioje knygoje yra logikos, o kiek – atsitiktinumo? Tačiau į tai turbūt galėtų atsakyti nebent pats autorius, kuris Ch. pristatinės jau visai greitai (rugsėjo 9 d.: nuoroda į renginį). Nueikite, paklausykite, o tada turbūt ir patys suprasite, norite jūs šito nuotykio dabar ar truputėlį vėliau. Vienaip ar kitaip, išvengti jo nepavyks. Ir nebūtinai knygos, Šarlio ar kokiu kitu (tikėtina, katino) pavidalu 🙂
Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
O šią knygą autorė iš karto pradeda šokiruodama. Kitaip tariant, griebia už nervo, smūgiuoja į jautriausią vietą ir nuo trečio puslapio jau skaitai šiek tiek stigdamas oro, stengdamasis jo kaip nors vis įkvėpti ir bent šiek tiek susivokti aplinkoje.
Milan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.
Knygų lentyna 