Archyvas

Žymių archyvai: Paryžius

vernonas subutexas 1Tai tokia knyga, kurią pradėjęs skaityti, sunkiai gali nutuokti kur pabaigsi. Ji kaip neaprėpiamas laukas – galima eiti į visas puses, tačiau kažkodėl traukia būtent į vieną. Seki paskui tą vidinį (o gal išorinį?) balsą, šnabždantį tau keisčiausius dalykus ir tiki juo, nors puikiai supranti, kad  visas tikėjimas pagrįstas “kaip“, o ne “ką“ jis tau komunikuoja.

Tekstas parašytas slengu ir savo stilistika bei siužetu atrodo tarsi tolimas Č. Bukowskio giminaitis. Na, tas, užsilikęs Paryžiuje, bet vidinėje kišenėje vis dar spaudžiantis draugo iš Amerikos laiškus. Atrodo, jų kraujas tas pats, tik skirtingas kontekstas ir vieta, kurioje jie nusirito žemyn. Nors kalnas abiem atvejais buvo didelis ir status. Skausmas taip pat. Atrodo, susėdę, jie tikrai turėtų apie ką pasikalbėti. Patylėti? Apsvaigti? Tinka visi variantai, jau pats susitikimas išmuštų saugiklius ir auštančią literatūros košę perplaktų tarsi galingas mikseris.

„Šiuose siaubinguose požemiuose vien tik Lidija Bazuka sugeba jį bent kiek pralinksminti. Vernonas atsiplėšia pakelį čipsų, atsidaro alaus ir žiūri, gal rodo ką gero per teliką. Supranta, kad žurnalistę reikia įkaitint ant mažos ugnies. Jeigu atsakys iškart, tarp jų besimezganti maloni erotinė įtampa iškart atsileis, suglebs kaip susenusi elastinė juosta.“

Knyga tikrai nėra saldi, ji turi aiškiai išreikštą skonį ir pėdsakus (paliekamus pusiau realaus žmogaus, pusiau tavo fantazijos), kuriais sekdamos tavo smegenys atsigauna, patiria retą malonumą. Daug džiaugsmo teikia ir tai, kad vertimas tiesiog puikus (privalu paminėti klasišką Pauliaus Jevsejevo darbą!). Pagautas ir jausmas, ir nuotaika, tačiau nepaskęsta kalbos džiunglėse – kiekvienas nonsensas ar keiksmas yra tikslūs ir natūraliai įsilieja į bendrą teksto ir siužeto tėkmę. Žodžiu, viskas savo vietose, limpa ir tempia į priekį. Vyrai ir moterys, roko muzika, susenę kūnai, nevilties ženklai kraujyje, geismas, aistra, nusivylimas, pyktis, abejingumas.

„Protas neišneša, kaip tokių mažų gabaritų žmogus gali pridaryti šitiek žalos, turint omeny tiek akustinį poveikį, tiek sunaikintas materialines vertybes. Vernonas pirmą kartą nuo to laiko, kai įkėlė koją į šitą butą, įžvelgė kažką gero toj pasibaisėtinoj pliušinių žaislų kolekcijoj: pliušinius žaislus gali mėtyti į sieną kiek tik nori – nedūžta ir nekelia triukšmo.“

Ši knyga – tikras atradimas. Kiekvienas žmogus (jo istorija, kontekstas) atskleidžia vis kitą socialinę, kultūrinę ar psichologinę plokštumą, kurios pievelėje ganosi išbadėjusios avys (skaitytojai?), godžiai rupšnojančios kiekvieną žodį. Tai soc-kultūriniai pjūviai per Paryžiaus žarnas, praveriantys jas ir parodantys kas ten virškinama kiekvieną dieną.

Šiame Paryžiuje tu pamatai kitas monetų puses (ne tas paradines, nuolat regimas, nutviekstas saulės šviesos). Knyga užkabina ir velka tave per srutas, o tu meldiesi, kad tik nepaleistų ir nepaliktų jose. Nuolat jauti dvoką, bet tas dvokas yra gyvas ir todėl jis daug stipresnis bei tikresnis už visus tuščius ir sterilius (net jeigu ir labai didingus) fasadus. Tas dvokas yra gyvenimas, jis veda į priekį, nes tau įdomu sužinoti jo prigimtį ir kur viskas baigsis. Tau įdomu, nes tai kita iš šaligatvio išverstos plytelės pusė. Ta, kurioje knibžda kirminai, tarakonai ir kiti gyviai. Mes negalime tiesiog imti ir jų nematyti ar paprasčiausiai paneigti jų buvimą, nes paneigdami juos, paneigtume patys save.

 

Vertinimas: 9,8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Vernon Subutex 1
Vertėja/Vertėjas: Paulius Jevsejevas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Romain Gary - MeilutisTai – labai keista knyga, pulsuojanti tais laikais kada ir buvo parašyta. Nori nenori skaitydamas pradedi matyti pageltusią prancūziško laikraščio iškarpą, jos kampe – juodai balta nuotrauka, kurioje tarp šešėlių stovi žmogus su  dailiu kostiumu, ant pečių laikantis ilgą ir sunkų smauglį. Nuotrauka daryta foto-ateljė, todėl fone – kažkokios užuolaidos, o žvilgsnis įtemptas tarsi styga. Nes kitos fotosesijos ir fotografijos paprasčiausiai nebus. Jokių pakartojimų, jokių antrų dublių.

Kitame epizode žmogus iš nuotraukos žengia kelis žingsnius link manęs, galbūt netgi išlipa iš rėmelio bei pačios iškarpos ir jau stovėdamas visu ūgiu šalia, per saugų dviejų metrų atstumą, pradeda kalbėti. Ne tiek pasakoti savo istoriją, kiek pasakoti. Ir tas jo pasakojimas, tie jo žodžiai – jų nesumaišysi su niekuo kitu.

„Aiškumo dėlei iškart patikslinu, kad nors ir atėjau į „Ramzį“ pasitarti su abatu Žozefu, aš ne nukrypstu nuo temos, o tiesiog šiame traktate seku įprastu smauglių judėjimo būdu, norėdamas labiau susitapatinti su savo aprašomu objektu. Smaugliai juda ne snukio tiesumu, o raitosi, vinguriuoja, susiveja vijomis, čia susivynioja, čia išsivynioja, kartais sudarydami žiedus ir tikrų tikriausius mazgus, taigi svarbu ir čia stumtis į priekį tokiu pat būdu, rodant atjautą ir supratimą. Šiuose puslapiuose jis turėtų jaustis kaip namie.“

O netikėčiausia tai, kad, man atrodo, aš pažįstu tokį žmogų, taip besielgiantį, kalbantį ir, manding, susiduriantį su tomis pačiomis (gal tik kiek mažiau sutirštintomis) dilemomis (daugelis kurių, perskaičius knygą, man visai iš kitos pusės nušviečia jo asmeninį gyvenimą (apie kurį anksčiau nieko neįtariau) ir sujungia iš pažiūros padrikus taškus). Šis įspūdis per daug stiprus, kad skaitydamas galėčiau jo lengvai nusikratyti, todėl toliau skaitau nebe knygą, o gyvą žmogų ir nežinau, ar tai padeda, ar maišo. Vienaip ar kitaip, to nesupainiosi su niekuo kitu, tai išskirtinis buvimas (tiek knygos, tiek žmogaus, tiek kalbos prasme). Iš esmės tai net ne knyga, o Smauglio vienatvė Paryžiuje. Pavadinimas yra viskas ko reikia, jis ir yra knyga, o visa kita, visas tekstas – tik išnašos, komentarai, papildoma informacija.

„Žinau ir tai, kad meilė kartais būna abipusė, bet aš nepretenduoju į prabangą. Pirmoji būtinybė – turėti ką mylėti.“

Tai knyga su dviem pabaigomis. Ir nė vienoje jų nėra liūdesio, vien užuojauta. Žvilgsnis iš šono, kuriam jau per vėlu įsikišti, nes niekas tavęs neklausys, nes niekam nerūpi tai, ką tu nori pasakyti.

Tai knyga apie vienatvę, užsidarymą savyje. Tokį gilų ir didelį, kad išėjimas iš labirinto sugriautas ir tau belieka stebėti bandančiojo ištrūkti agoniją, kurios jis pats seniai nebejaučia. Nes tu jauti už jį. Perimi jo žodžius. O jau netrukus ruošiesi ir jį patį sugriebti už rankos ir išvesti iš labirinto. Bet kažkas vis nuskaidrina akis ir sustabdai save, nes išėjimo juk nėra. Tik kritimas. Į šulinio bedugnę. Be jokio apčiuopiamo “pliumpt“.

„Laikrodininkas tuojau pat pasiūlė man kitą laikrodį, „geresnės kokybės“.

– Šio netgi nereikia prisukti. Jis kvarcinis, eina visus metus.

– Oi ne, aš noriu, kad laikrodžiui manęs reikėtų, kas jis nustotų tiksėti, jeigu jį pamirščiau. Tai labai asmeniška.

Jis nesuprato manęs kaip visi tie, kurie gyvena iš įpročio.“

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Gros-Câlin
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

Apie šią knygą buvau girdėjęs daug teigiamų atsiliepimų, todėl kiekvieną kartą pamatęs ją knygyne prisimindavau, kad noriu ją perskaityti. Tačiau kiekvieną kartą savo planus atidėdavau ir kažkaip ypatingai nesistengiau jos siekti ar ieškoti, todėl praėjus kuriam laikui, galima sakyti, ji pati mane susirado. Kitais žodžiais tariant, prieš porą metų radau ją bibliotekos langelyje, kur žmonės palieka savo perskaitytas knygas kitiems. Negalėjau nepasinaudoti šia proga ir jos nepaimti. Negalėjau nesidžiaugti savo sėkme. Negalėjau pasipriešinti jos traukai.

Kai pradėjau skaityti, supratau, jog ši knyga skiriasi nuo daugelio kitų knygų tuo, kad ji nepataikauja skaitytojui, o sistemingai siekia savo užsibrėžtų tikslų, t.y. skatina mąstyti. Nelaužia skaitytojo pusiau ir nesuteka į jį kaip medus. Vietoje to, guli ir sako – perlaužk mane, kad gudrus. Paragauk šio medaus. Ir tu, visas naivus ir nekaltas, pirma turi persilaužti pats, o jau tik po to pamėginti perlaužti ją – knygą. Visa tai įtraukia tave į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.

Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Pirmasis – tai perskaityti viską iš eilės iki tam tikro puslapio ir toliau “ramia sąžine“ nebeskaityti. Tai galima suprasti kaip autoriaus patepimą, jog jis neturės jokių priekaištų tam, kuris toliau skaitymo nebetęs.

Antrasis būdas – skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Trumpiau tariant – skaityti viską taip, kaip ir pirmuoju būdu, tačiau į tarpus tarp skyrių įtraukiant papildomus tekstus, kurie yra antroje knygos pusėje. Sumanymas įdomus ir manau vykęs, turint omeny, kad net aš buvau užsibrėžęs šią knygą skaityti taip kaip ji sutverta, t.y. du kartus.

Nežinau kodėl, tačiau pabaigęs pirmąjį skaitymo variantą, prie antrojo jau nebenorėjau liestis. Tikriausiai todėl, kad vien pirmojoje knygos pusėje turbūt dvidešimt kartų troškau viską mesti ir eiti užsiimti naudingesne veikla. Kitaip tariant – bet kokia kita veikla, nes skaitymas buvo tarsi pragaras. Tarsi laužymas savęs. Laužymas ir laužymas, niekaip nepajėgiant prasibrauti į teksto vidų.

Kitose knygose užtekdavo dešimties, kai kur – dvidešimties, retais atvejais – trisdešimties puslapių, kad būtų perprastas knygos kodas ir tekstas pasiduotų. Šioje knygoje tekstas nepasiduoda. Šioje knygoje tekstas verčia tave be jokių išlygų sutikti su visomis iškeltomis žaidimo taisyklėmis ir sąlygomis.

Nežinau kokios jėgos mane veikė, tačiau kiekvieną kartą, kai padėdavau knygą į šalį ir nuspręsdavau toliau nebeskaityti, po kelių dienų grįždavau prie jos, imdavau ją į rankas ir tęsdavau nesibaigiantį (kaip tada atrodė) akmens ridenimą į kalną.

„Žmogėnas prie fortepijono ir lietus už mansardos langučio – literatūra, ir tiek.“

Siužetas – tai džiazas. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Pirma – vienur, vėliau – kitur, jau grįžus namo. Džiazas, kurį reikia pajusti, kad galėtum skaityti iš lūpų. Kad suprastum, kodėl serga ir miršta vaikai, kodėl fone sukasi ir skamba patefono plokštelės, kodėl cirkas iškeičiamas į ligoninę, o neviltis ir bėgimas nuo savęs atveda į keistų apmąstymų labirintus. Tai džiazas, kuris skrodžia giliai, tačiau tu negali suvokti kaip giliai ir todėl jautiesi taip, kaip tik nori jaustis šią akimirką.

Įpusėjęs pajutau, jog galiu skaityti šį tekstą. Ne tik galiu, bet ir reikia skaityti tokį tekstą. Būtent tokį, o ne reklaminius lankstinukus. Pajutau, kad toks tekstas atveria erdves, kurios buvo užvertos, o kai kuriais atvejais – atrodė, jog jų iš viso nebuvo. Tuomet jau supratau, kad skaitydamas antrą kartą perprasčiau dar daugiau. Trečią kartą – dar daugiau ir t.t. ir pan. Tai tokia knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir visuomet atrasti kažką naujo. Kažką, ko anksčiau nepastebėjai.

Girdėdamas tokį savo pakylėtą toną, vis dar nežinau kodėl neskaičiau šios knygos antrą kartą įterpdamas papildomus skyrius. Matyt pasinaudojau autoriaus išrišimu, kurio man pilnai pakako.

Knyga tikrai ne vienai savaitei. Ir tikrai ne lengvam vakaro skaitymui. Ji užburia. Ji tikra. Tačiau atsargiai, nes ji privers mąstyti, privers prisiversti, o tai daugeliui nepatinka ir todėl daugelis šios knygos nesupras.

Šią knygą į lentyną dedu ramia sąžine, nes žinau, jog visai tikėtina, kad kada nors ateityje ją dar atsiversiu ir perskaitysiu. Ir galbūt net ne vieną kartą. Tiek pirmuoju, tiek antruoju autoriaus siūlomu skaitymo būdu.

Šia knyga aš tikiu, tačiau jums jos nesiūlau, nes jai turite ryžtis patys – be jokių raginimų ar įkalbinėjimų. Kitaip bus labai lengva pabaksnoti į kaltąjį pirštu ir nueiti savais keliais. Noriu, kad baksnotumėte pirštu į save ir nuėję savais keliais sugrįžtumėte. Vėl ir vėl. Puslapis po puslapio. Nuo Paryžiaus iki Buenos Aires, nuo intelektualų iki namų šeimininkių, nuo psichikos sutrikimų turinčių ligonių iki tokiais, juos pavertusių gydytojų.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
RAYUELA
Puslapiai:
504 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1978 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: už ačiū. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis