Julio Cortazar – Žaidžiame klases

Apie šią knygą buvau girdėjęs daug teigiamų atsiliepimų, todėl kiekvieną kartą pamatęs ją knygyne prisimindavau, kad noriu ją perskaityti. Tačiau kiekvieną kartą savo planus atidėdavau ir kažkaip ypatingai nesistengiau jos siekti ar ieškoti, todėl praėjus kuriam laikui, galima sakyti, ji pati mane susirado. Kitais žodžiais tariant, prieš porą metų radau ją bibliotekos langelyje, kur žmonės palieka savo perskaitytas knygas kitiems. Negalėjau nepasinaudoti šia proga ir jos nepaimti. Negalėjau nesidžiaugti savo sėkme. Negalėjau pasipriešinti jos traukai.

Kai pradėjau skaityti, supratau, jog ši knyga skiriasi nuo daugelio kitų knygų tuo, kad ji nepataikauja skaitytojui, o sistemingai siekia savo užsibrėžtų tikslų, t.y. skatina mąstyti. Nelaužia skaitytojo pusiau ir nesuteka į jį kaip medus. Vietoje to, guli ir sako – perlaužk mane, kad gudrus. Paragauk šio medaus. Ir tu, visas naivus ir nekaltas, pirma turi persilaužti pats, o jau tik po to pamėginti perlaužti ją – knygą. Visa tai įtraukia tave į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.

Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Pirmasis – tai perskaityti viską iš eilės iki tam tikro puslapio ir toliau “ramia sąžine” nebeskaityti. Tai galima suprasti kaip autoriaus patepimą, jog jis neturės jokių priekaištų tam, kuris toliau skaitymo nebetęs.

Antrasis būdas – skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Trumpiau tariant – skaityti viską taip, kaip ir pirmuoju būdu, tačiau į tarpus tarp skyrių įtraukiant papildomus tekstus, kurie yra antroje knygos pusėje. Sumanymas įdomus ir manau vykęs, turint omeny, kad net aš buvau užsibrėžęs šią knygą skaityti taip kaip ji sutverta, t.y. du kartus.

Nežinau kodėl, tačiau pabaigęs pirmąjį skaitymo variantą, prie antrojo jau nebenorėjau liestis. Tikriausiai todėl, kad vien pirmojoje knygos pusėje turbūt dvidešimt kartų troškau viską mesti ir eiti užsiimti naudingesne veikla. Kitaip tariant – bet kokia kita veikla, nes skaitymas buvo tarsi pragaras. Tarsi laužymas savęs. Laužymas ir laužymas, niekaip nepajėgiant prasibrauti į teksto vidų.

Kitose knygose užtekdavo dešimties, kai kur – dvidešimties, retais atvejais – trisdešimties puslapių, kad būtų perprastas knygos kodas ir tekstas pasiduotų. Šioje knygoje tekstas nepasiduoda. Šioje knygoje tekstas verčia tave be jokių išlygų sutikti su visomis iškeltomis žaidimo taisyklėmis ir sąlygomis.

Nežinau kokios jėgos mane veikė, tačiau kiekvieną kartą, kai padėdavau knygą į šalį ir nuspręsdavau toliau nebeskaityti, po kelių dienų grįždavau prie jos, imdavau ją į rankas ir tęsdavau nesibaigiantį (kaip tada atrodė) akmens ridenimą į kalną.

„Žmogėnas prie fortepijono ir lietus už mansardos langučio – literatūra, ir tiek.“

Siužetas – tai džiazas. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Pirma – vienur, vėliau – kitur, jau grįžus namo. Džiazas, kurį reikia pajusti, kad galėtum skaityti iš lūpų. Kad suprastum, kodėl serga ir miršta vaikai, kodėl fone sukasi ir skamba patefono plokštelės, kodėl cirkas iškeičiamas į ligoninę, o neviltis ir bėgimas nuo savęs atveda į keistų apmąstymų labirintus. Tai džiazas, kuris skrodžia giliai, tačiau tu negali suvokti kaip giliai ir todėl jautiesi taip, kaip tik nori jaustis šią akimirką.

Įpusėjęs pajutau, jog galiu skaityti šį tekstą. Ne tik galiu, bet ir reikia skaityti tokį tekstą. Būtent tokį, o ne reklaminius lankstinukus. Pajutau, kad toks tekstas atveria erdves, kurios buvo užvertos, o kai kuriais atvejais – atrodė, jog jų iš viso nebuvo. Tuomet jau supratau, kad skaitydamas antrą kartą perprasčiau dar daugiau. Trečią kartą – dar daugiau ir t.t. ir pan. Tai tokia knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir visuomet atrasti kažką naujo. Kažką, ko anksčiau nepastebėjai.

Girdėdamas tokį savo pakylėtą toną, vis dar nežinau kodėl neskaičiau šios knygos antrą kartą įterpdamas papildomus skyrius. Matyt pasinaudojau autoriaus išrišimu, kurio man pilnai pakako.

Knyga tikrai ne vienai savaitei. Ir tikrai ne lengvam vakaro skaitymui. Ji užburia. Ji tikra. Tačiau atsargiai, nes ji privers mąstyti, privers prisiversti, o tai daugeliui nepatinka ir todėl daugelis šios knygos nesupras.

Šią knygą į lentyną dedu ramia sąžine, nes žinau, jog visai tikėtina, kad kada nors ateityje ją dar atsiversiu ir perskaitysiu. Ir galbūt net ne vieną kartą. Tiek pirmuoju, tiek antruoju autoriaus siūlomu skaitymo būdu.

Šia knyga aš tikiu, tačiau jums jos nesiūlau, nes jai turite ryžtis patys – be jokių raginimų ar įkalbinėjimų. Kitaip bus labai lengva pabaksnoti į kaltąjį pirštu ir nueiti savais keliais. Noriu, kad baksnotumėte pirštu į save ir nuėję savais keliais sugrįžtumėte. Vėl ir vėl. Puslapis po puslapio. Nuo Paryžiaus iki Buenos Aires, nuo intelektualų iki namų šeimininkių, nuo psichikos sutrikimų turinčių ligonių iki tokiais, juos pavertusių gydytojų.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
RAYUELA
Puslapiai:
504 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1978 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: už ačiū. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Advertisements
2 comments
  1. Renata said:

    Puiki recenzija, puikus blogas. Ačiū!

  2. Knyga tikrai ne iš lengvųjų 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: