Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 3

Pradėjus skaityti šią knygą, ji iš karto prilimpa. Teksto registras sutampa su skaitytojo vidiniu registru. Tos pačios bangos, virpėjimai, širdies plakimas. Net sukelti lūkesčiai nepakišo kojos. O juk tai jau trečioji epo dalis, todėl iš pažiūros gali būti nelengva palaikyti tą patį tempą. Tačiau autorei pavyko. Ne tik autorei, bet ir Dainiui Gintalui, kuris viską išvertė. Tekstas nėra paprastas, jis literatūriškas, netgi poetiškas. Vertėjas knygą gali ne tik pakylėti aukštyn, bet ir sumauti. Ir čia neužtenka amato, reikia kažko daugiau – vidinės perspektyvos, polėkio ir polinkio išsipildyti. Ir Dainiui tai puikiai pavyko, jis pajautė, išgirdo.

„Dėl šios proto netvarkos negalima kaltinti narkotikų: jų Vernonas nebevartoja ištisus mėnesius. Taip nutiko savaime. Vartojimas pradėjo pabosti, vos tik apsinarkašinęs imdavo laukti, kada viskas praeis, klausdavo savęs, ką šviesaus randa toje sekinančioje sumaištyje. Narkotikai reikalingi ginantis nuo nuobodulio, jie bet ką paverčia įdomybe, kaip ir truputis „Tabasco“ padažo pagardina neskanų maistą. Bet Vernonas nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jis labai pasikeitė. Narkotikai nebeteikia naudos.“

Knyga įtraukia, ji gyva. Teka, verda, kunkuliuoja. Pagrindinis veikėjas Vernonas šioje dalyje jau nebėra pagrindinis. Nors iš tiesų vis dar yra – tai apie jį sukasi ši visata, tai jis ją įskėlė iš kibirkšties, tačiau čia viskas labiau ne apie jį, o apie kitus, kurie dabar toje visatoje gyvena. Tuo tarpu Vernono buvimas visa ko epicentre yra labiau numanomas negu fiziškai apčiuopiamas.

Knyga puiki ir kiek neįprasta, nes čia visiems veikėjams leidžiama pasijusti knygos centru. Visi yra svarbūs, bent jau svarbiausi sau. Ir visi išgyvena savo penkiolika minučių scenoje. Tarsi gyvenime. Nebūtinai tos minutės bus laimingos, bet prožektorių šviesos nukreipiamos į kiekvieną. Tai knyga nesureikšminanti ir neleidžianti susireikšminti.

Bet tuo pačiu Vernonas Subutexas yra reiklus skaitytojui. Knygoje aprašoma nemažai politinių niuansų, krypčių, pasaulinių įvykių, kitų aktualijų, kurios paliečiamos vos vos, tik tiek, kad žinantis kontekstą suprastų, o nežinantis – net nepastebėtų. Tie maži niuansai praturtina, sukuria papildomus prasmės ratus ir skaitytojui, norinčiam išgyventi viską iki paskutinio trupinio, reikia peršokti nemenką kartelę.

Knyga pjauna prancūzišką gyvenimą ir gyvybę – brėždama nuo centro iki užribių. Tai – aktualijų performansas, literatūrinis iššūkis. Tuo pačiu – ir melomanų rojus. Fone nuolat skamba muzika. Ji čia svarbi, gal net svarbiausia, suvienija visus, apjungia, paskandina, garso takelis niekada nenutrūksta, gausu nuorodų į atlikėjus, dainas, jų kuriamą nuotaiką.

„Tai buvo pirmasis jos bučinys. Ayša nebuvo iš tokių. Ji visada griežtai smerkdavo moteris, negebančias valdyti geidulių. Ir štai pasitaikius pirmai progai ji pasidavė su tokiu įkarščiu, kokio nemanė turinti. Ayša nepažinojo to kūno – audringo, apsėsto. Validas paėmė ją už rankos ir jie sulipo į jo automobilį. Ji jautė gėdą. Tačiau gėdos jėga buvo kur kas silpnesnė už užvaldžiusią aistrą. Ištvirkauti automobilyje kažkur akligatvyje buvo žemiausia, ką tik įsivaizduotum. Bet ji apie tai negalvojo. Tai buvo pirmasis kartas, bet jai neskaudėjo. Greičiausiai dėl to, kad per stipriai jo geidė. Netrukdė nei vairas, nei automobilio salono ankštumas, nerūpėjo galimi liudininkai.“

O pabaigoje autorė išsprogdina skaitytoją ir šis yra išbloškiamas į visatą. Išsprogdinama kone viskas, kas buvo taip atidžiai kurta. Akimirką net suabejojau, ar vertėjo, tačiau autorės sprendimas neskundžiamas. Knygos pabaiga praplečia kontekstą. Grubiai, šaltai, be didelių emocijų tačiau būtent čia ir yra paslaptis – nesusireikšmink, sako Vernonas, nepasitikėk aklai. Skaitinys, kaip ir pirmosios dvi dalys, puikus. Tarsi kruopščiai parinktas muzikos set‘as, tereikia atsipalaiduoti ir atsiduoti garsams, jų tėkmei, jausmui, kuris užplūsta. Užmerkti akis ir pirmyn.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Vernon Subutex 3
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Romain Gary – Aitvarai

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Ne todėl, kad ji būtų sunkiai paskaitoma ar visai neįdomi, priešingai – knyga traukė ir masino vis prie jos sugrįžti, tačiau gyvenimo versmės sukosi taip, kad atrodė, jog išnirus iš vandens nebelieka laiko įkvėpti, nes po akimirkos ir vėl esi įtraukiamas atgal. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis stengiausi nepaleisti iš rankos “Aitvarų“, tarsi plausto, kuris neleido nugrimzti į dugną ir vis prilaikė saugiu atstumu nuo vandens paviršiaus. Ši knyga iš tiesų buvo tarsi aitvaras, teikiantis viltį, kad gyvenimas įmanomas ir niekada nebus nugalėtas. Iš vienos pusės, ji apie meilę, atmintį, troškimą gyventi. Iš kitos – apie antrąjį pasaulinį karą. Šios dvi pusės (jėgos) grumiasi, stumia viena kitą ir laviruoja ant prarajos ribos. O skaitytojas čia – tik stebėtojas ir nuo jo niekas nepriklauso. Nors ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.

Knyga svaigina, sukasi šokio ritmu ir tu pasiduodi jam, tai melodijai, tiems netikėtiems posūkiams. Ji įsisuka tarp Lenkijos ir Prancūzijos, stebint antrojo pasaulinio karo priešaušrį, svaiginantis plačiais ir atvirais jaunų žmonių žingsniais per gyvenimą. O tada scenoje pasirodo vokiečiai ir karas. Aitvarai leidžiasi vis žemiau, gyvenimas iš atviro ir plataus tampa siauru ir gerai apskaičiuotu. Tekstas liejasi tarsi vanduo ir tu maudaisi jame nebijodamas nuskęsti.

„- Aš dar galiu viską sugadinti, – kalbėjo Lila, – nes esu ganėtinai jauna. Senstantys žmonės turi vis mažiau ir mažiau galimybių viską sugadinti, nes jie jau neturi laiko ir gali gyventi ramiai, tenkindamiesi tuo, ką jau sugadino. Tai vadinama „dvasios ramybe“. Bet kai tau šešiolika ir kai dar galima viską išbandyti ir nieko nepasiekti, tai paprastai vadinama „turėti ateitį“…“

R. Gary moka pasakoti, jam tai pavyksta tarsi be didelių pastangų, jis šypsosi ir braukia pirmyn, negalvodamas, kad kas nors galėtų sugriūti. Ir tas atsipalaidavimas, bet tuo pačiu užtikrintumas, leidžia mėgautis tekstu, šokti, atsiduoti iš kažkur pradėjusiai skambėti muzikai, kurios šaltinio ieškodami jo niekada nerastume, nes ji sklinda iš mūsų vidaus ir gyvena mūsų galvose.

„- Po velnių, mano berniuk. Tu per daug ją išgalvojai. Ketveri išsiskyrimo metai – per daug erdvės vaizduotei. Svajonė palietė žemę, o tai visada padaro nuostolių. Įsikūnijusios net idėjos tampa nepanašios į save. Kai Prancūzija grįš, pamatysi, kokios bus visų fizionomijos! Žmonės kalbės: tai netikra, tai visai kita! Vokiečiai per daug davė peno mūzų vaizduotei. Kai jie išeis, susitikimas su Prancūzija bus žiaurus.“

Antrasis pasaulinis karas čia tėra įrankis, kuris supina atmintį su realybe. Priverčia vieną aukoti dėl kito. Padegti namus, kad jie niekada netaptų kitokiais negu juos išsaugojo atmintis. Tai kampas, kuris įžiebia visai kitas šviesas. Tai meilė, kurios nesinori paleisti, o paleidus, nesinori galvoti, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Dabarties ženklai čia turi būti sunaikinti arba paneigti idant būtų išsaugotas atminties tyrumas.

„Tai atsitiko birželio 2-ąją. O po keturių dienų mudu gulėjome prisispaudę prie žemės krintant bomboms už dviejų kilometrų nuo La Motės, ir aš dar šiandien esu įsitikinęs, kad pirmasis objektas, į kurį pataikė tūkstančiai operacijoje „Overlord“ dalyvaujančių sąjungininkų laivų ir lėktuvų, buvo mano dviratis: radau jį prie namų sudaužytą ir sulaužytą.“

Šioje knygoje telpa viskas – drama, meilės istorija, atminties ir beprotybės šokis. Gražus, tragiškas, šiek tiek tarp griuvėsių, tačiau svarbiausia, kad jame – visa žmogaus širdis. Ir tas šokis privalo turėti laimingą pabaigą. Kad ir kur jos tektų ieškoti, kad ir kokius išbandymus patirti. Nes išbandymai tai patirtis, o patirtis tai laimė, o laimė tai gyvenimas. Rekomenduoju, nes aitvarai negali neskraidyti. Jie mūsų viduje. Mūsų rankose. Mūsų akyse.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Les cerfs-volants
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 344 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Romain Gary – Meilutis. Smauglio vienatvė Paryžiuje

Tai – labai keista knyga, pulsuojanti tais laikais kada ir buvo parašyta. Nori nenori skaitydamas pradedi matyti pageltusią prancūziško laikraščio iškarpą, jos kampe – juodai balta nuotrauka, kurioje tarp šešėlių stovi žmogus su  dailiu kostiumu, ant pečių laikantis ilgą ir sunkų smauglį. Nuotrauka daryta foto-ateljė, todėl fone – kažkokios užuolaidos, o žvilgsnis įtemptas tarsi styga. Nes kitos fotosesijos ir fotografijos paprasčiausiai nebus. Jokių pakartojimų, jokių antrų dublių.

Kitame epizode žmogus iš nuotraukos žengia kelis žingsnius link manęs, galbūt netgi išlipa iš rėmelio bei pačios iškarpos ir jau stovėdamas visu ūgiu šalia, per saugų dviejų metrų atstumą, pradeda kalbėti. Ne tiek pasakoti savo istoriją, kiek pasakoti. Ir tas jo pasakojimas, tie jo žodžiai – jų nesumaišysi su niekuo kitu.

„Aiškumo dėlei iškart patikslinu, kad nors ir atėjau į „Ramzį“ pasitarti su abatu Žozefu, aš ne nukrypstu nuo temos, o tiesiog šiame traktate seku įprastu smauglių judėjimo būdu, norėdamas labiau susitapatinti su savo aprašomu objektu. Smaugliai juda ne snukio tiesumu, o raitosi, vinguriuoja, susiveja vijomis, čia susivynioja, čia išsivynioja, kartais sudarydami žiedus ir tikrų tikriausius mazgus, taigi svarbu ir čia stumtis į priekį tokiu pat būdu, rodant atjautą ir supratimą. Šiuose puslapiuose jis turėtų jaustis kaip namie.“

O netikėčiausia tai, kad, man atrodo, aš pažįstu tokį žmogų, taip besielgiantį, kalbantį ir, manding, susiduriantį su tomis pačiomis (gal tik kiek mažiau sutirštintomis) dilemomis (daugelis kurių, perskaičius knygą, man visai iš kitos pusės nušviečia jo asmeninį gyvenimą (apie kurį anksčiau nieko neįtariau) ir sujungia iš pažiūros padrikus taškus). Šis įspūdis per daug stiprus, kad skaitydamas galėčiau jo lengvai nusikratyti, todėl toliau skaitau nebe knygą, o gyvą žmogų ir nežinau, ar tai padeda, ar maišo. Vienaip ar kitaip, to nesupainiosi su niekuo kitu, tai išskirtinis buvimas (tiek knygos, tiek žmogaus, tiek kalbos prasme). Iš esmės tai net ne knyga, o Smauglio vienatvė Paryžiuje. Pavadinimas yra viskas ko reikia, jis ir yra knyga, o visa kita, visas tekstas – tik išnašos, komentarai, papildoma informacija.

„Žinau ir tai, kad meilė kartais būna abipusė, bet aš nepretenduoju į prabangą. Pirmoji būtinybė – turėti ką mylėti.“

Tai knyga su dviem pabaigomis. Ir nė vienoje jų nėra liūdesio, vien užuojauta. Žvilgsnis iš šono, kuriam jau per vėlu įsikišti, nes niekas tavęs neklausys, nes niekam nerūpi tai, ką tu nori pasakyti.

Tai knyga apie vienatvę, užsidarymą savyje. Tokį gilų ir didelį, kad išėjimas iš labirinto sugriautas ir tau belieka stebėti bandančiojo ištrūkti agoniją, kurios jis pats seniai nebejaučia. Nes tu jauti už jį. Perimi jo žodžius. O jau netrukus ruošiesi ir jį patį sugriebti už rankos ir išvesti iš labirinto. Bet kažkas vis nuskaidrina akis ir sustabdai save, nes išėjimo juk nėra. Tik kritimas. Į šulinio bedugnę. Be jokio apčiuopiamo “pliumpt“.

„Laikrodininkas tuojau pat pasiūlė man kitą laikrodį, „geresnės kokybės“.

– Šio netgi nereikia prisukti. Jis kvarcinis, eina visus metus.

– Oi ne, aš noriu, kad laikrodžiui manęs reikėtų, kas jis nustotų tiksėti, jeigu jį pamirščiau. Tai labai asmeniška.

Jis nesuprato manęs kaip visi tie, kurie gyvena iš įpročio.“

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Gros-Câlin
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Romain Gary – Aušros pažadas

Vilnius. Jono Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvė. Namo numeris – 16. Prie Lietuvos Geležinkelių pastato į dangų žvelgia mažo berniuko skulptūra. Tai – Romain Gary. Plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, 16-tuoju numeriu pažymėtame name praleidęs keletą vaikystės metų. Jį ir mane skiria vos 11 namų, todėl susitinkame gerokai dažniau nei pasimatau su didžiąja dalimi savo giminaičių. Anksčiau, prasilenkdamas, mintyse nesąmoningai kiekvieną kartą ištardavau jo vardą. Dabar – jau žinau jo istoriją. “Aušros pažadas“ – pirmoji mano perskaityta Romain Gary knyga. Ir nors knygos nugarėlė skelbia, kad jis parašęs daugiau nei 30 romanų, iki šiol visi jie sugebėjo mane aplenkti. O gal tai aš – kiekvieną kartą sugebėjau nuo jų išsisukti. Džiaugiuosi, kad pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo „Aušros pažadas“, nes tai – autobiografinis romanas. Būtent tai, ko reikia, pradedant pažintį su tokiu netikėtu ir nenuspėjamu autoriumi.

„Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d‘Anuncijus! Jis… <…> Jis siūdinsis drabužius Londone!“

Ši knyga – tai atviras ir nuoširdus išsipasakojimas. Viskas prasideda nuo vaikystės ir tęsiasi iki paskutiniųjų antrojo pasaulinio karo metų. Tačiau laikas knygoje nėra toks svarbus, daug svarbiau emocijos ir įspūdžiai. Nuotykių troškimas ir išpranašauta jėga, net ne vedanti, o tempianti į priekį. Jėga, kurią galima pavadinti meile. Vaiko meile motinai ir motinos meile vaikui. Tai – knyga apie ryšį, kuris toks stiprus, jog išlaiko net, atrodytų, pačius sunkiausius ir absurdiškiausius išbandymus. Tai – gyvenimas, netelpantis į įprastus rėmus.

„Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“

16-tąjį ir 40-tajį namus skiria neilga, tačiau aiškiai išreikšta įkalnė, kuri, įveikta skubiu žingsniu, priverčia keletą kartų kostelėti ir pradėti gaudyti prarastą kvapą. Tokia ir ši knyga – įvykis keičia įvykį, nuotykis – nuotykį, o didelis netikėtumas čia pat užgožiamas dar didesniu. Humoras, ironija, taiklūs pastebėjimai, išgrynintas stilius ir puikus vertimas susilieja į vieną didelę ir nuostabią patirtį, kuri ištrūkusi iš autoriaus lūpų sminga tiesiai į skaitytojo krūtinę. Ne viskas čia gera ir gražu, saldu ir šilta, tačiau autorius net itin jautrius išgyvenimus sugeba pateikti ne kaip nuoskaudą ar nusivylimą, o kaip patirtį, su kiekvienu atokvėpiu, su kiekvienu puslapiu atnešančią kažką naujo.

Aukštosios mados salonai, nekaltos apgavystės, mažo vaiko paslaptys, didelio vaiko aistros, krentantys lėktuvai, žūstantys draugai, dvikovos dėl garbės, Vilnius, Lenkija, Prancūzija, neįtikėtini atsitiktinumai ir tikėtinas nerimas, laimėtas stalo teniso čempionatas, paskutinysis patepimas ir grįžimas atgal į gyvenimą paneigiant visas medikų prognozes. Jeigu nebūtų parašyta, kad tai – autobiografinis romanas, būtų sunku patikėti, kad tiek visko galėjo nutikti vienam žmogui. Tiek daug ir taip sodriai. Tiesiog ne gyvenimas, o nuolatiniai mėginimai suktis iš nepavydėtinų situacijų, balansavimas ant itin plono lyno, keisčiausių atsitiktinumų pritraukimas. Nepaisant nuostabos, skaitant šią knygą, lengva išgyventi autoriui nutikusius įvykius ir sunku netikėti stebuklais.

Šiemet minimas Romain Gary šimtmetis. Tad pakankamai simboliška, jog būtent dabar susitikome pirmąjį (tačiau viliuosi – ne paskutinį) kartą. O norėdamas praplėsti knygos prasmių lauką, interneto platybės radau dar šiek tiek informacijos apie autorių. Kiek netikėta buvo tai, kad savo gyvenimą jis baigė savižudybe. Tai netgi kiek kitaip priverčia pajusti šią knygą, kuri tarsi išpažintis – verta išklausymo, supratimo ir išrišimo.

Rekomenduoju visiems. Tai – literatūra. Vilnius. Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvė. Berniukas, žvelgiantis į dangų ir į po truputį artėjantį – kupiną nuostabos, iššūkių ir netikėčiausių posūkių – savo gyvenimą.

Romain Gary:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vertinimas: 9.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La promesse de l‘aube
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 1960 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Stephen Clarke – Vieneri metai mėšle

Nors aš ir nusprendžiau, kad “Vieneri metai mėšle“ – žodžių junginys puikiai apibūdinantys mano pirmuosius metus universitete 🙂 Iš tiesų tai pasakojimas apie anglą Prancūzijoje ir apie tai kaip prancūzų ir anglų stereotipai neleidžia šioms tautoms bendrauti:

– Esame draugiškai nusiteikę priešai, – pasakiau. – Argi ne taip britai ir prancūzai gyveno nuo Napoleono laikų?
– Nuo tada, kai sudeginote Žaną d’Ark, – suniurnėjo jis.

Polas Vestas pakviečiamas į Paryžių, atidaryti ten anlgiškų arbatinių tinklą. Čia jį puola nesuprantama biurokratija, nesibaigiantys patarnautojų streikai, nesuprantamas akcentas, šunų išmatos ir dar labiau nei akcentas nesuprantamos prancūzės.

Ji pagrūmojo piršteliu, švelniai prisilietė tamsiai dažytomis lūpomis prie manųjų, brūkštelėjo man per smakrą ir išėjo. Likau it prikaltas prie stalo su stačiu pimpalu, kuriam nuginkluoti būtų prireikę JT rezoliucijos.

Ir nors knygą įsigijau pirkimo manijos metu, kai reikėjo kažkaip save pralinksminti, ir nemaniau, kad panaudosiu ją kur nors daugiau, nei rinkti dulkes lentynos kampe, man patiko. Paprastas vyrukas paprastai pasakoja, kaip jam nesisekė nusipirkti elementų ausinukui ir džiaugiasi, kad sumąstė užsidėti plastiko maišelius ant batų, kad šie liktų neišteplioti šuns šūdu.

Autorius kalba lengvai viską pašiepiančiu tonu, kuris puikiai dera prie aprašomų paryžietiškų manierų. O baisiausia, kad nors ir tyčiodamasis ir nesuprasdamas pagrindinis veikėjas Polas tampa vienu iš jų ir nebepritampa gimtojoje Anglijoje.

Supjaustęs daržoves ir sudėjęs produktus, kuriuos turėjau po ranka, grįžau prie stalo su dubeniu padažo ir ėmiau plėšyti salotų lapus. Man nė į galvą neatėjo,  kad elgiuosi neįprastai, kol tėvas paklausė:
– Vadinasi, Paryžiuje nėra peilių ir šakučių?

Visiškai nieko neprarasit, jei knygos neperskaitysit. Tikrai nieko neprarado ir tie, kurie neperskaitė recenzijos iki šio sakinio. Bet snūduriuojant ant žolės ar paplūdimyje (ar barako kambary) – “Vieneri metai mėšle“ yra pats tas.

Vertinimas: 8.

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: A year in the Merde
Puslapiai: 275
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2006 (originalas – 2004 m.)
Kaina: Nepamenu, bet nemanau, kad viršijo 10 lt (ir vėl išpardavimas pasitaikė). (pirkti)

(c) Rikošetas