Archive

Tag Archives: kaimas

Lietaus_dievasKad ir kaip būtų keista, šią knygą perskaičiau jos net neskaitydamas. Tiesiog kartkartėmis atsiversdamas ir nejučiomis peržvelgdamas vieną tekstą po kito. Viskas baigėsi tuo, kad kai kurias noveles perskaičiau po du ar daugiau kartų. Ir visai nenusibodo. Ir norisi skaityti dar ir dar. Būtent toks šią akimirką man Alvydas Šlepikas ir jo novelių rinkinys Lietaus dievas.

Novelės (jų čia yra devynios) – kaip niekada tikros, išgyventos, skaudžiai artimos ir artimai skaudžios. Masinančios tarsi saldainiai, kurie ištirpsta nepastebimai. Tai novelės apie kaimą, jo žmones, jų nesumeluotus gyvenimus.

Tekstas lipte limpa prie gomurio. Skanus ir svaiginantis. Štai, ką reiškia poetinė klausa, štai, ką reiškia tekstas, kuriam nereikia jokių specialiųjų efektų, o tik paprasčiausios realybės.

“Šilkaverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.

Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius, palaidodamas didelį pūkuotą drugį dūlančio popieriaus kape.”

Gali pasirodyti, kad tokį tekstą parašyti labai nesunku, tačiau tai – tik masinanti apgaulė, nes tokio teksto taip lengvai (nors greičiausiai – net ir sunkiai) parašyti skaitytojui nepavyktų. O atrodo, kad jis parašytas itin lengvai, vienu prisėdimu, vienu nerūpestingu plunksnos brūkštelėjimu. Šis lengvumas užburia. Lygiai taip pat ir aprašomos istorijos, kurios apčiuopiamos ranka. Ir nėra čia jokių abstrakčių viražų ar didelių filosofavimų. Tiesiog istorijos. Ir to, pasirodo, pilnai pakanka. O tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės, norisi cituoti be jokių sutrumpinimų:

“Girdėjau šūvius. Kažkas inirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje.
O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto?
Kažkas sakė (kažkas aiškiai girdėjo), kad siužetas verčia rašytoją vertinti: smerkti ar teisingi vienus, girti ar peikti kitus.
Mano nustebusiam aš atrodo, jog tai nesąmonė. Kad ir kokie gabūs literatūrologai ją sugalvojo.

Siužeto paprastai nebūna ne todėl, kad rašytojai nenori ko nors vertinti, bet todėl, kad jie yra negabūs ir nesugeba surasti jo realybėje ar savo smegenyse. Gal ir talentingam žmogui siužetas ne visada reikalingas (skaitau S. P. ar H. K. eseistiką džiaugsmingai ir smagiai)? Tik nereikia gąsdinti, kad siužetą kas nors nušovė. Nagi kur tie jūsų šūviai? Ar tik ne tuščiais pleškinate?”

Toks, būtent toks šiame rinkinyje ir yra autorius. Atviras ir nesistengiantis apsimetinėti. O tai, pripažinkime, iš karto traukia. Be to, knyga plona, patogaus formato, tad tokią tik skaityti ir skaityti. Versti puslapį po puslapio, kol tekstą išmoksi atmintinai ir galėsi pasipasakoti prieš miegą. Nes tai – daugiau negu tekstas. Daugiau negu galima pamatyti žvelgiant pro langą. Nieko keisto, kad tokių knygų knygynuose nėra. O ir šią jau nebepatogu prasitęsti trečią (ar ketvirtą?) kartą ir laikas grąžinti į biblioteką.

Rekomenduoju ją visiems, o ypač – gurmanams. Kalbos, poetinės pajautos, paprasto pasakojimo. Ši knyga puikus įrodymas, kad ir iš nieko, iš paprasčiausio kasdienio įvykio galima sukurti literatūrą. Tą tikrąją – raginančią domėtis ir skaityti toliau.

Tad imkite ir skaitykite, perpraskite, mėgaukitės. O pabaigai – Alvydas Šlepikas skaitantis apsakymą “Išleistuvių valsas”. Skanaus. Skanaus du kartus.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
107 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2005 m.

(c) veikiantis

Prisiminimai, gyvenimo nuotrupos, nuotraukos iš tolimos ir nebūtinai dokumentiškai tikslios vaikystės ir paauglystės, t.y. iki to laiko, kai knygos autorius tarpo žinomas kaip literatas ir jo gyvenimas vis labiau darėsi viešas.

Skaitant, pajutau, jog visi šie užrašai – iš noro išsaugoti save ir savo atmintį. Iš noro, kad ji nesunyktų ir liktų bent jau čia, knygoje. O išsaugoti atmintį – tai beveik tas pats, kas išsaugoti praeitį.

Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau – gyventi, būti gyvam.“

Knyga nostalgiška, nuoširdi ir labai graži. M.Martinaitis į praeitį žvelgia tarsi į pasaką, kurią jam kažkas sekė, sekė, kol galiausiai ji vieną dieną baigėsi. Kada ta diena – neaišku. Aišku tik tiek, kad nuo tada praeitis su kiekvienu žingsniu darėsi vis tolimesnė ir vis gražesnė, o iškylantys prisiminimai bei įspūdžiai, mainėsi ir virto įsitikinimu, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas. Toks, kokio dabar nepatirsi, nepajusi ir neišgyvensi. M.Martinaitis šioje knygoje pasakoja apie kaimą, tėvus, papročius, daiktus, žmones, vietas. O taip pat ir daugelį kitų jam svarbių atminties skeveldrų – tai be galo vizualu – atrodo, ima jas su atodūsiu į rankas, apžiūri, prakalbina, prisijaukina, o tuomet guldo ant popieriaus ir palieka tarsi dovaną, kurios neįmanoma sumeluoti.

Kaip jau minėjau, tekstas labai gražus, artimas ir išgyventas. Ši knyga – tai nuostabi dovana sau, prikelianti praeitį ir kažkada išblėsusius prisiminimus naujam gyvenimui. Manau, jums turėtų patikti.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
222 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2010 m.
Kaina: ~28Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

pakerejimasKnygą nusipirkau vien todėl, kad ant jos nugarėlės parašyti žodžiai mane kažkuo patraukė. O jeigu sieti su pavadinimu – kažkuo pakerėjo. Paprastai knygas perku ne pagal tai, tačiau šį kartą padariau išimtį.

Trumpai apie siužetą. Kalnuose įsikūrusio kaimo gyvenimą netikėtai sudrumsčia atvykėlis iš svetur. Netrukus paaiškėja, kad jis – manijos apsėstas tipas, ligotai visiems peršantis savo išganymą bei tiesas. O pagrindinės tos tiesos dvi: pirma – vėl pradėti, prieš daugelį metų baigtą, aukso kasimą iš kalno; antra – atsisakyti visų mechaninių prietaisų. Prie šių dviejų pagrindinių „idėjų“ dar dažnai pridedama ir susilaikymo būtinybė. Iš paskos šiam tipui į kaimą atvyksta ir jo parankinis. Čia galima sakyti jie pasidalina veiklos sritimis: pirmasis – skleidžia savo idėjas, antrasis – užsiima jų įgyvendinimu. Neilgai trukus tai paveikia žmones – vieni stoja į atvykėlių pusę, kiti – pastariesiems skersai kelio. O čia ir prasideda visos linksmybės. Tačiau tam, kad sužinotumėte kur jos baigiasi – teks perskaityti knygą.

O dabar apie tai – ar vertą šią knygą skaityti arba, jeigu tiksliau, – kodėl aš šios knygos neskaityčiau antrą kartą :).

Visų pirma, kažkur pusė knygos teksto yra pasakojimai apie gamtą arba mitologiniai-etiniai-filosofiniai pilstymai, tuo tarpu kitą pusę sudaro siužetas. Siužeto dalis skaityti įdomu – jos užkabina, įtraukia, nenusibosta. Tuo tarpu likusio teksto skaitymas – savotiška kančia. Pradžioje tie aprašymai ir pilstymai atrodo ganėtinai įdomūs, tačiau kuo toliau, tuo labiau jie įgrįsta, suvienodėja, apsunksta ir galiausiai tampa pilka mase, kurią perskaitęs nieko nesugebi prisiminti. Taigi, į priekį tempia tik ganėtinai įdomus siužetas, kuris veda prie įsivaizduojamos kulminacijos, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila (netikėta), pabaigoje ta žadėta kulminacija tiesiog išgaruoja. Taip ir lieki stovėti – alkanas, tuščias ir apgautas. Tokia ir knyga – kažkoks nesusipratimas, ėjimas į niekur. Tačiau net jeigu ir į niekur, tas ėjimas yra sklandus, logiškas, nesiblaškantis, analizuojantis ir literatūriškai tikrai stiprus. Tačiau man – trūksta. Tai tarsi norų išsipildymo akcija, be norų išsipildymo :).

Kas mane netikėtai nustebino, tai knygos pabaigoje esantis autoriaus komentaras, kuriame trumpai, konkrečiai ir nuosekliai aprašomas (primenamas) visas knygos siužetas. Ir tie 8 komentaro puslapiai savo įdomumu nurungia tuos 400, kuriuos skaitytojas privalėjo įveikti prieš tai. Čia vėlgi atsiranda kažkoks nesusipratimas, nes tie 8 puslapiai sugeba iš naujo sudominti taip, kad atrodo tuoj imsi ir dar kartą perskaitysi visą knygą, nes o juk tikrai, pagal tokį siužetą parašyta knyga tiesiog privalo būti įdomi ir patraukianti savo pusėn. Kažkoks pakerėjimas.

Dar vienas pakankamai keistas dalykas, yra tai, jog minėtame autoriaus komentare, kai kurie įvykiai yra aprašomi truputį kitaip negu pačioje knygoje. Čia natūraliai iškyla dvejonė: ar vertėjas truputį „pavarė“ į šoną, ar autorius šiek tiek pamiršo apie ką rašė, ar aš pats skaitydamas buvau prisnūdęs 🙂. Kad ir kaip ten būtų – gilintis į tai didelio noro nebėra, nes esmės tai nekeičia.

Ir kai atrodo, jog tai jau pabaiga, autorius žengia dar vieną žingsnį ir pateikia dar vieną savo komentarą, kuriame išdėstoma kas, kaip ir kodėl buvo parašyta. Pavyzdžiui, kodėl buvo pasirinktos vienokios išraiškos priemonės, o ne kitokios ir ką tuo norėta parodyti bei perteikti.

Taigi šie du autoriaus komentarai yra tarsi konspektas nesupratusiems ar nebuvusiems pamokoje. Jie pakankamai įdomūs, kad priverstų perskaityti visą knygą, tačiau tuo pačiu pakankamai informatyvūs, kad jos jau nebereiktų skaityti (deja, bet tai pasidaro aišku tik perskaičius knygą).

Kaip jau minėjau, knyga – kažkoks nesusipratimas. Labai sunku pasakyti apie ją kažką konkretaus. Aš net neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ši knyga tikrai patiks – joje tikrai yra kažkas tokio. Taigi, jei jaučiate, kad esate vienas/viena iš tų žmonių, nedelskite – dovanoju arba mainau į kokią nors kitą paskaitomą knygą.


Vertinimas:
7/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Die Verzauberung
Puslapiai:
429
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 (originalas – 1969m.)
Kaina: ~8 Lt.

(c) veikiantis