Sigitas Parulskis – Dvigubo dugno keleiviai

Kai tavo knyga kainuoja virš 20 eurų (!), tai jau kažką reiškia. Galbūt tai, kad jau esi parašęs daug visuotinai pripažintų ir įvertintų knygų, esė, pjesių, romanų, poezijos, kad esi panėręs į tekstų upę ir išplaukęs į paviršių. Ne tik išplaukęs, bet ant savo pečių išplukdęs visą galybę skenduolių, kurie dulka nebe dugno tamsoj, o pasmerktųjų lentynose. Žodžiu, esi perbridęs Sikstą. Su visais garbintojais ir kritikais, ir visų jų lavonai pro tavo langą, pro tavo fotoaparato akutę dabar atrodo visiškai vienodai ir niekuo nebesiskiria.

Būtent toks yra Sigitas Parulskis ir jo barzda, skerdiko veidą paverčianti duobkasio. Jis matęs ir patyręs tokio dydžio auditorijų, kad jam jau nebesvarbu. Ir tai yra jo stiprybė, jo angelas, nes jis gali rašyti nebesijaudindamas ir nebemėgindamas kažkam įtikti. Jis gali rašyti vien sau, todėl šioje knygoje būtent tai ir daro. Ir tas lengvumas, tas jausmas, kad nesi niekam įsipareigojęs, įžiebia liepsną. Jis užkrečia tuo jausmu ir skaitytoją, kuris lygiai taip nieko nebesitiki ir tiesiog skaito tekstus, žvelgia į nuotraukas, džiaugiasi, bodisi, žiovauja, bet vienaip ar kitaip – pramogauja. Ir pramogauja ne bet kaip, o su knyga (!).

Ši knyga – tam tikra prasme facebook‘as, kuriame Sigitas Parulskis atranda save iš naujo. Nuritina akmenį nuo olos. O ar ten mes, jo skaitytojai, kažką rasime, jam visai neberūpi. Ta ola gali būti prigrūsta dvasios turtų, bet lygiai taip pat – gali būti tuščia. Tik rankšluostis ant grindų. Tik dar nespėję nudžiūti pėdsakai, išėjusiojo iš dušo.

Ir tai šios knygos stiprybė. Silpnybė. Bet kokiu atveju – išskirtinumas, kuriuo ji traukia, nes joje vis dar rusena dvasia. To duobkasio, kuris savyje slepia skerdiką ir to skerdiko, kuris pavargo, todėl nusprendė tapti duobkasiu.

O visa, kas liks po to (po ko po to?) – tai tušti buteliai. Bet ir juos juk galų gale nunešime į taromatą ir sėkmingai priduosime 🙂

„Dabar nebešoku, dabar kartais tik mano širdis šoka sunkiai suvokiamą tango, bet iki šiol vengiu batų su skylutėmis, o kavos tirščiai, užtiškę ant klozeto krašto, kad ir kiek teisintumeisi, atrodo kaip ekskrementų fragmentas.“

„Stovėjau ir mačiau, kaip aplinkui mane gula dulkės, kaip sklando ore Džordano Bruno pelenai, kaip blunka vitražai, trupa skulptūrų gipsas, lupasi paveikslų dažai, kol galiausiai supratau, kad stoviu griuvėsiuose, bažnyčios griaučių centre, o pro šalį bėga išsišiepęs laikas su…“

„Praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Nuotykis išbluko, nugrimzdo užmaršties pelkėje. Bet štai šį rytą, kai nubudau pusę ketvirtos, kojomis pajutau šaltį. Tarsi būtų pravertas langas. Atsimerkiau, langas buvo uždarytas. Bet lovos kojūgalyje stovėjo palinkusi senė iš pelkės ir rankose laikė mano veidą.
Kai nubudau antrą kartą, senės nebebuvo.
Kai pagaliau nubudau trečią kartą, nebebuvo ir veido.“

 

Kita informacija:
Puslapiai: 168 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

 

Danutė Kalinauskaitė – Skersvėjų namai

Turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti, nes įsigijęs tik paguldyčiau į lentyną ir ten jos beviltiškai turėtų laukti savo eilės.

Daugelis jų ir laukia, nužvelgia mane praeinantį savo klausiamais žvilgsniais. Suprask, gal jau? Deja, stumtis pro tą popieriuje šlamantį mišką nėra taip lengva. Vis kažkoks paukštis ar žvėries siluetas pagauna tavo dėmesį ir mišką palieka fone.

Mišką, bet tuo pačiu ir neišsipildymo jausmą, kuriam numaldyti nešiojuosi galvoje sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti. O kai kas nors klausia, ko norėčiau dovanų viena ar kita proga, aš jau žinau. Esu konkretus ir praktiškas.

Tokiu būdu mano lentynoje atsirado ir Skersvėjų namai. Nepaisant to, ji vis vien savo eilės turėjo laukti dar bent tris mėnesius, o po to dar bent porą mėnesių savo eilės laukė ši apžvalga. Taigi, įskaitant nedidelius plyšius, apie šią knygą rašau praėjus beveik pusmečiui nuo jos atsidūrimo pas mane. Ir tai, sakyčiau, niekuo nestebina.

Priešingai negu tekstas – įsiskaitai ir nebegali paleisti. Nors atrodytų, kas čia tokio. Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys epizodai. O ir pagardinti tuo, ką turi visi – druska ir pipirais. Tačiau viskas taip dera tarpusavyje, kad “niekuo neišsiskiriantis“ greitai virsta “sunkiai pakartojamu“. Skaitai ir skanu. Netgi labai. O vietomis – netgi labiausiai. Ir ypatingai, kai siūlo galai susieina ne apmąstymuose, o siužete.

„Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą.“

Tekstai įtikina ir yra itin gyvi. Vizualūs. Daiktiški. Tarsi žiūrėtum į skruzdžių koloniją pro padidinamąjį stiklą. Tik ta skruzdžių kolonija – žmonės, gyvenantys šalia tavęs. Kartais kitoje, o kartais – net ir šioje sienos pusėje. Ir stebint tuos žmones anksčiau ar vėliau kyla noras juos paliesti. Anksčiau ar vėliau nustoji varžytis ir leidi sau tai. Lieti juos, glostai. Stebi akimirkoje įšalusius gyvenimo atspindžius, daiktus, skersvėjus.

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena.“

Ši knyga – tai žmonių gyvenimai. Atrodo, kas čia tokio. Atrodo, jie juk greičiausiai net netikri. Bet skaitai ir veriasi spalvos. Tikras menas parašyti žmogų su visomis jo duotybėmis, kad jis neatrodytų pilkas ir tuo pačiu netikras. Menas, kuriuo džiaugiesi ir mėgaujiesi.

Viskas spalvota ir labai apčiuopiama. Tarsi būtų ne Lego, o Lego Duplo. Ryšku. Nepaneigiama. Maišai detales, jungi tarpusavyje, šypsaisi ir žinai – netrukus jos tave kažkuo nustebins. Ir nustebina. Nes visose istorijose gyvena lūžis. Tarsi pažadas, kad jas visas galima ir todėl jos visos anksčiau ar vėliau bus išardytos. O tada viskas prasidės iš naujo. Dar ir dar kartą.

Tuo tarpu pats skaitymas  (matyt, atkartojantis išorinį ritmą) buvo dvejopas. Beatodairiškai neriant, bet tuoj pat keliant galvą aukštyn. Neriant, bet nepaneriant. Kylant aukštyn, bet taip ir neleidžiant kūnui iškilti. Laikas pjaustė pyragą, o man beliko jį valgyti ir įprasti nebeprašyti antro gabaliuko, nes tas pirmasis – visada paskutinis ir niekada jo nepakartosi. Todėl mėgaukis čia ir dabar. Nes jis skanus. Nes jis vienintelis. Nes jo, kaip ir tavęs, greitai jau nebebus.

„Beržas ir drebulės šlama taip, kaip jis išmoko girdėti gyvendamas saloje, – ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 173 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

Visa tiesa apie Kęstutį N.

Kiekvieną kartą, kai jau, atrodo, imsiu ir prisėsiu prie šios apžvalgos, kažkas įsiterpia į gyvenimo srautą ir visi planai nuplaukia. O kai sugrįžtu, būnu pamiršęs, ką norėjau parašyti. Tada – skaitau toliau. Netrukus, viskas kartojasi. Kai noriu rašyti, negaliu. Kai galiu, nenoriu, nes neturiu ką.

O dabar? Dabar paprasčiausiai nebenoriu ilgiau tempti.

Turbūt reikėtų iš karto kalbėti apie visas tris knygas. Apie „Gero gyvenimo kronikas“, „Du lagaminus sniego“ ir „Begarsį skambutį“. Apie esė rinkinius, kurie yra tik skirtingos vieno ir to paties akmens briaunos. Kartais tas akmuo – papuošalas, kartais – tik akmenukas bate, tačiau bet kuriuo atveju – sunku likti jam abejingu.

Skaitydamas pastebėjau, kad tas mėtymasis tarp galėjimo-negalėjimo ir norėjimo-nenorėjimo yra sąlygotas skaitymo apimčių. Kęstučio N. tekstus rekomenduotina skaityti nedidelėmis dozėmis. Po vieną-du per vakarą. Po vieną-du vakarus per savaitę. Po vieną-dvi savaites per mėnesį. Ir taip toliau.

Kitu atveju, skonis stiprėja ir ryškėja tol, kol viskas nublunka ir belieka nuogas autoriaus egocentrizmas. O tuomet iš skaitymo belieka mechanika, iš malonumo – susierzinimas. Taigi, norint perprasti ir iš tiesų mėgautis šiais tekstais, nereikia skubėti. Didžiausia bėda ta, kad skubėti norisi. Norisi dar ir dar, ir dar. Panašu į persivalgymą – pradžioje skanu, skaniau, skaniausia, o kai pasijunti pilnas, supranti, kad jau per vėlu. Nes, iš tiesų, tu nesi pilnas, tu – perpildytas. Taip ir su šiais tekstais. Su tuo poetišku kalbėjimu, kuris išsidraiko rūkais ryto nasruose.

Kęstučio N. stiprioji pusė – atmintis.

Silpnoji – sapnai.

Skaitant po daug, nesunku atsirinkti, kas yra kas. Skaitant po truputį – šios dvi sferos supanašėja ir tampa vienodai geros bei įtikinančios.

Nežinau, kodėl man patinka ta atmintis. Gal todėl, kad tai Kaunas. Gal todėl, kad tai gyvenimas, apie kurį įdomu skaityti, bet kurio nesinorėtų gyventi. Gal todėl, kad pasakoma tik tiek, kiek reikia, o nutylėtas vietas leidžiama susikurti pačiam. Gal todėl. O gal ir ne.

Trumpai tariant, tekstai tokie, kokių reikia. Jie plinta ir klesti savo žemėlapiuose. Jie nutrina ribas ir leidžia jas pamiršti. Tai vazos ir stalo įrankiai minkštuose įpakavimuose.

Tai autorius, kalbantis sau apie save. O skaitytojas čia tik todėl, kad taip susiklostė. Kad poliai sutapo. Kad tai – dar ir tikra literatūra.

Knygas rekomenduoju. Tačiau neskubėkite. Skaitykite jas kaip užkandį, o ne kaip pagrindinį patiekalą. Kitaip neįstengsite sustoti ir persivalgysite. Ir pasijusite dideli. Ir pasijusite sunkūs. Ir susierzinsite. Ir suprasite, kad tai – tik žaidimas gražiais paviršiais. Ir paklausite savęs, kodėl.

Bet tai bus toli gražu nuo visos tiesos apie Kęstutį N.

Regimantas Tamošaitis – Vitaminų pardavėjas

Ši knyga man parūpo gerokai vėliau negu pirmą kartą apie ją sužinojau. O parūpo todėl, kad buvau patrauktas į jos pusę paties autoriaus. O autoriaus, nes nepaisant kur ne kur girdėtų istorijų apie dėstytojavimą, į jo tekstus atkreipiau dėmesį tik skaitydamas juos internete. Taip, žingsnis po žingsnio, ir kūriausi mitą. Autoriaus kaip žmogaus, išskirtinio tuo, kad sako tai, ką galvoja. Ir nebijo, nesirūpina aplinka taip, kaip rūpinčiausi pats. Žodžiu, kažkas panašaus į tai, kuo kartais norėtum būti, bet nesi, tačiau dėl to visai neliūdna, o priešingai – džiugu.

Po tokios pažintinės įžangos, apsilankiau autoriaus kūrybos vakare ir mitas – kaip mitams ir lemta – griuvo. Pačiu laiku, pagalvojau, o kitą dieną nuėjau į knygyną ir nusipirkau šią knygą. Nes joje, spėjau, bus daugiau negu mitas. Nes autoriaus deklaruojama estetinė, o ir teksto puoselėjimo, meilė, mano akyse, negalėjo būti apsimestinė. Tokie tad viršeliai, su kuriais susipažinau dar prieš atsiversdamas knygą.

„Vitaminų pardavėjas“ – esė knyga. Lietuviai stiprūs šiame žanre, todėl norisi jį atrasti įvairiausiuose autoriuose. Išgyventi vis kitaip, kol prieisi tą audinį, kuris bus nulietas tarsi oda. Kuris priglus arčiausiai. Tą, kuris padės tau pažinti save daug labiau negu autorių. Tai – siekiamybė, kurios link veda daug painių klystkelių. Ir visi jie – skirtingi. Ir visi jie – skirtingi savaip.

Šiek tiek nutoldamas nuo knygos ir grįždamas prie autoriaus internete publikuojamų kūrinių, dar galiu pridėti, kad ne visi jie atranda mane. Ir lemiamas to veiksnys, sakyčiau, yra paties autoriaus charizma. Jeigu autorių sutapatini su veikėju ir įsivaizduoji (kartais – netgi visai nevalingai), kad taip nutiko pačiam R. Tamošaičiui, tuomet jie, tie tekstai, tampa artimi ir – koks netikėtumas! – stebuklas įvyksta. Nes lakmuso popierėlis daugeliu atvejų čia yra pats autorius. Tuo šie tekstai ir yra unikalūs. Tuo šis autorius ir yra unikalus. Ir tuo labiau autoriaus žodžiai, kad jo tekstuose daug kas išgalvota, varo į neviltį. Tačiau išgalvoti faktai, o ir iš jų susidedantys tekstai – tai rašytojo sąmonė. Tad tuo pasiguosdamas bei apsiginklavęs ir neriu į „Vitaminų pardavėją“.

Kaip paaiškėjo perskaičius knygą – tai nėra tie tekstai, kuriuos skaityčiau vėl ir vėl. Visą rinkinį įveikiau šiek tiek per kančias, šiek tiek vidinio užsispyrimo vedinas. Daugelis tekstų atrodo svarbūs tik tuo, kad juos reikėjo išrašyti. Kad autoriui norėjosi juos išspjauti. Išsisaugoti. Savotiškas tuščiažodžiavimas, nukreiptas į save. Kamštelių rinkimas, kiekvieno jų apžiūrinėjimas, vartymas rankose. Kažkur švysteli vienas kitas Woody Allen‘as. Švysteli, bet tuoj pat užgęsta, nes čia daug daugiau vatos negu kraujo. Ir vis tik šį rinkinį vertėjo skaityti dėl vieno teksto, kuris vadinasi „Kūčios“. Jis pataikė pačioje pradžioje ir tarsi švyturys vedė tarp visų kitų.

Ištrauka iš „Kūčios“:

„Mums trūksta tik gyvulių. Mieste net ir Kūčioms ne taip lengva susirasti kokį gyvulį. Bet taip norisi, kad per šią gražią šventę viskas būtų kaip reikia, pagal senus gražius papročius. Ir kad po to viskas gerai sektųsi.

Prisiminėme savo žiurkėną, ėmėme jo ieškoti. Kur tas mūsų numylėtinis? Seniai jo nematėme, buvome kažkaip pamiršę. Pats jis susirasdavo maisto, pats pasiieškodavo skiautelių savo viengungiškam guoliui. Labai norėjosi dabar, kad ką nors mums išpranašautų, kad ką nors gero pasakytų apie mus, apie mūsų ateitį. Arba bent patupėtų su mumis ant stalo, parymotų. Padėjome jam daigintų rugių, aguonų pienelio, saujelę gražių kūčiukų, keletą virtų pupų. Patrupinome ragaišio.

Narvelyje žiurkėno nebuvo, ilgai visur jo dairėmės, kol radome tamsiajame kambarėlyje, pasislėpusį už agurkų stiklainio. Tupėjo ten nejudėdamas, mažas toks, susigūžęs. Pamatęs mus, net nesukrutėjo, tik žmogaus balsu tyliai tyliai pasakė:

– Mirsiu…

Ir daugiau – nė žodžio.

Bet to užteko. Pajutome, kad tikrai atėjo Kūčios.“

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertėjo, tikrai vertėjo skaityti šią knygą. Tuo labiau, kad dar ir pabaigoje švysteli keletas gyvesnių tekstų. Ir kad ir kaip būtų keista, viename iš jų taip pat tam tikrą vaidmenį atlieka žiurkėnas. Simpatiškas ir traukiantis mane į šią knygą. Tarsi autorius, žvelgiantis nuo knygos nugarėlės. Siūlantis vitaminus, kurie jam padėjo, o ar padės kitiems – neaišku. Klausimas vertas teksto. Klausimas vertas nardymo ten, iš kur kartais norisi kuo greičiau išplaukti. Pasiekti paviršių. Įkvėpti oro. O po kurio laiko – nors ir netikėta – norisi grįžti atgal.

Vertinimas: 5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 197 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2007 m.

(c) veikiantis

Gintaras Bleizgys – Estafetė

Norint persiorientuoti, priprasti prie teksto, susitapatinti su juo, reikia mokėti išlaukti. Ne viskas vyksta greitai. Ne visada kibirkštis įsižiebia nuo pirmojo žodžio. Kartais tai užtrunka. Panašiai kaip nauja pažintis. Apsiuostymai, mėginimai suprasti neklausinėjant. Šiuo požiūriu, knygos kaip žmonės. Mėgstamos ir nebūtinai. Laukiamos ir ne itin. Atviros ir gilios arba priešingai – niekaip neperkandamos ir pilnos tuštumos.

„Estafetę“ perskaičiau užsikabinęs už keleto Gintaro Bleizgio tekstų kultūrinėje spaudoje. Jie ir paragino pažvelgti giliau į autoriaus kūrybą. Ir būtent į prozą. Neilgai trukus, į rankas papuolė ši knyga.

Manau vienas svarbiausių akcentų į kuriuos reikia atkreipti dėmesį – tai knygos šaknis. Jeigu prieš tai apžvelgtoje D. Petrošiaus knygoje atraminis sluoksnis priklauso tėvui, čia jis priklauso motinai. Ir tai pasideda dar tik susipažįstant su knyga, t.y. jau nuo knygos nugarės. O jeigu skaitytojas sugeba šiuo raktu tinkamai pasinaudoti, tuomet prieš akis veriasi kur kas daugiau nei tušti kambariai.

„Visą gyvenimą mano siela vėluodavo. Be laiko, vietos, be jokio likimo. Išgąsdinta, vis niekaip neišbudinta. Taip ir nepažinusi tavosios…“

„Estafetę“ sudaro 18 esė, kurias skaitant, jaučiasi krūvis. Jaučiasi, kad jos ne šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti. Prie kai kurių prisilietus, galima netgi pajusti kaip teka. Elektros srovė. Kraujas ir rašalas. Gyvenimas.

Kai kurios esė – tarsi mantra. Tiek autoriui, tiek skaitytojui. Savotiškas daugžodžiavimas, nardinantis į teksto vandenis, į visai kitą pasaulį nei šis. Į autoriaus pasaulį. Tekstai kaip migla ar skraistė ant akių, užkalbanti tau tavo mintis, įjungianti budėjimo režimą. Trumpai tariant, meditacinė lyrika. Skaitai ir net nejauti kaip skęsti joje. O stebina tai, kad jeigu skaitytum dar kartą, niekas nepasikeistų – vėl skęstum. Nes tokie tekstai nemoko plaukti, jie tik žiūri gelmės pilnomis akimis ir ramina. Skatina atsisakyti savęs ir atsipalaiduoti. Užmigti? Nebent tau ir vėl trūksta miego.

Vis tik skaitant tokią knygą, svarbu išsilaikyti paviršiuje, nes ne visi požiūriai ir situacijos gali būti suasmeninami. Reikia nepalikti savęs, nepamiršti, nepasiduoti narkozei, nes ši gali būti pražūtinga.

Kaip ir daugelyje esė rinkinių, čia yra visko. Tačiau net jeigu vietomis kai kurie tekstai atrodo nykūs ir pretenzingi, esmės tai nekeičia. Krūvis negali būti vienodas. Tai knyga apgalvojimui ir perskaitymui dar kartą, išsirenkant sau tai, kas tinka labiausiai. Susirandant estafetės vietą, kurioje tuo metu norėtum atsidurti. Knyga kaip estafetė. Estafetė kaip gyvenimas. Atskleidžianti ir leidžianti atsiskleisti.

Vertinimas: 7.8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2009 m.
Kaina: 4.30 EUR. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė

Ši knyga pas mane atsidūrė tikslingai (kitaip tariant, tyčia), tad ir tikėjausi iš jos pakankamai nemažai. O užkabino ji paprastai – vos keletu gerai parinktų pastraipų internete. Užkabino ir nepaleido, sugebėjo išlaikyti intrigą, kol pateko į mano rankas. Autoriaus tekstų, išskyrus šiek tiek poezijos, anksčiau skaitęs nebuvau, tad ši eseistika buvo švarus ir baltas lapas neišvengiamai turėjęs užsipildyti skaitymo malonumu. Tačiau nuotaikos, prieš atsiverčiant knygą ir ją užvertus, skyrėsi.

Pradžia atitiko (o gal net ir viršijo) mano lūkesčius. Tekstas apie autoriaus paauglystę buvo nuosaikus, autentiškas, skatinantis juo (tiek tekstu, tiek autoriumi) tikėti ir traukė ne vien kaip kūrinys, bet ir kaip tikrovės atspindys. Tikrovės, kurios niekada nebuvau patyręs ir apie kurią galėjau sužinoti tik iš įvairių (tokių, kaip šioje knygoje) pasakojimų. Prie stiliaus nereikėjo ilgai pratintis, o skaitymas teikė malonumą.

Tekstai vienas po kito vijosi aplink vaikystės, paauglystės, suaugusiojo gyvenimo atmintis. Raitėsi gardžiais nebūtos cigaretės dūmais. Ir vis tik, ilgainiui, pradėjo atrodyti, kad tie tekstai ir atmintys daug įdomesnės pačiam autoriui nei skaitytojams. Pastariesiems, suprantama, reikia aštrių kampų ar bent jau nuojautos apie juos, o autorius, atrodo, tuos kampus (ir nuojautą) gražiai apipynė teksto gijomis, tačiau taip iki galo ir neįvardino, pasiliko vien sau, neatvertuose atminties seifuose. Tuo tarpu skaitytojui buvo palikti gausiai nukrauti vaišių stalai ir tik šventės įspūdis (bet ne pati šventė). Nepaisant to, nuvijau šią abejonę šalin ir nėriau toliau, nes tekstas vis dar teikė skaitymo malonumą.

Tačiau kai prasidėjo J. Kunčino ir T. Venclovos diskursas (analizė-recenzija?), smagumas po truputį pradėjo blėsti. Čia tekstas priartėjo labiau prie mokslinio nei pramoginio (gerąja prasme) žanro ribų ir vėlgi kilo mintis, kad jis aktualesnis pačiam autoriui ir vien tik dėl to atsirado knygoje. Skaičiuojant taškais, šioje vietoje, atrodė, autorius prieš skaitytoją laimi 3:1.

Toliau sekė tekstas apie M. Katiliškio romano pabaigos atkūrimą ir nedidelė su tuo susijusi analizė. Įsiskaičius į ją, prie mano jau minėto gausiai nukrauto vaišių stalo pradėjo ryškėti kortelės su vardais, kuriose mano (t. y. skaitytojo) vardo, deja, bet nebuvo. Taip ir įsivaizdavau ten išvardintus autoriaus kolegas lituanistus, kurie puikiai gebės įvertinti patiekalus, supras intertekstualumus ir net nesusimąstydami žinos apie ką eina kalba.

Likę tekstai buvo labiau formalumas nei tyras malonumas. Užvertęs knygą taip ir nesupratau, kodėl į ją pateko toks tekstų kratinys, t. y. tokie sunkiai tarpusavyje derantys patiekalai. Kai kurios esė, atrodo, buvo skirtos tik tam, kad būtų užpildytos tuščios (kažkada dar tik būsimos) knygos vietos ir išpūstas puslapių skaičius. Žinoma, tai tik mano nuomonė, tačiau, kai skaitydamas pagauni save klydinėjantį mintimis daug toliau negu knygos puslapiai, sunku susivaldyti.

Trumpai tariant, lūkesčiai neatitiko rezultato. Tikėjausi daugiau tokių tekstų kaip knygos pradžioje ar pabaigoje ir mažiau tokių kaip knygos viduryje. Nepaisant to, knyga neturi jokių akivaizdžių minusų. Tačiau ar tai yra jos pliusas?

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie turi kiek gilesnį nei vidutinis literatūrinį (tiek moksline, tiek grožine prasme) pagrindą (išsilavinimą?) ir lengvai su(p)ras kontekstą, kuriame (ir kuriuo) žaidžia autorius.

Štai čia jus ir palieku, abejonės gniaužtuose. Kelią iš Sklepo į paviršių, tikiu, rasite patys.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 184 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: gavau kaip dovaną. Internete galite rasti čia.

(c) veikiantis

Rolandas Rastauskas – Kitas pasaulis

Nuo „Privačios teritorijos“ apžvalgos nepraėjo nė keli mėnesiai, o aš jau rankose laikiau „Kitą pasaulį“. Nors gal tik taip atrodė. Juk iš tikrųjų, kitas pasaulis savo rankose laikė mane. Daugiau nei pusė tūkstančio puslapių tvinksėjo po viršeliais plakančia širdimi, nukeliavusia ir grįžusia ten, kur man niekada nepavyks nukeliauti, o tuo labiau – grįžti. Nes tai padaryti gali tik pats autorius. Jo kelionė yra vienintelė ir nepakartojama, nesuklastojama ir neperrašoma, o bet kas, mėginantis tai padaryti, supras – rašalas džiūsta greičiau negu kraujas jį varinėjančio teksto venose. Bet čia jau kalbu nebe aš, tai mano lūpomis veriasi „Kitas pasaulis“.

Ši knyga – tai „Privačios teritorijos“ priešistorė arba, kitaip tariant, poligonas. Tik jame nevyksta bandymai ar repeticijos, jame vyksta mūšiai, pulsuojantys atmintimis, moterimis, draugais ir kitomis visą griaunančiomis (ar bent jau gerokai supurtančiomis) detalėmis. Tai – esė rinktinė, kurioje surinkta tikrai daug (560 psl.). Kita vertus, rašyta taip pat pakankamai ilgai – nuo 1993 iki 2003 m., arba, kitaip tariant, dešimt metų, per kuriuos rašalas virto daugiau negu tekstais apglėbusiais laiką. Dešimt metų, kurių nepavyktų taip paprastai suskaičiuoti ir įsprausti į metų, mėnesių ar dienų kalendorių, nes tai – tik tramplinas, o visa kas vyksta atsispyrus nuo jo – ir yra tas laisvo kritimo, peraugančio į džiazą, stebuklas.

Skaitant tekstus parašytus 1993 m. (o ir vėliau) atrodo, kad RoRa pralenkė laiką. Šie tekstai vs dar yra jėga, gebanti daryti įtaką ir keisti, jie nenubluko ir nenusitrynė. Iš jų neliko tušti raidžių griaučiai ar nelankomos eilučių kapinės. Tai sodas, kuris žydi ir žydi, ir žydi. Ir, kaip atrodo dabar, dar ilgai žydės (gražus ir visai netikėtas sąskambis).

O ši pastraipa, lengvai drumsčia dabartinį literatūros vandenį, netiesiogiai (juk parašyta gerokai anksčiau!) oponuodama tekstams, jau tiesiogiai oponuojantiems pačiam RoRai:

„Kiaurą naktį sapnavau (u)topinius sapnus. Prabudęs pagalvojau: „Joks save gerbiantis rašytojas nedrįsta užrašinėti sapnų. Bet kuris, literatūra paverstas sapnas neišvengiamai taptų košmaru“.“

Skaitant “Kitą pasaulį“, kyla dar vienas klausimas (nors greičiau – pastebėjimas) – arba ši knyga pralenkė laiką, arba (nors čia labiau norisi rašyti “ir“) laiko judėjimas, jo nuolatinė kaita (tėkmė), – tėra iliuzija. Paprasčiausias farsas, paverstas saldžiais nuodais (tokiais kaip „viskas bus gerai“, „viskas dar ateityje“, „juk viskas praeina“) ir pateiktas nusiraminimui.

Kai, tuo tarpu, skaitant, atrodo, kad niekas nepraeina, kad viskas yra „čia ir dabar“ – visada taip buvo ir visada taip bus. O tai supratę, mes arba palūšime, arba išdrįsime keistis. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju bus tikrai nenuobodu.

„Atvirukas iš šeimyninės Atlantidos. Kur papročių seniai nebeatskirti nuo įpročių, bruožų nuo ydų, sadizmo nuo sodininkystės ir budelio nuo aukos. Kur meilė garuote išgaravo, o jos vieton nestojo niekas. Liko tik pilki instinktai. Šeimininko ir tarnaitės, kuri tuoj po savo pono mirties ima šaukti: „Alga! Mano alga!…““

Tai veikia, ir visai nesvarbu, RoRa savo tekstais žadina ar migdo. Abiem atvejais, tai be galo malonu. Abu atvejai – vienodai teisingi.

Skaityti „Kitą pasaulį“, beveik tas pats, kas žiūrėti mėgstamą serialą. Pavyzdžiui „Game of Thrones“. Tu nenori jo žiūrėti po seriją, tu nori iš karto pamatyti visą sezoną, tačiau tuo pačiu, nori, kad tas žiūrėjimas truktų kuo ilgiau, kuo toliau būtų jo pabaiga.

Tikriausiai tik taip galima paaiškinti mano nenorą skaityti R. Rastausko esė, paskleistas žurnalų teritorijose, ir norą skaityti tuos pačius tekstus sugulusius šalia (suprask, į knygą) ir kuriančius vieną siužetą, vieną gyvenimą, vieną sceną vienam žmogui, netelpančiam į jokias scenas.

Galiausiai viskas veda link to, kad pradedu google‘inti autoriaus namą Palangoje (o, taip, šioje knygoje yra pateiktas adresas, bet, linksmumo dėlei, nei jo, nei puslapio numerio, kuriame jį galima surasti, neatskleisiu – turėsite viską padaryti patys) ir jau galvoju apie vasarą (nors tam tinka ir kiti metų laikai), kada praeisiu pro šalį. Galbūt netgi kažkuo panašiai kaip jis pats kad praeina pro meistrų ir pameistrių namus, kavines ir kapus savo tekstuose.

Praeiti ir prasilenkiant (tarsi netyčia) linktelti galva. Tiek ir užtektų. Juk su žmogumi, pralenkusiu laiką (ir tikėtina – patį save), vis vien (greičiausiai) nerasčiau bendros iki begalybės nesureikšminamos kalbos. Nebent paspaustume vienas kitam ranką. Tačiau tai – jau tik potekstės visai nesusijusios su šia knyga, kurią rekomenduoju visiems, džiaugsmingai skaičiusiems „Privačią teritoriją“. O ir visiems (visiems!) kitiems. Be išlygų. Be nuoskaudų. Be sąžinės graužaties.

Absoliutus teksto triumfas. Moterų grakštumas. Muzika.

Kitas (nors vis dar toks pats!) pasaulis.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 560 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2004 m.
Kaina: knyga skolinta (deja, teks grąžinti), o norint ją įsigyti, teks gerokai paklaidžioti po internetus arba skaitytų knygų lentynas įvairiose dėvėtų knygų parduotuvėse.

(c) veikiantis

Rolandas Rastauskas – Privati teritorija

Jau tapo įprasta, kad knygos pas mane atkeliauja ne pirmojo įspūdžio pagautos, o po ilgo ir nuoseklaus pratinimosi. Ne išimtis ir ši Rolando Rastausko knyga. Metai iš metų artėjau prie šio autoriaus. Jaučiau, reikia atsiversti, reikia paskaityti ką ir kaip jis rašo, jaučiau, reikia, tačiau visuomet atsirasdavo mažas ir neperlipamas „dar ne dabar“. Tikrai ilgai praeidavau pro šalį ir neprisiliesdavau prie R. Rastausko tekstų, netgi nežvilgtelėdavau. Netgi į tuos, kurie būdavo spausdinami „Verslo klasėje“ ir kiekvieną mėnesį gulėdavo tarsi priekaištas tiesiai prieš mano akis. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, tad vieną dieną tai, kas turėjo įvykti, įvyko.

Negalėjau nenusipirkti knygos už dešimt litų, kai anksčiau visur ją mačiau kainuojančią virš trisdešimties. Paprasčiausiai negalėjau nenusipirkti, neatsiversti ir nepradėti skaityti.

Ši knyga – tai esė rinkinys:

• sudarytas iš tekstų, spausdintų įvairiuose žurnaluose/laikraščiuose.
• sudarytas iš tekstų, kuriuos parašė žmogus, pagal knygos atvartą Gintaro Beresnevičiaus vadinamas pirmuoju lietuvišku „žemyniniu“ eseistu.
• sudarytas iš tekstų, kuriuose R. Rastauskas atsiskleidžia spektakliais, jų užkulisiais, nelankytinomis lankytinų miestų vietomis, įvairiais pristatymais, prisistatymais, kelionių po atminties tunelius maršrutais, ar tuo, ką tą akimirką paprasčiausiai skauda.
• sudarytas iš tekstų apie viską ir tuo pačiu apie nieką – trumpai tariant – apie gyvenimą, kurį teko gyventi ir apie žmones, kuriuos teko pažinti. O tarp jų galima sutikti ne tik dailininkų, muzikantų ir kitų performerių, bet ir patį Arvydą Sabonį.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad pradėjęs negalėjau sustoti. Tai buvo magija, kuri kerta ir atmuša bet kokį norą skaityti prastą literatūrą. Kerta ir prakerta visus pasipriešinimo bastionus sudarytus iš kokios tik norite išankstinės nuomonės. Kerta ir prakerta iki kaulo, iki kraujo, iki paskutinio cigaretės dūmo. Tai yra knyga, kurią gaila skaityti, nes baisu, kad ji baigsis daug greičiau negu tu to nori.

Skaitydamas norėjau, kad ji nesibaigtų niekada. Kad tęstųsi ir tęstųsi, ir tęstųsi. Dozavau tekstus, stabdžiau save, stengiausi neskubėti, neperspausti įspūdžių paletės. Tokios geros knygos nebuvau skaitęs jau labai seniai. Tiesa sakant, nepamenu, kada skaičiau tokią gerą knygą, kuri taip įtaigiai vėrėsi ir mainėsi mano galvoje; kuri kiekvienu iš teksto ornamentų taip lengvai priglusdavo prie skaudžiausių vietų ir nejučiomis užtraukdavo atsivėrusias žaizdas. Apie tai galima rašyti ir rašyti, gyventi ir gyventi, atsiversti ir atsiversti, skaityti ir skaityti.

Tokios knygos laukti verta tiek, kiek reikia, nes galiausiai, kai ji atsiduria tavo rankose, tu esi išspjaunamas į visai kitą visatą, kurioje galioja visai kiti dėsniai ir nors viskas vyksta šalia tavęs, t.y. šio globalaus pasaulio kaimynystėje, tu turi pripažinti – niekada nebuvai pagalvojęs, o tuo labiau įvardinęs visko taip, kaip tai padarė knygos autorius, megzdamas kone tobulą tinklą pro kurį neprasprūsta net menkiausia nuostabos žuvis.

Bet nėra prasmės tuščiai aušinti burną, nes tie, kurie skaitė, žino apie ką aš kalbu, o tie, kurie neskaitė, turi apsispręsti patys. Galiu pasakyti tik tiek, kad visi, kurie ieško literatūros – tos tikrosios – šioje knygoje ją ras. Ir ras tokią atvirą bei prieinamą, suprantamą ir draugišką, jog norės įsižnybti, kad įsitikintų ar nesapnuoja.

Rekomenduoju ir jau laukiu, kada mano rankose atsidurs kitos R. Rastausko knygos, kurių praktiškai nebeįmanoma rasti knygynuose. Bet, kaip sakoma, kas ieško, tas randa, tad anksčiau ar vėliau, tikiu, tai nutiks. Juk svarbiausia – nenuleisti rankų.

Skanaus!

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2009 m.
Kaina: 10 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

//

Jerzy Pilch – Mano pirmoji savižudybė

Knyga susidomėjau perskaitęs keletą jos ištraukų internete, taip pat paragintas optimistiškai nuteikiančio aprašymo bei kitų limpančių reklaminių triukų. Tuomet ir pradėjau jos medžioklę, kuri truko kelis mėnesius, kol galiausiai knygų mugės metu ją įsigijau.

„Likdavome vieni, viršum kalnų švisdavo ir temdavo oras, beveik visai nemiegodavome, glamonėdavomės iki paskutinių konvulsijų, iki paskutinio prakaito, iki pirmo skausmo.“

Viso, knygoje – dešimt istorijų, kurių kiekvienoje – atiduodama duoklė moterims. Erotiškumas skleidžiasi tarsi gėlės žiedas, be jokių komplikacijų ar suktybių, tiesiog subtiliai ir paprastai, išlaikant paslaptį ir gyvybę, kuri telpa moters akyse, lūpose, paliekamų kvapų debesyse.

Visi tekstai – tai savotiškas patirties žemėlapis, išpažintis, dienoraštis. Skaitant atrodo, kad autorius juos rašė sau, tad trečiojo (skaitytojo) įsikišimas tampa dar labiau viliojantis ir traukiantis, nes pagal nutylėjimą – uždraustas. Viskas veriasi, tarsi pro durų kraštą koridoriaus šviesoje žaidžiantys šešėliai, kuriuos stebėti taip nevaldomai traukia. Stebėti ir pastebėti. Trokšti jų ir jų nešamos nežinomybės, užburtos gaivos, tarsi šalto alaus gurkšnio aprasojusiame bokale karštą vasaros dieną.

Kaip supratote, tekstai veikia. Tačiau tik tol, kol dūmai išsisklaido ir pastebiu, jog jie manęs neįtikina. Neverčia skaityti dar ir dar, neliepia pulti ant kelių prieš nepažįstamuosius.

O tuomet prasideda kita gyvenimo pusė, tokia švelni ir pūkuota, kurioje stinga aštrumo, gebančio pakeisti skaitytoją, paversti žiūrovą dalyviu. Atrodo, skaitai ir skaitai, skaitai ir viskas gerai, ir vienur ar kitur jau būtų galima užsikabinti, tačiau vis kažko pritrūksta, vis kažkas ne taip giliai, ne taip aštriai, ne taip iki galo. Ir taip kiekviename tekste. Iš didelio pluošto vaizdų išlieka vos keli, tuo tarpu visi kiti – nugrimzta į nebūtį ir į ne itin įdomias diskusijas su pačiu savimi.

Belieka spėlioti, ar toks buvo autoriaus pasirinkimas, ar taip tekstą išgyveno vertėjas, tačiau vienaip ar kitaip – knygą perskaityti pravartu ir skaitymo malonumą tikrai patirsite. Bent jau vieną kartą. Bent jau trijose (keturiose, penkiose, etc.) vietose.

Bent jau dėl moterų, kurias verta įamžinti savo pirmąja savižudybe.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Moje pierwsze samobojstwo
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2012 m. (originalas – 2006 m.)
Kaina: ~20 LTL. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Prieš mirtį norisi švelnaus

Taigi, ir vėl Sigitas Parulskis. Baigęs dalinti interviu, rašyti romanus ir surinkęs į vieną vietą pluoštelį esė. Didžiąją jų dalį galima rasti įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose, tačiau ieškoti, click‘inti ir scroll‘inti tikrai nėra taip malonu kaip atsiversti leidyklos dažais dar kvepiančią knygą ir sklaidyti jos puslapius tarp trupančių pirštų. O trupančių todėl, kad tai be galo gražiai skamba. Visai kaip ir Sigito tekstai.

Kadangi knygą skaičiau pakankamai ilgai ir perskaitęs vieną esė, kitos kartais imdavausi tik po mėnesio, bendras vaizdas yra šiek tiek išblukęs, tačiau apie kontūrus vis tik galiu tarti vieną ar kitą žodį.

Čia, kaip ir kiekviename rinkinyje, rasite visko – tiek to, kas smigs tiesiai į suvokimo centrą, tiek to, kas lengvai ir grakščiai išsisuks iš tinklo ir aplenks kiekvieno asmenines ribas. Tačiau jeigu jums patinka S. Parulskis ir jo tekstai, šia knyga tikrai nenusivilsite. Didžioji dalis tekstų yra išmoningi ir kaip skelbia pavadinimas – tarsi prieš mirtį – gražiai bei švelniai glosto mūsų vidines puses, o juos skaitydami jaučiame neapsakomą malonumą. Kai kuriuos sakinius, atrodo, būtų galima skaityti ir skaityti, vėl ir vėl, kol jų grožis ir skonis suaugtų su mūsų kūnu ir taptų vieniu. Sigitas čia, kaip ir kituose savo esė rinkiniuose, vėl gaudo paskirus momentus, džiaugiasi ir džiugina. Jam tai – akivaizdžiai malonu. O jeigu malonu jam, kodėl negali būti malonu ir skaitytojui? Ir net jeigu kai kurie tekstai traukia, tačiau nedatraukia iki Erlickiškai genialaus absurdo, jie tampa tik menkais nesusipratimais ir bendro rinkinio tono nekeičia. Knyga vis vien veikia, tekstai visumoje vis vien sugeba pakankamai nesunkiai prasilaužti kelią į skaitytojo (šiuo atveju – mano) malonumų sodus.

Žinoma, kartais nuo Erlickiškų pretenzijų nukrypstama į kitą pusę ir šiek tiek keistai atrodo tekstai (ar tikriau – tekstas), kur vos ne kiekvieno sakinio pabaigoje dedamas daugtaškis. O žinant, kad Sigitui tai nebūdinga ir – kas netgi svarbiau – tekstas to visiškai nereikalauja, visa tai atrodo ne tiek keista, kiek juokinga. Bet būnant S. Parulskiu turbūt galima leisti sau kur kas daugiau negu nebūnant S. Parulskiu. Tad, kol autorius žaidžia, smaginasi, o kai kur galbūt kaip tik – atsiveria tikruoju savo pavidalu, skaitytojui belieka skaityti ir patikėti arba ne siūlomu išsigelbėjimu.

O tekstai, kaip įprasta, daugiasluoksniai ir daugiabriauniai. Tačiau neperkrauti, logiški, išbaigti ir todėl – tiesiog malonūs skaityti.

Manau, tokio pabraukymo pirštu per vandens paviršių ir pakaks, o jeigu kam nors norisi truputį daugiau pločio ar gylio – visuomet galima nusipirkti knygą ir asmeniškai įsitikinti jos gydomosiomis savybėmis.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 248 psl.
Leidykla: “Alma littera“
Metai: 2011 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis