Leena Lehtolainen – Priesaikos laužytojas

Suomių autorės kriminalinis romanas. Ir tai jaučiasi. Šiaurės atskirtis ir atstumai. Būtent tuo ir išsiskiria ši knyga – atskirtimi tarp dedamųjų (kad ir kas jos bebūtų).

„Veronika žiūrėjo tiesiai į jį. Neklausyk Pavo. Aš taip pat moku derėtis. Padarau nuolaidą parduodama dviejų šimtų kvadratų namą ir pusės hektaro sklypą, bet dėl to, kad žinau tikrąją jo kainą. Kartu su Kasperu dalyvaudavau priėmimuose ir pripratau šnekinti ponias, kurių sutuoktiniai mano vyrui naudingi. Šį žaidimą žaidžiu net geriau nei tu. Juk kortas dėlioju penkiolika metų ilgiau už tave. Neužmiršk šito, Pavai Vainijau.“

Romanas plėtojasi tarsi į vieną puodą būtų sumesti skirtingi ingredientai. Visi pakankamai savarankiški, lyg ir nė vienas neišsiskiria iš visumos, tačiau tuo pačiu kiekvienas labai individualus, nes nešasi savo istorijos dalį, kuri sodri, tiršta ir galėtų puikiai gyventi be kitų prisilietimų.

Bet juk ir gyvena. Ir skaitant atrodo, kad tie ingredientai tarpusavyje nesusiplaka, nesusimaišo į vieną derinį ar košę, o yra tiesiog aplink stumdomos skirtingos detalės, ieškant, kuri kur geriausiai derėtų ir tiktų.

Knygai persiverčiant į antrąją pusę vis dar mąstau, kaip viskas išsispręs, nes visi veikėjai savotiškai vienodi, t.y. nedrąsūs, baugūs, lyg nutapyti viena ranka, visuose persišviečia tas pats vidus. Atrodo, kad autorė gali jais manipuliuoti kaip tik nori, nes jie pilnai nuo jos priklausomi ir todėl viskas tėra mažas teatras, kurio scena neišlipa iš autorės galvos ribų.

Kita vertus, gal toks vaizdas susidaro, nes tarp detalių visur yra oro tarpai ir tai reiškia, kad skaitytojas turi daug galimybių įkvėpti, o tuose įkvėpimuose jis spėja pagalvoti ne tik apie tai, kas vyksta, bet ir apie tai, kodėl vyksta būtent taip, o ne kaip nors kitaip.

Knyga juda į priekį savyje nešdamasi savotišką ritmą, kuris nėra vientisas. Jis pulsuoja ir tai padeda labiau autorei nei skaitytojui. Vis tik įdomu, kuo viskas baigsis. Įdomu, ne pati pabaiga, o sprendimas ir pasirinkimas. Nes autorės ranka labai aiškiai regima virš scenos. Įdomu ne jausmas, o detalių kompozicija, nes būtent tai ir yra šios knygos esmė – siekis sukomponuoti detales taip, kad vienas plius vienas virstų trimis.

„Nenoriu pasakoti. Nes tai taps tiesa. Nenoriu įtraukti tavęs, Aina, dar giliau, ten, kur nereikėjo įtraukti. Kodėl jie nepasirinko kito ežero – didesnio ir gilesnio, kodėl nesurišo rankų tvirčiau? Tada nereikėtų rinktis išeičių, žadančių gyvenimą. Dabar atrodo, kad mirti lengviau nei spręsti, kas įvyks kito žmogaus gyvenime.“

O viskas baigiasi taip, kad pagaliau nebekyla klausimų, kodėl. Šimtu procentų nuosekliai ir logiškai. Būtent nuoseklumas ir lydi šią knygą kiekviename žingsnyje, nuo pradžios iki pabaigos. O jau tada labai tinka ir pasigyrimas ant knygos nugarėlės apie parduotus milijoninius tiražus. Nebūtinai masiškas dalykas yra prastas, bet masės srovė vienareikšmiškai nuneša ir užgožia viską, kas pasipainioja aplinkui (pavyzdžiui, tokie balsai tyruose).

Taigi, knyga – kaip autorės vidaus atspindys. Puikiai jaučiasi, kad viskas čia – iš vieno kūno, juo prasideda ir baigiasi, iš jo išteka ir po kurio laiko subėga atgal. Ir vienetas visada lygus vienetui. Logiška, tvaru ir labai nesunkiai įrodoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Valapatto
Vertėja/Vertėjas: Aida Krilavičienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Harriet Tyce – Raudonasis apelsinas

Knyga erzina. Ji kaip tas urzgiantis šuo, kuris lyg ir atrodo nepavojingas, tačiau vis vien nenorėtum atsukti jam nugaros.

“Raudonąjį apelsiną“ pradėjau skaityti kaip detektyvą, tačiau gerokai pasistūmėjęs turėjau pasitikslinti. Ant viršelio radau prierašą, kad tai – trileris. O iš tiesų, kažkas per vidurį, kai įtampa lygiagrečiai kuriama tiek tekste, tiek skaitytojo galvoje. Ta įtampa verčia pergyventi, lįsti į tekstą, stumia tave kažką daryti, judintis iš vietos ir tuo pačiu – judinti kitus. Toks šaltukas reiškia, kad knyga tikrai turės draugų, bet lygiai taip pat – ir priešų.

„Vos prieš dvidešimt keturias valandas aš pasižadėjau išgerti tik vieną taurę ir eiti namo. Akimirką pajuntu gilią neviltį. Nesugebu apsiriboti tik viena taure, neįstengiu grįžti namo pas šeimą, kaip derėtų. Ilgokai spoksau į tuštumą vidurius graužiant sąžinei, bet paskui jos nusipurtau. Išgeriu arbatą ir, išsekinta jausmų bei nuovargio, guluosi į lovą. Savaitė buvo ilga.“

Gana ilgą laiką skaičiau nesuprasdamas, kur šios knygos esmė ir apie ką ji, t.y. kur link viskas krypsta ir ko nusitvėrus laikytis kaip pagrindinės linijos. Ar tai priklausomybės, kurias reikia išspręsti? Į nebūtį riedantys santykiai? Susierzinimas, kuriuo girdomas skaitytojas, net kai atrodo, kad burna jau seniai sklidina? Galiausiai paaiškėja, kad viskas čia vienodai svarbu. Ir nebūtinai ta prasme, kuria tikėjaisi. Istorija tarsi modelis ar muliažas, kurie kuriami su konkrečiu tikslu ir tu ilgą laiką spėlioji koks jis. Taikaisi į visus ir viską, kol pats pasijunti esantis taikiniu. O tada sudirgsti, pajunti skausmą, geležinius gniaužtus ir pastebi nuolat besižvalgantis per savo alegorinį petį.

„Šaltis kojose išnyko, tačiau kažkokia vėsa vis dar laiko suspaudusi vidurius – tarsi nuojauta, kad chaosas aplink mane tik didės. Suimu į glėbį pagalvę, trokšdama, kad visa tai išnyktų, ir galiausiai vėl panyru į miegą, sapnuoju Matildą dar gyviau nei prieš tai.“

Skaitymas tarsi emocijų karuselė, nes pradžioje tave priverčia pasirinkti tam tikrą pusę, o vėliau autorė, atrodo, mėgaujasi su tavimi žaisdama ir stebėdama kaip ilgai tos pusės nepakeisi, kaip ilgai neišsižadėsi savęs. Atrodo, kad knygos tikslas – parodyti, jog viskas reliatyvu ir nė viena riba negali būti nubrėžta amžiams. Viskas kinta, prisitaiko, klesti. Kiekviena gyvybė turi savų būdų išgyventi ir išsigelbėti.

„Eidama pro tamsų pastatą, galvoju apie savo kadaise atliktą praktiką – apie savąjį darboholiką mentorių, kuris sėsdavo prie stalo vėliausiai nuo septynių ir paskutinis vakare išeidavo iš kontoros. Turėjau dar ir kitą, kurį dažnai rasdavome po stalu, užmigusį iš vakaro, visuomet palaikantį vėlyvą naktinėjimą ir šlaistymąsi po klubus. Prieš penkiolika metų buvau per naivi, kad suvokčiau jų panašumą, matydama tik milžinišką jų prigimčių skirtumą. Dabar suprantu, kad abu jie stengėsi išvengti savo namų, kaip ir aš šįryt.“

Ši knyga – ne lengvų nervų savininkams. Skaitydami pamiršite, kad viskas modeliuojama būtent jums ir patikėsite tekstu. Bus sunku į viską pažvelgti iš šono, todėl norėsis ne mąstyti, o veikti. Skaitydami jausitės lyg verdančiame vandenyje, kur aplink pulsuos pyktis, pagieža, aistra. Žodžiu, klampi masė, kurią norėsis nusibraukti, tačiau nebus nei rankšluosčio, nei vandens, o mėginant viską nusivalyti, tik dar labiau išsitepsite. Tai tarsi žaidimas, kuriame smagu palaikyti silpniausią vien tam, kad mestum iššūkį favoritui. O autorė mes iššūkį jums ir kol knygos neužversite, būsite ant ribos. Na, o riba, kaip žinia, niekada neleidžia užsnūsti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Blood Orange
Vertėja/Vertėjas: Dalia Paslauskienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Andrew Mayne – Biologas

Biologas – dar viena iš tų knygų, kurias paėmiau į rankas be jokių išankstinių nuostatų. Tiesiog gražus viršelis, akiai malonus šriftas ir jausmas, sakantis, kad viskas turėtų būti gerai. Tas jausmas dažnai ir būna lemiamas faktorius, nes kuo gi įprastai vadovaujamės rinkdamiesi skaityti vieną ar  kitą knygą? Buvusia patirtimi, draugų rekomendacijomis, leidyklų aprašymais, goodreads.com vertinimu? Viskas itin reliatyvu, tad dažniausiai paskutinįjį žodį vis tik taria nuojauta ir intuicija. Taip buvo ir su šia knyga.

Siužetas čia paprastas, trumpai tariant, visi įvykiai sukasi apie profesorių, kuris žino geriau. Tas žinojimas pasireiškia tuo, jog prieštaraudamas bendrajai nuomonei, susidurdamas su oficialių institucijų abejingumu bei pasipriešinimu, jis pats vienas pradeda spręsti numarintas ar net nepradėtas dingusių žmonių bylas, sekti serijinio žudiko pėdsakais ir rinkti jo buvimo įrodymus. Taigi, daugiau mažiau standartinė ir ne kartą girdėta situacija.

„Paneriu trečią kartą ir vėl imuosi lazdos. Ši užkliudo kažką, panašų į medį, o kai patraukiu, už kažko užkimba.
Atsargiai prisitraukiu galą prie savęs ir ištiesiu ranką paliesti, į ką ji įsmigo. Pirštai apčiuopia eilę lenktų, siaurų plokštelių.
Stengiuosi nedaryti skubotų išvadų. Ten gali būti elnio šonkauliai. Perbraukiu per stuburkaulį ieškodamas atsikišusių ataugų, kokios būna ant elnio ar lokio stuburo.
Jos trumpos ir bukos. Tokios būna žmogaus.“

Skaityti labai lengva, tekstas neverčia daug mąstyti ar kapstytis savyje, užtenka nesimuistyti ir pasileisti pasroviui. Tai viskas ko šiai knygai reikia. Kartais atrodo, kad teksto net nereikia skaityti ir kad jis pats tai padaro už tave. Viskas lengva ir paprasta, įskaitant ir knygos struktūrą – skyriai trumpi, taiklūs ir traškūs, todėl pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi kito. Kaip kokie riešutai, kuriuos valgydamas vis bandai save įtikinti, kad šitas jau bus paskutinis ir viskas, eisi miegoti. Bet po to paskutinio seka dar vienas, ir dar vienas, ir dar vienas.

Kita vertus, toks paprastumas ir lengvumas turi savo kainą – trileris vienplanis ir nors maksimaliai logiškas, tačiau ne visada realistiškas, dažnai atkartojantis jau regėtus ir girdėtus scenarijus, orientuotas ne į ribinį (sakykime, reiklų) vartotoją, o į kolektyvinę sąmonę, todėl nors ir skirtas daugeliui jo sukeliami jausmai ir išgyvenimai bus trumpalaikiai. Tai pramoga, kurios nesinori nutraukti, priešingai – norisi kuo greičiau pasiekti kulminaciją. Kitaip tariant, tai lengvas atotrūkis nuo literatūros, kurią reikia vienaip ar kitaip reflektuoti.

„Praėjo penkios dienos. Saulė slenka į slėnį vakaruose ir blėstančioje oranžinėje šviesoje meta ilgus šešėlius. Smeigiu kastuvą į žemę ir pradedu kasti penktąją duobę, žadėdamas sau, kad po jos dienos darbas bus baigtas.“

Ilgainiui tas greitis ir ta skuba šiek tiek išmuša iš vėžių, nes tam tikrose vietose, atrodo, norėtum prisėsti kiek ilgiau, permąstyti jas, suveržti, norėtum daugiau laiko, taip pat gauti galimybę bent kelis kartus pamėginti atspėti teisingą atsakymą, o ne sužinoti jį jau kitoje eilutėje. Ši knyga tokių galimybių nepalieka – tai nuogas veiksmas, lyg bijant, kad jei bent akimirką atsipalaiduosi ir atsitrauksi, jau niekada nebesugrįši atgal.

Žodžiu, greiti pietūs iš kartoninės dėžutės. Bet nesakau, kad neskanu, tiesiog greitai suvalgysi, greitai suvirškinsi, ir netrukus vėl jausiesi tuščias, vėl kamuos alkis, vėl norėsi to paties. O tai ir yra pramogos paslaptis – ji stimuliuoja.

Tuo tarpu knygos pabaiga noriu pasidžiaugti atskirai, nes joje niekas į akis tau nepila cukraus. Nors galėtų! Ir vietomis, matyt, netgi labai daug! Bet suveikia kažkokie svertai ir to cukraus čia nėra, to dirbtinio saldumo, to paskutinio atodūsio. Kitaip tariant, puikiai išnaudota galimybė nesusimauti lygioje vietoje.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Naturalist
Vertėja/Vertėjas: Jurgita Jėrinaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Steve Mosby – 50/50 Žudikas

Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip“, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis

 

John Katzenbach – Profesorius

Ši knyga mano knygų spintoje pragulėjo metus, o gal du. Pažymėta nematomu pirmenybiniu ženklu. Kad reikia perskaityti, bet, matyt, dar ne dabar. Reikia, bet dar gali truputį palaukti. Reikia, bet ne taip ir labai.

Ir tai tęsėsi, kol ji pradėjo balansuoti ant ribos tarp „skaityti“ ir „atsikratyti“. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, tos ribos ji neperžengė ir galiausiai atsidūrė mano rankose. Jau buvau skaitęs porą kitų šio autoriaus knygų (vienos iš jų apžvalgą galima rasti čia – “Ne tas žmogus“), todėl iš šios taip pat tikėjausi nemažai.

„Žodžiai krito į tarpą tarp judviejų, klojo stalą tarsi nuolaužos po sprogimo: Negrįžtama. Progresuojanti. Spartus blogėjimas. Haliucinacijos. Kūno funkcijų nykimas. Kritinio suvokimo praradimas. Trumpalaikės atminties praradimas. Ilgalaikės atminties praradimas.“

Taigi, ką radau atsivertęs šią knygą? Viename jos siužeto (it ringo) kampe – profesorius, kuriam diagnozuota sparčiai progresuojanti liga, be galimybės išsigelbėti. Profesorius, tampantis jaunos merginos pagrobimo liudininku. Šalia jo – pareigūnė. Žodžiu, šviesioji ringo pusė.

Kitame kampe – jauna mergina, bėganti iš namų, tačiau pusiaukelėje tampanti pagrobimo auka. Šalia jos – pagrobėjai. Žodžiu, tamsa.

Štai tokie du poliai. Veikiantys vienodomis teisėmis ir vystomi lygiagrečiai.

Knyga banguojanti. Kartais įtraukianti ir įdomi, o kartais atrodo ištęsta, su besikartojančiais nuobodžiais postringavimais ir samprotavimais, kuriuos beskaitydamas, nori nenori, pradedi stebėti puslapių numerius. Laukti, kol vienas pakeis kitą. Ir tai ypač kankina pačioje pradžioje, kai puslapių dar likę labai daug ir neviltis didesnė už viltį. Tačiau mesti skaityti, vienaip ar kitaip, nesinori, o tai – geras ženklas.

Skaitant, abu poliai po truputį artėja vienas prie kito. Akivaizdu, kažkurioje vietoje jie susilies ir kova neišvengiama. Tačiau, kurioje? Ir kaip? Ir ar sugebėsi tai nuspėti? Štai šie klausimai ir veda į priekį, o įpusėjus knygą, puslapių skaičiuoti jau nebesinori.

„Jis matė vaikus. Iškrypimus. Mirtį.

Viskas atrodė labai tikra, net jei ir suvaidinta. Viskas atrodė suvaidinta, net jei buvo tikrovė.“

Knyga labai protinga, vietomis, atrodo, net per daug. Primena po vandeniu gulintį laivą skenduolį, apkibusį moliuskais, apaugusį samanomis. Atrodo, jeigu ne jie, jis šautų į vandens paviršių. Tačiau geriau pasižiūrėjus – taip tik atrodo. Niekas nešautų. Skenduoliui priklauso ne jūros paviršius, o dugnas. Ir kai tai supranti, tie moliuskai ir samanos tampa nebeaktualios. Brauniesi pro juos jų nebepastebėdamas.

Vienu metu apsigavau ir buvau pradėjęs galvoti, kad tai – detektyvas, tačiau netrukus supratau, kad ne. Šios knygos pabaigoje niekas tavęs neapgaudinėja ir nemausto. Netraukia iš skrybėlės triušio ir neparodo, kad buvai neteisus. Čia viskas paprasta ir aišku. Viskas taip, kaip užrašyta. Istorija. Trileris.

Taigi, tie, kurie tikitės būti apmauti, nieko nepešite. O tie, kurie norite ne vienam vakarui įtraukiančio veikalo, būtent tokį čia ir rasite.

Ar skaityčiau dar kartą? Turbūt ne. Tačiau tai nereiškia, kad knyga bloga, nes, jeigu pasitaikytų proga, mielai imčiausi kitos, dar neskaitytos šio autoriaus knygos. Taigi, su ja ir su juo viskas gerai. Tiesiog, pakanka vieno karto, o tuomet – paleisti toliau, pasroviui, iki kito skaitytojo rankų.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: What comes next
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2010 m.)

(c) veikiantis

Jo Nesbø – Vidurnakčio saulė

Tai ne Haris Hūlė, tačiau tai Jo Nesbø.

O po šio sakinio peržvelgiau turimų Jo Nesbø knygų viršelius ir pamačiau, kad autoriaus vardas visur rašomas didesnėmis raidėmis negu romanų pavadinimai. Vadinasi, šis autorius daug svarbesnis už konkrečią knygą. Vadinasi, skaitytojas perka ne romaną, o autorių, žinodamas, kad nenusivils. Žinodamas, kad autoriaus pavardė – kokybės ženklas.

Paėmus šią nestorą knygą į rankas ir matant kokiu greičiu tirpsta jos puslapiai, neapsiverčia liežuvis ją pavadinti romanu. Greičiau tai – trileris, kaip ir parašyta ant knygos viršelio. Trileris apie skolų išmušinėtoją, kuris nesugeba nuspausti ginklo gaiduko ir todėl pats iš medžiotojo tampa medžiojamuoju.

„Kai atsimerkiau, pamačiau didelę menkę, spurdančią ant valties dugno. Jos akys buvo išsprogusios, tarsi netikėtų tuo, ką mato. Nenuostabu, juk viskas susiklostė ne taip, kaip ji tikėjosi.“

Kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, veiksmas vyksta Norvegijoje. Tik šį kartą ji daug tolimesnė ir atšiauresnė. Tai jau nebe Oslas, o nedidelis kaimelis šiaurėje. Atrodo, ką apie tokį papasakosi? Tačiau visur verda gyvenimas. O ten, kur jo nedaug, spalvos kaip tik dažnai būna tirštesnės ir daug geriau pastebimos.

Taigi, „Vidurnakčio saulė“. Kaip skanus sausainis. Čia nedaugžodžiaujama ir nesivaikoma apimties, o einama tiesiai į taikinio centrą. Ir nors iš esmės tai geras būdas pagauti ir prirakinti skaitytoją prie knygos, skaitant šią kartais atrodydavo, kad viskas vyksta per greitai. Įpratimas vertė galvoti, kad išplėtus ir pagilinus tekstą niekas nenukentėtų, o priešingai – būtų įnešta daugiau ramybės, su kuria atsirastų didesnis prisirišimas prie knygos, prie veikėjų, prie veiksmo. Juolab iš Hario Hūlės serijos buvo galima įsitikinti, kad autorius tai sugeba puikiai. Tuo tarpu skaitant šią kartais apimdavo jausmas, kad palikti tik esminiai akcentai, kuriais nesinori tikėti, nesusipažinus su visomis aplinkybėmis.

Tačiau šios knygos idėja ir yra tokia. Vienas-du ir baigta. Tave pagauna, išskrodžia ir tu net nespėji pastebėti kaip atsiduri lėkštėje. Trumpai tariant, tai – greiti pietūs norintiems, ko nors skanaus ir kokybiško. Šia knyga tikrai nenusivilsite, nes Jo Nesbø moka rašyti. Moka rašyti gerai. Moka rašyti puikiai. Ir šis trileris nėra išimtis. Todėl autoriaus gerbėjai, įsisavinę visas knygas apie Harį Hūlę, turėtų atkreipti dėmesį ir į šią. Tiesa, nenustebkite, jeigu ją perskaitysite per porą vakarų ar netgi per vieną naktį. Taip ir turi būti. Viskas gerai. Tai vis dar tas pats Jo Nesbø. Tas pats, tik šiek tiek kitoks.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Mere blod
Puslapiai: 231 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2015 m.)