Kes Gray ir Jim Field – Ei, varle!

Knyga nuotaikinga, spalvota, piešinėliai iš karto patraukia akį. Su knygomis vaikams būna taip, kad nežinai ir net nelabai gali nuspėti už kurios knygos jie užsikabins, o už kurios ne. Kartais būna, kad užsikabina už tos, kuriai tikrai neduotum daug balų, ir priešingai – neužsikabina už tos, kuri tau atrodo tiesiog puiki. Tokių dalykų nenuspėsi ir nesuvaldysi, todėl telieka džiaugtis, kai kažkokią knygą tavęs prašo perskaityti vėl ir vėl. Šią knyga jau skaičiau daugiau negu dešimt kartų ir spėju,  dar teks skaityti mažiausiai tris kartus tiek. O tai jau ir yra jos aukščiausias įvertinimas 🙂

Tačiau kiekvieną kartą skaitant šią knygą man viduje kirba klausimas, kodėl? Nes knyga eiliuota ir jos esmė bei pagrindinis akcentas yra tas, kad rimuojant sugretinami visiškai skirtingi dalykai ir būtent ant tų surimuotų paradoksų pastatyta visa knygos struktūra ir iliustracijos.

 „- Tai šios knygos esmė –

tiesiog žodžių žaismė? –

jau suprato varlė.“

Skaitydamas šią knygą jos paveikslėlius mintyse nevalingai keičiu rimuojamais angliškais žodžiais – „carrots“ ir „parrots“, „lizard“ ir „wizard“ „snake“ ir „cake“, o viską, aišku, vainikuoja „dog“ ir „frog“. Verčiant visą tai į lietuvių kalbą vertime dingsta istorijos lengvumas nes tų pačių žodžių vertinių neįmanoma surimuoti, todėl rimuojami kiti, papildomai įterpiami žodžiai ir tuomet kiekvieną kartą skaitant liežuvis kažkur pasąmonėje lūžta tarsi purslota  banga Baltijos pakrantėje.

Klausimas “kodėl?“ man tiek nedavė ramybės, kad nepatingėjau ir susiradau kaip ta iš pažiūros nuostabi knyga skamba originalo kalba. Ir štai ji čia: https://www.youtube.com/watch?v=2da5yu6rpdg

Mano dideliai nuostabai, originale ne visa knyga rimuota, o tik tie konkretūs žodžiai, kurie surenčia visą knygos struktūrą. Taigi, vertėja šiuo atveju nuėjo kitu keliu, ji sueiliavo visą knygą ir aš puikiai suprantu tokį sprendimą, nes jis iš dalies kompensuoja tai, kad atitinkamų kertinių žodžių tarpusavyje neįmanoma surimuoti. Galima kelti klausimą, ar toks sprendimas geras, ar ne. O gal iš viso, būnant leidėju, būtų buvę geriau surizikuoti ir leisti šią knygą originalo (anglų) kalba? Bet tai jau tik teoriniai pamąstymai, nes knyga guli mano rankose ir ji tokia, kokia yra.

Vienaip ar kitaip į šios knygos paveikslėlius žiūrėti labai malonu, rankose ją laikyti – taip pat. Smagu ją regėti ant stalo ir dar smagiau – vaikų rankose, kur paskutiniu metu ji itin dažnas svečias 🙂

O pabaigai linkiu internete susirasti kitą šių dviejų puikių autorių knygą (šios knygos tęsinį), o jau tada – skanaus ir pirmyn mokytis anglų kalbos 🙂

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Oi Frog!
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Virginija Rimkaitė – 21 a.

Graži nedidelė knygelė. Malonus viršelis, prisilietimas, nuojauta. Bent jau tokie pirmieji atodūsiai paėmus į rankas Virginijos Rimkaitės dvidešimt pirmąjį amžių, kurį atsivertus iš karto tenka pamiršti vizualinę pusę ir pradėti pažintį su tekstu. O prie šio reikia priprasti, nes jis nėra daugybę kartų matytas ir patirtas, dar nesurambėjęs, nesuaugęs su savimi. Tai – naujas, dar tik besiformuojantis organizmas, todėl reikia išmokti prie jo prisitaikyti, įsileisti tą organizmą, tą struktūrą į save.

Skaitydamas šią knygą patenki į pasaulį, kurį, atrodytų, labai gerai pažįsti, bet kuris vis vien sugeba tave nustebinti. Jis toks tikras, kad atrodo, gali paliesti, nes jis tikrai egzistuoja ir tikrai esi jį patyręs. Tuos visus tariamus žodžius, ženklus, judesius.

Tas pasaulis – tai tavo pasaulis. Nors ir iškirptas tau dar nepažįstamų rankų. Bet tau patinka tai, ką matai. Kaip lūžta vytelė, kaip skyla riešuto lukštas, kaip kyla tavo galva. Skaitant neapleidžia jausmas, kad ir tu sukiojiesi kažkur visai šalia išguldytų situacijų, tik autorė dar nespėjo tavęs užrašyti.

„Koks teisingas šių dviejų taurių piliečių pastebėjimas: mus apgaubęs kažkoks siaubingas apvalkalas, kuris izoliuoja mus nuo bet kokios vilties bent minimaliai susidurti su kuo nors, ko neįmanoma ar nereikia paaiškinti. Kokie pasmerkti mes, patys iš savęs atėmę viską, kas bent šiek tiek sujudintų mūsų neįžvelgiamas sielos kertes.“

Ir iš tiesų, skaitydamas puikiai supranti, kad gavai tai, ko tikėjaisi. Tą nenušlifuotą jaunystę, tą tikrąją PK (pirmąją knygą). Tau artimas šis dvidešimt pirmasis amžius, ši dvasia, o ypač šis tekstas, pripūstas įvairiausių nesusipratimų. Tų žavių kasdienybės spindulių, kurie sukritę į vieną tašką virsta nesulaikomu šviesos srautu.

Ir, aišku, džiugu, kad autorė nesiekia dirbtinai šokiruoti (?), tekstas nuosaikus, be keiksmažodžių, kūlversčių ore. Tolydus ir visaapimantis. Lyg ir nieko neįprasto, tačiau jame – viskas, įskaitant ir tave patį.

„Po keturių dienų ji įdėjo į dubenėlį supelijusios duonos, apipylė vandeniu ir išėjo nieko netarusi, piktai sučiaupusi lūpas ir dar pikčiau dėbtelėjusi į jį pro blakstienas. Dar po kelių dienų atnešė tik seną sudžiūvusį kaulą ir pareiškė, kad daugiau nieko nesitikėtų, nes tai, ką jai sumokėjo, tebuvo vargani pinigai, o ji negalinti išlaidauti. V. nepaaiškino jai galįs mokėti daugiau, nes buvo šuo.

Jam dingtelėjo, kad šunys gal net negalvoja žodžiais kaip žmonės. Koks tuščias ir beprasmis yra žodžių apvalkalas ir kokia neįkalinama mintis, viskas, ką jautė, visada buvo tik šalia to, ką sakė. Ir jis apsisprendė daugiau nebegalvoti. Nuo šiol būsiu pats tikriausias šuo, paskutinį kartą pamąstė tėvas V.“

Šią knygą galima skaityti dvejopai. Kaip paprastą pasakojimą arba kaip išvirkščią šventojo rašto (?) pusę. Todėl visi, kurie gebės atverti šį kontekstą (o durys į jį suslėptos skyrių pavadinimuose), bus įtraukti dar giliau. Į tamsą, kurios dugną mėginant užčiuopti, šis vis pasislenka per sprindį tolyn.

Dėl daugiasluoksniškumo, gyvybės ir spurdėjimo rankose, tokią knygą reiktų perskaityti bent keletą kartų ir kiekvienu atveju, tikiu, rastųsi kažkas naujo. Nes čia užkoduota tikrai daug. Tiek daug, kad kartais net pradedi abejoti, ar ne per daug. Ir ar toks buvo tikrasis sumanymas, ar tai viso labo tavo galvoje besiskleidžiančių sąmokslo teorijų žiedai.

Verta pastebėti ir humorą, kuris švytinčiais siūlais įliepsnoja kasdienybės drabužiuose. Autorė puikiai sužaidžia ženklais ir simboliais, kurie kitose vietose gal net nepriverstų nusišypsoti.

Žodžiu, upė gili. Akmenys joje. Tiltas. Žuvys. Keista ir žavi knyga, paliekanti jausmą, kad visko niekada neišsemsi, kad visada liks kažkas daugiau.

Ir jeigu tai būtų pleistras, mielai jį priglausčiau prie skaudamos vietos, jausdamas kaip gėla po truputį atsitraukia. Tačiau tai ne pleistras. Tai – knyga. Dvidešimt pirmasis amžius. Su tuo mus visus (įskaitant pačią autorę) ir sveikinu.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Gintaras Bleizgys – Karmelio kalno papėdėje

„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“

Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.

Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.

Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.

„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas.
Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“

Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.

„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“

O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.

Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.

Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Romualdas Granauskas – kai reikės nebebūti

Tai – mano pirmoji pažintis su Romualdu Granausku. Nuo knygos, kurios pavadinimo, prieš jai atsiduriant mano rankose, net nebuvau girdėjęs. Todėl dar prieš atsiversdamas žinau, viskas, kas slepiasi po viršeliais, bus nauja ir nepatirta. Kitaip tariant, jokių išankstinių nuostatų.

Tuo tarpu dabar, jau perskaitęs, galiu pasakyti, kad tai, kas svarbiausia, pamatoma iš karto, dar prieš atverčiant knygą. Mat ant pirmojo viršelio, po pavadinimu yra prierašas „mano draugo gyvenimas ir mirtis“. O paskutiniajame viršelyje, nugarėlėje – autoriaus ir jo šuns nuotrauka. Apie tai ir yra ši apysaka. Apie draugystę, santykius ir visus kitus iš to išplaukiančius dydžius.

„Antra vertus, argi apie šunį čia kalbama? Čia – apie ištikimybę ir išdavystę. Pirmosios visą laiką tikiesi, antrosios bijai. Nujauti, kad jos visada šalia, visada arti viena kitos. Jei pirmoji paliks tave patyliukais, į jos vietą antroji įsiverš staiga ir netikėtai.“

Tai – atvira autoriaus išpažintis. Liudijimas, kuriame literatūra – tik priemonė, bet jokiu būdu ne tikslas. Todėl visi personažai, vietos ir įvykiai – realūs. Ir nors tai niekur neparašyta, skaitant jaučiasi, kad kitaip ir negalėtų būti. Tik ne tuomet, kai viskas kaip ant delno, kai nesistengiama gudrauti ar ką nors nuslėpti.

 „<…> o bet kokio aš ir pats nenorėjau, širdis man sakyte sakė, kad jei ir turėsiu kada savo šunį, tai tiktai vieną ir visam gyvenimui, jokio antro ar trečio niekada nebus.“

Gražu ir jausminga. Kalba pati prilimpa prie teksto ir iš karto jaučiasi, kad tai ne vertinys, o originalas. Žodis prie žodžio. Sakinys prie sakinio. Taip ir verčiasi puslapiai, tarsi patys. Taip ir seki paskui juos. Atrodo, lyg autorius sėdėtų čia pat, prie to paties stalo ir pasakotų šią istoriją. Lėtai ir ramiai. Niekur neskubėdamas, nesižvalgydamas per petį.

Tai tekstas, kurio neįmanoma imti ir išplėšti iš konteksto. Nes šis taip stipriai įaugęs, kad skaitydamas pradedi regėti besiveriančią ir paties autoriaus asmenybę. Ir nuo tada knyga suasmeninama. Bet ar galėtų būti kitaip, kai pasakotojas būtent to ir siekia. Kad viskas būtų kuo labiau apčiuopiama ir gyva. Kad būtų tikra.

Ir čia įsijungia jau nebe literatūros, o žmogiškumo vardiklis. Kuomet aprašyti įvykiai ir žmonės, atrodo, visai greta, ir pradedi juos vertinti jau ne kaip literatūrą, o kaip kasdienybę, besislepiančią kitapus sienos. Ir tada tai – jau nebe apysaka, o dienoraštis. Faktų ir situacijų debesis virš tavo galvos, leidžiantis žvelgti pro rakto skylutę, stebėtis ir galiausiai – teisti. Tuomet net ir pats susimąstai, kodėl ir kaip. Tačiau viskas jau nubraižyta, loginiai ryšiai jau sukurti. Knyga – jau tavo pasaulėvokos dalis.

Kadangi ji itin apčiuopiama, gražu stebėti, kaip pasakodamas apie šunį, gyvenimą kartu, dresavimą, įvairius nuotykius ir pavojus, autorius palengva paliečia ir tai, kas daug svarbiau, kas, atrodytų, yra atraminis jo atminties pagrindas. Tai – Lietuva ir jos laisvės atgavimas. Ir nors šioje knygoje tai – tik į visumą įsipaišantis akcentas, tačiau koks jis gražus, koks natūralus, nepritemptas ir rūpimas.

„Visos kasdienybės dar niekas nėra aprašęs. Nežinau, ar yra kas nors net pabandęs tai padaryti. Kasdienybė nėra pasikartojančios smulkmenos, ji yra tai, kas viską ištrina iš atminties. Tarsi nieko nė nebūtų buvę, o juk aiškiai žinai, kad buvo, tik beveik viskas dingo, prapuolė, išnyko. Žinai, kad gyvenai, juk nebuvo nė vienos valandos, kad negyventum, bet negali pasakyti, į kur, į kokius pašalius pasitraukė nugyventos dienos. Kad buvo vienodos, kad atrodė nesvarbios, dar nereiškia, kad jų apskritai nebuvo. Tu paprasčiausiai tomis dienomis senai.“

Jautrus ir atviras šis pasakojimas. Neturintis skyrių, todėl nesiūlantis kurioje nors vietoje knygą užversti ir eiti atsikvėpti. Pati ši knyga jau atokvėpis. Nesumeluotas ir išjaustas iki paskutinio žodžio.

Vertinimas: 8.7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 172 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis

Milan Kundera – Atsisveikinimo valsas

Po pakankamai ilgo laiko, grįžau prie M. Kunderos. Jau buvau pasiilgęs to lengvo žaidimo ir to grakštaus bėginėjimo emocijomis, jausmais bei išgyvenimais, atskleidžiant įvairiausias jų galimas bei tik nuspėjamas kryptis.

Taigi „Atsisveikinimo valsas“. Romano intrigų užuomazgas trumpai galima nusakyti taip – atokiame kurorte dirbanti seselė paskambina garsiam trimitininkui, kuris čia koncertavo prieš keletą mėnesių ir pasisako, jog  po jų vienos nakties nuotykio, laukiasi nuo jo vaiko. Trimitininkas, žinoma, vedęs, o seselė  – neturinti kitos vilties pabėgti iš jai jau įgrisusio kurorto. Taigi, trimitininkas sumano, jog geriausias būdas viską sutvarkyti – tai įtikinti ją, kad ši pasidarytų abortą, tuo tarpu ji mėgina laikytis savo, nes būsimas vaikas – vienintelis dalykas, kuris ją dar gali išgelbėti.

„Baimė būti apkaltintam žmogžudyste buvo nė kiek ne mažesnė nei baimė būti įvardintam tėvu.“

Aplink šį branduolį ir sukasi visas veiksmas. Trimitininkas atvyksta į kurortą, mėgina įkalbėti seselę pasidaryti abortą, derina visas smulkmenas su gydytoju nuo kurio čia priklauso bene viskas, ir taip po truputį įsisuka visa veiksmų spiralė. Labai greitai čia atsiranda ir trimitininko žmona, ir seselės gerbėjas, ir senyvas atostogaujantis amerikietis, ir čia besigydančios moterys bei vienos iš jų globėjas, ir daugelis kitų.

Kundera ir vėl žaidžia. Tačiau viskas taip gražu, jog šypsaisi ir džiaugiesi žinodamas, būtent to ir troškai.

„Aš ir nesu nei impotentas, nei homoseksualas. Kur kas blogiau, – melancholiškai pripažino Klima.  Aš myliu žmoną. Tai mano erotinė paslaptis, visiškai nesuprantama daugumai žmonių.“

Ir nors istorija prasideda pakankamai įdomiai, įsibėgėjus įdomumas truputį slopsta ir atrodo (jau nebe pirmoje knygoje!), jog Kundera užsižadė. O tuomet po kelių tokių užsižaidimo atodūsių, lyg iš po sniego ir vėl išnyra žemė bei pirmieji žolės daigai, o čia ir vėl tampa įdomu. Tad, kaip jau įprasta Kunderai, istorija pinasi ir neaišku nei kas, nei kaip. Aišku tik tiek, jog priartėjus prie pabaigos, visi veikėjai būna pavyzdingai pristatyti ir surinkti kone į vieną vietą, kur ir turėtų įvykti kažkas esminio, išsprendžiančio visus neišspręstus klausimus.

Vis tik turiu pripažinti, jog artėdamas prie kūrinio pabaigos, girdėjau kitus akordus. O Kundera ėmė ir užbaigė paprasčiausiu keliu. Suprantama, racionaliai, logiškai ir netgi šiuo požiūriu ganėtinai džiuginančiai, nepaliekant papildomų klausimų. Bet kažkur giliai vis tik glūdėjo noras, jog koncertas užsibaigtų perplėšiant gitaros stygas, o ne lėta ir lyrine fleitos melodija. Bet gal čia tik aš ir mano norai.

Knyga man patiko tuo, kaip Kundera rūpinasi savo veikėjais  ir kaip juo saugo, tausoja bei neišskiria kurio nors vieno prieš kitus, o stato visus į vieną gretą, taip žaisdamas įtampa ir palikdamas nežinomybę iki paskutiniojo veiksmo, kuriame ir turi paaiškėti, kam teks nusikaltėlio, o kam teisėjo vaidmuo.

Jeigu iš visų perskaitytų šio autoriaus knygų reikėtų rinktis, kurią skaityčiau antrą kartą, šios nesirinkčiau. Tačiau lygiai taip, negalėčiau sakyti, jog skaitydamas šią knygą vien tik tuščiai sugaišau laiką. Tai kažkas tarp vieno ir kito. Siūlau perskaityti ir nuspręsti patiems į kurią pusę nusvirs jūsų svarstyklių lėkštelė.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: “Valčik na Rozloučenou”
Puslapiai: 239 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2001 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: ~10Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis