Yoko Ogawa – Begalinė lygtis

Šios knygos istorija labai paprasta. Tiesiog radau ją lentynoje ir pradėjau skaityti. Nei ypatingai jai ruošiausi, nei kažką planavau. Tiesiog nusprendžiau, kad jeigu knyga užkabins, tuomet skaitysiu toliau. O jeigu ne, tai ne.

Ir mano nuostabai, knyga iš karto suveikė. Ramybė plūstelėjo iš jos tarsi vanduo virtęs lėtu potvyniu. Tekstas sruvo ramiai ir tolygiai, o “Begalinė lygtis“ užbūrė savo paprastumu ir magija, kuri plėtėsi ne siužete, o už jo ribų. Pasijutau visiškai apsemtas, knyga suveikė tarsi koks kokteilis, kuriame visos sudedamosios dalys puikiai atrado savo vietą ir svaigino nuo pirmojo puslapio.

„- Išties teisingas sprendimas neturės absoliučiai jokių spragų ir pasižymės tobulu tvirtumu bei lankstumu. Jokių vidinių prieštaravimų, vien harmonija, – pareiškė. – Netvarkingų, negražių, nervus tampančių sprendimų, net jei sprendinys ir teisingas, – nors vežimu vežk. Ar gali įsivaizduoti? Bėda ta, kad kaip neįmanoma paaiškinti, kodėl žvaigždės gražios, taip neįmanoma paaiškinti ir matematikos grožio…“

Knyga užburianti, tarsi pasaka. Stebuklas, net kai nėra stebuklo. Bet gal, kai stebuklų nėra ir įvyksta didžiausi stebuklai? Istoriją ir siužetą, atrodo, galima net apčiuopti. Dekoracijos elementarios, veikėjai sukalbami ir nepretenzingi. Bet svarbiausia – autorė, kuri paima šias dedamąsias ir sukuria stebuklą. Bet tokia juk ir yra literatūros galia – išnešti skaitytoją iš jo pasaulio į kitą. Leisti nugyventi dar vieną gyvenimą. Sugriebti galvą ir panardinti į vandenį. Tokia ir knyga. Apie profesorių, atminties praradimus, berniuką, mamą ir jų keistus tarpusavio santykius. Ir, žinoma, apie matematiką, kuri čia prasiskleidžia tarsi gražiausios gėlės žiedas.

„Paglosčiau puslapį ir pirštų galiukais pajutau įspaudus popieriuje ties Profesoriaus įrašytais skaičiukais. Matematiniai veiksmai išsirikiavo vienas už kito ir nusidriekė po mano kojomis kaip grandinė. Aš kabarojuosi nuo vieno jos narelio ant kito. Dingo supančios aplinkos vaizdas, šviesa; manęs net nebepasiekė garsai – bet pasinerti į tai baisu nebuvo. Žinojau, kad Profesoriaus paliktų nuorodų, vedančių į kažin kokią svarbią ateities tiesą, niekas negali pažeisti, sugadinti ar iškreipti.

Keista ir nuostabu buvo suprasti, kad pagrindas, ant kurio stoviu, sutvirtintas ir remiamas po juo slypinčio dėsnių ir žinių požeminio pasaulio. Kalba ten neturi prasmės; norint jį pasiekti ir suprasti, geriausias būdas – kopti skaičių grandine. Ir jokio skirtumo, ar sieki leistis į gylį, ar keli akis į tolimas aukštumas, svarbu tik viena: tos grandinės gale – Tiesa.“

Knyga išties nuostabi. Rekomenduoju ją visiems ieškantiems ramaus atokvėpio. Palikite skubėjimą už durų, tarsi batus. Ir greitai suprasite, kad jie – tik balastas, kurio mums iš tiesų niekada ir nereikėjo.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hakase no Aishita Sûshiki
Vertėja/Vertėjas: Gabija Enciūtė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Undinė Radzevičiūtė – Pavojingi žodžiai

Va, čia tai meistriškumas. Va, čia tai ranka. Taip ir norisi lįsti į teksto formas ir mėginti jas pasimatuoti tarsi keistą drabužį. Tas drabužis Undinei tinka tarsi nulietas ir skaitytojui dėl to pavydu. Nes skaitytojas irgi nori tokio. O jeigu nepavyks tokio turėti, tuomet skaitytojas nori, kad tokio neturėtų kiti.

Undinės stilius neįveikiamas. Jeigu mėginsi su juo grumtis, greitai suprasi, kad jis neturi silpnų vietų. O jeigu ir turi – jų neparodo. O jeigu parodo, tai tik tam, kad kažką tuo parodymu paslėptų. O ką – tai jau ne skaitytojo reikalas. Ir iš viso, silpniausia vieta čia visuomet bus (jeigu jos ieškosi) skaitytojas. Pats kaltas, kitaip tariant.

„Taro kortos pranašavo: jei Sofačka ryšis bėgti, ji įgaus didžiulių šansų atsiskleisti iš gerosios pusės, parodyti vyriškumą ir valią.

Vyriškumo rodyti ji nenorėjo. Nei rodyti, nei turėti.

O dėl valios: dabar, po penkių dienų verkimo, ji tikėjo, kad viską lemia ne valia, o likimas.“

Skaitau ir mėgaujuosi. Tai puikus pavyzdys kaip iš nieko sukuriama viskas. Atrodo, net siužeto nėra, tik vėjelis scenoje. Tik dialogai ir monologai. Realūs ir numanomi. Ištarti ir nutylėti. Išsprūstantys ant liežuvio galo ir liekantys mintyse. Nieko nėra, o knygos paleisti negaliu. Skaitau, skaitau ir kol skaitau, tol nieko aplinkui nebėra. Tik scena, aktoriai ir tai kaip jie ruošiasi spektakliui. Ruošiasi, nežinodami kuo viskas baigsis. Juo labiau – kuo viskas prasidėjo. Tai viena iš tų retų knygų ant kurių nesupykčiau, net jeigu pabaigoje ir nebūtų jokio rezultato, jokios išvados, jokio išrišimo. Tik procesas, kuris žavi ne ką mažiau. Kūryba čia atsiskleidžia visu savo gražumu, pradžioje – scenoje, o tuomet – ir gyvenime. Undinė negali nedainuoti. Ir jos sirena, kartą išgirsta, daugiau niekada tavęs nepaliks ir neapleis.

„Aš nebežinau, kaip man gyventi, – pasakė Teta Sofačka. – Silva tai verkia, kad nenori mirti, tai sako, kad nieko jai nebeliko, tik užbaigti šią ašarų pakalnę.

– Užbėgti? – paklausė Teta Hedvyga.

– Užbaigti, – pasakė Teta Sofačka.

Ašarų pakalnę Teta Sofačka, žinoma, pridėjo nuo savęs.“

„Pavojingi žodžiai“ yra gerokai stipresnė už kelias paskutines Undinės knygas. Ir tai puiku, tai parodo, kad rašytoja – nėra mitas. Kad ji gyva. Kad ji vis dar gali. Žaidžia ir tuo mėgaujasi.

Skaitant apimdavo jausmas, lyg autorė būtų pravėrusi dureles į savo galvą ir skaitytojas dabar ten viešėtų. Vaikščiotų po keistus kambarius, klausytųsi tetų pokalbių, slėptųsi teatro koridorių tamsoje ir girdėtų viską, kas sakoma. Net jeigu pašnibždomis. Net jeigu labai nenoriai. Net jeigu nieko nesitikint.

„Silvos galvoje švytavo švytuoklė.

Švytuoklė švytavo tarp to, kaip anksti jos amžiaus būtų mirti nuo tokios baisios ligos, ir tarp to, kad, jei taip ir toliau bus, ir Silva taip kankinsis, ji neištvers ir nusižudys.

Silva gulėjo lovoje ir svarstė, kas teatre nustebs, o kas labai apsidžiaugs. Ir stumdė visus mėtinėje galvos pusėje mintyse prie skirtingų įsivaizduojamų sienų: kas gailės, kas triumfuos, o kas tik blaškysis.

Ir nuo to stumdymo, ir nuo minčių apie mirtį net pajuto šiokį tokį palengvėjimą: nebereiks jai mylėti Safyrovo ir nebereikės jai daugiau su niekuo kovoti.

Mintyse ji jau mirė ir dėl to pajuto didžiulį palengvėjimą. O tada pagalvojo, kad jai reikia būtinai paskutinį kartą sudainuoti premjeroje, o numirti jau po jos.“

Ir nors atrodo, kad ši knyga – neapčiuopiama, ji įtraukia taip, kaip niekas kitas. Čia ir teatro drabužis, ir karas, pandemija, girti režisieriai, priekabiavimo skandalų trupiniai, kitos nuodėmės. Savotiškas spektaklis spektaklyje. Savotiškas teatras realiame gyvenime. Uvertiūra, kuri nubloškia, kuri parklupdo ant kelių, deda tau į burną saldainį. Čiulpk, sako. Ir tau nebelieka nieko kito.

Tai knyga apie mūsų gyvenimą. Tik, kad tai pamatytume, reikia praverti kelis knygos sluoksnius ir kelis – savo. Tuomet atsivėrę vienas kitam, tekstas ir skaitytojas suras bendrus taškus. Susijungs, susilies, supanašės ne tik vidumi, bet ir išore. Ir uždanga nusileis. Tarsi pilkas vasario dangus. Bet tai nereikš spektaklio pabaigos, nes ir toliau po tuo dangumi mums visiems reikės kartu (net jeigu ir atskirai) gyventi.

Kita informacija:
Puslapiai: 180 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Alvydas Šlepikas – Namas anapus upės

Vos pradėjęs skaityti, turėjau stabtelėti ir persiorientuoti, nes prieš atsiversdamas knygą laukiau ir tikėjausi visai kitokio Šlepiko. Tiesą pasakius, burtažodis “magiškasis realizmas“ buvo tai, ką praleidau pro akis. Prireikė kelių atokvėpių, kad susivokčiau kur esąs. O tuomet buvo galima spustelėti greičio pedalą ir tęsti toliau.

„Vyriškis ėjo palei namo sieną, akis buvo nunėręs į žemę, kvėpavo prasižiojęs, pro burną, beveik kaip pirtyje, traškėjo sausi žolių stagarai, čežėjo po kojom žvyras, tai čia, tai ten voliojosi išdžiūvę paukščių kūneliai. Senis prisiminė dieną, kai po nakties užtiko visą kiemą prikritusį negyvų paukščių, buvo dar tik karščių pradžia ir tie negyvi paukščiai visus labai išgąsdino.“

Ir vis tik skaitant neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip. Magiškasis realizmas judėjo sava eiga, tačiau kartu su juo koja kojon žengė mintis (klausimas?) – „ar ne per daug pretenzinga?“. Tad balansuojant tarp tokių dviejų polių ir prasidėjo kelionė lynu.

Ši literatūra man kažkuo susisiejo su „senąja“ ir „sunkiąja“ literatūra. Ne ta, kuri bėga kaip upelis, o ta kita – išdžiūvusios žemės, suskeldėjusių žemdirbio pirštų. Skaitant žodžiai ir vaizdai pynėsi tarpu savęs ir neskriejo į priekį, o buvo tarsi sunkios duris, kurias pradžioje paklibini. Po to praveri. Bet kad pravertum, turi gerai įsiręžti, stumtelti pečiu. O ir pravėrus, dar nėra taip drąsu užeiti į vidų. Dar norisi patikrinti tų durų svorį, apsidrausti, kad įžengus vidun jos neužsitrenks arba nebus užtrenktos tiesiai už nugaros.

„Ji buvo baisi ir nepaprastai graži, visai ne tokia, kokią vaizdavo senos graviūros. Kiekvienoje graviūroje ji atrodė kitokia – kartais paukštė, kartais žuvis, kartais gyvatė, – todėl buvo aišku, kad niekas jos nėra matęs.“

Knyga plona. Tačiau TOKIA plona, kad net stebina tuo plonumu. Ir tada į galvą pradeda lįsti mintis, jog tam, kad išleistum tokią ploną knygą, reikia labai pasitikėti savimi. Arba leidykla turėtų tavimi besąlygiškai pasitikėti. Manau, kad kas jau kas, bet A. Šlepikas tokį pasitikėjimo kreditą turi. Ir jis yra LABAI didelis. Tačiau, kad ir kaip būtų, – žingsnis rizikingas ir tą riziką kažkas turi prisiimti, pakelti, suprasti. Nes po to jau nebegalėsi gręžiotis atgal, po to jau reikės su ta rizika gyventi.

Knygą perskaičiau. Ji baigėsi vos tik prasidėjusi. Nepaisant to, kad joje ne vienas, ne du, ne trys, o net septyni apsakymai. Magiškasis realizmas tarsi skraistė. Magas iš po tokios skraistės gali ištraukti žmogų. Bet gali tą žmogų ir pradanginti. Nesu tikras, kas nutiko šį kartą – vienu metu jaučiau, kad jau minėtas pasitikėjimo kreditas prapuolė, o baigus skaityti – vėl atsirado. Jaučiuosi dvejopai. Iš vienos pusės – tekstas tarsi praplaukė pro šalį, iš kitos – taip ir liko stovėti sustingęs, lyg namas anapus upės.

Alvydas yra puikus rašytojas, bet knyga man pasirodė turinti per daug sluoksnių, kurių nepavyko įveikti. Joje – vienas kambarys, bet į jo vidų galima pažvelgti pro daugybę langų. Ir kas kartą pamatysi vis kitokį vaizdą. O kartais – vaizdas bus tas pats, tačiau tu būsi vis kitas.

Todėl skaitant tokią trumpą knygą labai svarbu, kokie buvo lūkesčiai. Nes pabaigoje, nori nenori, juos reikės palyginti su tuo, ką gavote. Pasverti. O tada skaityti dar ir dar kartą. Kol indas prisipildys, kol gauta bus daugiau negu duota.

Man atrodo, kad ši knyga bus puiki diktantams ir interpretacijoms, švietimo sistema ją praris ir dar ilgai virškins, o autoriaus vėliava ir toliau plevėsuos virš pilies.

Bet kažkas tos pilies nematys. Kažkam to bus per daug. Kažkam – per mažai. Toks jau yra tas magiškasis realizmas. Balionas pilnas konfeti. Jam sprogus, kelias sekundes patiri euforiją, o po to – viską reikia sušluoti. Jeigu ne – blizgučius pasiglemš vėjas. Ir ką tu jam. Jis nuo tavęs nepriklauso. Egzistuoja pats savaime. Kaip ir tu. Kaip ir namas. Anapus upės.

„Gimtasis miestelis ir namai tolo, Helmutas svarstė, ar kada nors dar sugrįš atgal? Ir kaip ten jaučiasi pralikti, paleisti triušeliai? Negi juos tikrai suės lapės? Ne, Helmutui atrodė, kad tai nesąmonė, juk triušiai dabar laisvi, jie gali pabėgti.“

Kita informacija:
Puslapiai: 104 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Algis Mickūnas – Atsiminimų punktyrai

“Atsiminimų punktyrai“ – Algio Mickūno knyga apie save ir savo atsiminimus. Apie veiklų, įdomų ir švytintį žmogų, kurio žvilgsnis skaitytoją pasitinka vos pažvelgus į knygos viršelį. Tas žvilgsnis kažkuo paveikia, nes negali jam atsispirti ar pajusti kažkokį abejingumą.

Prieš skaitydamas knygą apie Algį Mickūną nežinojau nieko, “Atsiminimų punktyrus“ atsiverčiau Vasaros skaitykloje ir užsikabinau. Kažkuo patraukė ir užkabino. Tuomet rudenį knygą įsigijau, o žiemą – pavyko užbaigti. Toks tas metų laikų algoritmas.

Žmonėms, kurie Algį Mickūną pažįsta arba apie jį yra girdėję anksčiau, ši knyga suskambės visai kitaip ir atvers visai kitus klodus, tačiau tai, kad, Algio nežinodamas, į knygą taip pat sureagavau, reiškia, jog ji – didesnė negu žmogus ir skirta ne vien kontekstui papildyti, bet ir jam sukurti.

„Bet visi, be išimties, užuosdavom babos kvapą – jos baisiai bijodavome, nes užrūstinti ją buvo baisiau nei susitikti su kokiais liūnų baubais, pakaruokliais ir pasmerktaisiais. Jei nuspėdavome, kad jai kas nors nepatiko, tai reikėjo sergėtis, o kad išsisergėtum jos, reikėjo visą laiką žinoti, kur ji yra, – ypač kada jos nematai.“

Filosofas, Lietuvos patriotas, mokslo pasaulio žvaigždė (pasaulinė!). Pradininkas, vystytojas, tęsėjas. Palikęs įspaudą akademiniame pasaulyje. Dramblio dydžio įspaudą. Bet kad pamatytum tą dramblį, visų pirma reikia pamatyti tą pasaulį, kuriame jis gyvena. O tai ir yra didžiausias stebuklas, nes pasaulių aplink mus – visa galybė, tik spėk suktis. Tuo tarpu žinome tik tuos, kurie ribojasi su mūsiškiu burbulu. Skaityti tokią knygą, tai išeiti už savo burbulo ribų, tai atrasti naują (naujus!) dar neregėtus pasaulius.

Skaityti buvo tikrai įdomu. Ypač pirmąją knygos pusę, kada viskas primena pasaką ir atsiminimai išties eina punktyrais – vaikystė, karai, paauglystės ir t.t. Toliau, tuo viskas tirštėja, kol galiausiai virsta savotišku faktų rinkiniu. Tačiau ten, kur atskleidžiami ne vien faktai, bet ir jų interpretacijos – ten yra auksas. Skaitau ir mėgaujuosi. Skaitau ir atrodo, kad kuo tas įvykis laiko erdvėje toliau nuo žmogaus, tuo daugiau jame magijos, tuo labiau jis įsuktas į atminties miglas, tuo smagiau apie tai pasakoti, tuo didesnė nostalgija ir rūpestis, kad tai neliktų pamiršta. Ir viskas atvirkščiai su tais įvykiais, kurie laiko vertikalėje visai prie pat.

Tiesa, vienu metu pasirodė, kad knyga per daug drungna ir paviršutiniška, pasigedau gylio, pasigedau Algio šešėlio. Jis stovi šviesoje ir tai puiku, tačiau tai – tik viena pusė. Kitoje daikto, į kurį nukreipta šviesa, pusėje visada nusidriekia šešėlis. O čia jo nepastebėjau. Kur jis? Kodėl jis prapuolė? Apie tai ir galvojau žiūrėdamas nuotraukas, kurių knygoje gausu, o taip pat ruošdamasis peržiūrėti bent keletą Algio paskaitų video, kuriuos internete nesunkiai galima rasti.

Knygą rekomenduoju, ji skatina ne tik patirti, bet ir mąstyti, o tai turbūt didžiausias komplimentas autoriui, kaip filosofui 😊

„Ir dar – eidamas per tiek gyvenimo mokyklų vis dėl to neišmokau pykti. Gal taip atsitiko vaikystėje dėl piktos babos. Mat žinodami, kad ji pikta, mes prie jos ne tik pripratom, bet mėgdavom ją užpykdyti ir iš to krėsti juokus – žodžiu, juoktis iš piktumo. Tai ir man taip per visą gyvenimą: vos pasirodydavo, kad reiktų supykti, visuomet kildavo juokas, ir pyktis dingdavo.“

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Akvilina Cicėnaitė – Anglų kalbos žodynas

Knyga ilgą laiką plūduriavo namuose, tai išgriebiama vienų rankų, tai – kitų. Ji ne sykį buvo iškeliavusi, tada sugrįžusi, tada iškeliavusi vėl. Tarsi bumerangas, ji vis grįždavo su viltimi, kad pagaliau atsiversiu, nebepaleisiu dar vienai kelionei į kitus namus. Procesas tikrai užtruko, tačiau galiausiai “ji “Anglų kalbos žodynas“ atsidūrė mano rankose ir mintyse. Šias eilutes rašau po to, kai paskutinius dešimt knygos puslapių skaičiau daugiau negu du mėnesius. Žinoma, to negalima vadinti skaitymu, nes nieko neskaičiau, o tiesiog laukiau, kada galėsiu prie jos prieiti. Tačiau tas laukimas, ta būdravimo būsena, tas nenutrūkęs ryšys su knyga leidžia visą šį procesą vadinti „skaitymu“. Tarsi nenukirpta virkštelė, knyga visą tą laiką buvo mano galvoje ir vien dėl to negalėjau atsiversti jokios kitos knygos (bent kiek rimtesniam skaitymui). Vienaip ar kitaip, paskutinius puslapius įveikiau ir dabar dėl to esu labai laimingas.

Vartydamas savo užrašus (tarsi praeities liudijimą) dabar bandau sugrįžti į praėjusius skaitymo etapus. Ir pradedu, kai buvau perskaitęs vos kelis skyrius. Jau tada supratau, kad knyga lėta. Gerąja prasme. Lėta, nes raminanti. Lėta, nes užplūsta tarsi poilsis. Skaityti smagu. Skaitant tokią knygą niekur nesinori skubėti. Bet skubėti ir nereikia. Niekas neverčia verstis per galvą ar bandyti kažkur nubėgti. Knyga nepretenzinga, minkšta, švelni, o pats tekstas – lyg siūlų kamuolys, po truputį virsta megztiniu, apglėbdamas tavęs vis daugiau ir daugiau.

„Už lango tvyrojo tiršta šilta tamsa lyg pelėsiais aptraukta uogienė. Kambaryje buvome tik dviese, bet nesijautėme vieni. Už mūsų driekėsi ištisi dešimtmečiai, dabar išblėsę, kai kur teberusenantys tyliai, beveik nepastebimai. Už mūsų buvo intymumas, seniai kitų išrastos mylėjimosi formos, mes patys buvome atrasti, plaukiojome ištyrinėtuose, sužymėtuose vandenyse. Virš nuogų kūnų gaudė oro kondicionierius, blausiai švietė naktinė lemputė, ir mes skridome – ne, ne kaip naktiniai drugiai į šviesą, skridome ir bloškėmės vienas į kitą, į save prisimindami tai, ką buvome pamiršę, užuosdami kvapus, plūstančius į šnerves, besismelkiančius pro gelsvai nudažytas pavargusio kambario sienas.“

Tai knyga, kai galima mėgautis tekstu. Kai svarbu, ne „kas“, o „kaip“. Ir į tą „kaip“ sutelpa Australija, kelias, kelionė, tekstų ir patirčių gijos, besidriekiančios nuo Lietuvos iki Kanados, nuo Vilniaus iki Monrealio.

Akvilina rašo ir rašo, ir rašo. Knyga kaip laiškas Australijai, laiškas Sidnėjui, laiškas Vilniui, laiškas meilei, o iš tiesų – laiškas sau. Jeigu ji to neužrašys – gailėsis. Jeigu gailėsis – nebeužrašys. Todėl ji rašo. Tekstas tarsi vanduo srūva veidu, rankomis, nuogu pavargusiu kūnu. Atrodo, kad autorė vis kartojasi, tačiau tuo pačiu – atskleidžia vis kitą perspektyvą, vis kitą plokštumą, vis kitą to paties jausmo atspindį ar šešėlį. Tekstas užlieja ir tu kvėpuoju nebe oru, o tekstu, panyri į jį, leidi jam tave užvaldyti, užpildyti tarsi tuščią indą, tarsi gaudžiančias taures.

„Išvažiavimas žadėjo nemirtingumą, – kūno, dvasios ir miesto, – bet neišpildė savo pažado. Per tuos dešimtmečius mes suaugome ir pradėjome senti. Jei būtume likę, būtų kitaip. O gal ir ne. Apie tai galvoti buvo per vėlu. Mitas, kad visos žmogaus ląstelės pasikeičia per septynerius metus. Dabar mokslininkai teigia, kad kai kurios ląstelės būna su žmogumi nuo gimimo iki pat mirties. Gal tos ląstelės ir yra vieninteliai mūsų namai.“

Knyga gera, tarsi stora ir minkšta pagalvė. Magnetas, traukiantis galvą. Perskaičius tokią knygą vieną kartą, antrąjį galima skaityti nuo bet kurios vietos iki bet kurios vietos, šokti beveik bet kurioje pastraipoje į bet kurią kitą knygoje esančią. Argi ne stebuklas? Knyga vientisa iki negalėjimo. Tarsi šimtas sluoksnių minkšto audeklo. Tarsi tūkstantis sluoksnių to paties švelnumo. Toks tas anglų kalbos žodynas, kuris skaitytoją intriguoja ieškoti istorijos pabaigos jau ne knygoje ar vaizduotėje, o realiame gyvenime. Kuris skatina ieškoti autorės ir įsitikinti jos realumu arba priešingai – šešėliškumu. Kuris kurį – galvoju perskaitęs knygą. Galvoju, o tai – jau smūgis į kriaušę, kabančią paraštėse ir posūkiuose. Knygos, bet tuo pačiu – ir gyvenimo, kuriame kiekvienam būtina atrasti savo kompasą ir jo rodomą kryptį.

Kita informacija:
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Alice Feeney – Akmuo, popierius, žirklės

Knyga jau nuo pat pirmojo puslapio stebėtinai sklandi ir įdomi. Pagauna tiek tekstu, tiek siužetu. Tarsi besivyniojantis siūlų kamuolys, kuris rieda žemyn, šokčioja nuo vienos laiptų pakopos ant kitos ir atskleidžia vis daugiau ir daugiau paslapties. Patraukia, užkabina ir aš nevalingai pradedu tuo kamuoliu sekti, nes tampa smalsu, kur visa tai nuves.

Ir nors ant šios knygos viršelio taip pat puikuojasi užrašas „The New York Times bestseleris“, ji yra visiška prieš tai skaitytos knygos priešingybė. Atrodo, kad šiuo atveju toks užrašas – ir vietoje, ir laiku.

Skaitymas pagauna, knyga neatrodo dirbtina. Akcentai tikslūs, tinkamose vietose, o paslapties būtent tiek, kiek ir reikia. Pasakyti, kad knyga nenuvils, galima perskaičius vos dvidešimt-trisdešimt puslapių.

„Elektros artimiausiu metu nebus, tad ji užsidega porą žvakių ir žaizdre užkuria ugnį. Tada virš ugnies pakabina skardinę pupelių. Šaltu oru svarbu suvalgyti karštimo ir tai ne pirmas kartas, kai Robina gaminasi valgyti siaučiant pūgai. Kai skardinė liks tuščia, ji išplaus ją, išpjaustys dvi akis ir šypsenėlę ir panaudos kaip žvakidę. Nedideli namai pilni skardinių veidelių. Kai kurie linksmi, kai kurie liūdni. Kai kurie pikti.“

Dar smagu tai, kad ši knyga yra iš tų, kurios „išduria“ skaitytoją. Gerąja šių žodžių prasme. Sako, žiūrėk, ir rodo pirštu į krūtinę, o vos tik nuleidi žvilgsnį, šmaukšteli tau tuo pačiu pirštu per nosį. Pajunti sumišimą ir nuostaba. Ir tą jausmą, kad sužaista puikiai.

Pasakojimą lengva skaityti, čia daug polėkio, kuris įvilioja skaitytoją į spąstus, o tada juos su trenksmu užkerta. Ir dar – viskas labai vizualu, tarsi iš anksto būtų užprogramuota virsti ekranizacija.

Perskaičius knygą bei galvojant apie ją ir ieškant apžvalgai tinkamų citatų, kyla keistas jausmas, kad čia vis tik nemažai banalaus, šabloninio kalbėjimo ir pop-šešėlio, tačiau tai visiškai nebadė akių skaitymo metu, nes knyga pagavo savo įspūdžiu ir tiesiog nusinešė. Be klausimų, pasiūlymų ar tūpčiojimo aplink skaitytoją. Todėl rekomenduoju. Tiek trilerių mėgėjams, tiek tiems, kurie vakare niekaip neišsirenka kino filmo ir jau pradėjo galvoti, kad gal vietoje jo reikėtų paskaityti kokią nors knygą 🙂

„Tu dabar miegi, o aš savo papratimu būdrauju, rašau tau laišką, kurio niekada neperskaitysi. Šį kartą ant firminio viešbučio popieriaus. Šitai reikėtų vadinti ne septintųjų metų niežuliu, o pagiežos bėrimu. Tau būti atvira negaliu, bet sau nemeluosiu.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Rock Paper Scissors
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Virbickienė
Puslapiai: 306 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Jean Hanff Korelitz – Siužetas

Knygos pradžia dvelkia amerikietišku pop-romanu, kad ir ką tai reikštų. Na, toks truputį dirbtinis reikalas. Teksto skonis lyg masinės gamybos mėsainio ir todėl jautiesi keistai. Pradžioje greitmaistis bene visada būna skanus, bet ilgainiui (jau po pirmųjų kąsnių) paaiškėja, kad skanus ne maistas, o jo idėja, kurią kartojant vėl ir vėl, skonio paprasčiausiai nebelieka. Tiesą pasakius, tada ir pamatai, kad jo ten niekada ir nebuvo.

Knygą skaičiau su savotišku atsargumu, tarsi per tam tikrą atstumą, nes jeigu tekstas kelia įtarimų dėl jo nuoširdumo, lygiai taip bus ir su siužetu. Šis atrodo labiau sukonstruotas ir išmąstytas nei natūraliai ištekėjęs. Vietomis kyla iššūkių ir logikai, nors autorė bando viską užglaistyti, tačiau ji skuba, o skubėjimas ne visas siūles palieka tinkamai suveržtas.

„Džeikui atrodė, kad santykį tarp rašytojo ir jo kibirkštėlės geriausiai apibūdina žodis „atsakomybė“. Jei jau laikai rankose pačią idėją, esi jai skolingas už tai, kad ji pasirinko tave, o ne kokį kitą rašytoją, ir sumoki skolą sėsdamas prie darbo ne tik kaip sakinius kalantis amatininkas, bet kaip bebaimis menininkas, pasirengęs skausmingoms, laiką ryjančioms ir net saviplaikos reikalaujančioms klaidoms. Kai imiesi tos atsakomybės, tenka sėstis priešais tuščią lapą (ar monitorių) ir nutildyti kritikus savo galvoje pakankamai ilgam, kad galėtum kažkiek nuveikti, ir visa tai yra nepaprastai sudėtinga, o pasirinkimo nėra jokio. Negana to, nepaprastai rizikinga padaryti pauzę, nes, jei nepavyks atlikti šios svarbios pareigos, po tam tikro atsitraukimo arba net nepakankamai uolaus darbo, gali nutikti taip, kad toji brangi kibirkštėlė… bus pabėgusi.“

Įsiskaitęs suprantu, kad stiprioji šios knygos pusė – nereiklumas. Čia nereikia pernelyg susitelkti, nes skaitant labiau rūpiniesi siužetu (žvilgsnis vis dar įtarus ir šiek tiek kritiškas), o ne paties teksto pajautimu. Todėl tokią knygą vienodai sėkmingai galima skaityti tiek triukšmingame kambaryje, tiek ir prie ramiai tyvuliuojančio prie ežero – akys greitai bėga sakiniais, idant rastų patvirtinimą (arba paneigimą) išsikeltoms prielaidoms.

Ir kuo toliau, tuo labiau norisi, kad viskas greičiau pasibaigtų ir suprastum, ar buvai teisus (nes jau įpusėjus jautiesi protingesnis negu veikėjai ir įsivaizduoji žinąs, kur link autorė suka), ar vis tik klydai ir triumfuojanti autorė pabaigoje išeis iškelta galva. Tai ir yra esminis šios knygos klausimas. Ant svarstyklių padėta daug ir tiesa artėja su kiekvienu puslapiu.

“Kiekvieną rytą, jai išėjus į darbą, jis sėdėdavo it paralyžiuotas prie savo darbo stalo, šokinėdamas nuo feisbuko prie tviterio, nuo tviterio prie instagramo, gūglino save kas valandą pažiūrėti, ar kas neprasimušė, vis bandydamas įvertinti savo nerimo lygį, ar jis iš tikrųjų bijojo, ar tiesiog bijojo bijoti. Ir pašokdavo nuo kiekvieno skimbtelėjimo, pranešančio apie gautą laišką, ar tviterio pyptelėjimo, ar instagramo sutilindžiavimo, kai kas nors jį pažymi.“

Baigęs galiu reziumuoti, kad knyga keista, tarsi išvirkščias megztinis. Viena iš tų, kurios palieka nemalonų skonį burnoje (siužeto prasme). Pats teksto audinys susiūtas iš atskirų gabalėlių ir tarnauja tarsi reginys skaitytojui. Atrodo, kad būtent skaitytojas čia yra pagrindinis veikėjas ir būtent prieš jį tūpčioja autorė. Iš čia ir kyla visi tie loginiai suklupimai bei kiti įplyšimai, keliantys klausimą „kodėl?“.

Nori nenori peršasi mintis, kad tai romanas, gimęs iš didelio noro parašyti romaną. Iš vienos pusės – pavykęs (juk bestseleris), tačiau iš kitos pusės būtent tai ir pakiša koją žengiant literatūros link. Tas nedidelis tarpelis tarp noro ir galimybių pasirodo esanti neįveikiama gelmė, kuri taip ir lieka žiojėti. Skaitytojai nugarma žemyn, o iš romano telieka suklypęs siužetas.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Plot
Vertėja/Vertėjas: Ina Rosenaitė
Puslapiai: 354 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 3

Pradėjus skaityti šią knygą, ji iš karto prilimpa. Teksto registras sutampa su skaitytojo vidiniu registru. Tos pačios bangos, virpėjimai, širdies plakimas. Net sukelti lūkesčiai nepakišo kojos. O juk tai jau trečioji epo dalis, todėl iš pažiūros gali būti nelengva palaikyti tą patį tempą. Tačiau autorei pavyko. Ne tik autorei, bet ir Dainiui Gintalui, kuris viską išvertė. Tekstas nėra paprastas, jis literatūriškas, netgi poetiškas. Vertėjas knygą gali ne tik pakylėti aukštyn, bet ir sumauti. Ir čia neužtenka amato, reikia kažko daugiau – vidinės perspektyvos, polėkio ir polinkio išsipildyti. Ir Dainiui tai puikiai pavyko, jis pajautė, išgirdo.

„Dėl šios proto netvarkos negalima kaltinti narkotikų: jų Vernonas nebevartoja ištisus mėnesius. Taip nutiko savaime. Vartojimas pradėjo pabosti, vos tik apsinarkašinęs imdavo laukti, kada viskas praeis, klausdavo savęs, ką šviesaus randa toje sekinančioje sumaištyje. Narkotikai reikalingi ginantis nuo nuobodulio, jie bet ką paverčia įdomybe, kaip ir truputis „Tabasco“ padažo pagardina neskanų maistą. Bet Vernonas nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jis labai pasikeitė. Narkotikai nebeteikia naudos.“

Knyga įtraukia, ji gyva. Teka, verda, kunkuliuoja. Pagrindinis veikėjas Vernonas šioje dalyje jau nebėra pagrindinis. Nors iš tiesų vis dar yra – tai apie jį sukasi ši visata, tai jis ją įskėlė iš kibirkšties, tačiau čia viskas labiau ne apie jį, o apie kitus, kurie dabar toje visatoje gyvena. Tuo tarpu Vernono buvimas visa ko epicentre yra labiau numanomas negu fiziškai apčiuopiamas.

Knyga puiki ir kiek neįprasta, nes čia visiems veikėjams leidžiama pasijusti knygos centru. Visi yra svarbūs, bent jau svarbiausi sau. Ir visi išgyvena savo penkiolika minučių scenoje. Tarsi gyvenime. Nebūtinai tos minutės bus laimingos, bet prožektorių šviesos nukreipiamos į kiekvieną. Tai knyga nesureikšminanti ir neleidžianti susireikšminti.

Bet tuo pačiu Vernonas Subutexas yra reiklus skaitytojui. Knygoje aprašoma nemažai politinių niuansų, krypčių, pasaulinių įvykių, kitų aktualijų, kurios paliečiamos vos vos, tik tiek, kad žinantis kontekstą suprastų, o nežinantis – net nepastebėtų. Tie maži niuansai praturtina, sukuria papildomus prasmės ratus ir skaitytojui, norinčiam išgyventi viską iki paskutinio trupinio, reikia peršokti nemenką kartelę.

Knyga pjauna prancūzišką gyvenimą ir gyvybę – brėždama nuo centro iki užribių. Tai – aktualijų performansas, literatūrinis iššūkis. Tuo pačiu – ir melomanų rojus. Fone nuolat skamba muzika. Ji čia svarbi, gal net svarbiausia, suvienija visus, apjungia, paskandina, garso takelis niekada nenutrūksta, gausu nuorodų į atlikėjus, dainas, jų kuriamą nuotaiką.

„Tai buvo pirmasis jos bučinys. Ayša nebuvo iš tokių. Ji visada griežtai smerkdavo moteris, negebančias valdyti geidulių. Ir štai pasitaikius pirmai progai ji pasidavė su tokiu įkarščiu, kokio nemanė turinti. Ayša nepažinojo to kūno – audringo, apsėsto. Validas paėmė ją už rankos ir jie sulipo į jo automobilį. Ji jautė gėdą. Tačiau gėdos jėga buvo kur kas silpnesnė už užvaldžiusią aistrą. Ištvirkauti automobilyje kažkur akligatvyje buvo žemiausia, ką tik įsivaizduotum. Bet ji apie tai negalvojo. Tai buvo pirmasis kartas, bet jai neskaudėjo. Greičiausiai dėl to, kad per stipriai jo geidė. Netrukdė nei vairas, nei automobilio salono ankštumas, nerūpėjo galimi liudininkai.“

O pabaigoje autorė išsprogdina skaitytoją ir šis yra išbloškiamas į visatą. Išsprogdinama kone viskas, kas buvo taip atidžiai kurta. Akimirką net suabejojau, ar vertėjo, tačiau autorės sprendimas neskundžiamas. Knygos pabaiga praplečia kontekstą. Grubiai, šaltai, be didelių emocijų tačiau būtent čia ir yra paslaptis – nesusireikšmink, sako Vernonas, nepasitikėk aklai. Skaitinys, kaip ir pirmosios dvi dalys, puikus. Tarsi kruopščiai parinktas muzikos set‘as, tereikia atsipalaiduoti ir atsiduoti garsams, jų tėkmei, jausmui, kuris užplūsta. Užmerkti akis ir pirmyn.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Vernon Subutex 3
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Ágota Kristóf – Vakar

Kai skaitymui negaliu skirti daug laiko, mėgstu plonas knygas. Jos ateina su mažesniais įpareigojimas ir tai palengvina procesą. Todėl išvydęs “Vakar“ storį tikrai nudžiugau. Knyga plonytė (vos per šimtą puslapių) ir perskaityti ją galima vienu prisėdimu. Visiškai nepersitempiant. Ne kaip pagrindinį patiekalą ir net ne kaip užkandį, o kaip stiklinę vandens. Keletas gurkšnių ir viskas. Iš tikrųjų net vadindamas šį veikalą “knyga“ jaučiuosi truputį keistai, nes viduje norėtųsi sakyti “knygelė“.

Ir vis tik – knyga. Perskaitęs ją, tokią ploną, susidūriau su dilema, kurios anksčiau neteko patirti. Pradėjau svarstyti, ar ši knyga nėra per plona. Jos apimtis ir iš šios kylantis greitis suteikia skaitytojui daugiau laisvės, tačiau tuo pačiu – atima galimybes, kurias suteiktų storesnės knygos. Perskaitęs tokią knygą iš tikrųjų net suabejojau ar ją perskaičiau.

Taip, ji turi savo nuotaiką, spalvą, šešėlius. O skaitant kai kurias vietas tikrai norėjosi jas cituoti kaip idealų beprasmybės įžodinimą:

„Man kažin kaip negera sėdėti va taip nieko neveikiant per valandas ar dienas, nebežinau. Bet nerandu jokio pagrindo atsikelti ir ką nors veikti. Nežinau, visiškai nežinau, ką galėčiau veikti. Žinoma, galėčiau šiek tiek pasitvarkyti, šiek tiek pasišvarinti, šitai galėčiau. Mano namuose gana purvina, apleista.

Turėčiau atsistoti bent jau atidaryti lango, nes trenkia dūmais, puvėsiais, plėkais.

Manęs tai nevaržo. Veikiau truputį varžo, bet ne tiek, kad atsistočiau. Esu prie tų kvapų pripratęs, nejaučiu jų, tik galvoju, jeigu netyčia kas nors užeitų…

Tačiau „kas nors“ neegzistuoja.

Niekas neužeina.

Kad vis dėlto ką nors veikčiau, pradedu skaityti laikraštį, gulintį ant stalo jau kuris laikas, nuo tada, kai nusipirkau. Žinoma, nesivarginu nueiti jo pasiimti. Palieku jį gulėti ten, ant stalo, skaitau iš tolo, bet galvoje nieko nelieka. Tad liaujuosi stengęsis.“

Ir nors pradžia gana depresyvi, galiausiai visos tamsios spalvos tarpusavyje susimaišo ir piešiama rūškana istorija, kurioje visi vilties spinduliai yra tarsi už storo debesų sluoksnio.

Tekstas labai paprastas ir atrodo, kad jo buvo palikta minimaliai, t.y. tik tiek, kiek reikia, kad užsimegztų bei išsirutuliotų gana neprastas siužetas. Sakiniai ir pastraipos išretinti tarsi medžio šakos, kurios nebeapsaugo nuo jokio lietaus – tik liudija paties medžio egzistavimą. Tokia ir ši knyga, o tuo pačiu ir istorija. Turinys puikiai atitinka formą. Pagrindinis veikėjas taip pat piešiamas perregimas ir nūdnas. Nors jo viduje putoja emocijos, jos taip ir lieka bespalvės, grimztančios į šešėlius.

Ši knyga kaip stiklinė vandens. Perskaitęs kartą, gali ramiai atsikvėpti ir perskaityti darkart, iš naujo. Tuomet kontūrai taps ryškesni, gremši juos nuo dugno tarsi svilėsius ir nekelsi klausimo apie literatūrą, veikiau svarstysi siužeto vingius. O tai jau savaime reiškia, kad knygos tikslas pasiektas. Kad tai – knyga, o ne knygelė. To ir pakanka, kad vidinis vaikas būtų patenkintas. Bent tai trumpai akimirkai, kol nepradeda svarstyti, kad šalia “per storų“ knygų egzistuoja ir “per plonos“.

Ir dar viena gera naujiena – iš bibliotekos šios knygos namo neštis nereikės. Valanda, kita ir būsite ją pabaigę. O tuomet beliks pasverti, kiek jos liko jumyse, o kiek jūsų – šioje knygoje.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hier
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 114 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Alice Walker – Purpuro spalva

Viršelis gali nuteikti dvejopai, tačiau knyga nėra purpurinė nei rožinė. Ji tamsi ir ją nelengva skaityti. Visų pirma, tiesiogine šių žodžių prasme, nes didžiąją knygos dalį sudaro laiškai, parašyti veikėjos, kuri nemoka taisyklingai rašyti. Todėl žodžiai klaidingi, kliūvantys, griūnantys. Ir vis tik – ji stengiasi, rašo, liudija savo gyvenimą. Tas nelengvas skaitymas yra įžanga į viso ko prasmingumą. Skaitytojas priverčiamas dirbti ir tai suteikia visai kitą atspalvį suvokiant rašančiąją, t.y. veikėją, kuri turėjo dirbti dvigubai, trigubai, šimtą kartų sunkiau, kad parašytų šiuos laiškus, paverstų savo mintis dienoraščiu. Tai suvokus, skaitymas atsiveria visai kitomis prasmėmis, net nepajunti kaip teksto svoris persikelia ir ant paties aprašomo gyvenimo, susitapatina su juo.

Knygoje rašomi laiškai adresuoti Dievui ir sesei, todėl abiem atvejais atviri ir nieko neslepiantys. Juose – XX a. pradžia, JAV ir juodaodžiai, vargstantys pagrindinės veikėjos suvokimo ribose (tuo pačiu autorė puikiai perteikia to suvokimo ribotumą).

Šis liudijimas veiksmingas, paliečiantis, veikiantis tarsi užkalbėjimas. Netaisyklingi žodžiai malasi į murmesį, kol virsta malda. O perskaičius knygą – ateina išrišimas. Supranti, kad visi čia nešasi po sunkų ir didelį mazgą ir kiekvienas iš jų visą savo gyvenimą stengiasi tą mazgą išrišti (tiek sąmoningai, tiek nebūtinai).

Tai knyga apie tikėjimą, kuris praplečia realybę ir tuo pačiu jos ribotumą – seksualinį, dievoieškos, moterų, juodaodžių. Čia daugybė tradicijų, kurios kausto ir įpareigoja. Daugybė neteisybės, kuri niekur neveda, tik murkdo tamsiame vandenyje, kol galiausiai nuskandina.

„Vistek sako jis juk žinai kaip būna. Klausi saves vieno dalyko bet išeina penkiolika. Pradedu svarstyt kam mum reike meiles. Kodiel mes kenčem. Kodiel mes juodi. Kodiel mes vyrai ir moteris. Iškur ištikrūjų atsiranda vaikai. Ilgai ne trukus suprantu kad beveik ne ko ne išmanau. Ir kad jegu paklausi saves kodiel tu juodas ar vyras ar moteris ar krūmas tai visiškai ne ko ne reiške jegu ne paklausi kodiel esi, taškas.

Tai kamanai? Klausiu. Manau mes čia kad svarstytume. Svarstytume. Klausnietume. Osvarstydami apie didelius dalikus ir klausniedami ape didelius dalikus išmokstam mažų beveik ne tyčia. Bet ne kada ape didelius dalikus ne sužinai daugiau negu išpradžių. Kodaugiau svarstau sako tolabiau myliu.“

Aš pats antrą kartą tokios knygos neskaityčiau, tačiau literatūros gurmanams tikrai rekomenduoju – parašyta 1982 metais, bet ir dabar ryškiai išsiskiria iš bendro srauto. Tai kažkas savito, kažkas skausmingo ir nešančio gilesnį pajautimą. Naivumas sumišęs su neviltimi, nežinojimas sumišęs su kalte, nemokėjimas sumišęs su tradicija. Purpuras sumišęs su purpuru, tarsi įrodymas, kad esame atsakingi vieni už kitus. Tuomet, dabar, visados.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Color Purple
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 288 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis