Archyvas

Žymių archyvai: siaubas

Tykantis-tamsoje.-Kurybos-rinktine_medium.jpg

Ši knyga pristatoma kaip siaubo klasika, tačiau iš tiesų ji ne tiek apie siaubą, kiek apie tai, kad viskas yra įmanoma. O puikiausias to pavyzdys – pats autorius, kurio visa biografija – vienas neįtikėtinas blyksnis. Prasidedantis tuo, kad gyvam esant nė viena H. P. Lovecraft’o knyga nebuvo išleista, ir pasibaigiantis aplinkybėmis, kurioms tinkamai susiklosčius, po mirties autorius tapo JAV literatūros klasiku, padariusiu milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Cituoju nuo knygos viršelio, tačiau to negalima nepaminėti. Tuo tarpu vietoje įprastinių citatų, žemiau rasite piešinius, klajojančius interneto platybėse., įkvėptus H. P. Lovecraft’o tekstų. Tie piešiniai puikiai atskleis tai, ką rasite atsivertę knygą, nes ji, visų pirma, – vaizdas. Ir, žinoma, tas jausmas, kad prarandi budrumą ir nebegali suvokti, kur randiesi.

Žvelgiant į turinį – tai apsakymų rinkinys. Išskirtinis tuo, kad skirtingi tekstai versti skirtingų vertėjų. Tiesa, visi tie vertėjai – puikūs ir net ieškodamas taip lengvai nepastebėsi takoskyros, kurią išduoda tik skirtingos pavardės apsakymų pabaigose.

Ir nors pradėjęs skaityti suvokiau, kad nepasiduosiu tam, iš pažiūros, pigiam bauginimui, tačiau vos po kelių puslapių jau buvau nugrimzdęs į knygoje aprašomus kambarius, kraupias dykvietes,  klajojantis jų paslapčių labirintais, girdintis įvairias garsų nuotrupas ir jaučiantis daugiau negu įmanoma perteikti žodžiais. Fantazija skaitant tokią knygą įsijungia pilnu režimu ir paprasčiausiai nusineša tave. Todėl tai – tobula knyga prieš miegą aštrių pojūčių mėgėjams.

Ji nukelia skaitytoją į XX a. pradžią. Ir tai yra taip toli, kad tu nepajėgi lengva ranka išsiplėšti iš kasdienybės, todėl nepaisant įtaigos ir bauginančios aplinkos, skaitant šią knygą kyla daugybė klausimų. Mat autorius siekė aprėpti kuo daugiau, o tai, natūraliai, paliko galybę skylių. Ir pro tas skyles tarsi grėsmę lemiantys debesys į tave pradeda sunktis klausimai, nes fantazija – lakus, tačiau pavojingas vaisius. Ir kuo giliau į ją brendi, tuo daugiau vietų turi pridengti, tuo daugiau išėjimo variantų apgalvoti. Akivaizdu, kad autorius savo laiku darė tai ką galėjo, o šiandien viską greičiausiai parašytų visiškai kitaip, tačiau tu puikiai supranti, kad tai – klasika ir turi paklusti jos taisyklėms. Net jeigu ir atrodo, kad kartais knygoje bandoma apžioti daugiau nei pavyks nuryti. Net jeigu matai, kad dėl to pradėsi (ir jau pradedi) springti, iš burnos pasipila žodžiai, protas pridūsta, o tarp gyvenimo ir negyvenimo plytinti uždanga suvirpa nuo kažko didelio ir sunkaus.

Nepaisant visko, autorius rašydamas savo eilutes sugebėjo pakankamai gerai apsidrausti nuo netikinčiųjų jo kuriamu pasauliu. Daugelis tų apsidraudimų per šimtmetį nebuvo paneigti mokslo ir vis dar galioja, todėl kartais pagaudavau save skaitantį šią knygą ne kaip grožinį kūrinį, o kaip dokumentiką. Iš čia ir tas grėsmės realumas, jos pilkas šešėlis, atgyjantis Šv. Velykų rytą, suvokiant, kad prisikėlimas laukiamas ne tik tau artimuose kultūriniuose ir socialiniuose sluoksniuose, bet ir kituose kontekstuose bei pasauliuose. O užvis įdomiau tai, kad tie pasauliai kai kuriose vietose persidengia su tavuoju ir tada pradedi pamatyti daugiau negu kada nors nutuokei.

Tai – knyga, kuri nuolat stengiasi peržengti suvokimo ribas. Stengiasi taip intensyviai, kad kliūna, griūna, tačiau tuoj pat stojasi ir mėgina dar kartą. Tarsi autorius norėtų išsivaduoti iš savojo kūno, savojo burbulo, tarsi jaustų, kad gali nespėti, tarsi žinotų, jog už mūsų sąmonę apibrėžiančių ribų tikrai yra kažkas daugiau. Ir naudodamasis visais įmanomais savo fantazijos ištekliais, jis bando tą kažką prikelti. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, skaitytojo neapleidžia jausmas, kad tas kažkas tik šypsosi žvelgdamas į šiuos mėginimus, į, atrodytų, tokį bereikšmį jėgų eikvojimą. Šypsosi, netgi juokiasi iš tokių absurdiškai neviltingų pastangų, bet tuo pačiu praleidžia vieną svarbų dalyką, kad esmė čia ne kaip, o kad. Kad autorius besdamas pirštu į tamsą sugeba nukreipti skaitytojo dėmesį būtent ta linkme. Į tuštumą. Į nebūtį. Į šešėlį, slepiantį kažką sunkiai įvardinamo. Taigi, H. P. Lovecraft’as pamišėliškai šaudydamas į visas įmanomas puses, galiausiai pataiko. O tuomet visa tampa nebesvarbu, nes už šios ribos  jau įsijungia paties skaitytojo vaizduotė, kurios ramybės nebesaugo švelnūs prisilietimai ir lengvais žodžiais paaiškinamas pasaulis.

Taigi, autoriui pavyksta išskelti abejonę, o tai ir yra svarbiausia. Tai ir yra esmė. Nepaisant pakeliui kylančių klausimų, loginių skylių ir kąsnių, kuriais springstama. Esmė, kurios aidas prasibrovęs pro marmurą ir dykumos smėlį, mūsų apsnūdusiose kasdienybės menėse ir negyvenamuose priešistorinių miestų kambariuose ima žadinti kietai įmigusį, vis dar neapčiuopiamą, tačiau po truputį pradedantį susitelkti šešėlį.

Skaitykite. Nes tik taip rasite kelią. Nes tik taip tas kelias apraizgys jus savo lipniais čiuptuvais ir niekur niekada nebepaleis.

 

Kita informacija:
Vertėjai: Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

 

Reklama

Lopsine_virselis-Copy-500x500O šią knygą autorė iš karto pradeda šokiruodama. Kitaip tariant, griebia už nervo, smūgiuoja į jautriausią vietą ir nuo trečio puslapio jau skaitai šiek tiek stigdamas oro, stengdamasis jo kaip nors vis įkvėpti ir bent šiek tiek susivokti aplinkoje.

„Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstų lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai.“

Ir čia jau viskas visai kitaip negu prieš tai skaitytoje ir apžvelgtoje „Žmogėdros sode“. Čia tu niekur neleki, o brendi skindamasis kelią tarp šešėlių ir laukdamas, kol siūlo galai susisies, kol mazgas išsiriš, o įtampa išsprogs purpuriniais žiedais prieš tavo primerktas akis. Tuo tarpu ta įtampa, kurios sprogimo taip viltingai lauki, smelkiasi iš kiekvienos eilutės, kiekvieno žodžio. Ją palaiko puiki romano struktūra, tiksliai sudėlioti akcentai, kruopščiai atrinktos scenos.

Knyga kaip juodoji dėžė, kuri stovi priešais laukdama kol kas nors neiškęs ir priėjęs nuvoš dangtį. Ji žadina tavo smalsumą, šypsosi jam, o tu iš karto įsivaizduoji blogiausią – praversi dėžę, tarp šešėlių sušmėžuos ranka ir pagriebusi tave už sprando sugrūs į vidų. Nepaisant visko, tau vis vien įdomu, ar tikrai. Vis vien norisi surizikuoti.

„Lopšinė“ labiausiai paveiks turinčius mažų vaikų, todėl net neaišku, ar šiems skaitytojams tokia knyga būtų rekomenduotina. Matyt, taip. Su žvaigždute, kad tai – siaubo filmas. Su perspėjimu, kad už būsimas pasekmes, baimes ir sapnus autorė nebeatsako.

„- Supranti, viskas apsiverčia ir susikeičia vietomis. Jo vaikystė ir mano senatvė. Mano jaunystė ir jo vyriškas gyvenimas. Likimas šlykštus kaip reptilija, jis visada taip pasitvarko, kad mus nustumtų kitapus turėklų.“

Knyga pilna stingdančio šerkšno, keliaujančio tavo oda. Ir nors bijai, kad šis įsigaus į vidų, vis vien negali atitraukti akių, kol galiausiai ryškių spalvų trileris išsidraiko pastelinių spalvų šešėliais. Išeina iš savo namų, uždaro duris ir prieš akis atsiveria ilga, horizonte tirpstanti kelio juosta.

Tokia tad ši knyga – tarsi už nugaros besiveriančios durys ir vietomis prasprūstantis girgždesys, tačiau jokio trenksmo pabaigoje, jokio taukšt. Durys taip ir lieka truputį praviros ir pro tą plyšį veržiasi kažkieno kito iškvėptas oras. Liudijimas. Dusulys. Pro tą plyšį teka vanduo, bet tu jo nematai, neatsisuki, nes tau nebereikia atsisukti, kad pažintum jo skonį.

Nepaisant šio, kitam papasakoti tokios knygos nesugebėtum, nes tas kitas pats turi viską perskaityti ir patirti, o bet kokie tavo žodžiai ir išvedžiojimai viską tik sugadintų. Sudrumstų tą šnabždesį, švelnų ir ramų, kraują stingdančios lopšinės.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Chanson douce
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Jau trečia ir paskutinė S.R.Green knyga apie kurią jums papasakosiu dabar (labai nesidžiaukit, turiu dar keturias 🙂 ).

Šita knyga vėl pasakoja apie Hauką ir Fišer – Haveno gvardijos kapitonus.  Jie tikrai nėra subtilūs profesionalai ir mieliau kapoja, nei ieško diplomatinio sprendimo.

Kadangi begaudydami šnipą Haukas ir Fišer užmušė visus, kurie galėjo suteikti kokios nors informacijos, už bausmę jiems tenka apsimesti aukštuomenės nariais (Havene šis nusikaltimas baudžiamas mirtimi) ir infiltruotis į Maknilų tvirtovę, priklausančią vienai iš garsiausių aukštuomenės šeimų, nes paskutiniais duomenimis ten slepiasi šnipas. Maknilų giminė ką tik išgyveno vyriausiojo sūnaus ir tėvo mirtis, todėl tvirtovėje vyksta testamento skaitymas. Haukas ir Fišer apsimesta tolimais giminaičiais iš karalystės pakraščio.

Siauru takeliu į kalną kilo Haukas; kūną standžiai apgobęs apsiaustas, galva palenkta prieš vėjo gūsius. Užkilus ant skardžio pūtė stiprus ir geliančiai šaltas vėjas. Čia augančios laukinės žolės, atrodė, buvo nuolatos priplotos prie žemės, o aplinkui, kiek akys užmatė, buvo plikos uolos. Haukas nesistebėjo pajutęs čia siaučiančių vėjų jėgą. Kas tik išdrįsdavo pakelti galvą virš žemės paviršiaus už įžulumą tikriausiai būdavo išraunamas su šaknimis. Haukas lėtai apsižvalgė ir susiraukė pamatęs šiek tiek priekyje ant uolos krašto jo laukiančią ir į jūrą žiūrinčią Fišer. Jis kelis kartus giliai įkvepė, stengdamasis, prieš eidamas pas ją, atgauti kvapą. Ilgas, status takas nuilsino, o jis nenorėjo, kad Fišer tai sužinotų. Ji tik priekaištautų, kad nėra pasirengęs, ir verstų laikytis kitos dietos. Haukas nekentė dietų. Kodėl visas sveikas maistas turi būti toks neskanus?

Po kiek laiko paaiškėja, kad šnipas nėra vienintelė Hauko ir Fišer problema. Į laisvę ištrūko tamsus Maknilų giminės prakeiksmas ir kelia pavojų visiems, dėl testamento skaitymo kerų, įstrigusiems tvirtovėje. Visa kita sužinosite perskaitę, jei žinoma, skaitysite 🙂

Stilius niekuo nesiskiria nuo prieš tai aprašytų S.R.Green knygų. Viskas paprasta, aišku ir be jokių seilionių. Tiesa, šioje knygoje šiek tiek daugiau lengvo humoro ir šiek tiek komiškų situacijų.

Įvertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: Wolf in the Fold ”
Puslapiai:
204 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Nes tikra, kad pavyktų rasti kur nors įsigyti. Aš radau bibliotekoje. Manau elektroninė versija anglų kalba tikrai mėtosi kažkur internete.

Kita Simon R. Green knyga.
Haukas ir Fišer – gvardijos kapitonai, vyras ir žmona. Jie nuolat įsivelia į kokį nešvarų reikalą, nugriauna smuklę, jei alus būna skiestas ir apskritai yra “bad-ass couple“.

Man patinka kaip S.R.Green kuria Haveno institucijas – įvairiausios tarybos, gvardija, burtininkų mokykla, seserijos… Šioje knygoje svarbiausia – Dievų gatvė. Tai vieta, kur negalioja įprasti logikos, traukos, fizikos dėsniai. Šioje gatvėje pakanka vietos visoms religijoms, o tvarką palaiko Dievų Apsaugos būrys (religiniai fanatikai turi polinkį kelti riaušes dėl smulkmenų) . Tačiau kažkas pradeda žudyti Dievus. Tiksliau, būtybes, kurias žmonės laiko Dievais.

Pati gatvė buvo nerami. Gatvėje buvo mažiau žmonių negu anksčiau, ir tie patys dūmė savo keliu nuleidę galvas ir nudelbę žemyn akis. Gatvės pamokslininkai rypavo apie Visatos žūtį ir visapusišką susinaikinimą. Išsidažęs klounas, į kraujuojančias akis įsismeigęs skustuvo ašmenis, dainavo liūdną dainelę apie meilę ir netektį. Du šešėliai kaip pasiutę gyvuliai puolė vienas ant kito. Aukštas kampinis pastatas sutirpo ir pradėjo tekėti kaip karštas vaškas. Papuolę po juo klykė agonijoje.

“Dievų žudikas“ – tai fantastinis detektyvas su šiek tiek netikėta pabaiga. Apie vertimo kokybę ir S.R.Greeno stilių aš jau kalbėjau. Dirbtiniausi atrodė Hauko ir Fišer santykiai: kai didelė ir bloga pabaisa ją įsitraukia į savo olą, jis bėga iš paskos, ją gelbėja ir klausia “ar viskas gerai, o mylimoji?“. Gal ir nieko blogo, bet skamba labai dirbtinai. Žinoma, gali būti kad ir dėl to kaltas prastas vertimas.

Ir aš tikrai norėčiau, kad “Hauko ir Fišer“ serija būtų ekranizuota.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: The God Killer”
Puslapiai:
203 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Irgi berods mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.

Perspėjimas: jei nemėgstate fantastikos, o ypač tos, kuri nebuvo ekranizuota ar viešai išgirta, jums labai labai labai nepatiks trys mano recenzijos. Atsiprašau 🙂

Kai buvau gal keturiolikos labai mėgau skaityti fantastines knygas ir Simon R. Green buvo geriausias rašytojas, kurį atradau. “Kylantį Mėlyną Mėnulį“ skaičiau gal kokius dvidešimt kartų. Todėl kai visai neseniai Adomo Mickevičiaus bibliotekoje apatinėje lentynoje radau keletą S.R.Greeno knygų, susirinkau visas.

Beveik visų knygų veiksmas (iškyrus ‘Sėlinančios mirties“ seriją arba tas, kurių dar neskaičiau) yra susijęs su Tamsiaja Giria arba Havenu – Žemosios Karalystės uostu. Kadaise patekėjo Mėlynasis Mėnuolis ir Tamsioji Giria ėmė plėstis, visos joje slypėjusios pabaisos ir demonai pradėjo puldinėti miestus. Kai ilgoji naktis baigėsi, daugelis karalystės vietų liko paveiktos magijos. Vyko keisti dalykai.

“Žemėje tarp numirėlių“ pasakojama apie Dankaną Maknilą, Konstancą, Šokėją ir Džesiką Flint – reindžerių komandą, kurios užduotis – ištirti kas nutiko pasienio forte, iš kurio jau mėnesį nebuvo girdėti jokių žinių. Komanda fortą randa tuščią ir užrakintą iš vidaus. Visur tik dulkės, sudžiuvęs kraujas ir šiurpi atmosfera.

Asmeniškai man patinka fantastiniai gyviai, kuriuos kuria S.R.Green: troliai, milžinai, prisikėlę numirėliai. Visi jau ne kartą girdėti, bet aprašymai nors ir vyriškai siauri ir tikslus, maloniai skaitomi.Veikėjai irgi gana standartiniai: Dankanas – kapitonas, persekiojamas kaltės dėl žuvusios komandos narės, Konstanca – ką tik į komanda priimta burtininkė, kurios sugebėjimais niekas nepasitiki, Šokėjas – kardo meistras, tikras “erelis“, Džesika – Šokėjo meilužė, atliekanti ir dalį mamos funkcijų.

Flint šmirinėjo rengdama guolį Šokėjui. O jis kantriai tai stebėjo. Šokėjas buvo beviltiškas praktiniuose gyvenimo dalykuose. Jis netgi nemokėjo pasikinkyti arklio, o jei jam reikėtų gaminti pačiam maistą, tai numirtų badu. Tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo. Šokėjas buvo gabus kitose srityse.

Rašymo stilius šiek tiek kapotas, nieko vaizdaus nereiktų tikėtis. Iš dalies manau, kad dėl to kaltas vertimas. Jau ne kartą minėjau, kad fantastikos knygos Lietuvoje verčiamos itin prastai. Taip pat manau, kad tai vaizdumo trūkumą lėmė ir tai, kad dažniausiai fantastikos knygas rašo vyrai, kuriem nesvetimi tikslieji mokslai, ir jie mąsto praktiškai: kam rašyti “pro langų plyšius krito saulės šviesa, kuri šoko dulkėse lyg tūkstančiai mikroskopinių fėjų“, jei galima rašyti “ant dulkėtų grindų pro langą krito šviesa“ 🙂

Pagaliau mergina atėjo į valgomąjį, kur vakarieniavo šimtai vyrų, moterų ir vaikų. Niekas jos nepastebėjo.Ji priėjo prie artimiausio stalo ir pamačiusi, ką jie valgo, pasibjaurėjusi susiraukė. Mėsa lėkštėse buvo žalia ir kruvina, joje raitėsi lervos, kurios šliaužiojo po stalą. Nuo stalo karojo raudonos varvančios žarnos, pilnos paukščių galvų, jų akys atrodė gyvos ir viską suprantančios. Burtininkė nusisuko ir tik tada suvokė, jog vyras sėdintis priešais ją prie stalo, negyvas. Jo gerklė buvo dukart perrėžta. Kraujas tekėjo kaklu žėmyn po marškiniais. Jis mandagiai nusišypsojo Konstancai ir pasiūlė taurę. Ji iki kraštų buvo pilna kraujo.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Down among the dead man“
Puslapiai:
188 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m. (originalas – 1993 m.)
Kaina: Mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.