Yoko Ogawa – Begalinė lygtis

Šios knygos istorija labai paprasta. Tiesiog radau ją lentynoje ir pradėjau skaityti. Nei ypatingai jai ruošiausi, nei kažką planavau. Tiesiog nusprendžiau, kad jeigu knyga užkabins, tuomet skaitysiu toliau. O jeigu ne, tai ne.

Ir mano nuostabai, knyga iš karto suveikė. Ramybė plūstelėjo iš jos tarsi vanduo virtęs lėtu potvyniu. Tekstas sruvo ramiai ir tolygiai, o “Begalinė lygtis“ užbūrė savo paprastumu ir magija, kuri plėtėsi ne siužete, o už jo ribų. Pasijutau visiškai apsemtas, knyga suveikė tarsi koks kokteilis, kuriame visos sudedamosios dalys puikiai atrado savo vietą ir svaigino nuo pirmojo puslapio.

„- Išties teisingas sprendimas neturės absoliučiai jokių spragų ir pasižymės tobulu tvirtumu bei lankstumu. Jokių vidinių prieštaravimų, vien harmonija, – pareiškė. – Netvarkingų, negražių, nervus tampančių sprendimų, net jei sprendinys ir teisingas, – nors vežimu vežk. Ar gali įsivaizduoti? Bėda ta, kad kaip neįmanoma paaiškinti, kodėl žvaigždės gražios, taip neįmanoma paaiškinti ir matematikos grožio…“

Knyga užburianti, tarsi pasaka. Stebuklas, net kai nėra stebuklo. Bet gal, kai stebuklų nėra ir įvyksta didžiausi stebuklai? Istoriją ir siužetą, atrodo, galima net apčiuopti. Dekoracijos elementarios, veikėjai sukalbami ir nepretenzingi. Bet svarbiausia – autorė, kuri paima šias dedamąsias ir sukuria stebuklą. Bet tokia juk ir yra literatūros galia – išnešti skaitytoją iš jo pasaulio į kitą. Leisti nugyventi dar vieną gyvenimą. Sugriebti galvą ir panardinti į vandenį. Tokia ir knyga. Apie profesorių, atminties praradimus, berniuką, mamą ir jų keistus tarpusavio santykius. Ir, žinoma, apie matematiką, kuri čia prasiskleidžia tarsi gražiausios gėlės žiedas.

„Paglosčiau puslapį ir pirštų galiukais pajutau įspaudus popieriuje ties Profesoriaus įrašytais skaičiukais. Matematiniai veiksmai išsirikiavo vienas už kito ir nusidriekė po mano kojomis kaip grandinė. Aš kabarojuosi nuo vieno jos narelio ant kito. Dingo supančios aplinkos vaizdas, šviesa; manęs net nebepasiekė garsai – bet pasinerti į tai baisu nebuvo. Žinojau, kad Profesoriaus paliktų nuorodų, vedančių į kažin kokią svarbią ateities tiesą, niekas negali pažeisti, sugadinti ar iškreipti.

Keista ir nuostabu buvo suprasti, kad pagrindas, ant kurio stoviu, sutvirtintas ir remiamas po juo slypinčio dėsnių ir žinių požeminio pasaulio. Kalba ten neturi prasmės; norint jį pasiekti ir suprasti, geriausias būdas – kopti skaičių grandine. Ir jokio skirtumo, ar sieki leistis į gylį, ar keli akis į tolimas aukštumas, svarbu tik viena: tos grandinės gale – Tiesa.“

Knyga išties nuostabi. Rekomenduoju ją visiems ieškantiems ramaus atokvėpio. Palikite skubėjimą už durų, tarsi batus. Ir greitai suprasite, kad jie – tik balastas, kurio mums iš tiesų niekada ir nereikėjo.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hakase no Aishita Sûshiki
Vertėja/Vertėjas: Gabija Enciūtė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Undinė Radzevičiūtė – Pavojingi žodžiai

Va, čia tai meistriškumas. Va, čia tai ranka. Taip ir norisi lįsti į teksto formas ir mėginti jas pasimatuoti tarsi keistą drabužį. Tas drabužis Undinei tinka tarsi nulietas ir skaitytojui dėl to pavydu. Nes skaitytojas irgi nori tokio. O jeigu nepavyks tokio turėti, tuomet skaitytojas nori, kad tokio neturėtų kiti.

Undinės stilius neįveikiamas. Jeigu mėginsi su juo grumtis, greitai suprasi, kad jis neturi silpnų vietų. O jeigu ir turi – jų neparodo. O jeigu parodo, tai tik tam, kad kažką tuo parodymu paslėptų. O ką – tai jau ne skaitytojo reikalas. Ir iš viso, silpniausia vieta čia visuomet bus (jeigu jos ieškosi) skaitytojas. Pats kaltas, kitaip tariant.

„Taro kortos pranašavo: jei Sofačka ryšis bėgti, ji įgaus didžiulių šansų atsiskleisti iš gerosios pusės, parodyti vyriškumą ir valią.

Vyriškumo rodyti ji nenorėjo. Nei rodyti, nei turėti.

O dėl valios: dabar, po penkių dienų verkimo, ji tikėjo, kad viską lemia ne valia, o likimas.“

Skaitau ir mėgaujuosi. Tai puikus pavyzdys kaip iš nieko sukuriama viskas. Atrodo, net siužeto nėra, tik vėjelis scenoje. Tik dialogai ir monologai. Realūs ir numanomi. Ištarti ir nutylėti. Išsprūstantys ant liežuvio galo ir liekantys mintyse. Nieko nėra, o knygos paleisti negaliu. Skaitau, skaitau ir kol skaitau, tol nieko aplinkui nebėra. Tik scena, aktoriai ir tai kaip jie ruošiasi spektakliui. Ruošiasi, nežinodami kuo viskas baigsis. Juo labiau – kuo viskas prasidėjo. Tai viena iš tų retų knygų ant kurių nesupykčiau, net jeigu pabaigoje ir nebūtų jokio rezultato, jokios išvados, jokio išrišimo. Tik procesas, kuris žavi ne ką mažiau. Kūryba čia atsiskleidžia visu savo gražumu, pradžioje – scenoje, o tuomet – ir gyvenime. Undinė negali nedainuoti. Ir jos sirena, kartą išgirsta, daugiau niekada tavęs nepaliks ir neapleis.

„Aš nebežinau, kaip man gyventi, – pasakė Teta Sofačka. – Silva tai verkia, kad nenori mirti, tai sako, kad nieko jai nebeliko, tik užbaigti šią ašarų pakalnę.

– Užbėgti? – paklausė Teta Hedvyga.

– Užbaigti, – pasakė Teta Sofačka.

Ašarų pakalnę Teta Sofačka, žinoma, pridėjo nuo savęs.“

„Pavojingi žodžiai“ yra gerokai stipresnė už kelias paskutines Undinės knygas. Ir tai puiku, tai parodo, kad rašytoja – nėra mitas. Kad ji gyva. Kad ji vis dar gali. Žaidžia ir tuo mėgaujasi.

Skaitant apimdavo jausmas, lyg autorė būtų pravėrusi dureles į savo galvą ir skaitytojas dabar ten viešėtų. Vaikščiotų po keistus kambarius, klausytųsi tetų pokalbių, slėptųsi teatro koridorių tamsoje ir girdėtų viską, kas sakoma. Net jeigu pašnibždomis. Net jeigu labai nenoriai. Net jeigu nieko nesitikint.

„Silvos galvoje švytavo švytuoklė.

Švytuoklė švytavo tarp to, kaip anksti jos amžiaus būtų mirti nuo tokios baisios ligos, ir tarp to, kad, jei taip ir toliau bus, ir Silva taip kankinsis, ji neištvers ir nusižudys.

Silva gulėjo lovoje ir svarstė, kas teatre nustebs, o kas labai apsidžiaugs. Ir stumdė visus mėtinėje galvos pusėje mintyse prie skirtingų įsivaizduojamų sienų: kas gailės, kas triumfuos, o kas tik blaškysis.

Ir nuo to stumdymo, ir nuo minčių apie mirtį net pajuto šiokį tokį palengvėjimą: nebereiks jai mylėti Safyrovo ir nebereikės jai daugiau su niekuo kovoti.

Mintyse ji jau mirė ir dėl to pajuto didžiulį palengvėjimą. O tada pagalvojo, kad jai reikia būtinai paskutinį kartą sudainuoti premjeroje, o numirti jau po jos.“

Ir nors atrodo, kad ši knyga – neapčiuopiama, ji įtraukia taip, kaip niekas kitas. Čia ir teatro drabužis, ir karas, pandemija, girti režisieriai, priekabiavimo skandalų trupiniai, kitos nuodėmės. Savotiškas spektaklis spektaklyje. Savotiškas teatras realiame gyvenime. Uvertiūra, kuri nubloškia, kuri parklupdo ant kelių, deda tau į burną saldainį. Čiulpk, sako. Ir tau nebelieka nieko kito.

Tai knyga apie mūsų gyvenimą. Tik, kad tai pamatytume, reikia praverti kelis knygos sluoksnius ir kelis – savo. Tuomet atsivėrę vienas kitam, tekstas ir skaitytojas suras bendrus taškus. Susijungs, susilies, supanašės ne tik vidumi, bet ir išore. Ir uždanga nusileis. Tarsi pilkas vasario dangus. Bet tai nereikš spektaklio pabaigos, nes ir toliau po tuo dangumi mums visiems reikės kartu (net jeigu ir atskirai) gyventi.

Kita informacija:
Puslapiai: 180 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Kartais turi lyti

Atrodo, kad šią knygą skaičiau tiek ilgai, kiek galėjau. Šokinėdamas tarp įvairiausių veiklų ir užsiėmimų. Ir kol perskaičiau, atrodo, praėjo tiek daug laiko, kiek šioje dalyje aprašyto Karlo Uvės gyvenimo. Tačiau kartais nėra blogai skaityti knygas tiek ilgai ir esu laimingas, kad taip nutiko būtent su šia knyga. Nes ji verta skaitymo. Verta, kad skaitymas tęstųsi kuo ilgiau. Ši, bet lygiai ir kitos “Mano kova“ dalys.

Skaityti šią knygą buvo taip gera, kad visai nesinorėjo reflektuoti jos ant popieriaus. Ji panardina į paprastą, tačiau gyvą tekstą iš kurio nesinori išlipti. Norisi mirkti jame tarsi saulės prišildytame vasaros ežere ir neskaičiuoti kiek liko iki atostogų pabaigos. Kol knyga bus užversta ir tave užlies jau ne Karlo Uvės, o tavo paties gyvenimas. Todėl šios knygos pabaigą norėjosi vis atitolinti. Nors ir nesąmoningai, tačiau šį kartą tai pavyko padaryti – atitolinti ir vis vien likti knygoje, būti šalia iki paskutinių puslapių.

„Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkau alaus, namie nusiprausiau po dušu ir persirengiau, susigūžęs nuo lietaus užkopiau į kalvą ir užėjęs į kioską atlikau statymus, kurį laiką pastovėjau laukdamas autobuso, įšokau vidun ir atsisėdęs stebėjau miestą, kupiną šviesų ir skubos, galybės spalvų ir formų salvių, vandenyje raibuliuojančios ir mirguliuojančios šviesos, skėčių ir šiūruojančių valytuvų, nuo lietaus palenktų galvų ir tvirtai suraišiotų gobtuvų, guminių batų ir lietpalčių, šaligatvių pakraščiais ir iš lietvamzdžių srūvančio vandens, virš viso to ratus suko kirai, kiti pašiaušę plunksnas tupėjo ant vėliavų stiebų ar ant beprotiškai aukštos Festplasene stovinčios skulptūros – natūralaus dydžio vyro ant kolonos, – koks galėtų būti jos aukštis, dvidešimt metrų? Trisdešimt? Kristianas Mikelsenas, ir už kokius nuopelnus jis buvo čia užbogintas?“

“Kartais turi lyti“ – jau penktoji serijos knyga ir ji niekuo nenusileidžia prieš tai buvusioms. Čia toliau karpomas ir lankstomas Karlo Uvės gyvenimas. Tokiose knygose sunku atskirti kiek tekste prasimanymo, o kiek realios patirties, tačiau skaitant apie studijų laikus nevalingai ir save pagaudavau grįžtantį mintimis į savuosius. Viskas nostalgiška ir spalvota, o paskirose detalėse randi tekstas tave atliepia ir tai – literatūros prasmė. Bet nereikia pernelyg apsigauti ta nostalgija, nes knyga nėra saldi. Autorius, kaip ir anksčiau, atveria viską, todėl šalia to, kas džiugina nusidriekia neaprėpiami plotai, kurie skauda.

„Grįžęs vėl perskaičiau neigiamą leidyklos atsakymą. Paskui atsisėdau prie krosnelės, suglamžiau kelis romano lapus ir ją užkūręs pradėjau mesti į liepsnas lapą po lapo. Turėjau tris romano kopijas, sudeginau dvi. Trečiąją ketinau dovanoti Ingvilei. Tai bus paskutinis mano susitikimas su ja. Daugiau jokių vizitų, pokalbių telefonu, jokių kvailysčių, nieko. Romanas bus mano galutinis atsisveikinimas.“

Pagrindinėje knygos laiko juostoje šį kartą ryškiausiai šviečia noras tapti rašytoju – visomis formomis ir visa esybe. Čia suplaukia viskas – savikritika, savigaila, nusivylimas, desperacija ir t.t. Galima netgi sakyti, kad tai knyga apie užsispyrimą ir jauną atkaklumą, bet kaip skelbia paantraštė (“kartais turi lyti“), čia pilna lietaus ir dažniausiai jis slepiasi viduje. Jame sutelpa skausmas, išgyvenimai, nesėkmės, konfliktai. O šalia viso to – būtinai susižavėjimas ir aistra. Visko tiek, kad veikėjas gyvas, jo kraujas putoja ir verda, jo kūnas sunkus ir apsvaigęs, lengvas ir pažeidžiamas. Bet svarbiausia, kad jis – ne iš popieriaus, tokio lietus nesunaikins, toks įsigaus į tave ir nugyvens ten savo gyvenimą. Vėl ir vėl. Tiek kartų, kiek jį prisiminsi.

„Kurį laiką ėjome tylėdami. Snigo. Gatvės nuščiuvusios. Susižvalgėme ir nusišypsojome. Perėjome Žuvų turgaus aikštę, šalia jos tyvuliavo juodutėlė jūra. Kaip gyvas nebuvau jautęsis toks laimingas. Nieko neįvyko, mudu tik pasikalbėjome vakarėlyje, o dabar štai einame kartu, aš per du metrus nuo jos, susikišęs rankas į palto kišenes, nieko daugiau. Ir vis tiek – laimė. Sniegas, tamsa, šviečiantis Fliojos kalno funikulieriaus ženklas. Greta manęs žingsniuojanti Tonje.“

Knyga tiesiog puiki, artima, vertinga ir skaitytina tiek ilgai, kiek tik galite sau leisti šį malonumą. Joje nebus fejerverkų ar sensacijų. Joje tik gyvenimas, kurį beskaitant, pradedu nevalingai galvoti, kad taip, keliais sakiniais nupiešti nuotaiką ir jausmą, gali tik meistras. Ir iš tiesų. Tikriausiai daug (o gal net ir viską) už tokią dovaną paaukojęs meistras. Kad tai gryna tiesa (iš abiejų monetos pusių), galima įsitikinti perskaičius šią knygą ir netgi nebūtina iš anksto sutarti, kad gyvenimo joje yra kur kas daugiau nei vaizduotės.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Femte bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Shokoofeh Azar – Nušvitimas žaliojoje slyvoje

Tai knyga, kuri išneša tave į anapusybę, į pasaulį, esantį viena koja čia, o viena koja ten, anapus Stikso upės. Negana to, skaitant atrodo, kad visas tekstas (o kartu ir pats skaitytojas) su kiekvienu puslapiu vis labiau virsta viena didele metafora.

Šios knygos pamatuose plyti Iranas ir Islamo revoliucija. Temos tokios tolimos, kad itin sunku (gal net neįmanoma) tinkamai ir prasmingai suvokti ten vykstančių įvykių ir aktualijų. Tačiau literatūros kalba tuo ir nuostabi, kad padeda skaitytojui perbristi kultūrinius barjerus ir išverčia visiškai nepažįstamą pasaulį į tavo kalbą.

Skaitydamas šią knygą jautiesi lyg šapelis didelėje upėje. Jos srovė neša į priekį, bet visai netrukus, pagautas sūkurio esi grąžinamas atgal, o tuomet – vėl į priekį, ir vėl atgal ir t.t. Panirus į tokią upę (tokį kūrinį), svarbiausia nesijausti viršesniu už tekstą ir nemėginti jo sukontroliuoti ar suvaldyti. Turi atsipalaiduoti ir atsiduoti jam. Tavo klausimai ir patarimai čia niekam neįdomūs, nes tai – visai kitas pasaulis ir pirma turi jį pažinti, o tik tuomet galėsi pamėginti paaiškinti. Tai pasaulis, kurio centre – šviesa, sklindanti iš žaliosios slyvos. Tos šviesos ir šešėlių takais tave ši knyga ir vedasi, nešasi, plukdo. Skaitydamas supranti, kad esi mažas, bet kitaip ir negalėtų būti.

„Myris turi daug privalumų. Staiga pasijunti laisva, lengva ir jau nebijai mirties, ligos, nuosprendžio ar religijos. Neprivalai suaugti, gyventi tarsi savąjį, o iš tikrųjų kartoti kitų gyvenimą. Neprivalai mokytis ir atsakinėti per egzaminą, kokie yra religijos pagrindai arba kada malda pasidaro neveiksminga. Tačiau man myris žaviausias tuo, kad vos užsimanai ką nors sužinoti, išsyk žinai. Kon fajakon. Visiškai paprasta. Užsimanai kur nors atsidurti, ir jau esi. Nereikia sukti galvos. Supratau tai tą pačią dieną, kai numiriau.“

Ši knyga – tai istorijų pasakojimo menas, suaudžiant jas į vieną didelį audeklą. Daugybė istorijų tarp gyvenimo ir mirties, tarp vėlių ir džinų, tarp prakeikimų ir palaiminimų.

Tekstas pilnas tautosakos, kurią norint tinkamai suprasti reikia pačiam pradėti ja domėtis, nes niekas tau neateis ir nepadės, kol pats nežengsi į priekį. O kai žengsi, kai panersi gilyn, suvoksi, ką visa tai reiškia ir pajusi šviesą savo rankose, šviesą, nusklendusią nuo žaliosios slyvos.

„Labai anksti, dar apyaušriu, būdavo, atsisėdu prie gėlės pumpuro ir žiūriu, kaip užgimsta rasos lašas, kaip jame atsispindi saulėtekis ir kaip jis paskui išgaruoja, išgirstu trumputį pražystančio pumpuro atodūsį, pasklindantį aplink akimirką tarp žmonių ir gamtos nedėmesingumo ir triukšmo. Paliečiu pirštų galiukais vos prasivėrusius vainiklapius, visa lyta pajuntu juos kaip vainiklapius. Uodžiu juos ir visą mane persmelkia gėlės kvapas.

Pamažu išmokau užsimerkti ir visas šešias jusles sutelkti į vieną, į klausą, kad geriau girdėčiau gėlių atodūsius. Ilgainiui pasiekiau meistrystės, galėjau atskirti rožės ir figmedžio atodūsi, kai skleidžiasi pumpuras. Garsas, pasigirstantis sulig rožės pražydėjimu, primena švelnų drovios įsimylėjėlės bučinį mylimajam į lūpas, suprakaitavusias nuo meilės gausos, o figmedžio žiedas skleidžiasi su garsu, panašiu į oro bučinį tolimam mylimajam. Tarsi švelnios lūpos ore tylutėliai bučiuotų mylimojo atminimą.“

Bet ši knyga ne vien vėlės ir mistiniai pasauliai, kartu tai – ir griežta politinė kritika, masinės neteisybės jausmas, skaudančios vietos, kurios mums tolimos dėl kultūros skirtumų ir fizinių atstumų, tačiau per tekstą viską pajunti ir supranti. Gyvenimas (kartu su visomis jį ištinkančiomis neteisybėmis ir džiaugsmais) gali būti vadinamas daugybę vardų, tačiau kiekvieną dieną jis vėl grįžta ir atkartoja pats save.

O kai skaitant žvilgsnis nukrypsta pro langą, pastebiu paukštį, lesantį nuo žemės trupinius ir jo čirpimas verčia atkreipti dėmesį. Verčia žiūrėti į jį ne tik kaip į paukštį, bet kaip į kažką daugiau, verčia perverti jį žvilgsniu kiaurai plunksnas. Verčia klausti, kas už viso to slepiasi ir ką visa tai reiškia. Ir supranti, kad tas žvilgsnis yra perimta iš knygos. Ji savita ir tuo užburia skaitytoją, verčia atkreipti dėmesį, įsiklausyti. O įsiklausyti tikrai yra į ką.

Ir dar – viskas versta iš persų kalbos. Tik pagalvokit!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Eshraq-e derakht-e gojeh sabz
Vertėja/Vertėjas: Austėja Merkevičiūtė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Undinė Radzevičiūtė – Minaretas ir 7

Undinė yra Undinė, ji visada buvo ir bus ištikima sau, o tai reiškia, buvo ir bus atpažįstama – iš stiliaus, ironijos, struktūros, teksto tėkmės. Ši knyga nėra išimtis, tačiau tam tikromis detalėmis ir kontekstais ji truputį skiriasi nuo ankstesnių autorės knygų, nes pastaroji parašyta dienoraščio stiliumi ir leidžia skaitytojui panerti ne tiek į kūrybos rezultatą, kiek į patį procesą. Todėl skaityti įdomu ne tik dėl literatūrinės vertės, bet ir dėl dokumentinių faktų bei būsenų. Šioje knygoje autorė užsimena ir apie kitas savo knygas, preparuoja patį kūrybinį procesą ir, žinoma, rašymo kančią, kas turbūt yra universaliausia tema tiems atvejams, kai baigiasi visos kitos temos 🙂

„Mano Geriausias Draugas sako, kad viskas, ką aš rašau, jam labai primena pornofilmus.

Jis sako, kad man nesvarbu nei aprašymai, nei pauzės, nei kokios nors įžangos, nei personažų motyvai, nei konfliktai.

Aš iš karto, nieko nelaukdama, pradedu nuo dialogo.

O jeigu ne iš karto, tai iškart po pirmo sakinio.

Ir mano personažai susitinka knygoje tik tam, kad gerai…

Pasikalbėtų.“

Skaitau ir nesuprantu, ar tikėti viskuo, kas rašoma, ar ne. Štai čia ir slepiasi tikroji apgavystė, intriga, literatūros pinklės. Ir nors skaitytojas turi žinoti, kad niekada neverta pasitikėti autoriumi, nes jis bus pirmas, kuris apgaus, tačiau ieškodamas pagrindo po kojomis, esu priverstas tikėti, net jei vėliau teks nusivilti. Tas tikėjimas ir yra motyvacija vedanti į priekį. Smalsumas. Kita medžiagos pusė.

„Kaip paaiškinti iliustratoriams, tapytojams, kompozitoriams ir muzikantams, ką reiškia parašyti knygą?

Papasakoti, kiek knygai reikia tylos valandų? Pasakyti, kad ji niekada nepalieka tavęs, kad ir ką darytum? Greičiau jau tu išsikraustysi iš proto, negu ji išsikraustys iš tavo galvos. Knyga taip okupuoja tavo protą, kad tu net įsimylėti negali. Kaip jiems paaiškinti, kad pasaulis, kurį tu kuri, trukdo džiaugtis pasauliu, sukurtu kažkieno kito? Ir kad pasaulis tau apskritai trukdo.“

Tai nėra ta knyga, kuri pasiimtų tave ir prisispaudusi uždusintų, tačiau skaityti smagu, įdomu ir gera. Ir kuo toliau, tuo, atrodo, joje ne tiek daug Undinės kūrybos, kiek pačios Undinės. Tad ir stilius ne toks aštriai ironiškas kaip ankstesnėse knygose (o gal jau spėjau prie jo priprasti?). Jis pilnas atodūsių, lyg šnekėtum truputį su atsarga, tarsi apie save. Virtuvės kronikos. Suliteratūrinta rašytojos buitis.

„Rūmų Administracija laišku manęs klausia, ar aš sutinku važiuoti į kalėjimą ir ten pristatyti savo kūrybą. Įkalintiesiems to labai trūksta.

Ne, nesutinku. Kalėjimo man užtenka ir čia.“

Rašymas apie rašymą visada yra rizika. Taip ir šiuo atveju, kartais atrodo, kad autorė šiek tiek užsižaidžia ir paskęsta savyje, pradeda kartotis. Kuo daugiau savęs įdeda, tuo labiau matosi tuštuma. Tarpai, kuriuos norisi užkimšti, kad nepūstų vėjas, nesklistų triukšmas. Nesklistų į arba nebėgtų nuo tavęs. Kam jau kam, bet pačiai autorei ši knyga tikrai buvo reikalinga – kad paleistų tai, dėl ko vis dar skauda, kad atsisveikintų su jau parašytų knygų tirščiais bei nuosėdomis.

Ištikimiems Undinės gerbėjams ar jos literatūros tyrinėtojams šis romanas bus pats tas. O visi kiti tebūnie laisvi kaip vėjas, pasirinkimas platus ir jis visada jūsų rankose 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Šokis tamsoje

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

John Williams – Stouneris

Ši knyga internetinėje erdvėje jau gausiai apkalbėta ir išgirsta (ir išgirta!). Todėl ir aš, prieš skaitydamas, jau tikėjausi, kad tai bus kažkas gero ir įsimintino. O perskaitęs galiu paliudyti, kad neklydau.

Ir nors pirmas knygos leidimas pasirodė dar 1965 metais, antram gyvenimui ji buvo prikelta tik 2003 m. Nei daug, nei mažai – po 38 metų. Taigi, neįvertinti talentai, nenusiminkite! Galbūt ir jus dar kada nors įvertins! 🙂 (bet greičiausiai ne)

Skaitant iš karto jaučiasi, kad knyga parašyta ne šiais laikais. Iš čia, atrodo, ir jos niūrumas, tamsa, žodynas. Tai knyga apie lėtą eigastį. Apie drovumą ir susilaikymą. Apie gyvenimą. Verčiant iš anglų kalbos, Stounerį galėtume pavadinti Akmeniniu arba tiesiog Akmeniu ir tai puikiai perteiktų knygos esmę, kuri ir atskleidžia (ar bent jau bando atskleisti) kaip jaučiasi akmuo. Net jeigu tas akmuo – žmogus. Rūpus, griežtas, su daugybe pauzių, kurios gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Taip natūraliai, kad tylos intarpai nekelia jokio nejaukumo. Ši knyga tai puikus pavyzdys, kad papasakoti galima kiekvieną istoriją ir kad kiekviena istorija yra verta būti papasakota.

„Plušant prie kabineto ir pastarajam pamažu įgaunant pavidalą, Stouneris suprato, kad pats, to nežinodamas, daug metų gyveno susikūręs ir kažkur savyje užslėpęs – it kokią gėdingą paslaptį – vaizdą, kuris neva buvo kažkokios vietos vaizdas, o iš tikrųjų buvo jo paties vaizdas. Tad plušdamas prie savo kabineto siekė apibrėžti save patį. Kai šlifavo senas lentas knygų lentynoms ir regėjo nykstant šiurkštų paviršių bei pilkas laiko apnašas, ryškėjant medžio esmę ir galiausiai turtingą jo pluošto ir tekstūros grynumą, kai restauravo baldus ir stumdė juos į vietas kambaryje, jis pamažėle kūrė savo paties paveikslą, tvarkė save, darė save patį pakenčiamą.“

Teksto prasminis audinys suveržtas itin stipriai. Tarsi sportiniai bateliai ar viršutinės marškinių sagos. Kai jau darosi nebepatogu. Kai nebegali laisvai kvėpuoti ar vaikščioti. Bet, kai vedamas abejingumo, neturi jokio noro pakelti ranką ir išlaisvinti save. Abejingumas čia pats tampa savotiška laisvės forma. Laisve tiesiog būti ir susitaikyti su aplinkybėmis suprantant, kad nėra prasmės ką nors sureikšminti (ar susireikšminti pačiam).

Tai literatūra iš tamsos, iš žemės, iš praeities, iš niūraus vakaro, kai gali nujausti, kad tas vakaras tęsis visą gyvenimą. Užlies tavo akis ir tu virsi akmeniu, kuris nei per didelis, nei per mažas. Akmuo kaip žmogus. Kuris gali būti visoks. Kurio tu greičiausiai net nepastebėsi tarp tūkstančių kitų tokių pačių akmenų.

“Ji pasišalino į virtuvę. Pasilikęs tame kambarėlyje vienas, Stouneris niūriai žvelgė į kavos stalelį ir vis kartojo sau, kad jam nereikėjo ateiti. Ir svarstė, iš kur tas kvailumas, verčiantis vyrus daryti tas nesąmones, kurias jie daro.“

Viskas organiška, knyga kelia gailestį, pyktį, sumišimą. Kartais tiesiog norisi įlipti į ją ir ištaisyti gyvenimo neteisybes. 🙂 Kitaip tariant, tai tekstas iš pašaknų verčiantis dirvą. Užkabinantis giluminius šaltinius, užsilaikantis prie tam tikrų atverstų riedulių, o kitiems leidžiantis nubyrėti greitai ir neskausmingai. Kad ir kaip ten bebūtų – knyga nesustabdoma. Panaši į laiką, kuris niekam nėra pavaldus. Taip ir čia – per Stounerio gyvenimą braukiama lėtai, bet užtikrintai. Kai kur pagreitinant žingsnį, kai kur sulėtinant, tačiau nė akimirkos neleidžiant suabejoti, kur knyga baigsis.

Tai literatūra, kuri verta jai skiriamų pagyrų. Tokią negėda rekomenduoti, tačiau verta ir perspėti, kad ji nebus lengvas pasivaikščiojimas. Ji vers skaitytoją viską išgyventi, o tai gali sukelti ne vien malonius jausmus.

Bet nebijokite ir nerkite. Į gelmę, į literatūrą kaip gyvenimą, į tekstą kaip vėją, į medžio lapus plazdančius vakaro šešėliuose.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Stoner
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 328 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Virginija Kulvinskaitė – kai aš buvau malalietka

Atsivertus šią knygą, kaip niekad aiškiai nušvinta, kad skaitomų knygų seka yra ypatingai svarbi. Kaip ir bet kokia kita patirčių seka, nes įvairūs įspūdžiai ir išgyvenimai dar kurį laiką meta savo šešėlį ant visko, kuo užsiimame jiems neišblėsus.

Šią knygą užsimaniau perskaityti užsikabinęs vos už kelių periodinėje spaudoje autorės publikuotų esė, tačiau taip jau sutapo, kad į mano rankas knyga pakliuvo iš karto po Knausgardo ir tai buvo jos mažytė savižudybė. Nes tokią knygą reikia skaityti prieš Knausgardą. Kitu atveju pradedu nevalingai šias knygas lyginti, laikydamas Knausgardą atspirties tašku, ir svarstyklės niekaip nepajuda malalietkos pusėn. Knausgardas buvo gylis – lėtas, bet užtikrintas upės tekėjimas, tuo tarpu malalietka – tai skaidrus ir mirgantis upelio paviršius, nebeegzistuojančių pastatų iškabos, nebelankomos vietos, nebevartojamos svetimybės ir visa pulsuoja praėjusio amžiaus dešimtuoju dešimtmečiu.

Ir nors pradžioje atrodo, kad ši knyga – natūrali gyvenimo išdava, t.y. kad ji negalėjo neatsirasti, vis vien turiu sau užsirašyti, kad kartais apnikdavo jausmas, jog knygą autorė rašė ne tiek savo, kiek kitų noru. Ir gal ne tiek rašė, kiek sudėliojo, sumodeliavo ir paruošė publikavimui. Mat ji dvejopa, pasitinka kaip gaivaus oro gūsis, o tuomet tas gūsis netikėtai apvyniojamas tekstais, kurie turėtų jį tik sustiprinti, bet vietoje to – uždusina, užveria langus. O tada, kai jau atrodo, kad viskas taip ir nusibaigs, vėl pajunti gūsį – tik jau iš kitos pusės, iš nugaros. Dingsta atmintis ir prasideda dabarties poetika. Užbaigiama taip stipriai, kad atrodo, ne pradžia, o būtent pabaiga yra knygos ašis. Būtent apie tuos kelis pabaigos tekstus ir turėtų būti lipdomi visi kiti. Kaip pažadas, kad dar ne viskas baigta. Ir nors dažnai pažadai lieka pažadais, tikiu, jog šios knygos pažadas nėra tuščias, kad iš jo dar išdygs medis ir mes dar valgysime ant jo užderėjusius vaisius.

Labai svarbus šios knygos (nors gal ne tiek knygos, kiek knygos sklaidos) aspektas – auditorija, kuriai šie tekstai skirti. Ji labai konkrečiai apibrėžta laike (praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis) ir vietoje (Vilnius), todėl natūraliai kyla klausimas, ar knygą priims ir tie, kuriems nei laikas, nei vieta nekelia ypatingų sentimentų. Aš esu tikslinė auditorija, todėl mane ši knyga atliepia, tačiau ar pavyks prasimušti pro toliau sekantį kiaušinio lukštą neaišku. Ir vis tik, jeigu pavyktų – tiek knygai, tiek autorei iš karto atsivertų visai kiti horizontai, kurių ir linkiu.

„keisti ryšiai tarp to, kas buvo, ką skaičiau, ką atsiminiau ar sugalvojau ir prisiskyriau sau, savo gyvenimui, supainioja taip, kad vakare atsigulus lovon sunku atskirti, kas iš tiesų šiandien nutiko, ar tai gera, ar bloga, – kūnas neatsipalaiduoja, minčių gijos neišsitiesina, nes tam reiktų kito rankų, ant kurių galėtum vynioti tuos siūlus tarsi minkštus antrankius, o kai lieki viena, tegali naudoti save. keisčiausia, jog įsisiautėjusią atmintį geriausiai įveikia kita, svetima, už tavąją didesnė, grakštesnė, aštresnė atmintis, todėl dabar įsivaizduoju vėją, skersvėjus, leidžiančius išeiti, ir tada jau šiek tiek iš savojo repertuaro, kad būtų lengviau užmigti – kaip sienų apmušalai lupasi tarsi glitus luobas, kyla supelijusių daiktų bangos, paskui prasideda atoslūgis, atidengiantis tuščią pakrantės ruožą, lapai išpustomi, jie blaškosi po kambarius, susigūžia kampuose ir virsta dulkėmis; anksčiau ryškiaspalviai, aštriabriauniai daiktai netenka spalvų ir formų, ima gesti iš vidaus, jų paviršius skilinėja, pamažu pratrūksta, atsiveria šalčiui, drėgmei ir, neatlaikę savęs, suyra.“

O dabar apie tuos užvertus langus, kuriuos jau paminėjau. Skaitant nekyla nė menkiausia abejonė, kad autorė yra tekstų ir literatūros žmogus, todėl šios knygos skaitymas – vienas malonumas, tačiau skaitydamas vis pagaunu save besimėgaujantį tuo malonumu, besižavintį iškabomis ir nedrįstantį užeiti į vidų. O jau visai netrukus suprantu, kad tam yra aiški priežastis – manęs niekas į tą vidų ir nekviečia, durys užrakintos ir galiu tik stengtis įžiūrėti kas tame viduje dedasi pro man paliktą dulkiną lango stiklą. Vargiai ką pro jį pamatysiu, tačiau iškabos ir afišos gražios, todėl nesunkiai nukreipia dėmesį, užmušdamos bet kokias intencijas žengti į vidų. Iškabos ir afišos. Jos pažįstamos, artimos, pjaunančios nostalgijos peiliu minkštuosius sielos audinius. Tokių tekstų pilnai pakanka, kad pamatytum save iš šono ir jau nebenorėtum reflektuoti savosios atminties. Juk žinai, taip įtaigiai nepavyks ir tevirsi nuo savęs apsalusiu ledinuku, mėginančiu kitus nemokšiškai (priešingai nei autorė) įtraukti skaitytoją ten, kur to padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Nes arba buvai ten ir tada, arba taip ir lieki kitoje pusėje durų, lango bei tų didelių ir nuostabių afišų.

Taigi, dviprasmiška knyga, sakyčiau, netgi dviveidė. Ir akivaizdžiai – gerokai labiau antrininkė, negu pirmoji autorės (bet susiraskite ir ją!). Vienaip ar kitaip, tai knyga, kurios reikėjo ir kurią perskaitęs galiu lengva ranka kitiems rekomenduoti padaryti tą patį.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 164 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Mylintis žmogus

Šios knygos laukiau nuo tada, kai baigiau skaityti pirmąją. Tai buvo laukimas, kurį sunku paaiškinti. Trauka, kurią sunku apibrėžti. Vienatvė, kuriai reikia bendro vardiklio.

Laukimas buvo ilgas, klampus ir tąsus, todėl galiausiai virto tikėjimu. Kad viskas bus gerai. Kad anksčiau ar vėliau knygą atsiversiu ir skaitysiu. O kai įtiki tuo, tada jau nebe taip svarbu, kada. Daug svarbiau, kad.

Ir štai vieną dieną tas laukimas, tas tikėjimas, virto knygos svoriu, nugulusiu tiesiai į mano rankas. Šį kartą nedelsiau ir pradėjau kone iškart. Lyg nujausdamas, kad skaitymas užsitęs, bus ilgas tarsi upė ar gyvenimas, puslapis po puslapio smėliu srūvantis tarp pirštų. Besinešantis paskui save žinojimą, kad nesvarbu kiek besemsi, nes po kojomis smėlio visada lieka tiek pat.

Nors „mylintis žmogus“ – pirmosios knygos tęsinys, realaus tęsinio čia nėra daug. Galima sakyti, iš viso nėra, išskyrus kelias vietas, kurios praplaukia pro šalį it kažkada regėti siluetai. Nežinodamas net nesuprasi. Todėl šią knygą galima skaityti visiškai nesibaiminant, kad neskaitei pirmosios, net jeigu autorius literatūra verčia savo gyvenimą, kuris, atrodo, turėtų būti vientisas ir nedalomas. Vis tik pasirinkdamas kitą temą, laikotarpį ir akcentus, Knausgård’as meistriškai sužaidžia naują partiją, išvengdamas pasikartojimų ar sąsajų su anksčiau parašytais tekstais.

Ši knyga – tai meilė. Ir ne kokia abstrakti ar turinti daugybę pavidalų, o konkreti – skirta jo žmonai. Meilė kaip ryšys. Kaip santykiai, kuriuose kuriami ir griaunami individualūs dviejų žmonių pasauliai idant sulipdytum iš jų kažką naujo ir bendro.

Knyga neturi skyrių, tik dvigubus tarpus tarp pastraipų. Pro tuos tarpus skaitytojas ir kvėpuoja, gali įtraukti pilnus plaučius oro, kad vėl pajėgtų nerti gilyn, nes tekstas didelis ir platus. Ir jo tekėjimas vos pastebimas, todėl užliūliuoja, įtraukia, galiausiai pasiglemžia net nesuvokus, kas atsitiko. Autorius meistriškai šokinėja tarp skirtingų savo gyvenimo laikotarpių, į tarpus įpindamas filosofinius ir moralinius pamąstymus, tokiu būdu sukurdamas tankų teksto bei prasmės audinį, kurio taip lengvai nesuplėšysi, pro kurį taip lengvai neprasprūs šviesos spinduliai. Jis krinta ant tavo akių ir tu sunkiai gali ką nors daugiau įmatyti.

“Sudrėkę marškiniai lipo man prie krūtinės. Kiekvienas mano matytas veidas, kiekvienas sutiktas žvilgsnis, kiekvienas išgirstas balsas gulė ant manęs kaip akmenys.“

Tai knyga, kurią galima (netgi reikia) skaityti bent kelis kartus, nes kiekvieną kartą tikrai atrasi kažką naujo, ko nebūsi pastebėjęs anksčiau. Ką būsi praleidęs, neužfiksavęs, neįrašęs į atminties plokštumą. Ir tokių vietų bus daug, nes skaitydamas tu negalėsi visą laiką išlikti susikoncentravęs, pasiduosi savo asmeninėms mintims, kurios ims tave už rankos ir vesis nežinomais keliais.

Tekstas tankus ir inertiškas, apglėbia kartu su visu pilku dangumi ir tokia pačia nuotaika, balansuoja tarp abejingumo ir desperacijos. Atrodo, žvelgia į savo, bet iš tiesų – juk į mūsų visų gyvenimus.

“Einu sau per žmonių šurmulį po temstančiu dangumi, tarp besileidžiančių snaigių, praeinu pro parduotuves su švytinčiomis patalpomis, vienas savo naujame mieste, neturėdamas jokio plano, nes man visai vis tiek, išties visai nerūpi, tik viena mąstau – aš šitai ištversiu. “Šitai“ yra mano gyvenimas. Ištverti jį – tai, ką darau.“

Buitis čia meistriškai supinama su dvasiniais dalykais, tokiu būdu tekstas tampa artimas ir jo neįmanoma nepriimti. O tada jau laikykis, liftas nesustoja nei pirmajame, nei minus pirmajame aukštuose. Jis leidžiasi žemiau, daug žemiau. Į tavo vidinius vienatvės ir nevilties kambarius.

Skaityti tikrai verta, tik prieš skaitydami pasiruoškite, nes beskaitant norite to ar nenorite turėsite apmąstyti ir savo gyvenimus. Ir ne kaip nors paviršutiniškai, o iš esmės. Jūs tiesiog patikėsite ir seksite paskui autorių, kuris itin daug mąsto ir reflektuoja, pagauna kiekvieną savo veiksmą, išsaugo atmintyje, kelia klausimus, kodėl elgiasi būtent taip ir kaip tai veikia jo aplinką.

Jis leidžiasi giliai. Taip giliai, kad skaitydamas šią knygą pamirši visas kitas. Skaitysi ir neplanuosi pabaigti, nes ši knyga tau pasirodys ilga tarsi gyvenimas ir nepajudinama tarsi uola.

O žinant, kad seriją sudaro šešios knygos, darosi net sunku kvėpuoti, nes jau žinai, liko dar ir dar, ir dar. Ir tik laiko klausimas, kada. Kita vertus, tau tai neberūpi, nes svarbiausia juk ne kada, o kad.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Andre bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Kęstutis Navakas – Privatus gyvulėlių gyvenimas

Knygą pradėjau skaityti su tam tikru skepsiu. Sunkiai paaiškinamu ar pagrindžiami, tačiau skepsiu. Būtent jis ir neleido išsikelti pernelyg didelių lūkesčių bei tokiu būdu, panašu, ėmė ir išgelbėjo šią knygą.

O visos išankstinės nuostatos apie sunkiai suvaldomą ir suprantamą K. Navako prozą, jos vien tik autoriui regimas vidaus dermes ir sąryšius, išgaravo verčiant vieną puslapį po kito bei gana nesunkiai perprantant žaidimo taisykles ir bendrą jo logiką. O logikos čia tikrai nemažai. Ir ją vainikuoja puikus siužetas, kuris nepameta kelio dėl takelio ir yra gana tvirtai suveržtas. Tuo tarpu visi autoriaus poetizmai ne praskiedžia tekstą iki sunkiai virškinamo skystimėlio, o tik subalansuoja iki to taško, ties kuriuo skaitai ir paprasčiausiai mėgaujiesi, ir negeidi šalia jokių užkandžių, prieskonių ar gėrimų, nes pati knyga iš savęs yra patiekalas, turintis savyje visko, ko reikia. Kulinariniu požiūriu ji tikrai puiki. O ir ingredientai ne tik teisingai parinkti, bet ir puikiai. Linkėjimai virtuvės šefui.

„Ir monetos nukrito herbais į viršų, ir širdžių tūzai išsprūdo iš smokingų rankovių, ir iš juodų cilindrų pasirodė baltų triušių ausys, ir Tesla, Jis, Juretė, Tomas, Džeris, Johannas Sebastianas Bachas, Saksonijos kunigaikštytė Wulfhilde Bilung ir kardo meistras Miyamoto Musashi sėdo į aštuoniais žirgais kinkytą fajetoną, kad…“

K. Navakas čia puikiai kuria ir puoselėja savo privatų gyvulėlių gyvenimą. Tekstui nemaišo net sapnų aprašymai, kurie įprastai tampa inkaru į priekį lekiančiam laivui. Šiuo atveju jie per stipriai pridygsniuoti, tad nėra laiko lūkuriuoti, kai siužetas banguoja ir žybsi it ežero vandenys. Iš esmės privatus gyvulėlių gyvenimas – tai blizgus vandens paviršius, po kuriuo slepiasi gelmė. O joje – ir pačios kalbos pamatas, nuo kurio atsispiria ne tik poezija, bet ir visa literatūra.

Knyga skaitosi greitai ir nuotaikingai. Kitaip jos ir nereikėtų skaityti – tik kuo greičiau ir visą iš karto. Antraip vientiso teksto plastilinas gali greitai sudžiūti ir paprasčiausiai subyrėti gabalais. O tada jau niekaip jo nesurinksi ir nesulipdysi atgal. O tada jau tikrai grįžtų anksčiau mano minėtas skepsis ir, matyt, įsikurtų ilgam.

Bet įsiskaičius, baimė, kad vienu kąsniu romano neprarysi ir paspringsi, nebekelia grėsmės, nes tu net pats to nepastebėdamas pradedi sirgti už autorių. Už šią knygą. Nuoširdžiai ir naiviai. Su šūkiu lūpose, kad pramogos paklūsta tiems, kurie išdrįsta jas prisijaukinti. Nes, o kaip gi kitaip? Nes juk toks ir yra tas privatus gyvulėlių gyvenimas. Vienas nelaipsniuojamas nuotykis, nuo kurio ir pradėkite, jeigu to dar nepadarėte. Nepastebėsite kaip atskries pabaiga ir vėl norėsite nusiųsti linkėjimus virtuvės šefui.

Skaitykite lengvai ir nerūpestingai. Apie mistifikuotus nusikaltimus, apčiuopiamus poetus, jų neapčiuopiamą poeziją, aišku, merginas, kastuvus, policininkus, mokslininkus ir tai, kas nutinka atsikandus skanaus kebabo. Bet neprisiriškite prie knygos – ji tik įžanga, tik durys, tik užuomina. Tik trofėjus, keliaujantis iš vienų rankų į kitas.

Kita informacija:
Puslapiai: 197 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis