Oyinkan Braithwaite – Mano sesuo, serijinė žudikė

Tai knyga, kurią perskaičiau vienu atsikvėpimu, sėdėdamas autobuse “Palanga – Vilnius“. Ji puikiai tiko tokiai kelionei. Užteko perskaityti ir dar liko laiko susidėlioti kylančioms mintims, uždaryti atsivėrusius langus, pagalvoti, kas ir kodėl dienos pabaigoje mus priverčia šypsotis.

„Pasak gandų, į pasimatymą ją pakvietė pačią pirmą dieną – penkiolikmetis iš aukštesnės klasės. To dar niekas nebuvo regėjęs. Vyresniųjų klasių berniukai išvis nepastebėdavo jaunesnių vaikų, o kai pastebėdavo, retai kada dėdavo pastangų, kad santykiai taptų oficialūs. Ji pasakė „ne“. O man viskas tapo aišku kaip dieną.“

Kai knygos anotacijoje ar reklaminiuose šaukiniuose (bet kurioje iš nugarėlių) būna paminimas humoras (suprask, knyga jo prisotinta), tai iš karto nuteikia gana skeptiškai, nes dažniausiai šis akcentas naudojama kaip vėliava, kurios pačioje knygoje nerasi. Ji lyg ir yra, tačiau neplazda. O ėmus ieškoti, nieko nepeši ir pažadas lieka pakibęs ore, nusėdęs kažkur paraštėse, pamestas, nerastas, pasiklydęs. Šiuo atžvilgiu pastaroji knyga labai smarkiai neišsiskiria iš aukščiau paminėto srauto, tačiau užvertęs knygą dar kurį laiką nenustojau šypsotis. Nežinau, ar tai dėl poodinių humoro sluoksnių (?), ar dėl to, kad knyga paprasčiausiai teisinga (net neaišku, ar reikia šį žodį apskliausti kabutėmis, ar ne). Joje sudėti akcentai puikiai įtraukia į gyvenimą, kuris vyksta tarp knygos viršelių. Nors ir prabėgomis, tačiau įtraukia, apglėbia, leidžia tapti šešėliu ir stebėti viską iš šono bei įsivaizduoti, kad aprašomi įvykiai kažkur iš tikrųjų vyksta. Ir tas jausmas (tie taškiniai knygos momentai) sklendžia aplink tarsi snaigės, kurias purtai nuo savęs ir kurios besisukdamos suskamba tarsi aprašomos apeiginės lazdos karoliukai. Nuo šio garso viskas ir prasideda, nuo to numanomo skambesio, žadinančio gyvybės ilgesį. Ši knyga – tai senos gyvybės žvilgsnis į jauną. Pastarasis motyvas vis pasikartoja, tas atsigręžimas atgal, kai blausus ir apsunkęs žvilgsnis ieško kažko į ką galėtų atsiremti ir pakartoti savo skrydį. Bet pakartoti to, kas jau įvyko, neįmanoma. Visos apeigos vienkartinės, kaip ir gyvenimas. Tai vieša paslaptis, tačiau net ir būdama tokia, daugeliui ji taip ir lieka neįminta mįsle.

„Galiausiai pažvelgiu į jį. Žiūriu į tyras, šviesiai rudas elniuko akis ir svarstau, ar pati kada tokia buvau, tokia nekalta ir nesugadinta. Jis toks nuostabiai normalus ir naivus. Galbūt Ajulą kaip ir mane, vilioja jo naivumas – iš mudviejų naivumas tikriausiai buvo išmuštas. Žiojuosi atsakyti, bet ant sofos vėl šlumšteli Ajula. Prie krūtinės laiko stalo žaidimą. Tadės akys įsminga į ją.

– Tade, esi žaidęs anksčiau?

– Ne.

– Gerai, žaidimo esmė – išsiaiškinti, kas žudikas, kuriame kambaryje įvykdyta žmogžudystė ir kokiu ginklu. Laimi tas, kuris pirmas viską išsiaiškina!

Ji ištiesia jam taisyklių knygelę ir mirkteli man.“

“Mano sesuo, serijinė žudikė“ – tarsi saulėlydis, kuris į tamsą nusineša jūron nyrančią saulę. Afrikoje ji, atrodo, turėtų būti karštesnė, sausesnė, kažkuo panaši į mūsiškę, bet kažkuo būtinai skirtinga. Gal ir mes atradę save ten, pamatytume, kad jau esame visiškai kitokie negu čia. Sunku suprasti. Aišku tik tiek, kad knyga apie santykius, ryšį, vidines dvejones ir konfliktus, kurių pamatiniai dalykai yra amžini. Kaip ir rašiau, perskaičius neapleidžia teisingumo jausmas, ne jis ne apie tai kas įgyta, o apie tai, kas įgimta. Jis teikia (netgi garantuoja) viltį, kad į jūrą, atrodytų, amžiams panyranti Afrikos saulė rytoj vėl iš jos išnirs. Ir pasaulis suksis toliau. Tik mūsų žvilgsniai, mūsų rankos, galiausiai mes patys būsime truputį kitokie. Tačiau tikrai ne tiek daug, kad savęs nepažintume ir nesuprastume. Tai ir yra esmė. Ta šypsena, kuri lieka užvertus knygą. Ta šypsena – tai dalykai, kurių nepaneigsime niekada, nes jie mūsų kraujyje – ištikimybė, šeima ir, žinoma, naivumas, kad tris kartus nudegus, ketvirtą pavyks išmokti sutramdyti liepsną. Ant to naivumo ir sukasi pasaulis, sukamės mes, sukasi mano sesuo, serijinė žudikė.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: My Sister, The Serial Killer
Vertėja/Vertėjas: Kristina Aurylaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Stuart Turton – Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą

Net nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbant apie šią knygą, nes pasakyti, kad ji įdomi ir nekasdieniška būtų tas pats, kas pabraidyti vandens paviršiumi, bet visai neužsiminti apie esmę, t.y. jos gelmę ir jūržoles besipinančias tau aplink kojas, rankas ir veidą.

Ši knyga – tai visai kitas žaidimas negu esate įpratę žaisti. Tai kažkas, ką lengvai galima pavadinti neįmanomybe ir stebėti, kur link ji nuves.

Yra nemažai knygų, kur tie patys įvykiai aprašomi iš įvairių veikėjų perspektyvos (kad ir tas pats Vilniaus Pokeris), tačiau ar daug esate skaitę knygų, kai iš skirtingų veikėjų perspektyvos tuos pačius įvykius kiekvieną kartą vėl ir vėl išgyvena tas pats žmogus (dvasia?). Negana to, kiekvieną kartą pradėdamas iš naujo, jis atsimena (!) kas nutiko pabudus ankstesniuose kūnuose. Štai čia ir prasideda magija. Arba, kitaip tariant, kažkokia kosmologija 🙂

Žiūrint į knygos pradžią, intriga net spurda nuo gyvumo, o užmojai tokie dideli, kad net sunku įsivaizduoti kokio dydžio burnos reikia norint juos apžioti. Todėl net nekyla abejonė – jeigu autoriui pavyks įgyvendinti visus savo sumanymus, skaitytojas bus tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.

„Už kampo atsišliejęs į sieną giliai atsidūstu. Rankos dreba, rūkas galvoje sklaidosi. Tas dvi klaikias sekundes Derbis tapo visiškai nevaldomas. Tai jo nuodai liejosi man iš burnos, jo tulžis apnuodijo mano gyslas. Vis dar tai jaučiu. Dilgsi odą, niežti nagus, – visu kūnu trokštu iškrėsti ką nors šiurpaus. Kad ir kas šiandien nutiktų, privalau valdytis arba šis padaras vėl ištrūks ir dievai žino, kuo tai gali baigtis.“

Knyga didelė (gerokai didesnė negu maniau iš pradžių) ir absoliučiai įtraukianti. Tačiau tuo pačiu ji tokia smulkmeniška ir suvelta, kad kuo toliau, tuo labiau viskas panašėja į didelį plaukų gniutulą, kokius ištraukiame iš šepečių. Ir nepamesti tokiame gniutule galvos nėra lengva. Tačiau skaitydamas vis pagalvoju apie autorių, kuris turėtų būti geležinių nervų ir užsispyrimo, nes kartais, atrodo, jo vietoje tikrai būčiau viską metęs ir ėjęs žiūrėti futbolo. Išlaikyti tą gniutulą savo pirštuose ir nė vieno plauko nepamesti – tai jau ne darbas, tai – meistro prisilietimas, kurį ne kiekvienas skaitytojas galės (ar netgi gebės) įvertinti. Tačiau autorius neina žiūrėti futbolo, o jeigu ir eina, tai kas kartą grįžta prie knygos ir nesirenka lengvų kelių, o tik tą vieną, kurį užsibrėžė pačioje pradžioje, ir už tai – didžiulis bravo jam. Nes tas kelias neabejotinai veda per tamsų ir šlapią mišką, kuriame nieko daugiau nematyti, išskyrus mažą žiburėlį tolumoje. Bet ar jis tikras, ar tik skaitytojo vaizduotėje, jau kitas (ir ne taip lengvai atsakomas) klausimas.

„Kassyk, kai išsitraukiu šukę, pirštais pasrūva kraujas ir nutekėjęs per veidą nuo smakro teška į kriauklę. Skausmo ašaros tvindo akis, ir geras trisdešimt minučių, kol ardau savo porcelianinę karūną, pasaulis virsta susiliejusia dygia mase. Mane guodžia tik viltis, kad Džonatanas Derbis kenčia tiek pat, kiek ir aš.“

Knyga baigiama skambia nata. Daugiau nei 500 puslapių išlaikiusi įtampą, ji nenuvilia ir pabaigoje. Tai – puiki istorija. Fantastinis (?) detektyvas. Kažkokia kito (o gal – kitų?) pasaulio vizija. Kažkas daugiau, visiškai neįprasta ir neįmanoma. Masė vardų, pavardžių, jų tarpusavio ryšių bei įvykių, tačiau knyga nesismulkina ir viską lengvai įkerta į tavo atmintį. Todėl perskaitęs, vis dar jautiesi tarsi tau ir toliau paskirta išsiaiškinti tiesą ir perkeli šią misija į realybę, kur kalbindamas tave supančiuosius bandai juos nupiešti iš naujo.

Sunku pasakyti, kaip gali kilti mintis parašyti tokią knygą, tačiau autoriui ne tik kilo mintis, jis ją su kaupu įgyvendino ir tai yra tiesiog nuostabu.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Mano tikėjimo iltys

Sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie šią Sigito Parulskio knygą. Jis turi savo nišą, kurioje puikiai tvarkosi. Surenka pilną konferencijų salę knygų mugėje ir vienas geba išlaikyti jos dėmesį pasakodamas, ką tuo metu galvoja. Klausimas, ar tam reikia daug ruoštis. Tam, atrodo, užtenka tiesiog būti Sigitu Parulskiu. Ir viskas. Ir jau prie tavęs nusidriekia norinčiųjų gauti autografą eilė. Ir ji tokia ilga, kad net nekyla rankos (kojos?) joje stovėti ir laukti. Bet yra tokių, kuriems kyla, tad apsukus keletą ratų, eilė būna ne tik nesutrumpėjusi, bet netgi ir pailgėjusi.

O jis vis dar toks pats. Kukliai nekenčiantis viešumos ir scenos, tačiau negalintis pasakyti ne. O galbūt ir galintis, tik nenorintis. Besidžiaugiantis publika, kuri tiki juo. Ir iš tikrųjų tiki, nes jo tekstai veikia. Galbūt ne kaip vaistai, bet bent jau kaip motyvas nusišypsoti. Jis rašo apie tai, ko nekenčia, ką myli, ką pastebi ir ko norėtų nepastebėti. Jis tiesiog rašo, išspjauna vieną tekstą po kito, o šie paplitę po įvairiausias internetines (ir ne tik) teritorijas galiausiai sugula į knygas, kurios po truputį kaupiasi, išstumdamos iš lentynos kitus autorius. Greitai ji visa (lentyna? publika? auditorija?) priklausys Sigitui. Galbūt netgi šiemet, kadangi jis jau gavo valstybės stipendiją, skirtą parašyti ne tik autobiografiniam romanui, bet ir romano “Tamsa ir partneriai“ tęsiniui, o taip pat ir kitai sklaidai, kitiems geriems darbams. Jis dabar, kaip mėgstama sakyti, ant bangos. Bet tai tikrai nereiškia, kad už tai reikia jo nemėgti ar neskaityti. Ne, jį reikia skaityti. Net jeigu jis leidžia sau eksperimentuoti, nuklysti iš, atrodytų, teisingo kelio. Jį reikia skaityti, nes taip plečiasi mūsų (vargdienių) vaizduotė, raiškos būdai ir priemonės. Net jeigu atrodo, kad jis nevykusiai mėgdžioja Juozą Erlicką ar stengiasi kaip įmanoma greičiau parašyti kažką itin populiaraus. Netgi tuomet, jį galima pateisinti ir jam atleisti. Nes jis bet kada gali grįžti prie to, ką moka geriausiai. Pavyzdžiui prie tokios knygos kaip “Mano tikėjimo iltys“, kurią galima mėginti cituoti, bet to padaryti niekada nepavyks, nes tokias knygas, esant tinkamai nuotaikai, galima cituoti nuo viršelio iki viršelio. Nes po tokių knygų, galima atsiversti ir kitas jo esė rinktines ir pratęsti skaitymo malonumą. Kai kuriais atvejais, tekstai būna jau užmiršti ir todėl viskas tampa atradimu. Kai kuriais atvejais, tekstų nuotaikas pavyksta prisiminti ir jos suveikia šiek tiek kitaip nei tuomet, kai skaitei juos prieš keletą metų. Dar neturėdamas tos patirties apie kurią kalba Sigitas. Kai skaitei ir nesupratai, kodėl tau tai taip patinka. O dabar skaitai, supranti, bet nedrįsti įvardinti, nes tam, kad neapsigautum reikia perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas. Ne vieną ir du romanus, poezijos rinktines, biografijas.

Ir tada, stebėdamas kaip didžiulė mėnulio akis stebi tavo saldų miegą, supranti – sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie tokias knygas. Daug lengviau parašyti kažką apie save. Apie savo santykį su autoriumi, apie sumaištį ir juoką, aidintį kažkur vidaus celėse ir prasimušantį į paviršių paprasta, tačiau nuoširdžia šypsena. Už tai jis mus ir myli. Už tai mes ir mylime jį. Autorių kaip skaitytoją ir skaitytoją kaip autorių. Žaismą žodžių paviršiais, kurie nieko nesukurdami padaro mus laimingesnius. Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Gal dar batai bei dulkės ant knygos viršelio ir autorius, norintis išlaikyti neišlaikomą paslaptį. Paprasta ir žavu. Ir jau ryškėja, jau šiepiasi mums mūsų pačių. Tikėjimo. Iltys.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2013 m.
Kaina: 30 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Milan Kundera – Nežinomybė

Apie M. Kunderą jau buvau beveik pamiršęs, tačiau kai visiškai atsitiktinai viename knygyne aptikau dvi seniai ieškotas pastarojo autoriaus knygas, tiesiog negalėjau nesidžiaugti ir su didžiausiu malonumu leidau sau iš naujo atrasti savotišką melancholija prisodrinto teksto žavesį.

Taip, tai dar vienas gražus ir spalvingas M. Kunderos viražų rinkinys. Skaitant, keletą kartų man iškilo klausimas – kodėl „Nežinomybė“? Jeigu reiktų rinkti pavadinimą, perskaitęs šį romaną, turbūt apsistočiau ties žodžiu „Nostalgija“, nes būtent tai yra pagrindinė šios knygos tema ir ašis.

Romano esmė ir pagrindinis vardiklis – emigracija. Irena per okupaciją emigruoja į Prancūziją, tuo tarpu Žozefas – į Daniją. Po dvidešimties metų, Čekijai išsivadavus iš okupacijos gniaužtų, Irena ir Žozefas grįžta į gimtinę. Būtent apie šiuos du veikėjus, kuriuos iš esmės vienija tik pats emigracijos faktas, ir sukasi visa knygos diskusija. Grįžę jie susitinka su giminaičiais, buvusiais draugais ir kitais pažįstamais. Čia M. Kundera, kaip jam įprasta, rodo savo virtuoziškumą žaisdamas tekstu, charakteriais, įvykiais. Vertina, dėsto, kelia klausimus bei ieško galimų teisingų ar neteisingų atsakymų, pasirinkimų.

Skaityti smagu ir malonu. Jaučiasi, kad tekstas yra skirtas tiek skaitytojui, tiek autoriui – kiekvienas čia patenkina savo troškimus. Aprašomi bei nagrinėjami įvykiai ir nutikimai – subtilūs, jautrūs ir sentimentalūs. O žinant M. Kunderos istoriją, galima teigti, jog kažkuria prasme čia atsiskleidžia ir jo paties patirtis.

Tekstas apglėbiantis tarsi koks melancholiškas rūkas – nespėsi pastebėti, o jau būsi jame pasiklydęs. Atrodo, vos vos timpteli už skverno, tuomet už rankos, o tuomet tu jau pasinėręs į bekraštę miglą.

Knyga rami, graži ir nepretenzinga. Dviems vakarams. Labiau rekomenduočiau ją tiems, kurie jau skaitė vieną ar kitą šio autoriaus knygą ir yra bent truputį susipažinę su pastarojo kūryba.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘ignorance”
Puslapiai: 156 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2004 m. (originalas – 2000 m.)
Kaina: ~13 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Milan Kundera – Nemirtingumas

„Kiekvienas žmogus gali pasiekti didesnio ar mažesnio nemirtingumo ir jau nuo jaunystės galvoja apie jį.“

Akivaizdu, kad šia knyga Kundera siekia savojo nemirtingumo. Lengvai, švelniai, niekur neskubėdamas, nepersistengdamas ir netapdamas nuobodžiu.

Sunku būtų nupasakoti šios knygos siužetą, tačiau siužetas čia ir nėra svarbiausia dalis. Svarbiausia yra kaip visa tai pateikiama/išpildoma. Trumpai galima pasakyti tik tiek, kad visa knyga su daugiapakopėm situacijom, netikėtai persikertančiomis įvairių žmonių gyvenimo linijomis ir įvairiais naratyvais į gilesnes ar seklesnes pamąstymų vietoves, yra sukuriama iš atrodo menkiausio kablelio. Ar bent jau autorius nori, kad mes tuo patikėtume. Kad patikėtume tuo, jog visa įvyko dėka atsitiktinumo, žvilgsniui užkliuvus už paprasčiausio judesio, iš kurio ir išsirutuliojo painios įvykių grandinės su kiekvienu puslapiu vis stipriau juosiančios ir kaustančios skaitytoją. Pastarajam pakankamai sunku susivokti, kad tai grandinės, nes jos spindi, tviska ir džiugina.

„- Tai nemirtingumas, – tarė Gėtė. – Nemirtingumas – tai amžinas teismas.“

Vietomis sunku suprasti ar Kundera viską išgalvoja, dėsto realius faktus, ar delikačiai jungia šiuos du skirtingus aspektus. Kad ir kaip ten bebūtų – jausmas geras. Pats tekstas lengvas, įtraukiantis ir labai gajus – meistriškai žongliruojama veikėjais, jų mintimis, poelgiais ir įsitikinimų įvairove. Tai nelyg didelė šventė, kuria autorius nori pasidalyti su skaitytoju. Ir čia galima pastebėti ganėtinai įdomų dalyką – skaitant grimztama į būseną, kuri tave skatina viską išjausti ir apgalvoti, tačiau pažvelgus iš šono paaiškėja, jog viskas, ką reikia išjausti ar apgalvoti, jau nuspręsta iš anksto. Kundera preciziškai parenka kelią savo skaitytojui ir atidžiai prižiūri, kad pastarasis iš to kelio neišklystų, kad visi svertai ir sprendimai bei galutinis žodis liktų autoriaus pusėje. Galima būtų sakyti, kad skaitytojas jaučiasi toks laisvas, jog net nepastebi esąs kontroliuojamas. Truputį nesaugus jausmas, tačiau tekstas užglaisto net ir tokius paklydimus.

Kundera žaidžia situacijomis, žaidžia žodžiais, žaidžia su skaitytoju. Nors gal ne tiek su skaitytoju, kiek žaidžia, nes kartais apima jausmas, kad, štai, – užsižaidė. Gal truputį per daug paniro į save, truputį per daug užsiplepėjo, užsimąstė, užsisvajojo. Todėl kartais skaitytojas paliekamas vienas ir tuomet jam telieka stebėti džiaugsmingą autoriaus tuštybės (jeigu tai galima taip pavadinti) šokį. Tačiau ir šis – hipnotizuoja, traukia, kabina.

O tiems, kam aukščiau aprašyti žaidimai bei klaidžiojimai atrodo įtartini ir vaidenasi, jog ši knyga bus nuobodi – tiksliausiai galėtų atsakyti pats autorius:

„- Negi visa, kas nėra padūkęs bėgimas galutinio sprendimo link, nuobodu? Negi nuobodžiauji krimsnodamas šią sultingą šlaunelę? Ar skubi pasiekti tikslą? Atvirkščiai, geidi, kad antelė kuo lėčiau grimztų į tave, kad jos skonis niekada nepranyktų. Romanas turėtų būti panašus ne į dviratininkų lenktynes, o į vaišes su gausybe patiekalų.“

Būtent toks ir yra „Nemirtingumas“. Kiekvienas čia ras savo mėgiamų patiekalų, o taip pat ir tų, kurių bus priverstas atsisakyti, tačiau troškimas, kad vaišės tęstųsi ir skonis nepranyktų, išliks ir užvertus knygą.

Manau, tie, kurie pamėgins, – liks patenkinti rezultatu. Skanaus.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesmrtelnost
Puslapiai: 378
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2003 (originalas – 1990m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis