Archive

Tag Archives: Juozas Erlickas

Diagnoze-nepakaltinamas_mediumTurint omeny autoriaus visapusiškumą ir kuriamo kino patrauklumą, šią knygą norėjosi perskaityti jau kuris laikas. Tačiau specialiai jos neieškojau ir nesistengiau įsigyti. Vienaip ar kitaip, galiausiai, keistų atsitiktinumų dėka, ji pati mane susirado ir nugulė į lentyną. O ten neužsistovėjo.

“Diagnozė: nepakaltinamas” surinkta smulkioji Woody Allen proza. Tai reiškia – po keletą puslapių užimantys tekstai, aprėpiantis pačias įvairiausias temas. Tačiau pagrindinis viso ko vardiklis – absurdas. Ir jis toks ryškus, kad knyga niekaip kitaip ir neapibūdintina. Nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visiškas ir nepakartojamas absurdo teatras.

Puslapiai pripildyti itin aukšto sąmoningumo reikalaujančio humoro. Žodžiu, tipinis Woody Allen. Toks, kokį galima pajusti ir jo kino filmuose. Ir nors patys tekstai, stilius, dialogai yra paprasti, aiškūs, įdomūs ir įtraukiantys, viskas persmelkta absurdo. Jis meistriškas, tad jeigu ne vis apimantis beviltiškumo jausmas, nebūtų prie ko prikibti. Tačiau skaitant ne vieną kartą kyla klausimas, kam visa tai parašyta? Kodėl? Kokiu tikslu? Tačiau autoriui čia jau nebebūtina atsakinėti, nes į tai atsako ryškiai geltonas knygos viršelis su užrašu „diagnozė: nepakaltinamas“.

„Kai Nydlmanas svečiuodavosi mano namuose, nepamiršdavau, kad jis mėgsta tam tikros rūšies tunus. Prikimšdavau jų pilną svečių virtuvę. Jis buvo per daug drovus, kad man pripažintų savo meilę tunams, tačiau sykį, manydamas, kad liko vienas, Nydlmanas atidarė visas skardines ir mąsliai ištarė: „Jūs visi esate mano vaikai.“

Įpusėjęs knyga supratau, kad visas šis stilius, visa ši povyza, primena J. Erlicką. Geriau pagalvojus atrodo, kad jeigu šis būtų gimęs toli nuo Lietuvos, pavyzdžiui New York‘e, tai būtent taip ir rašytų. Arba kažkaip panašiai. Tuo tarpu dabar, Erlickas mums šiek tiek labiau artimas, nes žaidžia būtent mums (lietuviams) artimomis temomis ir su jomis susijusiu absurdu. Tuo tarpu Woody Allen – labiau kosmopolitiškas.

Kaip jau minėjau, skaitant vis kyla klausimas, kodėl. Absurdas dėl absurdo. Vienas po kito. Vis giliau ir giliau. Ir nors skaityti smagu, situacijos stebina ir įtikina, tačiau jaučiasi, kad visa tai – tik trumpam prisėdimui, tik vienam kartui. Tik tam, kad atsiverstum šią knygą kas pusmetį ir perskaitęs po keturis puslapius, padėtum atgal. Taip ji tikrai geriau veiks, negu nuoseklus ir nepertraukiamas nuo viršelio iki viršelio perskaitymas per dvi savaites.

„Mėnulis apšvietė miegančio Briso kūną. Jis gulėjo ant nugaros, išvertęs storą pilvą ir kvailai išsišiepęs. Atrodė, kad tai net ne žmogus, o kažkoks bedvasis objektas – gal futbolo kamuolys, o gal pora bilietų į operą. Po akimirkos, kai Briso apsivertė ir krintantis šešėlis įgijo kitokį pavidalą, jis tapo lyg iš akies luptas dvidešimt septynių dalių sidabrinis servizas (su salotine ir sriubine).“

Ir taip kiekviename puslapyje, kiekvienoje pastraipoje. Kol patiki viskuo kas sakoma, kol atveri savo suvokimą, kol atsiduodi tuštybės šokiui.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Insanity Defense: The Complete Prose
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Knygius
Metai: 2010 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

mano tikejimo iltysSunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie šią Sigito Parulskio knygą. Jis turi savo nišą, kurioje puikiai tvarkosi. Surenka pilną konferencijų salę knygų mugėje ir vienas geba išlaikyti jos dėmesį pasakodamas, ką tuo metu galvoja. Klausimas, ar tam reikia daug ruoštis. Tam, atrodo, užtenka tiesiog būti Sigitu Parulskiu. Ir viskas. Ir jau prie tavęs nusidriekia norinčiųjų gauti autografą eilė. Ir ji tokia ilga, kad net nekyla rankos (kojos?) joje stovėti ir laukti. Bet yra tokių, kuriems kyla, tad apsukus keletą ratų, eilė būna ne tik nesutrumpėjusi, bet netgi ir pailgėjusi.

O jis vis dar toks pats. Kukliai nekenčiantis viešumos ir scenos, tačiau negalintis pasakyti ne. O galbūt ir galintis, tik nenorintis. Besidžiaugiantis publika, kuri tiki juo. Ir iš tikrųjų tiki, nes jo tekstai veikia. Galbūt ne kaip vaistai, bet bent jau kaip motyvas nusišypsoti. Jis rašo apie tai, ko nekenčia, ką myli, ką pastebi ir ko norėtų nepastebėti. Jis tiesiog rašo, išspjauna vieną tekstą po kito, o šie paplitę po įvairiausias internetines (ir ne tik) teritorijas galiausiai sugula į knygas, kurios po truputį kaupiasi, išstumdamos iš lentynos kitus autorius. Greitai ji visa (lentyna? publika? auditorija?) priklausys Sigitui. Galbūt netgi šiemet, kadangi jis jau gavo valstybės stipendiją, skirtą parašyti ne tik autobiografiniam romanui, bet ir romano “Tamsa ir partneriai” tęsiniui, o taip pat ir kitai sklaidai, kitiems geriems darbams. Jis dabar, kaip mėgstama sakyti, ant bangos. Bet tai tikrai nereiškia, kad už tai reikia jo nemėgti ar neskaityti. Ne, jį reikia skaityti. Net jeigu jis leidžia sau eksperimentuoti, nuklysti iš, atrodytų, teisingo kelio. Jį reikia skaityti, nes taip plečiasi mūsų (vargdienių) vaizduotė, raiškos būdai ir priemonės. Net jeigu atrodo, kad jis nevykusiai mėgdžioja Juozą Erlicką ar stengiasi kaip įmanoma greičiau parašyti kažką itin populiaraus. Netgi tuomet, jį galima pateisinti ir jam atleisti. Nes jis bet kada gali grįžti prie to, ką moka geriausiai. Pavyzdžiui prie tokios knygos kaip “Mano tikėjimo iltys”, kurią galima mėginti cituoti, bet to padaryti niekada nepavyks, nes tokias knygas, esant tinkamai nuotaikai, galima cituoti nuo viršelio iki viršelio. Nes po tokių knygų, galima atsiversti ir kitas jo esė rinktines ir pratęsti skaitymo malonumą. Kai kuriais atvejais, tekstai būna jau užmiršti ir todėl viskas tampa atradimu. Kai kuriais atvejais, tekstų nuotaikas pavyksta prisiminti ir jos suveikia šiek tiek kitaip nei tuomet, kai skaitei juos prieš keletą metų. Dar neturėdamas tos patirties apie kurią kalba Sigitas. Kai skaitei ir nesupratai, kodėl tau tai taip patinka. O dabar skaitai, supranti, bet nedrįsti įvardinti, nes tam, kad neapsigautum reikia perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas. Ne vieną ir du romanus, poezijos rinktines, biografijas.

Ir tada, stebėdamas kaip didžiulė mėnulio akis stebi tavo saldų miegą, supranti – sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie tokias knygas. Daug lengviau parašyti kažką apie save. Apie savo santykį su autoriumi, apie sumaištį ir juoką, aidintį kažkur vidaus celėse ir prasimušantį į paviršių paprasta, tačiau nuoširdžia šypsena. Už tai jis mus ir myli. Už tai mes ir mylime jį. Autorių kaip skaitytoją ir skaitytoją kaip autorių. Žaismą žodžių paviršiais, kurie nieko nesukurdami padaro mus laimingesnius. Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Gal dar batai bei dulkės ant knygos viršelio ir autorius, norintis išlaikyti neišlaikomą paslaptį. Paprasta ir žavu. Ir jau ryškėja, jau šiepiasi mums mūsų pačių. Tikėjimo. Iltys.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
216 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2013 m.
Kaina: 30 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

sakiniaiDar šviežia, netgi – kol rašau šias eilutes – oficialiu renginiu nepristatyta knyga, kurios laukiau ir godojau ilgai bei laimingai.

„Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms“ – rašo autorius priešlapyje ir šypsosi savo ironiška šypsena. Ji neapleidžia ir perskaičius knygą, kuri sudaryta iš pastebėjimų, atminčių, sapnų ir kitų nušvitimų. Tai, kaip įvardina pats A. Marčėnas – menkoji eseistika. Tačiau žodis „menkas“ čia labiau skirtas tik tam, kad sukurtų visiems tiems užrašytiems nušvitimams kažkokią apčiuopiamą erdvę tarp eilėraščių ir esė. Nerašau, tarp poezijos ir esė, nes viskas, ką rašo A. Marčėnas, yra poezija. Net jeigu ir išsiginant, net jeigu ir išsiginant išsigynimą. Tokia ir ši knyga – poezija, užrašyta sakiniais. Knyga gimusi iš aplinkos stebėjimo ir virškinimo, išsisluoksniavusi nušvitimais, kurie taikliai ir švelniai glunda prie intymaus svetimo pasaulio vaizdų ištroškusių skaitytojų.

„Tokie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė.“

Skaitant šią knygą pravartu (nors nebūtina) žinoti kontekstus. Pavardės, vietos, įvykiai, neįvardintos, tik numanomos, personos, žaidžiančios perkeltine prasme apvytus žaidimus. Ši knyga – tai A. Marčėno, kaip jis mėgsta rašyti – aplinkos ataidėjimas, perleidus viską per žmogiškai individualų ir poetiškai jautrų filtrą.

Įtariu, jog tiems, kurie nesidomi poezija, ši knyga gali ir nebūti kaustančiai įdomi, tačiau man ši knyga labai patiko. Vien tuo, jog, norint, joje galima įžiūrėti kur kas daugiau nei parašyta. Ir jaustis ganėtinai gerai perskaičius bei supratus du ar tris prasminius sluoksnius. Net jeigu autorius visur jų palieka mažiausiai po keturis.

Ši knyga – tai delikatesiniai sausainiai. Nedidelėmis porcijomis, sakiniais ateinanti pas tave ir nieko neprašanti. Tiesiog besišypsanti į akis ir ironizuojanti tavo banalų susižavėjimą. Tačiau tuo pačiu – besidžiaugianti juo. Ir tuo pačiu – ironizuojanti tą besidžiaugimą. Ir taip toliau, ir panašiai.

A. Marčėnas atveria prasminius laukus ir nenurodo konkrečios krypties, o suteikia progą (jeigu tik yra noro už to kabintis) pačiam pagalvoti kas ir kodėl. Arba tiesiog – stebėti ir stebėtis.

„Norėčiau sukurti poezijos knygą, kurios eilėraščiai išnyktų, vos juos perskaičius. Visam laikui. Dabar gi dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Visam (žinoma, su išlyga) laikui išlieka tekstai, kurių niekas neskaito. O jei ir skaito, tai neperskaito. O jei ir perskaito, tai ne taip. O jei ir taip, tai vis tiek.“

Man ši knyga – tikras džiaugsmas. Atradimo džiaugsmas pačia gražiausia jo prasme. Kita vertus, nemėgstantiems A. Marčėno, ši knyga tikriausiai tebus dar vienas įrodymas, kodėl jo reikėtų nemėgti. Susireikšminimas, pasipūtimas, arogancija – sakys jie – ir visa tai padauginta iš dešimties. Marčėnas turbūt tik šypsotųsi ir pridurtų – iš dešimties tūkstančių. O tuomet papildytų, jog tai tėra skaičius – vienetas su daug nulių. Visai kaip ir jis – vienetas – su daug skaitytojų – nulių. O tuomet šią ironiją paslėptų dar vienas abejonės debesis.

„Poezija ir filosofija. Jin ir jan. Poezija klausia: „Kam rašyti storas migdančias knygas, jei visa tai galima pasakyti vienu sakiniu?“ – „Štai dėl to, kad vienu sakiniu pasakyti galėtum, jas ir reikia rašyti“, – atkerta filosofija.“

Taigi, knyga – tikra poetinė virtuvė, kurioje rasis įvairiausi valgiai. Pradedant Juozu Erlicku ir baigiant Radži. Pradedant Viena ir baigiant Vilniumi. Pradedant ir baigiant, tik tam, kad galėtum vėl ir vėl, pradėti ir baigti.

Skaitau ją jau antrą kartą, versdamas puslapius, leisdamas jiems skrieti ir neštis mane tolyn.

„Valdemaro Kukulo prokurorišku tonu pagrįstai bei nepagrįstai keliami klausimai ir man neleido užsnūsti ant laurų. Esu dėkingas, nes miegoti ant laurų nepatogu. Jie duria.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
312 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2013 m.
Kaina: 24 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Kam įdomu, kam nelabai, bet kovo 5 d. kaip ir kiekvienais metais, buvo išleistas LR kultūros ministro įsakymas dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2013 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Ką tai reiškia žmonių kalba? Ogi tai, kad paskelbtame sąraše išvardintos knygos, tikėtina, bus išleistos per 2013 metus. Rašau „tikėtina“, nes niekada nežinai kaip viskas susiklostys, tačiau tikimybė šias knygas išvysti vienu ar kitu pavidalu labai didelė. Taigi, galime pažvelgti pro rakto skylutę ir pastebėti ko verta šiais metais laukti ir kam ruoštis. Toliau trumpai apžvelgsiu tai, kas man užkliuvo už akių:

  • „Alma littera“ išleis Jaroslavo Melniko knygą „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“. Tikiuosi, ji bus panašesnė į Rojalio kambarį negu į Paryžiaus dienoraštį. Keisčiausia, kad nė vienos iš jų skaitęs nesu, tačiau tai man visai netrukdo laukti naujosios Melniko knygos ir tikėtis, kad ji bus vienokia, o ne kitokia.
  • Labai įdomu kaip atrodys Arno Ališausko knyga apie Jurgį Kunčiną, kurią leis leidykla „Tyto alba“. Šiandien internete galima rasti daugiau J.Kunčino žmonos interviu apie jį, negu paties J.Kunčinio interviu, tad informacijos tikrai trūksta ir tokią knygą tikrai būtų įdomu perskaityti. Tikiuosi Ališauskas įveiks išsikeltą uždavinį ir nenuvils skaitytojų, nes Kunčino gerbėjai į šią knygą deda tikrai nemažai vilčių.
  • Džiugu, kad leidyklai „Tyto alba“ šie metai nėra išimtis, ir ji vėl, vienaip ar kitaip, surinko savo lietuvių autorių krepšelį. Tiesa, šiemet į tą krepšelį (sakyčiau, netikėta) nepateko Juozas Erlickas, kuriam kultūros ministerija finansavimo nusprendė neskirti. Nepaisant to, tikrai įdomu, kokia tai būtų buvusi knyga. O ypatingai, jeigu joje būtų sudėti anksčiau kitose knygose dar nepublikuoti tekstai.
  • Tuo tarpu Valentinas Sventickas, turbūt nenorėdamas supainioti interesų, knygą leidžia ne Rašytojų sąjungos, o „Gimtojo žodžio“ leidykloje.
  • Dailininkų sąjungos leidykla išleis Kristijono Donelaičio „Metus“. Sprendžiant pagal leidyklos pavadinimą ir suteiktos paramos dydį, tai bus gausiai ir tikėtina kokybiškai iliustruotas leidinys. Tikriausiai vertas smalsaus žvilgsnio knygyne, jei, žinoma, nebus laminuotas kaip daugelis kassavaitinių žurnalų.
  • Lietuvos rašytojų sąjunga, šiemet taip pat leis (o dalį jau ir išleido) nemažai senųjų meistrų, kurie pagaliau sulaukė savo eilės, kūrinių. Paminėtini būtų šie:
    • Donaldas Kajokas paglostęs savo asiliuką ir dabar gaudysiantis lapę (numatomas knygos pavadinimas „Lapės gaudymas“). Tiesa, kol kas dar nežinau ar tai bus proza, ar eilės. Tačiau vien sužinojimas, tikrai nesumažins smalsumo. Norėsis šią knygą paimti ir į rankas.
    • Šviesios atminties Valdemaro Kukulo knyga apie Paulių Širvį.
    • Aido Marčėno knyga „Tuščia jo“. Kiek teko girdėti, tai bus proza/esė, bet tie, kurie laukia vien autoriaus eilių, nusivilti neturėtų, nes proza rašyti Marčėnas taip pat moka. Sulaukiau patikslinimo, jog tai bus eilių knyga. [Papildyta: iš įvairių spaudos šaltinių ir pan. supratau, kad taip pat išeis ir A. Marčėno tekstų (ne eilių) knyga]. Ši knyga Šios knygos, tarčiau, vienos iš įdomiausių šiais metais pasirodysiančių.
    • Gintaras Patackas šiek tiek atsipūtęs leidžia dar vieną knygą taip pratęsdamas savo nesibaigiančią kūrybinę epopėją.
    • Taip pat išeis ir šviesios atminties Stasio Stacevičiaus knyga „Milda supaisys“. Dar vienas atvejis (o šiemet tokių tikrai nemažai), kai knyga išeina po autoriaus mirties.
  • Iš pateiktos informacijos, matome, jog Poezijos pavasario almanachą šiemet sudarinės Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas ir Antanas Šimkus. Įdomu, ar sudarinėdami jie laikysis prieš metus pradėtos iniciatyvos (įtraukiami tik geriausi per metus spaudoje publikuoti tekstai), ar kurs savo sistemą.
  • Taip pat kaip ir anksčiau bus išleistos pirmoji poezijos ir prozos knygos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
  • Nepamenu, kaip buvo prieš metus, bet leidykla „HOMO LIBER“ įstoja į poezijos knygų leidybos vagą ir šiemet išleis net penkis autorius (spėju, visos knygos bus poezijos).
  • „Kauko laiptai“, kaip įprastai, atstovauja Kaunui su savais autoriais. Gaila, kad daugelis jų, kas kelis metus kartojasi. Kita vertus, renkamės iš to, ką turime.
  • Tuo tarpu Kęstutis Navakas prieglobstį rado leidykloje „Kitos knygos“. Panašu, tai bus proza, kurios šiek tiek jau buvo galima aptikti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.
  • Leidykla „Naujoji romuva“, atrodo, jau atliko savo atranką ir vėl išleis keletą pirmųjų knygų. O kartu ir puikiai pratęs savo, kaip leidyklos-tramplino į spausdintą knyginį žodį, veiklą. Sveikintina ir džiugu.
  • Rasą Aškinytę dar kartą priglaudžia leidykla VAGA. Įdomu, nes ši leidykla leidžia nedaug autorių.
  • Tuo tarpu Gabija Grušaitė taip pat nesirengia taip lengvai kapituliuoti ir renkasi dar negirdėtą „ACTUS MUSICUS“ leidyklą.

Norintys pamatyti pilną sąrašą ir pastebėti tuos pačius, o galbūt ir kitus autorius, visą informaciją rasite čia: http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Kulturos_ministro_2013_m._balandzio_4_d./555

Daugelio aukščiau išvardintų knygų turbūt taip ir neteks atsiversti, daugelis turbūt ims ir paprasčiausiai nuskęs nežinioje ar knygynų apatinėse lentynose, bet vieną kitą turbūt atsiversime, vieną kitą gal net nusipirksime. Vieną kitą galbūt net ir perskaitysime. To jums ir linkiu – rasti tai, kas įdomu ir nepraleisti pro akis smulkmenų. Skanaus.

Apie J. Erlicko knygą čia dar neteko rašyti. Tačiau rašyti apie šį autorių – vienas malonumas. Paauglystėje buvau vienas didžiausių J. Erlicko gerbėjų ir skaitydamas jo knygas negalėdavau nustoti juoktis balsu. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kažkas užburiančio. Žiūrėdavau visas laidas, kuriose šis personažas pasirodydavo, eidavau į jo apsireiškimus teatre, klausydavausi jo dainų. Ir juokiausi. Juokiausi kiekvieną kartą iš nuostabos, kuri apimdavo pažvelgus į J. Erlicko piešiamą graudžiai juokingą realizmą. Manau, esminę J. Erlicko kūrybos dalį taip būtų galima ir pavadinti – juokas pro ašaras. Šioje knygoje ašarų tiek daug, kad tiesiog negali jomis netikėti.

Vienaip ar kitaip, kad paimčiau šią knygą į rankas, turėjo praeiti nemažai laiko. O ir ėmiau ją ne visą iš karto, greičiau bangomis – potvyniais ir atoslūgiais. Nusipirkau kai tik ši buvo išleista, t.y. 2009, tačiau rimčiau skaityti prisėdau gal tik prieš kelis mėnesius. Ir taip, kas rytą po kelis puslapius, buvau žadinamas ir stebinamas.

Perskaitęs šią knygą galiu pasakyti, jog J. Erlickas vis dar turi savo gaivalą, vis dar yra neabejotinas savo pasirinktos krypties vienetinis ir nepakeičiamas egzempliorius. Toks jausmas, kad jis susikalė sau smėlio dėžę, nustatė joje galiosiančias taisykles ir pakvietė visus prisijungti pažaisti. Tačiau kol kas taip ir neatsirado nė vienas, kuris galėtų bent jau šiek tiek rimčiau mesti jam iššūkį ir garbingai pasipriešinti. Nepaisant to, J. Erlickas neliūdi – jis varžosi su savimi. Ir jam tai puikiai pavyksta – išlikti paprastu, įtaigiu ir stulbinančiu savo įžvalgomis bei atradimais. Sugretinimais ir netikėtais posūkiais. Žodžių žaismu ir prasmių variacijomis. Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kiek autorius kartoja tuos pačius dalykus (bene visos pagrindinės J. Erlicko knygos yra apie tą patį) – jis nenusibosta.

Gyvenimas, politika, meilė bei nesibaigianti ironija. J. Erlickas priverčia skaitytoją juoktis iš savęs. Dar ir dar kartą. Ir viskas taip gaivu, lengva ir paprasta, kad lieki nuščiuvęs ir nustebęs. Kad neabejoji, jog esi toks, kokį autorius tave ir nori matyti.

Knygoje suguldyti tekstai – tikra mišrainė. Tarp galybės naujų tekstų, galima rasti ir jau skaitytų ankstesnėse J. Erlicko knygose ar puikiai girdėtų ir prisimenamų iš jo dainų. Didžioji dalis – proza, tačiau pramaišiui yra įdėta ir po vieną kitą eilėraštį. Žodžiu, visko ir visiems. Tačiau skaitant visiškai neatrodo, jog kažkas yra ne savo vietoje ar kad vyrauja chaosas. Toli gražu. Viskas  harmoninga ir suderinta tarsi puikiausiame simfoniniame orkestre. Skaitai ir matai – viskas laiku ir vietoje. O tai – retas talentas. Todėl nereikėtų nusigąsti dėl to, jog knyga net 821 psl. storio. Tai visai nereiškia, jog ją skaityti anksčiau ar vėliau nusibos. Tai reiškia, kad jos užteks ilgam.

Jeigu reiktų cituoti, būtų galima cituoti visą knygą. Jeigu reiktų rekomenduoti, būtų galima rekomenduoti ją visiems. Tai universali knyga. Ir jeigu ji nepapirks savo tekstais, tuomet tikrai nuginkluos mokėjimu pasijuokti iš savęs. Taigi, skanaus!

GERĖJIMO ŽENKLAI

Antai moteris savo kūną pardavinėja.
– Keturiasdešimt litų.
– O kiek sveriat?
– Aštuoniasdešimt.
Paskaičiavęs linkteliu: man tinka.
Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg.
O juk pasūdžius užteks iki rudens.

O aš jau laukiu knygų mugės, kurioje galėsiu įsigyti ir naująją J. Erlicko knygą (“Ateinu su šaukštu”), kuri, tikiu, bus lygiai tokia pati nepakartojama ir paveiki. Juk talento, kaip žinia, nepamesi.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
821 psl.
Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2009 m.
Kaina: ~30 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Ilgai galvojau kas tai per knyga ir kas tai per tekstai. Piktinausi, stebėjausi, skaičiau ir susikaupęs, ir atsipalaidavęs, ir stengdamasis suprasti, ir nesistengdamas, ir atsimerkęs, ir prisimerkęs, o tuomet ir vėl – piktinausi, stebėjausi.. Žymėjausi paraštėse tai, ką norėčiau prisiminti ir tai, ką norėčiau pamiršti, mėginau laužti, spręsti ir diskutuoti su šios knygos kodu, tačiau tik persivertęs į antrąją pusę supratau su kuo susidūriau. Tik tuomet man nušvito akyse ir kūną užpildė lengva palaima, tik tuomet supratau, jog visa tai – parodijų teatras. Pats paprasčiausias ir elementariausias parodijų teatras, kuriame nieko nereikia ieškoti ir nieko nereikia stengtis suprasti. Patyrus šį nušvitimą, pasidarė neapsakomai lengva. Pasidarė aišku kaip dieną ką Šerelytė veikia – išvydau ir J. Erlicko skverną ir S. Parulskio rankovę, ir pačią autorę, stovinčią veidrodžių kambaryje, supamą viso būrio tokių pačių kaip ji – besidžiaugiančių šiuo tvėrimu. Šiuo vartotojams skirtu vartojamuoju produktu. Kaip lengva tuomet pasidarė! Galėjau lengva ranka mesti į šoną visus pastebėjimus apie dirbtinumą, pozos vaikymąsi, pretenzingą kalbėjimą bei bliūkštančius burbulus. Galėjau mesti ir mečiau! Ir tokia pat lengva ranka tikiuosi daugiau šios knygos nebesutikti. O jeigu kas nors vis tik nori įsitikinti ja ir jos parodijuojamąja galia, kuri paveržia po savimi ne tik pačią knygą, bet ir pačią autorę, mielai kreipkitės – dovanoju.

Vertinimas: 3 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
160 psl.
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2006 m.
Kaina: ~7 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis