Woody Allen – Diagnozė: nepakaltinamas

Diagnoze-nepakaltinamas_mediumTurint omeny autoriaus visapusiškumą ir kuriamo kino patrauklumą, šią knygą norėjosi perskaityti jau kuris laikas. Tačiau specialiai jos neieškojau ir nesistengiau įsigyti. Vienaip ar kitaip, galiausiai, keistų atsitiktinumų dėka, ji pati mane susirado ir nugulė į lentyną. O ten neužsistovėjo.

“Diagnozė: nepakaltinamas“ surinkta smulkioji Woody Allen proza. Tai reiškia – po keletą puslapių užimantys tekstai, aprėpiantis pačias įvairiausias temas. Tačiau pagrindinis viso ko vardiklis – absurdas. Ir jis toks ryškus, kad knyga niekaip kitaip ir neapibūdintina. Nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visiškas ir nepakartojamas absurdo teatras.

Puslapiai pripildyti itin aukšto sąmoningumo reikalaujančio humoro. Žodžiu, tipinis Woody Allen. Toks, kokį galima pajusti ir jo kino filmuose. Ir nors patys tekstai, stilius, dialogai yra paprasti, aiškūs, įdomūs ir įtraukiantys, viskas persmelkta absurdo. Jis meistriškas, tad jeigu ne vis apimantis beviltiškumo jausmas, nebūtų prie ko prikibti. Tačiau skaitant ne vieną kartą kyla klausimas, kam visa tai parašyta? Kodėl? Kokiu tikslu? Tačiau autoriui čia jau nebebūtina atsakinėti, nes į tai atsako ryškiai geltonas knygos viršelis su užrašu „diagnozė: nepakaltinamas“.

„Kai Nydlmanas svečiuodavosi mano namuose, nepamiršdavau, kad jis mėgsta tam tikros rūšies tunus. Prikimšdavau jų pilną svečių virtuvę. Jis buvo per daug drovus, kad man pripažintų savo meilę tunams, tačiau sykį, manydamas, kad liko vienas, Nydlmanas atidarė visas skardines ir mąsliai ištarė: „Jūs visi esate mano vaikai.“

Įpusėjęs knyga supratau, kad visas šis stilius, visa ši povyza, primena J. Erlicką. Geriau pagalvojus atrodo, kad jeigu šis būtų gimęs toli nuo Lietuvos, pavyzdžiui New York‘e, tai būtent taip ir rašytų. Arba kažkaip panašiai. Tuo tarpu dabar, Erlickas mums šiek tiek labiau artimas, nes žaidžia būtent mums (lietuviams) artimomis temomis ir su jomis susijusiu absurdu. Tuo tarpu Woody Allen – labiau kosmopolitiškas.

Kaip jau minėjau, skaitant vis kyla klausimas, kodėl. Absurdas dėl absurdo. Vienas po kito. Vis giliau ir giliau. Ir nors skaityti smagu, situacijos stebina ir įtikina, tačiau jaučiasi, kad visa tai – tik trumpam prisėdimui, tik vienam kartui. Tik tam, kad atsiverstum šią knygą kas pusmetį ir perskaitęs po keturis puslapius, padėtum atgal. Taip ji tikrai geriau veiks, negu nuoseklus ir nepertraukiamas nuo viršelio iki viršelio perskaitymas per dvi savaites.

„Mėnulis apšvietė miegančio Briso kūną. Jis gulėjo ant nugaros, išvertęs storą pilvą ir kvailai išsišiepęs. Atrodė, kad tai net ne žmogus, o kažkoks bedvasis objektas – gal futbolo kamuolys, o gal pora bilietų į operą. Po akimirkos, kai Briso apsivertė ir krintantis šešėlis įgijo kitokį pavidalą, jis tapo lyg iš akies luptas dvidešimt septynių dalių sidabrinis servizas (su salotine ir sriubine).“

Ir taip kiekviename puslapyje, kiekvienoje pastraipoje. Kol patiki viskuo kas sakoma, kol atveri savo suvokimą, kol atsiduodi tuštybės šokiui.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Insanity Defense: The Complete Prose
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Knygius
Metai: 2010 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: