Karl Ove Knausgård – Mano kova. Kartais turi lyti

Atrodo, kad šią knygą skaičiau tiek ilgai, kiek galėjau. Šokinėdamas tarp įvairiausių veiklų ir užsiėmimų. Ir kol perskaičiau, atrodo, praėjo tiek daug laiko, kiek šioje dalyje aprašyto Karlo Uvės gyvenimo. Tačiau kartais nėra blogai skaityti knygas tiek ilgai ir esu laimingas, kad taip nutiko būtent su šia knyga. Nes ji verta skaitymo. Verta, kad skaitymas tęstųsi kuo ilgiau. Ši, bet lygiai ir kitos “Mano kova“ dalys.

Skaityti šią knygą buvo taip gera, kad visai nesinorėjo reflektuoti jos ant popieriaus. Ji panardina į paprastą, tačiau gyvą tekstą iš kurio nesinori išlipti. Norisi mirkti jame tarsi saulės prišildytame vasaros ežere ir neskaičiuoti kiek liko iki atostogų pabaigos. Kol knyga bus užversta ir tave užlies jau ne Karlo Uvės, o tavo paties gyvenimas. Todėl šios knygos pabaigą norėjosi vis atitolinti. Nors ir nesąmoningai, tačiau šį kartą tai pavyko padaryti – atitolinti ir vis vien likti knygoje, būti šalia iki paskutinių puslapių.

„Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkau alaus, namie nusiprausiau po dušu ir persirengiau, susigūžęs nuo lietaus užkopiau į kalvą ir užėjęs į kioską atlikau statymus, kurį laiką pastovėjau laukdamas autobuso, įšokau vidun ir atsisėdęs stebėjau miestą, kupiną šviesų ir skubos, galybės spalvų ir formų salvių, vandenyje raibuliuojančios ir mirguliuojančios šviesos, skėčių ir šiūruojančių valytuvų, nuo lietaus palenktų galvų ir tvirtai suraišiotų gobtuvų, guminių batų ir lietpalčių, šaligatvių pakraščiais ir iš lietvamzdžių srūvančio vandens, virš viso to ratus suko kirai, kiti pašiaušę plunksnas tupėjo ant vėliavų stiebų ar ant beprotiškai aukštos Festplasene stovinčios skulptūros – natūralaus dydžio vyro ant kolonos, – koks galėtų būti jos aukštis, dvidešimt metrų? Trisdešimt? Kristianas Mikelsenas, ir už kokius nuopelnus jis buvo čia užbogintas?“

“Kartais turi lyti“ – jau penktoji serijos knyga ir ji niekuo nenusileidžia prieš tai buvusioms. Čia toliau karpomas ir lankstomas Karlo Uvės gyvenimas. Tokiose knygose sunku atskirti kiek tekste prasimanymo, o kiek realios patirties, tačiau skaitant apie studijų laikus nevalingai ir save pagaudavau grįžtantį mintimis į savuosius. Viskas nostalgiška ir spalvota, o paskirose detalėse randi tekstas tave atliepia ir tai – literatūros prasmė. Bet nereikia pernelyg apsigauti ta nostalgija, nes knyga nėra saldi. Autorius, kaip ir anksčiau, atveria viską, todėl šalia to, kas džiugina nusidriekia neaprėpiami plotai, kurie skauda.

„Grįžęs vėl perskaičiau neigiamą leidyklos atsakymą. Paskui atsisėdau prie krosnelės, suglamžiau kelis romano lapus ir ją užkūręs pradėjau mesti į liepsnas lapą po lapo. Turėjau tris romano kopijas, sudeginau dvi. Trečiąją ketinau dovanoti Ingvilei. Tai bus paskutinis mano susitikimas su ja. Daugiau jokių vizitų, pokalbių telefonu, jokių kvailysčių, nieko. Romanas bus mano galutinis atsisveikinimas.“

Pagrindinėje knygos laiko juostoje šį kartą ryškiausiai šviečia noras tapti rašytoju – visomis formomis ir visa esybe. Čia suplaukia viskas – savikritika, savigaila, nusivylimas, desperacija ir t.t. Galima netgi sakyti, kad tai knyga apie užsispyrimą ir jauną atkaklumą, bet kaip skelbia paantraštė (“kartais turi lyti“), čia pilna lietaus ir dažniausiai jis slepiasi viduje. Jame sutelpa skausmas, išgyvenimai, nesėkmės, konfliktai. O šalia viso to – būtinai susižavėjimas ir aistra. Visko tiek, kad veikėjas gyvas, jo kraujas putoja ir verda, jo kūnas sunkus ir apsvaigęs, lengvas ir pažeidžiamas. Bet svarbiausia, kad jis – ne iš popieriaus, tokio lietus nesunaikins, toks įsigaus į tave ir nugyvens ten savo gyvenimą. Vėl ir vėl. Tiek kartų, kiek jį prisiminsi.

„Kurį laiką ėjome tylėdami. Snigo. Gatvės nuščiuvusios. Susižvalgėme ir nusišypsojome. Perėjome Žuvų turgaus aikštę, šalia jos tyvuliavo juodutėlė jūra. Kaip gyvas nebuvau jautęsis toks laimingas. Nieko neįvyko, mudu tik pasikalbėjome vakarėlyje, o dabar štai einame kartu, aš per du metrus nuo jos, susikišęs rankas į palto kišenes, nieko daugiau. Ir vis tiek – laimė. Sniegas, tamsa, šviečiantis Fliojos kalno funikulieriaus ženklas. Greta manęs žingsniuojanti Tonje.“

Knyga tiesiog puiki, artima, vertinga ir skaitytina tiek ilgai, kiek tik galite sau leisti šį malonumą. Joje nebus fejerverkų ar sensacijų. Joje tik gyvenimas, kurį beskaitant, pradedu nevalingai galvoti, kad taip, keliais sakiniais nupiešti nuotaiką ir jausmą, gali tik meistras. Ir iš tiesų. Tikriausiai daug (o gal net ir viską) už tokią dovaną paaukojęs meistras. Kad tai gryna tiesa (iš abiejų monetos pusių), galima įsitikinti perskaičius šią knygą ir netgi nebūtina iš anksto sutarti, kad gyvenimo joje yra kur kas daugiau nei vaizduotės.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Femte bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Undinė Radzevičiūtė – Žuvys ir drakonai

Jeigu knyga yra malonumas, tai tokios knygos skaitymas tikrai nebus paslėptų prasmių ieškojimas prie filosofiškai nesibaigiančio arbatos puodelio. Ne, tai bus malonumo patyrimas. Kai skaitai ir džiaugiesi akimirka. Ir ta akimirka žaidžia šviesos atspindžiais. Ant glazūruotomis plytelėmis išklijuotos senamiesčio buto sienos. Kiekvienas blykstelėjimas – malonumas. Kiekviena šypsena – mažas pasitenkinimas.

„Tinkami tik sveiki, stiprūs, patrauklios išvaizdos ir aštraus proto.
Ramaus charakterio, bet kartu ir energingi.
Turtas ir kilmė – nėra būtina sąlyga.
Bet visada būtų puiki rekomendacija.
Į misijas plaukia tik geriausi.
O atplaukia tik tie, kam labiausiai pasiseka.“

Apie turinį pradžioje sunku ką nors ir pasakyti, tačiau apie tekstą ir tuos blykstelėjimus – lengva. Jie tave paprasčiausiai išjungia iš kasdienybės. Nes tu juos skaitai ir tau yra gera. Nes tai dar vienas autorinis koncertas, dar vienas stiliaus triumfas. Undinė R. kaip visuomet yra ypatinga, sąmojinga, aštri. Ir ištikima sau. Ir tai tiesiog nuostabu.

„- Dabar labai populiarios savanorių draugijos. Tarp jaunų žmonių, – pasakė Miki.
– Išprotėjai? – paklausė Šaša.
– Savanoriai mūsų ateitis. Visų mūsų. Tik jie gali išgelbėti šalį nuo sustingimo ir nieko nedarymo, – pasakė Miki.
Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems.
Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.“

Daugiau negu pusę knygos galvojau, kaip teisingai kirčiuoti Šaša vardą, t.y. pirmą skiemenį ar antrą. O tai irgi savotiškai nuostabu. Nes gali būti visaip. Nes kaip tik negali būti? Viename puslapyje galima kirčiuoti pirmą skiemenį, kitame – antrą. Ką noriu tuo pasakyti? Kad tai knyga, kurioje lengva nuskęsti, o išnėrus prisipažinti, kad nieko nepameni, bet buvo malonu, todėl mielai visa tai pakartotum.

„Kartą Kastiljonė, atėjęs iš ryto į dirbtuves, nerado savo nefritinio vėžlio.
Ir visą dieną galvojo apie Tsou I-Kuei.
Vėžlį Kastiljonei padovanojo Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius, o paimti, Kastiljonės manymu, galėjo tik vienas žmogus.
Dienos pabaigoje vėžlys atsirado.
Buvo nukritęs.“

Žuvyse ir drakonuose tarpsta buitis. O ši būna visokia, tačiau dažniausiai buitiška, t.y. pasikartojanti, besislepianti šešėliuose. Ir jeigu tokioje knygoje pilna žmonių, vadinasi ir jie tuose šešėliuose, kartu su savo pokalbiais, mintimis, nutylėjimais. Tekstas čia tarsi lengvas apklotas ir žodžiai kur kas mažiau svarbūs negu tai, kas slepiasi tarp jų. Nes tie žodžiai, tie žmonės, tos mintys – jos nėra kuo nors išskirtinės. Tačiau būtent ant jų kiekvieną dieną statomas gyvenimas. Būtent tokia juodo ir balto sąjunga leidžia pamatyti kampus, ironiją, blyksnius, kuriais buitis mums šypsosi ir per kuriuos mums šypsosi pati autorė.

„Visi namuose bijojo tik dviejų dalykų.
Kad Senelė Amigorena nepadegtų namų.
Ir kad neįsižeistų.“

Knyga didelė ir ilga, užsupa tarsi laivas ir nors iš pažiūros gali atrodyti, kad jame nėra ką veikti, galiausiai vis tiek niekur iš jo nesinori lipti. Nes tai – gyvenimas (be blizgančių apvadų, o toks koks yra iš tiesų – virtuvėje, svetainėje, žiūrint pro langą, kalbantis su savimi). O ten kur gyvenimas, ten ir mirtis. Nes be vieno, nebūtų kito. Todėl siūlas tik nusidėvi, bet niekada nenutrūksta, jo gijos privalo jungti abu šiuos polius. Ir tomis gijomis keliaujame visi. Su savo buitiniais pašnekesiais, didžiomis idėjomis ir – daugeliu atvejų – tiesiog kūnais. Kitais žodžiais tariant, žuvimis ir drakonais.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Romain Gary – Meilutis. Smauglio vienatvė Paryžiuje

Tai – labai keista knyga, pulsuojanti tais laikais kada ir buvo parašyta. Nori nenori skaitydamas pradedi matyti pageltusią prancūziško laikraščio iškarpą, jos kampe – juodai balta nuotrauka, kurioje tarp šešėlių stovi žmogus su  dailiu kostiumu, ant pečių laikantis ilgą ir sunkų smauglį. Nuotrauka daryta foto-ateljė, todėl fone – kažkokios užuolaidos, o žvilgsnis įtemptas tarsi styga. Nes kitos fotosesijos ir fotografijos paprasčiausiai nebus. Jokių pakartojimų, jokių antrų dublių.

Kitame epizode žmogus iš nuotraukos žengia kelis žingsnius link manęs, galbūt netgi išlipa iš rėmelio bei pačios iškarpos ir jau stovėdamas visu ūgiu šalia, per saugų dviejų metrų atstumą, pradeda kalbėti. Ne tiek pasakoti savo istoriją, kiek pasakoti. Ir tas jo pasakojimas, tie jo žodžiai – jų nesumaišysi su niekuo kitu.

„Aiškumo dėlei iškart patikslinu, kad nors ir atėjau į „Ramzį“ pasitarti su abatu Žozefu, aš ne nukrypstu nuo temos, o tiesiog šiame traktate seku įprastu smauglių judėjimo būdu, norėdamas labiau susitapatinti su savo aprašomu objektu. Smaugliai juda ne snukio tiesumu, o raitosi, vinguriuoja, susiveja vijomis, čia susivynioja, čia išsivynioja, kartais sudarydami žiedus ir tikrų tikriausius mazgus, taigi svarbu ir čia stumtis į priekį tokiu pat būdu, rodant atjautą ir supratimą. Šiuose puslapiuose jis turėtų jaustis kaip namie.“

O netikėčiausia tai, kad, man atrodo, aš pažįstu tokį žmogų, taip besielgiantį, kalbantį ir, manding, susiduriantį su tomis pačiomis (gal tik kiek mažiau sutirštintomis) dilemomis (daugelis kurių, perskaičius knygą, man visai iš kitos pusės nušviečia jo asmeninį gyvenimą (apie kurį anksčiau nieko neįtariau) ir sujungia iš pažiūros padrikus taškus). Šis įspūdis per daug stiprus, kad skaitydamas galėčiau jo lengvai nusikratyti, todėl toliau skaitau nebe knygą, o gyvą žmogų ir nežinau, ar tai padeda, ar maišo. Vienaip ar kitaip, to nesupainiosi su niekuo kitu, tai išskirtinis buvimas (tiek knygos, tiek žmogaus, tiek kalbos prasme). Iš esmės tai net ne knyga, o Smauglio vienatvė Paryžiuje. Pavadinimas yra viskas ko reikia, jis ir yra knyga, o visa kita, visas tekstas – tik išnašos, komentarai, papildoma informacija.

„Žinau ir tai, kad meilė kartais būna abipusė, bet aš nepretenduoju į prabangą. Pirmoji būtinybė – turėti ką mylėti.“

Tai knyga su dviem pabaigomis. Ir nė vienoje jų nėra liūdesio, vien užuojauta. Žvilgsnis iš šono, kuriam jau per vėlu įsikišti, nes niekas tavęs neklausys, nes niekam nerūpi tai, ką tu nori pasakyti.

Tai knyga apie vienatvę, užsidarymą savyje. Tokį gilų ir didelį, kad išėjimas iš labirinto sugriautas ir tau belieka stebėti bandančiojo ištrūkti agoniją, kurios jis pats seniai nebejaučia. Nes tu jauti už jį. Perimi jo žodžius. O jau netrukus ruošiesi ir jį patį sugriebti už rankos ir išvesti iš labirinto. Bet kažkas vis nuskaidrina akis ir sustabdai save, nes išėjimo juk nėra. Tik kritimas. Į šulinio bedugnę. Be jokio apčiuopiamo “pliumpt“.

„Laikrodininkas tuojau pat pasiūlė man kitą laikrodį, „geresnės kokybės“.

– Šio netgi nereikia prisukti. Jis kvarcinis, eina visus metus.

– Oi ne, aš noriu, kad laikrodžiui manęs reikėtų, kas jis nustotų tiksėti, jeigu jį pamirščiau. Tai labai asmeniška.

Jis nesuprato manęs kaip visi tie, kurie gyvena iš įpročio.“

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Gros-Câlin
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Kazuo Ishiguro – Plūduriuojančio pasaulio menininkas

Knyga, kaip ir jos pavadinimas, – plūduriuojanti, todėl sunkiai apčiuopiama, o tuo labiau – aprašoma. Ji tiršta japonų kultūros ir spalvų. Tokia tiršta, kad kiekvienas žodis ar veiksmas čia tėra šydai, giliai po savimi slepiantys tikruosius žodžius ir veiksmus. Tačiau po kiekvienu sluoksniu, slepiasi tik dar vienas sluoksnis ir todėl kartais atrodo, kad tai – tik žaidimas, kurio tikslas suregzti tau vis kitokią užduotį, paslėpti tikrąją tiesą vis už kitų popierinių sienų ir tvenkinių, vis už kitų drobių. O nuostabiausia tai, kad dalis jų – dar net nėra nutapytos.

Vienas nuostabiausių šios knygos triukų yra autoriaus persikūnijimas ir susitapatinimas su pagrindiniu knygos veikėju. Būtų galima sakyti, kad tai net pats stipriausias knygos paveikumo aspektas. Ir todėl tu jau neabejoji autoriumi, priešingai – abejoji savimi, nes versdamas vieną sluoksnį po kito ir ieškodamas to šešėlį metančio kūno, greitai pasiklysti. O jau visai netrukus ir pats tampi tik šešėlis, nebejauti savo kūno, savo fizikos, kuri kaip dar viena tiesa, lieka tik numanoma. Kaip dar viena apgavystė, apsuka tave aplink pirštą ir palieka tarp išsiliejusių spalvų, apšviestą blausaus žvakės plazdėjimo. Ir jokių materijų aplink – tik šešėlis prieš šešėlį.

„Geriausi dalykai, visada sakydavo jis, susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus. Tai, ką žmonės vadina plūduriuojančiu pasauliu, Ono, Džisaburo mokėjo vertinti.“

Tokia ir visa knyga – tarsi paskutiniame epizode į vandens paviršių sodo tvenkinyje išnyrantis karpis. Gali net nemėginti jo pačiupti, nes iš karto žinai – jis dings daug greičiau nei tau pavyks ką nors padaryti. Dings ir tau teliks abejonė, ar spėjai jį paliesti. Sėdėsi primerkęs akis ir svarstysi, ar ten buvo jis, ar tik blizgantis vandens paviršius. Kitaip tariant, dar viena apgavystė.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: An Artist of the Floating World
Vertėja/Vertėjas: Mėta Žukaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Howard Phillips Lovecraft – tykantis tamsoje

Ši knyga pristatoma kaip siaubo klasika, tačiau iš tiesų ji ne tiek apie siaubą, kiek apie tai, kad viskas yra įmanoma. O puikiausias to pavyzdys – pats autorius, kurio visa biografija – vienas neįtikėtinas blyksnis. Prasidedantis tuo, kad gyvam esant nė viena H. P. Lovecraft’o knyga nebuvo išleista, ir pasibaigiantis aplinkybėmis, kurioms tinkamai susiklosčius, po mirties autorius tapo JAV literatūros klasiku, padariusiu milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Cituoju nuo knygos viršelio, tačiau to negalima nepaminėti. Tuo tarpu vietoje įprastinių citatų, žemiau rasite piešinius, klajojančius interneto platybėse., įkvėptus H. P. Lovecraft’o tekstų. Tie piešiniai puikiai atskleis tai, ką rasite atsivertę knygą, nes ji, visų pirma, – vaizdas. Ir, žinoma, tas jausmas, kad prarandi budrumą ir nebegali suvokti, kur randiesi.

Žvelgiant į turinį – tai apsakymų rinkinys. Išskirtinis tuo, kad skirtingi tekstai versti skirtingų vertėjų. Tiesa, visi tie vertėjai – puikūs ir net ieškodamas taip lengvai nepastebėsi takoskyros, kurią išduoda tik skirtingos pavardės apsakymų pabaigose.

Ir nors pradėjęs skaityti suvokiau, kad nepasiduosiu tam, iš pažiūros, pigiam bauginimui, tačiau vos po kelių puslapių jau buvau nugrimzdęs į knygoje aprašomus kambarius, kraupias dykvietes,  klajojantis jų paslapčių labirintais, girdintis įvairias garsų nuotrupas ir jaučiantis daugiau negu įmanoma perteikti žodžiais. Fantazija skaitant tokią knygą įsijungia pilnu režimu ir paprasčiausiai nusineša tave. Todėl tai – tobula knyga prieš miegą aštrių pojūčių mėgėjams.

Ji nukelia skaitytoją į XX a. pradžią. Ir tai yra taip toli, kad tu nepajėgi lengva ranka išsiplėšti iš kasdienybės, todėl nepaisant įtaigos ir bauginančios aplinkos, skaitant šią knygą kyla daugybė klausimų. Mat autorius siekė aprėpti kuo daugiau, o tai, natūraliai, paliko galybę skylių. Ir pro tas skyles tarsi grėsmę lemiantys debesys į tave pradeda sunktis klausimai, nes fantazija – lakus, tačiau pavojingas vaisius. Ir kuo giliau į ją brendi, tuo daugiau vietų turi pridengti, tuo daugiau išėjimo variantų apgalvoti. Akivaizdu, kad autorius savo laiku darė tai ką galėjo, o šiandien viską greičiausiai parašytų visiškai kitaip, tačiau tu puikiai supranti, kad tai – klasika ir turi paklusti jos taisyklėms. Net jeigu ir atrodo, kad kartais knygoje bandoma apžioti daugiau nei pavyks nuryti. Net jeigu matai, kad dėl to pradėsi (ir jau pradedi) springti, iš burnos pasipila žodžiai, protas pridūsta, o tarp gyvenimo ir negyvenimo plytinti uždanga suvirpa nuo kažko didelio ir sunkaus.

Nepaisant visko, autorius rašydamas savo eilutes sugebėjo pakankamai gerai apsidrausti nuo netikinčiųjų jo kuriamu pasauliu. Daugelis tų apsidraudimų per šimtmetį nebuvo paneigti mokslo ir vis dar galioja, todėl kartais pagaudavau save skaitantį šią knygą ne kaip grožinį kūrinį, o kaip dokumentiką. Iš čia ir tas grėsmės realumas, jos pilkas šešėlis, atgyjantis Šv. Velykų rytą, suvokiant, kad prisikėlimas laukiamas ne tik tau artimuose kultūriniuose ir socialiniuose sluoksniuose, bet ir kituose kontekstuose bei pasauliuose. O užvis įdomiau tai, kad tie pasauliai kai kuriose vietose persidengia su tavuoju ir tada pradedi pamatyti daugiau negu kada nors nutuokei.

Tai – knyga, kuri nuolat stengiasi peržengti suvokimo ribas. Stengiasi taip intensyviai, kad kliūna, griūna, tačiau tuoj pat stojasi ir mėgina dar kartą. Tarsi autorius norėtų išsivaduoti iš savojo kūno, savojo burbulo, tarsi jaustų, kad gali nespėti, tarsi žinotų, jog už mūsų sąmonę apibrėžiančių ribų tikrai yra kažkas daugiau. Ir naudodamasis visais įmanomais savo fantazijos ištekliais, jis bando tą kažką prikelti. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, skaitytojo neapleidžia jausmas, kad tas kažkas tik šypsosi žvelgdamas į šiuos mėginimus, į, atrodytų, tokį bereikšmį jėgų eikvojimą. Šypsosi, netgi juokiasi iš tokių absurdiškai neviltingų pastangų, bet tuo pačiu praleidžia vieną svarbų dalyką, kad esmė čia ne kaip, o kad. Kad autorius besdamas pirštu į tamsą sugeba nukreipti skaitytojo dėmesį būtent ta linkme. Į tuštumą. Į nebūtį. Į šešėlį, slepiantį kažką sunkiai įvardinamo. Taigi, H. P. Lovecraft’as pamišėliškai šaudydamas į visas įmanomas puses, galiausiai pataiko. O tuomet visa tampa nebesvarbu, nes už šios ribos  jau įsijungia paties skaitytojo vaizduotė, kurios ramybės nebesaugo švelnūs prisilietimai ir lengvais žodžiais paaiškinamas pasaulis.

Taigi, autoriui pavyksta išskelti abejonę, o tai ir yra svarbiausia. Tai ir yra esmė. Nepaisant pakeliui kylančių klausimų, loginių skylių ir kąsnių, kuriais springstama. Esmė, kurios aidas prasibrovęs pro marmurą ir dykumos smėlį, mūsų apsnūdusiose kasdienybės menėse ir negyvenamuose priešistorinių miestų kambariuose ima žadinti kietai įmigusį, vis dar neapčiuopiamą, tačiau po truputį pradedantį susitelkti šešėlį.

Skaitykite. Nes tik taip rasite kelią. Nes tik taip tas kelias apraizgys jus savo lipniais čiuptuvais ir niekur niekada nebepaleis.

 

Kita informacija:
Vertėjai: Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis