Romain Gary – Aitvarai

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Ne todėl, kad ji būtų sunkiai paskaitoma ar visai neįdomi, priešingai – knyga traukė ir masino vis prie jos sugrįžti, tačiau gyvenimo versmės sukosi taip, kad atrodė, jog išnirus iš vandens nebelieka laiko įkvėpti, nes po akimirkos ir vėl esi įtraukiamas atgal. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis stengiausi nepaleisti iš rankos “Aitvarų“, tarsi plausto, kuris neleido nugrimzti į dugną ir vis prilaikė saugiu atstumu nuo vandens paviršiaus. Ši knyga iš tiesų buvo tarsi aitvaras, teikiantis viltį, kad gyvenimas įmanomas ir niekada nebus nugalėtas. Iš vienos pusės, ji apie meilę, atmintį, troškimą gyventi. Iš kitos – apie antrąjį pasaulinį karą. Šios dvi pusės (jėgos) grumiasi, stumia viena kitą ir laviruoja ant prarajos ribos. O skaitytojas čia – tik stebėtojas ir nuo jo niekas nepriklauso. Nors ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.

Knyga svaigina, sukasi šokio ritmu ir tu pasiduodi jam, tai melodijai, tiems netikėtiems posūkiams. Ji įsisuka tarp Lenkijos ir Prancūzijos, stebint antrojo pasaulinio karo priešaušrį, svaiginantis plačiais ir atvirais jaunų žmonių žingsniais per gyvenimą. O tada scenoje pasirodo vokiečiai ir karas. Aitvarai leidžiasi vis žemiau, gyvenimas iš atviro ir plataus tampa siauru ir gerai apskaičiuotu. Tekstas liejasi tarsi vanduo ir tu maudaisi jame nebijodamas nuskęsti.

„- Aš dar galiu viską sugadinti, – kalbėjo Lila, – nes esu ganėtinai jauna. Senstantys žmonės turi vis mažiau ir mažiau galimybių viską sugadinti, nes jie jau neturi laiko ir gali gyventi ramiai, tenkindamiesi tuo, ką jau sugadino. Tai vadinama „dvasios ramybe“. Bet kai tau šešiolika ir kai dar galima viską išbandyti ir nieko nepasiekti, tai paprastai vadinama „turėti ateitį“…“

R. Gary moka pasakoti, jam tai pavyksta tarsi be didelių pastangų, jis šypsosi ir braukia pirmyn, negalvodamas, kad kas nors galėtų sugriūti. Ir tas atsipalaidavimas, bet tuo pačiu užtikrintumas, leidžia mėgautis tekstu, šokti, atsiduoti iš kažkur pradėjusiai skambėti muzikai, kurios šaltinio ieškodami jo niekada nerastume, nes ji sklinda iš mūsų vidaus ir gyvena mūsų galvose.

„- Po velnių, mano berniuk. Tu per daug ją išgalvojai. Ketveri išsiskyrimo metai – per daug erdvės vaizduotei. Svajonė palietė žemę, o tai visada padaro nuostolių. Įsikūnijusios net idėjos tampa nepanašios į save. Kai Prancūzija grįš, pamatysi, kokios bus visų fizionomijos! Žmonės kalbės: tai netikra, tai visai kita! Vokiečiai per daug davė peno mūzų vaizduotei. Kai jie išeis, susitikimas su Prancūzija bus žiaurus.“

Antrasis pasaulinis karas čia tėra įrankis, kuris supina atmintį su realybe. Priverčia vieną aukoti dėl kito. Padegti namus, kad jie niekada netaptų kitokiais negu juos išsaugojo atmintis. Tai kampas, kuris įžiebia visai kitas šviesas. Tai meilė, kurios nesinori paleisti, o paleidus, nesinori galvoti, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Dabarties ženklai čia turi būti sunaikinti arba paneigti idant būtų išsaugotas atminties tyrumas.

„Tai atsitiko birželio 2-ąją. O po keturių dienų mudu gulėjome prisispaudę prie žemės krintant bomboms už dviejų kilometrų nuo La Motės, ir aš dar šiandien esu įsitikinęs, kad pirmasis objektas, į kurį pataikė tūkstančiai operacijoje „Overlord“ dalyvaujančių sąjungininkų laivų ir lėktuvų, buvo mano dviratis: radau jį prie namų sudaužytą ir sulaužytą.“

Šioje knygoje telpa viskas – drama, meilės istorija, atminties ir beprotybės šokis. Gražus, tragiškas, šiek tiek tarp griuvėsių, tačiau svarbiausia, kad jame – visa žmogaus širdis. Ir tas šokis privalo turėti laimingą pabaigą. Kad ir kur jos tektų ieškoti, kad ir kokius išbandymus patirti. Nes išbandymai tai patirtis, o patirtis tai laimė, o laimė tai gyvenimas. Rekomenduoju, nes aitvarai negali neskraidyti. Jie mūsų viduje. Mūsų rankose. Mūsų akyse.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Les cerfs-volants
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 344 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Elizabeth Strout – Olivija Kiteridž

Knyga tokia lėta ir klampi, kad pro tekstą stumiesi tarsi per smėlį, apsemiantį gerokai aukščiau kulniukų. Visi veikėjai, nukrypimai, aprašymai limpa į didelį sniegu rutulį, kuris rieda labai iš lėto, tarsi kažkokio vidinio variklio vedamas, ir tau reikia prižiūrėti tą riedėjimą, negali nė minutei nukreipti žvilgsnio, nes kažką pamesi, kažkas išsprūs iš rankų, bus praleista ir tada jau niekaip negalėsi to susigrąžinti. Tačiau net nebandyk to rutulio skubinti ar stumti, nes kad ir kiek mėgintum (kad ir kaip stipriai įsirėžęs), jis nepagreitės. Sunkus ir nepaklūstantis. O po jo liekanti šliūžė ir įspaudai tave domins savo keistomis formomis ir turiniu. Skaitysi ir kelsi sau klausimą, kodėl. Jausiesi lyg kažko lauktum, tačiau net nenutuoksi iš kurios pusės tas kažkas turėtų pasirodyti.

„Pakeliui į slaugos namus automobilis ir kelias priešais sudrėko nuo lengvo lietaus. Dangumi žemai plaukė pilki debesys. Šįkart liūdesys buvo kitoks nei anksčiau. Taip, jo priežastis buvo Kristoferis. Tačiau ji jautėsi suspausta kažkokios nevaldomos atgailos žnyplių. Viduje sukilo asmeniška, bedugnė sumaištis, tarsi kas būtų sučiupęs vagiliaujant, ko ji niekada gyvenime nėra dariusi. Jos sielą plakė gėda, kaip valytuvai priešais šluostė stiklą – du dideli, ilgi, juodi negailestingai ir ritmingai lupantys pirštai.“

Kad išgyvenčiau tokią klampią knygos pradžią, tenka truputį pakeisti žaidimo taisykles – atsiverčiu ir skaitau pabaiga, po to – kažkur ties viduriu, atsitiktine tvarka verčiu puslapius ir jie atgyja, istorija susiveržia diržą, sunkus ir nepakeliamas rutulys aptirpsta, tampa sukalbamas, o prakalbinęs jį, vėl grįžtu ten, kur buvau baigęs ir tęsiu toliau (jau šiek tiek žinodamas apie tai, kas manęs laukia ateityje). Po tokio elektros šoko viskas tarsi pabunda, širdis pradeda plakti, o tekstas įgauna visai kitokią spalvą. Žinoma, jis toks pats sunkus, tačiau slegiantis tūris jau nebėra plastikinis – jis gyvas.

„Ašaros nė iš tolo nebūtų atspindėjusios Olivijos savijautos. Sėdėdama ant sulankstomos kėdės, ji tirtėjo iš baimės. Baimės, kad širdį vėl suspaus, kaip aną kartą, kad ji vėl ims ir sustos, tarsi kas kumščiu būtų kirtęs į nugarą. Ir dėl to, kaip jaunoji šypsojosi Kristoferiui, tarsi būtų iš tikrųjų jį pažinojusi, jai taip pat buvo baisu. Nes negi ji žinojo, kaip jis atrodė pirmoje klasėje, kai per panelės Lempli pamoką iš nosies pasipylė kraujas? Ar matė išbalusį, apkūnoką, dilgėlinės išmuštą vaiką, kai šis bijojo rašybos kontrolinio? Ne, Siuzana pažinojo ne tikrąjį Kristoferį, o porą savaičių trukusį seksą.“

Knyga stipri ir galinga, tarsi kažkada nesprogusi mina ant kurios žmonės pastatė savo namus ir gyvenimus, ant kurios kiekvieną dieną dabar vaikšto minios. Ta mina niekada ir nesprogs. Bent jau ne taip iš karto, kaip esame įpratę. Ta mina sprogs lėtai ir nuobodžiai ir tas sprogimas truks daugybę metų. Apie tai ir yra šis romanas – apie senatvę, nusivylimus, tuščią susireikšminimo kevalą, kuris ilgainiui paaiškėja buvęs nieko vertas žaisliukas.

Knyga liūdna, slepianti savyje daug atminties ledkalnių. Kiekvieni metai – po rievę. Kiekviena rievė reiškia, kad medis vis sunkiau pajudinamas. Galiausiai jis tampa toks didelis, kad tu stovi jo šešėlyje ir nebežinai, ar iš vidaus jis vis dar gyvas, ar seniausiai išpuvęs, tik ir telaukiantis stipresnės (jau paskutinės savo gyvenimo) vėtros. Bet kaip ir tas sprogimas, kuris tęsiasi daugybę metų, taip ir šitas medis – nenulūš per akimirką, o išsitęs į begalybę, tarsi viskas vyktų smėlyje, po vandeniu, po tiršta atminties mase, kuri ilgainiui susuka galvą net tau pačiam ir paklaidina giliai savyje, nes tai – vienintelė vieta iš kurios tikrai negalėsi ištrūkti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Olive Kiteridge
Vertėja/Vertėjas: Aistė Kvedaraitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Akvilė Kavaliauskaitė – Kūnai

Pirmas įspūdis – knyga labai rami. Ir nors jos tekėjimas lėtas, jis niekur neužsikerta, nesustoja. Knyga, kaip ir kūnai joje, pulsuoja, plaka tarsi širdis, kurios kiekvieną stuktelėjimą (veiksmą) lydį pauzė (atokvėpis). Visi jie – laiku ir vietoje, ritmingi, raminantys, galiausiai virstantys fonu ir užleidžiantys į pirmąjį planą įvairiausio plauko veikėjus (tačiau nebūtinai herojus).

Antras įspūdis – tekstas sklandus, tarsi valtis, kuri be garso skrodžia lygų it stiklas vandens paviršių. Ankstyvas rytas ir visi dar miega bei miegos bent kelias valandas. Bet valtis jau plaukia, nors ne tiek plaukia, kiek pjauna vandenį, tarsi iki švytėjimo nuaštrintas peilis.

Toje valtyje sėdi žmogus. Vienas. Nes jeigu būtų kažkas daugiau, viskas būtų kitaip, tos tylos nebebūtų, atsirastų įtampa, santykis, gal net žodžiai. Bet kol kas žmogus vienas ir jo žvilgsnis nejuda, jis nukreiptas į priekį, tačiau dar nežinai ką jis ten mato. Ir vis tik jauti, kad tuoj sužinosi. Apie tai ir yra ši knyga. Apie tą jausmą. Ir stilių, kurį lengva pasigauti it slogą.

Trečias įspūdis – jau matai ir supranti į ką nukreiptas žmogaus žvilgsnis ir kodėl jis toks tobulas, toks švarus, toks, atrodytų, neklystantis. Sutelktas į vieną tašką. Jau matai, tas žvilgsnis – į niekur. Ir būtent todėl jo neblaško aplinka, jis susitelkęs viduje ir išorė jam neegzistuoja.

Knyga skaidri, tačiau įpusėjus pradeda atrodyti, kad šiek tiek pretenzinga. Parašyta gerai, tačiau vis aplanko jausmas, kad autorė mokėdama rašyti būtent tuo ir mėgaujasi, o žiūrovą (skaitytoją) pamiršta ir jam belieka stebėti viską iš šalies (ne tiek tekstą, kiek jį kuriančią autorę). Tuo tarpu tekstas pavadinimu „Šiuolaikiniai gyvūnai“ grąžina prie trečiojo įspūdžio ir nuoširdžiai prajuokina:

„- Man tik pasirodė, kad siužete daug ką nuspręsti palikote žiūrovams ne todėl, kad taip norėjote, o todėl, kad nesugebėjote tų vietų užpildyti.

– Kodėl taip nusprendėte?

– Nes pati padariau lygiai tą patį. Pats pamatysit.

– Bet sakėte, kad nuo pirmos scenos žinojote, kuo filmas baigsis. O dabar man kalbate apie abstraktų siužetą?

– Niekaip. Nuo pradžių jau buvo aišku, kad filmas baigsis niekaip.“

Autorė moka rašyti, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Puikiai konstruoja siužetus, meistriškai žongliruoja kūnais ir kiekvieną kartą pasiūlo netikėtumą, kuris įkala tas trumpas istorijas tau į galvą. Todėl vartant knygą po kurio laiko, nesunkiai prisiminsi apie ką sukosi įvykiai ir kur link slydo valtis. Tai reiškia, kad tekstai kaip mechanizmai suveikia, tačiau skaitant vis neapleido jausmas, kad tie mechanizmai – tik mechanizmai. Gudrūs, tačiau sukonstruoti ir todėl stokojantys natūralios gyvybės.

Jie kaip gražūs pakabukai, kuriais galėtum apsikarstyti nuo galvos iki kojų, bet po to nepajėgsi pajudėti, nes atrodys, kad jie tuoj ims ir sulūš, subyrės dalimis, kurios gražiai, veik nematomai, suklijuotos tarpusavyje. Atrodo, kad panešiojus juos kokią savaitę prie raktų, patąsius po kišenes ir kuprines, davus jiems tikro gyvenimo, jie paprasčiausiai neatlaikys, nes tas tikras gyvenimas, nors ir netobulas, tačiau vientisas ir tas vientisumas tiesiog gelia kiekvieną šios knygos siūlę, net jeigu šios gražiai, protingai ir proziškai (bei preciziškai!) nugludintos bei užliūliuotos 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Jørn Lier Horst – Katarinos kodas

Tamsa ir šaltis. Dulksna. Tas metų laikas tarp rudens ir žiemos, kai viskas žemiausiame taške ir nėra jokios vilties išsigelbėti. Kai šlapia ir šalta. Kai gelia rankas ir drėksta kojos. Kai norisi užsidaryti kur nors šiltai ir ramiai, tačiau net ir užsidarius, vidus lieka neramus, nes kažkas kankina, veržiasi, spaudžia. Tokia ir ši knyga – neria gilyn į senus klausimus į kuriuos jau kadaise buvo (ir ne vieną kartą) atsakyta, tačiau visi atsakymai vis dar ne atsakymai, jeigu jų negalima įrodyti, paliesti, pačiupinėti.

„Be melo neatliksi jokio tyrimo. Visi meluoja. Retas riečia melą tiesiai į akis, bet dauguma vienaip ar kitaip vengia tiesos. Kalba dviprasmiškai, ką nors nutyli, perdeda, norėdami tapti įdomesni, kažką pagražina arba nuslepia informaciją, dėl kurios gali pasirodyti prastai. Be to, taip jau būna, kad dažniausiai žmones klaidina atmintis, prisiminimai labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Ir, užuot prisipažinę, kad neatsimena, tuščius atminties plotus jie tiesiog užpildo tokiais įvykiais, kokių tikėtųsi, o tai dažnai nulemia kitų girdėti ar matyti dalykai. Norint atskleisti tokį melą, reikia turėti kitokios informacijos ir galėti įrodyti.“

Apie šią knygą rašoma, kad tai – kriminalinis romanas. Ir išties. Ne tiek detektyvas, kiek romanas. Ne tiek tam, kad skaitytoją apgautų ir nustebintų, kiek tam, kad papasakotų istoriją, kuri teka tolygiai ir rišasi tarsi siūlų kamuolys. To kamuolio viduje – daug įtampos, nerimo, slegiančių pauzių ir tylos už kurios vis stengiamasi pasislėpti, tačiau kas kartą nesėkmingai, kas kartą išlenda ausys, ragai ar skverno kampas, o tada jau jų neišsiginsi – jie plazda, spurda ir neleidžia atsipalaiduoti.

Kas pasirodė keista – tai pakartotiniai veikėjų liudijimai praėjus tokiai gausybei metų nuo aptariamų įvykių. Atrodo, visi tarsi niekur nieko, vaidina savo rolę, kurios žodžius ką tik pasikartojo, visi žino, ko iš jų tikimąsi ir stengiasi nenuvilti.

Tokia knyga vienu metu ir įtempia, ir ramina. Ir pasakoja, rodo tau prieš akis kiek pablukusius vaizdus, ir tuo pačiu patikina, kad visa tai – už neįveikiamo stiklo, todėl gali būti ramus, esi apsaugotas nuo to, kas vyksta knygos puslapiuose. Tas šaltis ir drėgmė ne tavo batuose, akyse ir plaukuose. “Katarinos kodas“ kaip albumas, kurį versti įdomu, tačiau jis visą laiką primena, kad nuotraukos jame – ne tavo ir ne tu iš jų beldiesi bei bandai išsiveržti į paviršių.

Knygos pabaigoje visi siūlų galai surišami ir tavo vidų užplūsta taika. Įtampa atlėgsta, o lempų šviesos nervingai nebetrūkčioja, tik šviečia ir šildo. Apie tai ir yra šis pokalbis. Apie poreikį išpažinti tai, kas tave slegia, slėgė, tačiau nebeslėgs. Tarsi krūvelė neperskaitytų knygų ant palangės. Tarsi purvini batai, kurių vis neprisiruoši nuplauti. Tarsi lietus, kuris tau be galo patinka, tačiau tik tol, kol žvelgi į jį pro langą.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Katharina-koden
Vertėja/Vertėjas: Giedrė Rakauskaitė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Vaikystės sala

Tai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – 9 kapas

Kažkada jau buvau skaitęs kitą šio autoriaus knygą. Negana to, puikiai ją įvertinęs. Todėl nepaisant to, kad beveik nieko, ką tuomet skaičiau, nebeatsimenu, šią knygą atsiverčiau su pakankamai apčiuopiamais lūkesčiais. O gal netgi įsitikinęs, kad ji man turėtų patikti.

“9 kapas“ yra prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos (“Beveidės aukos“) tęsinys. Viskas toliau sukasi apie detektyvą Fabianą Riską, kuris toliau plėtodamas savo asmeninio gyvenimo liniją įsivelia į naują detektyvinę istoriją… Kažkur girdėta, bet tokie jau tie detektyvų rašytojai, niekaip negalintys paleisti savo kūdikių. Jo Nesbo turi Harį Hūlę, tuo tarpu Stefan Ahnhem augina(si) Fabianą Riską.

Todėl pradėjus skaityti, atmintį iš lėto žadina kažkur jau girdėti vardai ir pavardės, jie sukasi prieš akis ir smegenys po truputį įsitempia bei pradeda iš giluminių sluoksnių kelti seniai užpustytą informaciją apie juos. Tarsi apie senus klasiokus, kurių nemačiau daugybę metų – iš veido dar atpažįstamus, tačiau per nesimatymo laiką negrįžtamai nutolusius savo gyvenimais ir todėl dabar jau nebeaišku kiek iš tikrųjų apie juos prisimenu, o kiek tik įsivaizduoju prisimenąs.

„Nusileidęs iki platformos, jis nušoko ant bėgių ir toliau skuodė tiesiai į tamsą. Finišas jau visai prie pat. Dar šiek tiek ir jie niekada jo neberas. Jam pasisekė – nebuvo jokio stovinčio traukinio, bėgiuose irgi nieko nesigirdėjo. Staiga už nugaros pasigirdo pokštelėjimas – tarsi būtų sprogusi padanga. Bet čia juk nebuvo automobilių. Jis nesuprato, kas vyksta, net tada, kai sulinkus kairiajai kojai stačia galva krito į bėgius.“

Skaitant, norėjosi prisiminti bent ką nors apie tas “Beveides aukas“, tačiau šios buvo per toli, todėl teliko sustelkti ir mėgautis knyga, kuri gulėjo mano rankose, o ne bene prieš metus rašytame šio blogo įraše.

O susitelkti buvo į ką ir tam net nereikėjo labai didelių pastangų, nes “9 kapas“ iš karto patraukė dėmesį – knyga parašyta meistriškai, o siužetas lankstomas taip lengvai tarsi sensėjaus rankose atgyjanti popierinė gervė, iš šono atrodo, kad tam net nereikalingos jokios pastangos, viskas vyksta natūraliai ir todėl skaitydamas ne vargsti, o ilsiesi.

Žinoma, įvykių, kurie tarsi dėlionė švinta prieš tavo akis, čia labai daug. Kiekvienas jų nešasi savo antraplanius veikėjus, aukas, vardus ir pavardes, kurias, skaitant su kelių dienų pertraukomis, kartais sunku prisiminti ar išlaikyti dėmesio centre, tačiau epizodai, nors ir plaukiojantys, gražiai gulasi vienas prie kito ir tik laiko klausimas, kada jie susikibs į vieną didelį ir gražų paveikslą. O kad taip nutiks, tu net neabejoji.

„Visur buvo apsauginių rankos, kurios greitai galėjo pavirsti į daužančius kumščius. Dabar jos daugiausiai tik stumdė ir tampė jas tarytum melžti vedamas karves. Vis greičiau ir greičiau. Buvo matyti, kad ir apsauginiai patiria stresą, dairydamiesi po šiaip jau ramią užpakalinę gatvę, į kurią niekas kitas per pūgą lįsti nedrįsdavo.“

Pabaiga (o juk tai – kiekvieno detektyvo arkliukas!) tikrai stipri, viskas išsipina puikiai. Ne holivudiškai, ne melodramatiškai, netgi sakyčiau šiek tiek kraupiai, beriant druską ant žaizdos ir kažką paaukojant. Tačiau nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek būtina, kad nutiltum ir iš naujo sutelktum dėmesį į siužetą, kurio sekančio vingio tikrai nesitikėjai.

Ir nors eigoje, kaip minėjau, tu šiek tiek skęsti tarp vardų ir pavardžių, painiojiesi ten, kur nesipainioja gal tik pats autorius ir keli dėmesingiausi skaitytojai, visa tai – niekis, nes kreiseriniu greičiu leki pirmyn, nėra ko stoviniuoti. Ir kuo mažiau lieka iki kranto, tuo autorius turi didesnius šansus tave nustebinti. O likus vos keliems žingsniams (grybšniams) jis jau gali su tavimi daryti ką tik nori. Ir jis tai daro, mėgaujasi savimi. Žinoma. Nes juk tam ir statė šį kortų namelį – kad vėliau galėtų iš bet kurios jo vietos ištraukti tavo įsimintą kortą. Stebiesi net suprasdamas ir nujausdamas, kad tai – tik dar viena apgavystė, nes korta, kurią įsidėmėjai, slepiasi visur, kur tik autorius įsigeidžia (vidinėje tavo švarko kišenėje; tarp tavo paskutinės skaitytos knygos puslapių; tavo bate ir t.t.). O galiausiai paaiškėja, kad nei kortos, nei namelio iš viso nėra ir visa tai – tik žaidimas, kuriuo autorius mėgaujasi ir tu mėgaujiesi kartu su juo. Nes knyga puiki ir vienas malonumas ją skaityti, perskaityti, rekomenduoti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Den Nionde Graven
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Chloe Benjamin – Nemirtingieji

Prie kiekvienos knygos reikia priprasti ir su kiekviena reikia susigyventi iš naujo, ir kol įsivažiuoji (o kartais tai nutinka tik įpusėjus!), gali patirti įvairiausių jausmų. Pavyzdžiui, pradėjus Nemirtinguosius, kurį laiką atrodė, kad tai ne daugiau kaip paauglių literatūra, tačiau įsiskaičius prisitaikiau prie stiliaus, nuotaikos, emocijų ir dėmesį tuomet pradėjo patraukti jau visai kiti dalykai, išsklaidantys pirminio įspūdžio iliuziją.

Šios knygos tekstas, priešingai nei prieš tai skaitytos ir apžvelgtos, yra gerokai lėtesnis, paliekantis apčiuopiamus oro tarpus, pro kuriuos galima išnerti į paviršių ir ne tik įkvėpti, bet ir pagalvoti, kas gi čia vyksta bei kur visa tai nuves.

„Iš kažkieno ausies ištraukdama monetą ar kamuoliuką ir paversdama citrina, Klara tikisi ne apgauti žmogų, o suteikti kitokių žinių, išplėsti galimybės pojūtį. Svarbu ne paneigti tikrovę, o, nulupus maskuotę, atskleisti tikrovės ypatingumą ir prieštaras. Patys geriausi magijos triukai – tie, kuriuos Klara trokšta atlikti, nieko neatima iš tikrovės. Papildo ją.“

Žongliruojama lengvai ir gražiai (net jeigu ir iš anksto aiškiai nubrėžtuose rėmuose), jaučiasi, kad tekstas vientisas, o ne dirbtinai sukonstruotas, tad gyvybė, nors ir nežymiai, bet pulsuoja kažkur po storais patalų sluoksniais. Galbūt ironiška, tačiau visa teksto gyvybė čia skirta vien tam, kad parodytų už jos stovinčios mirties neišvengiamumą. Nes knygos ašis – mirtis, o visas siužetas įsisuka nuo to, kad keturi vienos šeimos vaikai iš žiniuonės sužino tikslias savo mirties datas. Šioms artėjant ir prasideda šokis, kurio kulminaciją būtų galima prilyginti baleto piruetui, kai pašokęs į viršų kūnas tarsi sustingsta ore, o erdvę užpildo palaima pramaišiui su žinojimu, kad neišvengiamai ateis momentas, kai nori nenori, tačiau teks nusileisti. Kita vertus, tas žinojimas apie nusileidimą ir įkvepia kilti aukštyn, sukaupti visas jėgas bei atlikti šuolį.

„Vėžys. Klimato kaita. Tapti automobilio avarijos auka. Sukelti automobilio avariją. Buvo metas, kai mintis, kad, sukant į dešinę, galima mirtinai partrenkti dviratininką, pastūmėdavo Variją ne vieną kvartalą važiuoti įkandin bet kurio dviratininko, kad vis iš naujo įsitikintų nepadariusi nieko bloga. Ginkluoti nusikaltėliai. Aviakatastrofos – staigus bum! Pleistrus užsiklijavę žmonės. AIDS, tiesą sakant, visi virusai, bakterijos ir ligos. Užkrėsti kitą žmogų. Purvini paviršiai, nešvarūs skalbiniai, kūno išskyros. Vaistinės. Vaistų prekybos vietos. Erkės, patalinės blakės ir utėlės. Chemikalai. Benamiai. Minios žmonių. Neapibrėžtumas, rizika ir pabaiga be aiškios baigties. Atsakomybė ir kaltė. Ji bijo net savo pačios minčių. Baiminasi dėl jų galios, dėl jų poveikio sau pačiai.
Per kitą konsultaciją Varija garsiai perskaitė tą sąrašą. Jai baigus skaityti, psichoterapeutė atsilošė kėdėje.“

Knyga didelė ir plati, aprėpianti daug gyvenimų ir sujungianti juos visus į vieną (net jeigu ir kiek pablukusią) nuotrauką. Keturi vaikai, keturi skirtingi, bet tuo pačiu susiję likimai. Šiame šokyje į akis krenta daug (gal net kiek per daug?) atsitiktinių sutapimų, kurie ne visada atrodo įmanomi, tačiau galiausiai pagrindinė idėja nugali viską, o reziumuojant, galima sakyti, kad tai knyga apie santykius ir nemirtingumą. Apie tai, kad kol yra bent vienas tave atsimenantis žmogus, tol esi gyvas. Taigi, kūrinys apie atmintį. Apie tai, koks talpus ir margas, koks nenuspėjamas gali būti žmogus ir jam tenkantis gyvenimas.

„Nemirtingieji“ – vasarai puikiai tinkanti knyga, ypač ilsintis prie jūros. Brisk į ją tarsi į tekstą ir nebijok bangų, jų šiandien nebus, čia tik vanduo, užpildantis visus akių perimetrus. Ir kol jis toks, kol mes stovime jame susikibę už rankų, kol negalvojame apie tai, kas buvo ir liko krante, tol, iš tiesų, esame nemirtingi.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Immortalists
Vertėja/Vertėjas: Helga Gavėnaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Alessandro Baricco – Misteris Gvynas

Alessandro Baricco knygas paskutinį kartą skaičiau vėlyvoje paauglystėje. Ir būtent ne knygą, o knygas. Visas, kurias galėjau rasti. Buvau jaunas, naivus, mylėjau šį autorių ir džiaugiausi jo tekstais. Tačiau metai bėgo, perskaitytų knygų sąrašas plėtėsi, keitėsi įpročiai. Tarp visų šių pokyčių išryškėjo ir suvokimas, kad Alessandro Baricco – romantiškas filosofas, kurio knygos – labiau pop negu rimtoji literatūra. Labiau saldainio paviršius ar net popierėlis negu karamelė viduje. Todėl natūraliai ėmiau domėtis kitais ir kitaip.

Tačiau visai neseniai, benaršant nukainotų knygų stirtas, viename centrinių knygynų aptikau Misterį Gvyną. Nekainuojanti nė dviejų eurų! Viso labo ledų porcija (ir net ne pati brangiausia)! Kokie laikai! – norėjosi sušukti. – Kokie laikai!

Ir sušukau viduje, ir nebepaleidau knygos iš rankų. O sėsdamas į traukinį atsiverčiau ją nostalgijos sklidinomis akimis. Mano ir autoriaus pažintis buvo likusi giliai praeityje, todėl jaučiausi nedrąsiai, nežinojau, ar bepažinsime vienas kitą, ar besutaps mūsų biolaukai ir energetinės bangos.

“Jis turėjo idėją, ir net ganėtinai išsamią. Gal jam trūko tik vieno žingsnio, bet prielaida, kaip veikti, jau buvo gerai įsišaknijusi jo galvoje.“

Knygos siužetas realus, tačiau atrodo it būtų fantastinis. O gal kaip tik – fantastinis, tik įvilktas į realų rūbą. Vienaip ar kitaip, intriguoja nuo pačios pradžios. Ir autoriaus paveikslas greitai vėl pradeda regėtis ne kaip romantiško pop-filosofo, o kaip nepailstančio nuotykių ieškotojo, atveriančio nuotykį, kuriam negali likti abejingas. Ši knyga tokia ir yra – nuotykis. Ir kuo toliau, tuo įdomiau sekti jo pėdsakais.

O tiksliau – pagrindinio veikėjo pėdsakais. Rašytojo, nusprendusio neberašyti romanų, bet vietoje to kurti portretus. Tik jų nepiešiant, o užrašant. Kaip ir skaitytojas, pagrindinis veikėjas pats pradžioje klaidžioja mintyse galvodamas kaip tai padaryti. Ir iš tiesų – sunku žodžiais paaiškinti tai, kas vyksta. O kad paaiškintum, neužtenka perskaityti, reikia dar ir pajusti.

„- Tik jau nereikia, aš per sena. Nereikia pasidėti su senu, tai per sunku.

– Jūs ne sena. Jūs mirusi.

Moteris patraukė pečiais.

– Mirtis – tai tinkamiausias senėjimo būdas.“

Knyga mistiška. Skaitydamas ją jautiesi tarsi peržengęs kažkokį slenkstį ir atsidūręs visai kitame pasaulyje. Tačiau svarbiausia čia ne tai, o kad tas pasaulis tau be galo patinka. Jis artimas, bet tuo pačiu trapus, todėl būdamas jame elgiesi atsargiai ir tas atsargumas verčia galvoti, ar tik nepavyktų to pasaulio perkelti į tikrąjį. O netrukus abejoji savimi, kad gal jau pavyko. O netrukus bandai susivokti, kad gal nieko net nereikėjo kelti, nes viskas ir taip visą laiką buvo šalia.

„Nesuveiks, būtų pasakiusi ponia su neperšlampama skarele.

Vis dėlto pasaulis yra keistas, ir skelbimas suveikė.“

Tekstas alsuoja savotiška ramybe ir poetiniu tikslumu. Veiksmas juda lėtai, tarsi po vandeniu. Taip lėtai, kad liečiamos adatos nepraduria, o stiklo šukės – neperrėžia odos. Tai tarsi šokis. Tu paklūsti jam ir supranti, kad šoki net nemokėdamas to daryti. Šoki, sklendi, tarpsti. Ir tau ramu. Taip ramu, kad negalėtum to paaiškinti, tik ištiesti šią knygą kitam ir leisti viskuo įsitikinti pačiam. Nes ištarti žodžiai viską tik sugadintų.

Vietomis knyga netgi hipnotizuoja. Ir jeigu pakankamai įsitrauki, ši knyga lengvai gali įkvėpti siekti savo svajonės, o ypač, jeigu ta svajonė – sunkiai įgyvendinama ir kone nereali.

Tiesa, įsiūbavusi itin stipriai, pabaigoje ji vis tik pristinga srovės ir nepaperka, neišverčia iš valties, nepriverčia gręžtis drabužių. O galėjo! – šauki mintyse. – Galėjo! Nedaug trūko, kad finalas būtų buvęs trankus ir efektingas. Ar bent jau palikęs tave nustėrusį. Nedaug trūko, bet trūko… O ko – ir pats nežinai. Tiesiog stebi, kaip tykiai ir paprastai nurimsta audra stiklinėje. O tu priešingai – negali nusiraminti ir atleisti autoriui, kad suteikė vilčių, bet jų neišpildė. Todėl čia pat kyla noras susiieškoti kitas A. Baricco knygas, viliantis ten atrasti nutrūkusią giją, neištartą atsakymą, neatskleistą šypseną.

Nepaisant visko, šią knygą būtinai perskaitykite. Ypač tokiomis dienomis, kai ledų tikrai nebesinori. Perskaitykite. O jau po to patys nuspręskite, ką darysite toliau.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: MR GWYN
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 157 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

Visa tiesa apie Kęstutį N.

Kiekvieną kartą, kai jau, atrodo, imsiu ir prisėsiu prie šios apžvalgos, kažkas įsiterpia į gyvenimo srautą ir visi planai nuplaukia. O kai sugrįžtu, būnu pamiršęs, ką norėjau parašyti. Tada – skaitau toliau. Netrukus, viskas kartojasi. Kai noriu rašyti, negaliu. Kai galiu, nenoriu, nes neturiu ką.

O dabar? Dabar paprasčiausiai nebenoriu ilgiau tempti.

Turbūt reikėtų iš karto kalbėti apie visas tris knygas. Apie „Gero gyvenimo kronikas“, „Du lagaminus sniego“ ir „Begarsį skambutį“. Apie esė rinkinius, kurie yra tik skirtingos vieno ir to paties akmens briaunos. Kartais tas akmuo – papuošalas, kartais – tik akmenukas bate, tačiau bet kuriuo atveju – sunku likti jam abejingu.

Skaitydamas pastebėjau, kad tas mėtymasis tarp galėjimo-negalėjimo ir norėjimo-nenorėjimo yra sąlygotas skaitymo apimčių. Kęstučio N. tekstus rekomenduotina skaityti nedidelėmis dozėmis. Po vieną-du per vakarą. Po vieną-du vakarus per savaitę. Po vieną-dvi savaites per mėnesį. Ir taip toliau.

Kitu atveju, skonis stiprėja ir ryškėja tol, kol viskas nublunka ir belieka nuogas autoriaus egocentrizmas. O tuomet iš skaitymo belieka mechanika, iš malonumo – susierzinimas. Taigi, norint perprasti ir iš tiesų mėgautis šiais tekstais, nereikia skubėti. Didžiausia bėda ta, kad skubėti norisi. Norisi dar ir dar, ir dar. Panašu į persivalgymą – pradžioje skanu, skaniau, skaniausia, o kai pasijunti pilnas, supranti, kad jau per vėlu. Nes, iš tiesų, tu nesi pilnas, tu – perpildytas. Taip ir su šiais tekstais. Su tuo poetišku kalbėjimu, kuris išsidraiko rūkais ryto nasruose.

Kęstučio N. stiprioji pusė – atmintis.

Silpnoji – sapnai.

Skaitant po daug, nesunku atsirinkti, kas yra kas. Skaitant po truputį – šios dvi sferos supanašėja ir tampa vienodai geros bei įtikinančios.

Nežinau, kodėl man patinka ta atmintis. Gal todėl, kad tai Kaunas. Gal todėl, kad tai gyvenimas, apie kurį įdomu skaityti, bet kurio nesinorėtų gyventi. Gal todėl, kad pasakoma tik tiek, kiek reikia, o nutylėtas vietas leidžiama susikurti pačiam. Gal todėl. O gal ir ne.

Trumpai tariant, tekstai tokie, kokių reikia. Jie plinta ir klesti savo žemėlapiuose. Jie nutrina ribas ir leidžia jas pamiršti. Tai vazos ir stalo įrankiai minkštuose įpakavimuose.

Tai autorius, kalbantis sau apie save. O skaitytojas čia tik todėl, kad taip susiklostė. Kad poliai sutapo. Kad tai – dar ir tikra literatūra.

Knygas rekomenduoju. Tačiau neskubėkite. Skaitykite jas kaip užkandį, o ne kaip pagrindinį patiekalą. Kitaip neįstengsite sustoti ir persivalgysite. Ir pasijusite dideli. Ir pasijusite sunkūs. Ir susierzinsite. Ir suprasite, kad tai – tik žaidimas gražiais paviršiais. Ir paklausite savęs, kodėl.

Bet tai bus toli gražu nuo visos tiesos apie Kęstutį N.

Marcel Proust – Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Knygą radau pas tėvus palėpėje kraustydamas ten suneštas dėžes. Tiek autorius, tiek pavadinimas buvo puikiai girdėti, tačiau neturėjau jokios nuovokos kas po jais galėtų slėptis. Išskyrus tą didelį ir visą traiškantį žodį „KLASIKA“. Nepaisant nieko, šią klasiką nusprendžiau pasiimti, kad turėčiau greta ir vieną dieną ji sulauktų savo eilės.

Galiausiai ta diena atėjo ir praėjo, o knygos valgymas, kuris truko bene mėnesį, vis dar ataidi iš vidaus gelmių.

Tai nevienareikšmis romanas. Greičiau netgi ne romanas, o žolės žalumas, lietaus gaivumas, jausmo aštrumas – tam tikra būsena, sentimentai, traukiantys tave atgal į miglą, į atmintį pro spragas, kurios niekaip negali užsipildyti laiko dulkėmis ir užsikimšti. Jos neužkemšamos, jos vis atgyja ir atgyja, atrodo, visai nekreipdamos dėmesio į tai ar knygos herojus (nors tai gali būti bet kuris iš mūsų) to nori, ar ne.

Sunku ir apsakyti apie ką visa tai. Apie vaikystę, meilę, atminties viražus. Matyt, apie viską. Daug, daug kartų apie viską.

Tekstas gilus ir klampus. Jo greitai nesuskaitysi, o jeigu ir suskaitysi – vargiai ką prisiminsi. Jis tarsi vos įžiūrimas didelės ir sunkios upės tekėjimas, kurio niekaip nepakreipsi ir neįtakosi. O pajusti tikrąją šio tekėjimo galią galima tik pilnai jam atsidavus, tik visiškai į jį panirus.

Tai knyga ne vienam skaitymui. Visų pirma todėl, kad skaitant mintys laikas nuo laiko pakyla ir pradeda kurti savus kelius bei viražus. Tad nieko nuostabaus, kad vieną akimirką skaitai, o kitą – jau pagauni save atsijungusį, galvojantį apie kažką kitą, asociacijomis pabėgusį iš knygos puslapių tiesiai į vaikystę arba į vakar dieną. Taip gali pranykti sakinys, pastraipa, puslapis ar netgi daugiau. Tačiau tu negrįžti, skaitai toliau, vėl ir vėl gyveni tekstą, kuris vienu metu toks pat artimas ir tolimas.

„Daug yra meilės atsiradimo būdų, daug šios šventos ligos paplitimo veiksnių, bet efektyviausias iš jų, žinoma, yra vienas – tas didysis nerimo dvelksmas, kuris kartais plūsteli į mus. Ir tuomet burtas ištrauktas: mes pamilsime būtybę, su kuria mums tą akimirką gera. Ji net nebūtinai mums turėjo prieš tai patikti labiau, negu kitos, ar bent tiek pat, kiek kitos. Tereikia, kad potraukis prie jos taptų ypatingas. O jis bus ypatingas, jei – tą akimirką, kai mes tos būtybės pasigesime, – vietoj siekimo jos žavesio teikiamų malonumų staiga mumyse atsiras nerimastingas geidimas pačios tos būtybės, absurdiškas geidimas, kurio pagal šio pasaulio dėsnius neįmanoma patenkinti ir kurį sunku pagydyti, – beprotiškas ir skausmingas geidimas ją turėti.“

Į šią knygą įsigyventi ir pajusti jos esmę man pavyko tik įpusėjus. Tad, kad panirtum pilnai, o ne vien apčiuopomis, ją reikia skaityti ne vieną ir ne du kartus. Ją reikia skaityti tiek kartų, kiek norisi, o ji, savo ruožtu, kiekvieną kartą veiks stipriau ir stipriau. Priešingai nei tuštumą po savo spalvingais viršeliais nešančios knygos, kurios su kiekvienu skaitymu tampa vis nuobodesnės ir neįdomesnės.

Tai – didžioji literatūra, klasika – jau nebe vaikų žaidimai. Kad parašytum tokią knygą, ją reikia prieš tai, per tai ir po to daug kartų nugyventi savyje ir savaip.

M. Prustas parašė visą romanų ciklą, kuris šia knyga tik prasideda. Tuo tarpu man pilnai pakako ir šios, keistos, niekaip nepasiduodančios ir galiausiai nugalinčios istorijos. Rašydamas šias eilutes galvoju, kad dabar, skaitydamas šią knygą, skaityčiau ją visai kitaip. O tai, matyt, – ženklas, kad knygą reikia (netgi, būtina) skaityti dar kartą. O tuomet ir dar kartą. Ir vėl kitaip. Vis kitaip ir kitaip. Prarasto laiko beieškant.

Vertinimas: –

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: A la recherche du temps perdu DU COTE DE CHEZ SWANN
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1936 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis