Archyvas

Tag Archives: Kundera

Po pakankamai ilgo laiko, grįžau prie M. Kunderos. Jau buvau pasiilgęs to lengvo žaidimo ir to grakštaus bėginėjimo emocijomis, jausmais bei išgyvenimais, atskleidžiant įvairiausias jų galimas bei tik nuspėjamas kryptis.

Taigi „Atsisveikinimo valsas“. Romano intrigų užuomazgas trumpai galima nusakyti taip – atokiame kurorte dirbanti seselė paskambina garsiam trimitininkui, kuris čia koncertavo prieš keletą mėnesių ir pasisako, jog  po jų vienos nakties nuotykio, laukiasi nuo jo vaiko. Trimitininkas, žinoma, vedęs, o seselė  – neturinti kitos vilties pabėgti iš jai jau įgrisusio kurorto. Taigi, trimitininkas sumano, jog geriausias būdas viską sutvarkyti – tai įtikinti ją, kad ši pasidarytų abortą, tuo tarpu ji mėgina laikytis savo, nes būsimas vaikas – vienintelis dalykas, kuris ją dar gali išgelbėti.

„Baimė būti apkaltintam žmogžudyste buvo nė kiek ne mažesnė nei baimė būti įvardintam tėvu.“

Aplink šį branduolį ir sukasi visas veiksmas. Trimitininkas atvyksta į kurortą, mėgina įkalbėti seselę pasidaryti abortą, derina visas smulkmenas su gydytoju nuo kurio čia priklauso bene viskas, ir taip po truputį įsisuka visa veiksmų spiralė. Labai greitai čia atsiranda ir trimitininko žmona, ir seselės gerbėjas, ir senyvas atostogaujantis amerikietis, ir čia besigydančios moterys bei vienos iš jų globėjas, ir daugelis kitų.

Kundera ir vėl žaidžia. Tačiau viskas taip gražu, jog šypsaisi ir džiaugiesi žinodamas, būtent to ir troškai.

„Aš ir nesu nei impotentas, nei homoseksualas. Kur kas blogiau, – melancholiškai pripažino Klima.  Aš myliu žmoną. Tai mano erotinė paslaptis, visiškai nesuprantama daugumai žmonių.“

Ir nors istorija prasideda pakankamai įdomiai, įsibėgėjus įdomumas truputį slopsta ir atrodo (jau nebe pirmoje knygoje!), jog Kundera užsižadė. O tuomet po kelių tokių užsižaidimo atodūsių, lyg iš po sniego ir vėl išnyra žemė bei pirmieji žolės daigai, o čia ir vėl tampa įdomu. Tad, kaip jau įprasta Kunderai, istorija pinasi ir neaišku nei kas, nei kaip. Aišku tik tiek, jog priartėjus prie pabaigos, visi veikėjai būna pavyzdingai pristatyti ir surinkti kone į vieną vietą, kur ir turėtų įvykti kažkas esminio, išsprendžiančio visus neišspręstus klausimus.

Vis tik turiu pripažinti, jog artėdamas prie kūrinio pabaigos, girdėjau kitus akordus. O Kundera ėmė ir užbaigė paprasčiausiu keliu. Suprantama, racionaliai, logiškai ir netgi šiuo požiūriu ganėtinai džiuginančiai, nepaliekant papildomų klausimų. Bet kažkur giliai vis tik glūdėjo noras, jog koncertas užsibaigtų perplėšiant gitaros stygas, o ne lėta ir lyrine fleitos melodija. Bet gal čia tik aš ir mano norai.

Knyga man patiko tuo, kaip Kundera rūpinasi savo veikėjais  ir kaip juo saugo, tausoja bei neišskiria kurio nors vieno prieš kitus, o stato visus į vieną gretą, taip žaisdamas įtampa ir palikdamas nežinomybę iki paskutiniojo veiksmo, kuriame ir turi paaiškėti, kam teks nusikaltėlio, o kam teisėjo vaidmuo.

Jeigu iš visų perskaitytų šio autoriaus knygų reikėtų rinktis, kurią skaityčiau antrą kartą, šios nesirinkčiau. Tačiau lygiai taip, negalėčiau sakyti, jog skaitydamas šią knygą vien tik tuščiai sugaišau laiką. Tai kažkas tarp vieno ir kito. Siūlau perskaityti ir nuspręsti patiems į kurią pusę nusvirs jūsų svarstyklių lėkštelė.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
“Valčik na Rozloučenou”
Puslapiai:
239 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2001 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: ~10Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Na, apie M. Kunderos kūrybą turbūt jau prirašiau pakankamai, todėl čia labai nebeišsiplėsiu.

Tai romanas apie du žmones – jį ir ją. Jų tarpusavio santykius. Į visą eilę situacijų čia mėginama pažvelgti pirma iš vieno, o vėliau iš kito herojaus pozicijų. Būtent šis variavimas žvilgsniais bei požiūriais ir sudaro pagrindinį romano akcentą. Būtent tai ir įskelia tapatumo klausimą, kai kiekvienas iš herojų mėgina į atitinkamas situacijas ar veiksmus pažvelgti kito herojaus akimis. O nušvitimai ištinka tuomet, kai susikurta tikrovė (kaip vėliau paaiškėja) visiškai neatitinka realiosios. Tačiau, kita vertus, čia pat galima kelti klausimą – kas yra toji “realioji” tikrovė. Galbūt dalelė atsakymo slypi ir šioje knygoje.

Šis romanas – tai tarsi dardantis nuo kalno traukinys, kurio pabaigoje laukia itin skambus finišas. Man patiko, bet tai vėlgi nėra ta knyga, nuo kurios reiktų pradėti pažintį su M. Kunderos kūryba. Vis tik, jeigu ši knyga paklius jums po ranka, nedvejokite ir perskaitykite.

„Ji kalbėjo:

– Aš daugiau niekados neišleisiu tavęs iš akiračio. Aš į tave nuolat žiūrėsiu. – Po kiek laiko pridūrė: – Man darosi baisu, kai mano akis mirksi. Baisu todėl, kad per tą trumpą akimirką, kai mano žvilgsnis užgęsta, į tavo vietą neatšliaužtų gyvatė, neatbėgtų žiurkė ar neatslinktų kitas žmogus.

Jis mėgino kiek kilstelėti galvą nuo pagalvės siekdamas pabučiuoti jos lūpas.

Ji papurtė galvą:

– Ne, aš noriu tik nuolat į tave žiūrėti. – Paskui pridūrė: – Paliksiu degančią lempą visą naktį. Visas naktis.“

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘identite”
Puslapiai:
139 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2003 m. (originalas – 1997 m.)
Kaina: ~14 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Apie M. Kunderą jau buvau beveik pamiršęs, tačiau kai visiškai atsitiktinai viename knygyne aptikau dvi seniai ieškotas pastarojo autoriaus knygas, tiesiog negalėjau nesidžiaugti ir su didžiausiu malonumu leidau sau iš naujo atrasti savotišką melancholija prisodrinto teksto žavesį.

Taip, tai dar vienas gražus ir spalvingas M. Kunderos viražų rinkinys. Skaitant, keletą kartų man iškilo klausimas – kodėl „Nežinomybė“? Jeigu reiktų rinkti pavadinimą, perskaitęs šį romaną, turbūt apsistočiau ties žodžiu „Nostalgija“, nes būtent tai yra pagrindinė šios knygos tema ir ašis.

Romano esmė ir pagrindinis vardiklis – emigracija. Irena per okupaciją emigruoja į Prancūziją, tuo tarpu Žozefas – į Daniją. Po dvidešimties metų, Čekijai išsivadavus iš okupacijos gniaužtų, Irena ir Žozefas grįžta į gimtinę. Būtent apie šiuos du veikėjus, kuriuos iš esmės vienija tik pats emigracijos faktas, ir sukasi visa knygos diskusija. Grįžę jie susitinka su giminaičiais, buvusiais draugais ir kitais pažįstamais. Čia M. Kundera, kaip jam įprasta, rodo savo virtuoziškumą žaisdamas tekstu, charakteriais, įvykiais. Vertina, dėsto, kelia klausimus bei ieško galimų teisingų ar neteisingų atsakymų, pasirinkimų.

Skaityti smagu ir malonu. Jaučiasi, kad tekstas yra skirtas tiek skaitytojui, tiek autoriui – kiekvienas čia patenkina savo troškimus. Aprašomi bei nagrinėjami įvykiai ir nutikimai – subtilūs, jautrūs ir sentimentalūs. O žinant M. Kunderos istoriją, galima teigti, jog kažkuria prasme čia atsiskleidžia ir jo paties patirtis.

Tekstas apglėbiantis tarsi koks melancholiškas rūkas – nespėsi pastebėti, o jau būsi jame pasiklydęs. Atrodo, vos vos timpteli už skverno, tuomet už rankos, o tuomet tu jau pasinėręs į bekraštę miglą.

Knyga rami, graži ir nepretenzinga. Dviems vakarams. Labiau rekomenduočiau ją tiems, kurie jau skaitė vieną ar kitą šio autoriaus knygą ir yra bent truputį susipažinę su pastarojo kūryba.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘ignorance”
Puslapiai:
156 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2004 m. (originalas – 2000 m.)
Kaina: ~13 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Nepakeliama būties lengvybė“ – tai dar vienas Kunderos žaidimas, dar vienas spektaklis, dar viena scena, kurioje viskas sprendžiama čia ir dabar – tiksliai, preciziškai ir įvertinus visas galimas alternatyvas.

„Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.“

Turbūt tiksliau, nei parašyta ant knygos nugarėlės, pasakyti neįmanoma – “šis Milano Kunderos romanas labiau negu kiti yra apie meilę”. Ir tikrai – čia gerokai daugiau meilės, jos pavidalų, formų bei variacijų. Viskas kas telpa tarp ištikimybės ir išdavystės. Viskas kaip visuma, kaip tema, kaip neaprėpiamas baseinas, kuriame galima plaukti į visas norimas puses. Ir todėl visuma čia visada triumfuoja prieš detales, ir todėl siužetas čia visiškai nesvarbus, o visi veikėjai tėra statistai – vyrai ir žmonos, meilužės ir meilužiai, šunys ir balandžiai. Viskas tik tam, kad būtų galima pasidžiaugti šia akimirka, jos detalių derme, žaidimu, kurio Kundera tiesiog negali pralaimėti.

Čia autorius, kaip ir kitose savo knygose, lieka ištikimas sau – piešia paveikslą taip, kaip jam patinka ir taip, kaip tuo metu norisi. Tai tarsi žaidimas, aprėpiantis visus galimus variantus, užduodantis klausimą ir pats į jį atsakantis septyniais skirtingais būdais, kurie visi gali būti (o ir yra) teisingi. Šią knygą būtų galima palyginti su medžiu, kai Kunderos tikslas – suteikti skaitytojui galimybę pasėdėti ant visų šakų, neapsiribojant kuria nors viena. Tai netgi labiau traktatas, negu romanas. Traktatas apie meilę ir tai, kas už jos slypi – visumą atsitiktinumų, visumą priežastinių ryšių.

„Romanas nėra autoriaus išpažintis, tai bandymas suvokti, kas yra žmogaus gyvenimas spąstais virtusiame pasaulyje.“

Visas tekstas – tai savotiška diskusija su savimi. Turbūt todėl atrodo, jog šis romanas buvo parašytas skaitymui vienumoje, ieškant kažko giliau, kažko esmingiau, kažkokio atspirties taško. Net jeigu tas taškas būtų nuveltas iš daugybės tarpusavyje persikertančių linijų ir abejonių. Savotiška meditacija, reikalaujanti paprasčiausio atsidavimo.

„Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau negalėtų nuo mūsų atplėšti akių…“

Knyga man patiko, tačiau, turiu pripažinti, jog kitos Kunderos knygos paliko stipresnį įspūdį. Todėl šią knygą pirmiausiai rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta Kunderą ir žino ko iš jo tikėtis, o tiems, kurie dar nėra susipažinę su pastarojo kūryba, pirma siūlyčiau perskaityti „Juoko ir užmaršties knygą“ arba „Nemirtingumą“, o tik po to nerti čia ir ieškoti atsakymo į klausimą, kas tai yra ta nepakeliama būties lengvybė – išsigelbėjimas ar prakeikimas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesnesitelna lehkost byti
Puslapiai:
290
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2005 (originalas – 1984 m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis

virselis-130

„Kiekvienas žmogus gali pasiekti didesnio ar mažesnio nemirtingumo ir jau nuo jaunystės galvoja apie jį.“

Akivaizdu, kad šia knyga Kundera siekia savojo nemirtingumo. Lengvai, švelniai, niekur neskubėdamas, nepersistengdamas ir netapdamas nuobodžiu.

Sunku būtų nupasakoti šios knygos siužetą, tačiau siužetas čia ir nėra svarbiausia dalis. Svarbiausia yra kaip visa tai pateikiama/išpildoma. Trumpai galima pasakyti tik tiek, kad visa knyga su daugiapakopėm situacijom, netikėtai persikertančiomis įvairių žmonių gyvenimo linijomis ir įvairiais naratyvais į gilesnes ar seklesnes pamąstymų vietoves, yra sukuriama iš atrodo menkiausio kablelio. Ar bent jau autorius nori, kad mes tuo patikėtume. Kad patikėtume tuo, jog visa įvyko dėka atsitiktinumo, žvilgsniui užkliuvus už paprasčiausio judesio, iš kurio ir išsirutuliojo painios įvykių grandinės su kiekvienu puslapiu vis stipriau juosiančios ir kaustančios skaitytoją. Pastarajam pakankamai sunku susivokti, kad tai grandinės, nes jos spindi, tviska ir džiugina.

„- Tai nemirtingumas, – tarė Gėtė. – Nemirtingumas – tai amžinas teismas.“

Vietomis sunku suprasti ar Kundera viską išgalvoja, dėsto realius faktus, ar delikačiai jungia šiuos du skirtingus aspektus. Kad ir kaip ten bebūtų – jausmas geras. Pats tekstas lengvas, įtraukiantis ir labai gajus – meistriškai žongliruojama veikėjais, jų mintimis, poelgiais ir įsitikinimų įvairove. Tai nelyg didelė šventė, kuria autorius nori pasidalyti su skaitytoju. Ir čia galima pastebėti ganėtinai įdomų dalyką – skaitant grimztama į būseną, kuri tave skatina viską išjausti ir apgalvoti, tačiau pažvelgus iš šono paaiškėja, jog viskas, ką reikia išjausti ar apgalvoti, jau nuspręsta iš anksto. Kundera preciziškai parenka kelią savo skaitytojui ir atidžiai prižiūri, kad pastarasis iš to kelio neišklystų, kad visi svertai ir sprendimai bei galutinis žodis liktų autoriaus pusėje. Galima būtų sakyti, kad skaitytojas jaučiasi toks laisvas, jog net nepastebi esąs kontroliuojamas. Truputį nesaugus jausmas, tačiau tekstas užglaisto net ir tokius paklydimus.

Kundera žaidžia situacijomis, žaidžia žodžiais, žaidžia su skaitytoju. Nors gal ne tiek su skaitytoju, kiek žaidžia, nes kartais apima jausmas, kad, štai, – užsižaidė. Gal truputį per daug paniro į save, truputį per daug užsiplepėjo, užsimąstė, užsisvajojo. Todėl kartais skaitytojas paliekamas vienas ir tuomet jam telieka stebėti džiaugsmingą autoriaus tuštybės (jeigu tai galima taip pavadinti) šokį. Tačiau ir šis – hipnotizuoja, traukia, kabina.

O tiems, kam aukščiau aprašyti žaidimai bei klaidžiojimai atrodo įtartini ir vaidenasi, jog ši knyga bus nuobodi – tiksliausiai galėtų atsakyti pats autorius:

„- Negi visa, kas nėra padūkęs bėgimas galutinio sprendimo link, nuobodu? Negi nuobodžiauji krimsnodamas šią sultingą šlaunelę? Ar skubi pasiekti tikslą? Atvirkščiai, geidi, kad antelė kuo lėčiau grimztų į tave, kad jos skonis niekada nepranyktų. Romanas turėtų būti panašus ne į dviratininkų lenktynes, o į vaišes su gausybe patiekalų.“

Būtent toks ir yra „Nemirtingumas“. Kiekvienas čia ras savo mėgiamų patiekalų, o taip pat ir tų, kurių bus priverstas atsisakyti, tačiau troškimas, kad vaišės tęstųsi ir skonis nepranyktų, išliks ir užvertus knygą.

Manau, tie, kurie pamėgins, – liks patenkinti rezultatu. Skanaus.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesmrtelnost
Puslapiai:
378
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2003 (originalas – 1990m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis

Juoko ir Užmaršties knygaKnygą įsigijau visiškai atsitiktinai, nieko prieš tai apie ją nebuvau girdėjęs ar skaitęs.

Pats autorius knygą apibūdina taip:

„Visa ši knyga – romanas, parašytas variacijų forma. <…> Tai Romanas apie Taminą ir tą akimirką, kai Tamina nueina nuo scenos, tai romanas Taminai. Ji – pagrindinis personažas ir pagrindinis klausytojas, o visos kitos istorijos yra tik jos istorijos variacijos ir atsispindi jos gyvenime kaip veidrodyje. Tai romanas apie juoką ir užmarštį, apie užmarštį ir Prahą, apie Prahą ir angelus.“

Šiuos žodžius, sugulusius tiek ant knygos nugarėlės, tiek pačioje knygoje, tinkamai galima suprasti tik perskaičius visus 200+ puslapių – tik tuomet jie atsiveria ir įgauna kažkokią apčiuopiamą prasmę.

Romano fone – Rusijos okupuota Čekijos respublika. Ir bene labiausiai akcentuojamas aspektas – ateities kova su praeitimi. Pastarasis motyvas tiesiogiai nuleidžiamas veikėjams, kurie patys, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, stengiasi ištrinti, nuslėpti ar kaip kitaip įtakoti savo praeitį.

„Ateitis – tik abejinga, nieko nedominanti tuštuma, o praeitis kupina gyvybės, todėl jos veidas erzina, kelia pasibjaurėjimą, žeidžia, todėl mes norime jį sunaikinti ir nutapyti iš naujo. Mes norime būti ateities šeimininkai tik todėl, kad galėtume pakeisti praeitį. Mes grumiamės norėdami patekti į laboratoriją, kur retušuojamos nuotraukos, perrašomos biografijos ir istorija.“

Romanas suskaidytas į atskiras, tarpusavyje tiesiogiai nesusijusias dalis. Visos jos turi stiprų erotinį pagrindą ir yra paremtos žmonių tarpusavio santykiais bei tų santykių variacijomis. Visos situacijos be galo paprastos, tačiau tuo pat metu neįtikėtinai įtaigios. Tekstas konkretus, aiškus, tuščiai nepolemizuojama ir nedaugžodžiaujama. Skaitant nekyla abejonė nė vienu parašytu žodžiu, nes už kiekvieno iš jų jaučiamas tvirtas pagrindas, užnugaris, priežastis, dėl kurios jie buvo parašyti. Pats tekstas turi kažkokios vidinės drausmės bei ramybės ir atrodo lyg būtų gyvas – pats to nepastebėdamas buvau priverstas viską išjausti ir išgyventi.

Knyga labai stipri psichologiniu požiūriu, nemaža joje ir filosofijos. Autorius diskutuoja įvairiomis temomis, kurių daugelis šiandien aktualesnės negu bet kada anksčiau (o knyga juk parašyta dar 1978 m.). Galiu drąsiai teigti, jog ši knyga įprasmina tikrąją literatūros esmę ir sutriuškina grafomanijos mitą (apie kurį knygoje taip pat nemažai kalbama).

Vienos dalys mane palietė daugiau, kitos mažiau, tačiau apibendrintai galiu teigti, jog knyga mane sužavėjo. Tai sava, kažkuo artima, nesumeluota knyga. Tai tikra knyga.

Siūlau ją perskaityti visiems, kurie to dar nepadarė – čia yra ir juoko, ir užmaršties, dingusių laiškų ir angelų, o tiems, kam patinka poezija telieka atviras šis klausimas:

“-Ar tu suvoki, ką matai? Esi studentas ir nieko neišmanai apie gyvenimą. O juk regi didingą vaizdą! Poeto nešimą. Ar įsivaizduoji, kokį apie tai būtų galima parašyti eilėraštį?”

Pažymys: 9.5/10.

Kita informacija:
Knygos pavadinimas originalo kalba:
“Le livre du rire et de l’oubli”
Puslapiai:
261
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2006 (originalas 1978 m.)
Kaina: ~10 Lt. (be nuolaidos brangiau). – pirkti internetu.

(c) veikiantis