Madeline Miller – Kirkė

Miller_Kirke_VRSL2019.inddŠi knyga yra kažkas tokio. Kažkas, ką aprašyti ar net pradėti aprašinėti, iš karto pritrūksta žodžių. Visas tekstas, po juo besislepiantis veiksmas, o tuo pačiu ir visa dvasia yra šiek tiek aukščiau mūsų, todėl natūraliai – labiau dieviška nei žmogiška. Kažkas iš kito pasaulio. Iš to, kuriame susitinka, susigrumia, įsimyli, išsižudo, stoja vienas prieš kitą ir t.t. titanai, dievai, mirtingieji ir pabaisos. Pasaulio apie kurį mes vis dar girdime iš aplink mus sklandančių vardų, prietarų, patarlių. Pasaulio, kuris, kaip paaiškėja, tūno mūsų galvose vos už kelių vingių, o tai reiškia, daug arčiau negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pradėjus skaityti nereikia daug, kad pajustum kaip tekstas išmeta tave už įprastų ribų, be didelių emocijų perlaužia ir vienu lengvu judesiu visą buitį bei paikus, atrodytų, per amžius nekintančius dėsnius paverčiantis niekiniais. Pasaulis į kurį įžengi atsivertęs knygą priklauso dievams ir titanams. Ir su kiekvienu puslapiu suprantu kaip labai jo buvau pasiilgęs. Net jeigu to ir visai nežinojau.

Siužeto ašis – deivė Kirkė, priklausanti titanų giminei. Apie ją ir sukasi visas veiksmas, dievų bei mirtingųjų šokis. Visi jie vienaip ar kitaip yra susiuvami su Kirkės istorija. Visa mitologija tarsi traukiama nežemiško magneto priartėja prie Ajajos salos į kurią ištremiama Kirkė ir kurioje laikas praranda savo prasmę. Šimtai ar net tūkstančiai metų. Dievai nežino laiko ir jo neskaičiuoja. Rašau ir matau, kad žodžiai niekaip neišsitenka aprašyti šią knygą, nes čia reikia ne aprašinėti, o nerti į ją stačia galva nebijant nusilaužti kaklo, nes skaitydamas anksčiau ar vėliau pasijusi ir pats šiek tiek nemirtingas.

„Kai gimiau, žodis, nusakantis tai, kas esu, dar neegzistavo. Mane vadino nimfa, manydami, kad aš tokia pati, kaip mano motina, tetos ir tūkstančiai pusseserių. Mūsų, žemiausių iš žemiausių deivių, magiškosios galios buvo tokios kuklios, kad vargiai laidavo amžiną gyvenimą. Mes kalbėjomės su žuvimis, puoselėjome gėles, iš debesų mokėjom ištraukti lietų, iš jūros – druskos rieškes. Pats žodis, nimfa, apibrėžė mūsų ateities ilgumas ir platumas. Mat mūsų kalba jis reiškia ne šiaip deivę, bet nuotaką.“

Žodžiu, tikrai įspūdinga knyga, todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad HBO nusipirko teises pagal šią knygą statyti mini serialą (8 serijos). Kirkė tikrai to verta, jau dabar matau milžinišką susidomėjimą serialu, o tai reiškia – ir dar kartą knyga, kurią tuomet perskaityti jau tikrai norės visi ir visos. Jie ieškos jos, o tu jau būsi patyręs. Ir gal net kelis kartus. Nes tai pasakojimo šedevras. Vienas iš tų, kuriuos rekomenduoju be sąžinės graužaties.

Dievų ir mirtingųjų sintezė, silpnybės ir stiprybės, besimaišančios tarpusavyje, daug paskirų mitų ir istorijų, daug pabirusių paveikslėlių, vardų, nuotykių ir tragedijų, nusidriekusių per vieną didelį audinį, nuaustą Dedalo staklėmis.

Skaitykite, būtinai skaitykite, kad prisimintumėte, kad atrastumėte iš naujo, kas yra tas tikrasis skaitymo malonumas.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Circe
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: