Archyvas

Žymių archyvai: magija

Tai knyga apie kurią savo nuomonę galima pakeisti po kiekvieno iš jos teksto. Todėl ir visi užrašai, kuriuos žymėjausi skaitydamas, užvertus knygą atrodo tarsi pelenai po truputį išpustomi vėjo. Kai kur vis dar rusena buvusi šiluma, o tiksliau – akimirkos nuotaika, o kitur – viskas jau išblėsę ir apie tekstą, kaip ir apie pačią knygą, reikia kalbėti iš naujo.

Vienaip ar kitaip, ši knyga visų pirma yra kvapas. Ir tas kvapas – rudens. Šlapių spalvotų lapų po kojomis, prieš jiems pavirstant vienu dideliu papjė mašė. Knyga ryški, apčiuopiama, įsigerianti į tave. Ir ne veltui „Kolekcionierius“, nes tai – kolekcija. Autoriaus novelių, apsakymų, apysakų. Skirtingi tekstai sugula vienas šalia kito ir knyga virsta savotiška paslapčių dėžute (tarsi iš savo paties viršelio). Kartais atrodo, kad tai kolekcija, kurią kaupei vaikystėje, o po to ilgam pamiršai. Ir dabar, netikėtai atradęs ją palėpėje, jauti tą nostalgiją, užkonservuotą kiekviename iš tekstų. Nostalgiją pirmajam įspūdžiui, nostalgiją sau tokiam, kuris tą įspūdį patiria.

Tačiau traukiant vieną tekstą po kito, kartais aplanko jausmas, kad neverta grįžti atgal, nes to, kas buvo, to pirmojo įspūdžio, jau niekada nepakartosi. O visi mėginimai tai padaryti tik nutrins po sluoksnį rožinių dažų nuo tavo galvoje įspaustų atsiminimų. Iš kitos pusės, įspūdžio nepakartosi, bet bent akimirkai prikelsi save tokį, kuriuo kažkada buvai.

„Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien. Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas.“

Knyga kaip amerikietiški kalneliai. Kai kurie tekstai apsvaigina iš džiaugsmo ir atradimo malonumo, o kai kurie – taip ir palieka dulkėmis bei pelenais. Ir todėl vertinti ją kaip visumą sunku. Ji per daug marga, aprėpia per daug didelį diapazoną. Kitais žodžiais tariant, tokia ir turėtų būti tobula kolekcija, praverčianti visais gyvenimo atvejais.

Kas šiai knygai padėtų – tai metai, žymintys, kada kuris tekstas buvo parašytas. Kita vertus, daugelis čia sudėtų tekstų yra nepavaldūs laikui ir šiandien veikia lygiai taip kaip prieš 30 (?), 40 (?), o gal ir daugiau (?) metų. Tačiau net ir šiems tekstams nurodyti metai, atrodo, suteiktų dar daugiau sprogstamosios jėgos.

„Vieta, kur aš gyvenu, – tarsi milžiniškas virpantis lošimo automatas: spyruoklės, stūmokliai, duobės, spąstai, vartai, skambučiai, gongai, nepaliaujamas monetų tarškėjimas visą dieną. Aš – tik rutuliukas, iššaunamas rytą į tą areną, baksnojamas, svaidomas po rampas, galvotrūkčiais skriejantis žemyn, skuodžiantis šen ir ten, įsukamas iki svaigulio, akimirkai sustabdomas kvapui atgauti ir tik vakare nuridenamas prie išėjimo. Jokio savo gyvenimo: jokios naudos, tikslo, kontrolės, svajonių, jokio malonumo. Jokios prasmės. Jokių draugų ar priešų. Vienas. Galima sakyti, miręs. Sustojęs laikrodis.“

Užvertus knygą tampa aišku, kad kolekcionieriui rūpi jo kolekcija, tačiau kam rūpi pats kolekcionierius? Vietomis atrodė, kad tik sau pačiam ir tai buvo liūdnas viražas po pilku žiemos dangumi. Liūdnas ir šiek tiek klaidinantis, nes tokią knygą reikia pasilikti savo lentynoje ilgam. Skaityti tekstus atsitiktine tvarka, žvelgiant tik į konkretų tekstą ir į nieką daugiau. Jums tikrai neturėtų rūpėti tokią knygą perskaityti vienu ar penkiais prisėdimais iš eilės. Ji skirta ne tam. Su ja niekur nereikia skubėti ar lenktyniauti. Reikia įkvėpti, iškvėpti ir į kolekcionieriaus dėžutės dugną žvelgti tol, kol tavo paties kiek suglumusi ir nustebusi atspindį pakeis kažkas svaigaus. Nušvitimas. Emocija. Jaunystės kvapas. Perskaičius tokią knygą supranti, kad perskaitęs vieną knygą iš tiesų perskaitei jų daugybę. Ir tas jausmas – neapsakomai geras.

„Yra kažkas mumyse, kas verčia mus trauktis ir gūžtis tarsi vagį nakties tamsoje ar žmogų, kuris, apsvaigęs nuo vyno, skaudžiai įžeidė savo valdovą, o kitą rytą su nerimu laukia, kuo viskas pasibaigs, koks bus tolesnis jo likimas. Kas ten glūdi mūsų kūno ar mūsų sielos gelmėje? Iš kur tatai?“

Kita informacija:
Puslapiai:
 368 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

vidurnakcio vaikai“Vidurnakčio vaikai“ į mano rankas pateko vien iš smalsumo. Žinojau tik autoriaus pavardę, tačiau pastarojo kūryba man buvo visiškai svetima. Ir vis tik perskaitęs reklaminę eilutę, kad ši knyga buvo išrinkta geriausia iš visų knygų per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją, susiviliojau. Štai jums ir reklamos galia. Vos viena eilutė, kuri pažadino smalsumą. Kiek padvejojau, tačiau ryžausi.

Įsivažiuoti į tekstą sekėsi sunkiai ir todėl pirmoji knygos pusė labiau vargino nei teikė malonumą. Savo siužetu/istorija kažkuo priminė G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“, tik “Vidurnakčio vaikuose“ veiksmas vyksta Indijoje, o ne Makondo kaimelyje Pietų Amerikoje. Ir priešingai nei „Šimte metų vienatvės“, čia tekstas strigo, o skaitymas vertė žiovauti ir raukytis. Įdomios atrodė tik paskiros detalės, siužeto vingiai, bet ne visuma. Ir todėl su kiekvienu sakiniu tokia gausybė puslapių, plytinčių iki knygos nugarėlės, varė į neviltį.

Persilaužti pavyko kažkur ties knygos viduriu, štai čia sugebėjau nusimesti gelbėjimosi ratą ir pagaliau panerti. O panėrus viskas nusidažė kiek kitomis spalvomis ir netrukus pradėjo aiškėti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Tad antroji pusė buvo kur kas įdomesnė, suprantamesnė ir paskutinį puslapį užverčiau pakilia nata.

Iš karto galiu pasakyti, kad tai knyga, kurią reikia skaityti antrą, trečią, ketvirta ir n-tą kartą, nes tekstas toks turtingas, kad kiekvieną kartą sugebėtum pastebėti vis kažką naujo, o bendra paletė kas kartą pasipildytų kokia nors prieš tai dar nematyta spalva.

„Po kiekvienos gyvatės bus kopėčios; kiekvienų kopėčių viršuje tūno gyvatė.“

Jeigu trumpai, ši knyga – tai šeimos istorija. Pagrindinio veikėjo pasakojimo spektras prasideda ties jo senelių karta ir baigiasi – ties vaikų. Taigi iš viso susiduriame su keturiomis kartomis. Čia pilna stebuklų, magijos, realybės sumišusios su mistika ir mistikos sumišusios su nuostaba. Oficialią santrauką rasite ant knygos nugarėlės arba leidyklos puslapyje, aš tik pridursiu, kad knyga daugiasluoksnė, metaforiška ir žaviai interpretuotina.

Kas šiek tiek trikdė – tai Indija ir Pakistanas. O tiksliau tai, kad knygoje minima daug politinių įvykių ir vardų, kurie man nieko nesako. Įsivaizduoju, kad skaitytojui, žinančiam kontekstą, minimos pavardės, teritorijų, įvykių ir švenčių pavadinimai, sakytų. Tad tokiam būtų daug lengviau įsijausti ir pajusti knygos dvasią. Juolab, kad tai ne tik grožinis kūrinys, bet ir istorinių įvykių interpretacija (?), nes knygoje lygiagrečiai vystomos dvi linijos: veikėjo šeimos ir šalies politinė. Daugelyje vietų šios linijos susipina ir virsta viena. Daugelyje vietų šeimos linija įtakoja politinę ir atvirkščiai.

Ir nors asmeniškai tikėjausi kiek kitokios knygos, šį savo bandymą susipažinti su S. Rushdie vertinu teigiamai. Tačiau ne tiek, kad tuoj pat griebčiau kitą autoriaus knygą. O jeigu ir norėtųsi griebti, turbūt tai būtų būtent ši knyga, kurią skaityčiau antrą kartą. Tik dabar jau, tikėtina, nuo pačių pradžių ji būtų įdomi ir įtraukianti.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Midnight‘s children
Puslapiai:
550 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 1995 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis