Nikolaj Frobenius – Kongo užrašai

frobenijus_kongo-uzrasai_vr__1580980345Knyga neįprasta, visai kitų vibracijų negu paskutinės mano skaitytos knygos, todėl kol į ją įsitraukiu, turi praeiti šiek tiek laiko. O tada vis vien nesijaučiu laisvai, greičiau tarsi būčiau patekęs į poligoną, kur turiu įveikti iššūkių trasą. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Knyga primena minkles. Arba mazgą, užsipainiojusi kažkur tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Norvegijos ir Kongo. Tas mazgas nebuvo suregztas specialiai, jis atsirado pats, tarsi iš niekur, iš kišenės dugno.

Tas mazgas – tai žmogus, rašantis šią istoriją. Negana to, jis rašo apie tai kaip jam sekasi rašyti šią istoriją. O pats autorius sėdi dar vienu laipteliu aukščiau ir užrašinėja žmogų, kuris turi užrašyti tai kaip užrašo šią istoriją. Žodžiu, vietoje vieno mazgo iš karto atsiranda visas gniutulas, kurį išnarplioti nebus lengva, nes nors pradžioje ir atrodo, kad virvė guli laisvai, skaitant toliau ir toliau, ta virvė vis labiau įsitempia. Šiaurė ir Pietūs nepasidalina jos, kiekvienas traukia knygos pasaulį į save. O tuomet viską teisingai išnarplioti laikant rankose stipriai įtemptą virvę tampa praktiškai neįmanoma.

„Jie sako, kad jį apsvaiginau ir pasmaugiau. Aiškina, kad neskiriu melo nuo tiesos. Kad aš sergu, ir kad man naudingiau būtų prisipažinti. Tu melagis. Jie kartoja tai vėl ir vėl. Nenoriu apie tai galvoti, tačiau tada vidinis balsas ima kuždėti: „galbūt jie teisūs, galbūt tu nežinai, kas esi.“ Ir tada galvą užvaldo didelė šalta pragariška pabaisa. Ir ką darytum tuomet?“

Kongo kalėjimas, kariai šmirinėjantys džiunglėse, nuteistuosius bandanti išlaisvinti žurnalistika ir žurnalistai virtę kino filmų scenarijų rašytojais, skambučiai naktimis, nuotaikų karuselė ir su kiekviena diena vis labiau susiliejančios spalvos. Kitais žodžiais tariant, knyga tarsi savasties paieškos, kai žinai, kad ne kas kitas, o tik pats ją kažkur giliai ir paslėpei. Viskas primena bandymą žaisti šaradas kuo įmanoma ilgiau, nes teisingas atsakymas iš karto reikštų, kad tu – nebereikalingas.

Tuo tarpu kitoje stalo pusėje – namai, vėsa ir politika, nugulusi į laikraščių puslapius, bet ne į gatves. Ir dar artimieji, kurių balsai per daug tolimi. Rankomis ir kojomis šio atstumo neįveiksi, tai ne žmogaus galiose. Ir iš viso, ar tai atstumas, ar kažkas daugiau? Gal tik nežinia?

Knygos pabaiga pateisina turinį. Paskutiniuosius sakinius perskaičiau aukšta nata, tarsi klausyčiausi orkestro iš filharmonijos balkono. Ir kuo toliau, tuo labiau tas orkestras dera ir tuo labiau nedera tai, kas vyksta orkestrantų viduose. Chaosui reikia tvarkos. Jie vienas kitą atsveria, vienas kitu naudojasi, vienas kitą palaiko idant gimtų pusiausvyra ir galėtum žengti dar vieną žingsnį į priekį.

 

Vertinimas: 8,1 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kongonotatene
Vertėja/Vertėjas: Alvyda Gaivenienė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: