Fiodoras Dostojevskis – Pažemintieji ir Nuskriaustieji

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Reklama
1 comment
  1. poetiskoji said:

    Labai rekomenduoju pažintį su Dostojevskiu pratęsti “Broliais Karamazovais“ =)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: