Archyvas

Žymių archyvai: mergaitė

john-katzenbach-profesorius-1Ši knyga mano knygų spintoje pragulėjo metus, o gal du. Pažymėta nematomu pirmenybiniu ženklu. Kad reikia perskaityti, bet, matyt, dar ne dabar. Reikia, bet dar gali truputį palaukti. Reikia, bet ne taip ir labai.

Ir tai tęsėsi, kol ji pradėjo balansuoti ant ribos tarp „skaityti“ ir „atsikratyti“. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, tos ribos ji neperžengė ir galiausiai atsidūrė mano rankose. Jau buvau skaitęs porą kitų šio autoriaus knygų (vienos iš jų apžvalgą galima rasti čia – “Ne tas žmogus“), todėl iš šios taip pat tikėjausi nemažai.

„Žodžiai krito į tarpą tarp judviejų, klojo stalą tarsi nuolaužos po sprogimo: Negrįžtama. Progresuojanti. Spartus blogėjimas. Haliucinacijos. Kūno funkcijų nykimas. Kritinio suvokimo praradimas. Trumpalaikės atminties praradimas. Ilgalaikės atminties praradimas.“

Taigi, ką radau atsivertęs šią knygą? Viename jos siužeto (it ringo) kampe – profesorius, kuriam diagnozuota sparčiai progresuojanti liga, be galimybės išsigelbėti. Profesorius, tampantis jaunos merginos pagrobimo liudininku. Šalia jo – pareigūnė. Žodžiu, šviesioji ringo pusė.

Kitame kampe – jauna mergina, bėganti iš namų, tačiau pusiaukelėje tampanti pagrobimo auka. Šalia jos – pagrobėjai. Žodžiu, tamsa.

Štai tokie du poliai. Veikiantys vienodomis teisėmis ir vystomi lygiagrečiai.

Knyga banguojanti. Kartais įtraukianti ir įdomi, o kartais atrodo ištęsta, su besikartojančiais nuobodžiais postringavimais ir samprotavimais, kuriuos beskaitydamas, nori nenori, pradedi stebėti puslapių numerius. Laukti, kol vienas pakeis kitą. Ir tai ypač kankina pačioje pradžioje, kai puslapių dar likę labai daug ir neviltis didesnė už viltį. Tačiau mesti skaityti, vienaip ar kitaip, nesinori, o tai – geras ženklas.

Skaitant, abu poliai po truputį artėja vienas prie kito. Akivaizdu, kažkurioje vietoje jie susilies ir kova neišvengiama. Tačiau, kurioje? Ir kaip? Ir ar sugebėsi tai nuspėti? Štai šie klausimai ir veda į priekį, o įpusėjus knygą, puslapių skaičiuoti jau nebesinori.

„Jis matė vaikus. Iškrypimus. Mirtį.

Viskas atrodė labai tikra, net jei ir suvaidinta. Viskas atrodė suvaidinta, net jei buvo tikrovė.“

Knyga labai protinga, vietomis, atrodo, net per daug. Primena po vandeniu gulintį laivą skenduolį, apkibusį moliuskais, apaugusį samanomis. Atrodo, jeigu ne jie, jis šautų į vandens paviršių. Tačiau geriau pasižiūrėjus – taip tik atrodo. Niekas nešautų. Skenduoliui priklauso ne jūros paviršius, o dugnas. Ir kai tai supranti, tie moliuskai ir samanos tampa nebeaktualios. Brauniesi pro juos jų nebepastebėdamas.

Vienu metu apsigavau ir buvau pradėjęs galvoti, kad tai – detektyvas, tačiau netrukus supratau, kad ne. Šios knygos pabaigoje niekas tavęs neapgaudinėja ir nemausto. Netraukia iš skrybėlės triušio ir neparodo, kad buvai neteisus. Čia viskas paprasta ir aišku. Viskas taip, kaip užrašyta. Istorija. Trileris.

Taigi, tie, kurie tikitės būti apmauti, nieko nepešite. O tie, kurie norite ne vienam vakarui įtraukiančio veikalo, būtent tokį čia ir rasite.

Ar skaityčiau dar kartą? Turbūt ne. Tačiau tai nereiškia, kad knyga bloga, nes, jeigu pasitaikytų proga, mielai imčiausi kitos, dar neskaitytos šio autoriaus knygos. Taigi, su ja ir su juo viskas gerai. Tiesiog, pakanka vieno karto, o tuomet – paleisti toliau, pasroviui, iki kito skaitytojo rankų.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: What comes next
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2010 m.)

(c) veikiantis

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis