Osamu Dazai – Netekęs teisės būti žmogumi

Ši knyga – japonų klasika. Ir tai iš karto reiškia, kad skiriasi ne tik laiko, bet ir erdvės kontekstai, todėl nebus taip lengva surasti duris, kurias ši knyga tarsi raktas atrakintų. Raktas tarsi žmogus, balansuojantis ant sociumo ribos, vis nusvirdamas tai į vieną, tai į kitą pusę.

Skaitant neapleido mintis, jog visas veiksmas vyksta pagrindinio veikėjo galvoje, tarsi joje būtų kambarys, po kurį klajoja (klejoja?) žmogus. Samprotauja, renkasi, gyvena, miršta. Ir nors dekoracijos keičiasi, jos visos išsitenka tarp tų pačių sienų. Tarsi knyga būtų ilgas pokalbis su savimi. Tik apie ką? Apie prasmę gyventi ir apie beprasmybę nerandant atsakymo į pirmąjį klausimą.

„Nuo pat mažens neturėjau jokio supratimo apie tai, ką mąsto ir dėl ko išgyvena mano šeimynykščiai. Aš paprasčiausiai visko bijojau ir negalėdamas pakelti to nemalonaus jausmo nė nepajutau, kaip tapau prityrusiu juokdariu. Vaiku, kuris nesakė nė žodžio teisybės.“

Skaitydamas visus veikėjus bandžiau įsivaizduoti kaip japonus. Jie tarsi nužengė iš graviūrų ir prabilo. Lietuviškai, žinoma. O tokia kultūrų samplaika leido permąstyti pasaulį, kuris linkęs kartotis. Ir net jeigu iš pirmo žvilgsnio tas pasaulis (skirtinguose kontekstuose) atrodo labai skirtingas, geriau įsižiūrėjęs supranti, kad jis visiškai toks pats.

„Dar ir dabar prieš akis iškyla vaizdas, kaip tasai plikas senis, kurio veidas veikiau priminė žaltį, linguodamas galva su apsimestiniu meistriškumu formuoja sušius. Vėlesniais gyvenimo metais bent kelis sykius yra pasitaikę, kai negalėdamas užmiršti ano reginio, tai traukinyje, tai kur kitur nejučia imdavau svarstyti: „Nagi, kažkur matytas veidas… Kaipgi, primena senuką iš sušių kiosko“, – ir, pagaliau susipratęs, kreivai šyptelėdavau. Anos moters vardui, net jos veidui vis labiau tolstant mano atmintyje, faktas, jog minėto senuko veidą įsiminiau taip tiksliai, kad galėčiau jį nupiešti, kuo puikiausiai parodo, koks anas sušis buvo neskanus ir kiek man suteikė kančios bei šiurpulio.“

Pačioje knygos pabaigoje į visumą labai gerai įsipaišo vertėjos komentaras/apžvalga. Apie patį autorių, laikmetį, globalius (ir todėl – neatsakomus) klausimus. Tai vienas iš atvejų, kai toks komentaras turi tikrai daug pridėtinės vertės.

Šis kūrinys reikšmingas dėl savo universalumo, išlaikyto aktualumo, kultūros pažinimo, istorijos. Tai kažkas naujo. Nebūtinai tai, ką bus paprasta sukramtyti ir suvirškinti, tačiau skaitant šią knygą praveri duris į kambarį, kuris ne tik veikėjo, bet ir mūsų pačių galvose. Kas jame? Kėdė? Stalas? Aptrintos sienos? Ir žmogus? Trypčiojantis vietoje, minantis nuo vieno krašto iki kito, kažką burbantis po nosimi. Pasiklydęs? Galbūt. Panašus į mus? Tikriausiai. Jo veido mums neleista įžvelgti, tik siluetą, formą, šešėlį. Kažko, balansuojančio ant realybės ir fikcijos ribos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 No Longer Human
Vertėja/Vertėjas: Saulė Budrytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: