Sigitas Parulskis – Nutylėtų lelijų miestas
Šią knygą įsigijau dar knygų mugėje, tačiau atsiversti prisiverčiau tik po kelių mėnesių. Ir nors visą tą laiką norėjau ją perskaityti, aplinkybės vertė palaukti. O po ilgo laukimo ir, palyginus, neilgo skaitymo, apmatai apžvalgai taip ir liko vidiniuose kompiuterio diskuose dar keletui mėnesių. Tad grįžtu prie jų jau beveik viską pamiršęs, tačiau nebegalintis tempti ilgiau.
Taigi, Sigitas Parulskis ir jo nutylėtų lelijų miestas.
Visų pirma, neįprastas pats fizinis knygos kūnas, kuriame puslapiai vertikaliai padalinti per pusę, į dvi atskiras teksto gijas. Autorius rašo, jog abi šias gijas reikia skaityti kartu, vienu metu, tad kurį laiką skaitytojas turi skirti tam, kad atrastų jam tinkamiausią būdą tai padaryti. Ir tai – jau įdomu, nes pasirinkimų daugiau negu vienas. O čia ir prasideda žaidimas.
Tos dvi teksto gijos dalina gyvenimą per pusę. Viena jų – apie Simoną dabar, jau kartą išsiskyrusį ir kiek pražilusį. Kita – apie Simoną tada, kai dar buvo vaikas, paauglys, kai dar buvo vakar, o ne šiandien. Trumpai tariant, dabartis prieš praeitį ir ramybė prieš prisiminimus.
Įsivažiavus, abu tekstai natūraliai susipina į vieną istoriją ir papildomų skaitymo pastangų nereikalauja. Nes, iš esmės, tekstas lengvas ir sklandus. Vis mėginantis užkabinti kažką giliau nei paviršius. Ir tai sveikintina, nes Parulskio pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu, tad norėdamas autorius galėtų ir, švelniai tariant, šiek tiek pavaryti pro šalį, skaitytojų masė to vis vien nepastebėtų. Tačiau jis išlieka savimi, neria giliau ir tai džiugina.
Knygos veiksmas vyksta Lietuvoje – čia pilna vietovardžių, prekės ženklų, parduotuvių pavadinimų. Savotiška nemokama (?) reklama. Ne tiek konkretumui, kiek dabarčiai, o ne kokiam nors mistiniam ir niekaip nesuasmeninamam, todėl dirbtinam, laikui bei vietai.
„Jie mėžia mėšlą, o tas, rodos, niekad nesibaigs. Jis nežino, kad dabar yra vienos didžiausių savo gyvenimo atverčių akivaizdoje – mėšlas niekada nesibaigs. Jo bus mažiau, bus daugiau, kartais jis siaubingai dvoks, kartais atrodys netgi mielas, bet jo bus ir bus, jis niekada nesibaigs.“
Tai romanas apie vyrą ir jo moteris. Apie tai, kas labiausiai įsiręžia į atmintį. Apie moters paslaptį ir tai, kad jos neįmanoma atskleisti ar paaiškinti, nes ji, ta paslaptis, visuomet vienu žingsniu priekyje, visuomet skatina tave eiti link jos, bet niekuomet neleidžia tau jos pasiekti. Dar alkoholis. Jo daug. Juo teisinamasi ir baudžiama. Alkoholis kaip įrankis, kaip priedas prie moterų. O suplakus šį kokteilį, telieka jis, vyras, ir jo neviltis. Apie tai, kas galėjo būti, bet ko niekada nebuvo. Ir tai, kas buvo, nors galėjo nebūti. Buities filosofinis pamušalas.
Tekste daug vulgarumo, tačiau jeigu iškeltume jį kaip klausimą, autorius iš karto kontratakuotų klausdamas, ar mūsų gyvenimas ne toks pats? Ir net norėdami išsiginti, negalėtume. Nes mes tokie patys – vulgarūs ir kūniški. Ir tik mūsų sąmonė dažnai stengiasi tai nuo mūsų nuslėpti. O šis romanas priešingai – nesistengia. Jis sako, tu lygiai toks pats kaip visi. Sako, džiaukis, kad nemeluoju, kad parašiau tave būtent tokį. Ir tu negali juo netikėti.
Tai knyga, kai svarbiau ne rezultatas, o pats buvimas. Kai detalės – tik nujaučiami priedai prie esmės. Ši knyga – kaip gyvenimas. Kažką prisimeni, o kažko ne. Kažkas susiję, o kažkas – tik padriki lapų šuorai vėjyje. Skaityti gera, nes testas pilnas gelmės. Bet tai, toli gražu, ne išpažintis, o tik išpažinties teatras.
Šios knygos stiprybė – autorius. Jis išlieka savimi. Kandus, vizualus, dažnai filosofiškas. Dar ir dar kartą mėginantis vulgarumą statyti prieš dvasines vertybes ir dvasines vertybes – prieš vulgarumą. Mėginantis žaisti ir žongliruoti šiais dydžiais. Čia vėlgi daug nuorodų į istoriją, įvairius literatūros kūrinius, filosofinius veikalus, daugiasluoksniškumo, bažnyčios nudievinimo, kitų simbolių. Tekstas kaip paveikslas. Ar jis užbaigtas? Ar jam kažko trūksta? Apie tai ir galvoji perskaitęs. Tuo jis ir įtikina tave. Tuo ir yra gražus.
Vertinimas: 8,5 / 10
Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2016 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 
Atgalinė nuoroda: Sigitas Parulskis „Nutylėtų lelijų miestas” at Būkime įdomūs sau ir kitiems!