Isabelle Filliozat – Viską išbandžiau

Filozad_viskaisbandziau_minkstas.indd

Tokios knygos į rankas nepakliūna atsitiktinai. Gali jų neieškoti, net nekreipti į jas dėmesio, tačiau, kai aplinkybės susiklosto tinkamai, jos atranda pas tave kelią. Taip nutiko ir šį kartą. Viskam savas laikas, galima sakyti, nes apie pirmąjį šios knygos leidimą nebuvau nieko girdėjęs ir net nenutuokiau, tuo tarpu šis, antrasis, kone iš karto nugulė į mano kuprinę. Galima pagalvoti, kad prieš tai, ši knyga man buvo visiškai aktuali, tačiau dabar, kai jau esu ją perskaitęs, galiu pasakyti, kad tokios knygos negali būti neaktualios.

Bet pradėti vis tik noriu ne nuo turinio, o nuo Comic Sans šrifto, kuris krinta į akis vos atsivertus knygą. Tiesa, iš karto nuraminu, kad tai nėra pagrindinis knygos šriftas ir jo apraiškos – labai minimalios, tačiau pirmasis įspūdis nuteikia mažų mažiausiai keistai, nes šio šrifto naudojimas gali būti pateisinamas tik naivioje jaunystėje, kai ruošdami pamokas turime parengti kokią nors prezentaciją. Baigus mokyklą šio šrifto naudojimas turėtų būti paprasčiausiai draudžiamas 🙂

Tačiau nurašykime tai kaip nedidelį nesusipratimą, nedarantį jokios įtakos knygai, kuri skirta pažinti 1-5 metų amžiaus vaiko psichologiją. Iš esmės knyga paaiškina tai, ką ir patys turėtume natūraliai suprasti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pamirštame, neprisimename, o gal – tik nenorime prisiminti.

Knygos autorės darbinė hipotezė formuluojama paprastai – vaikų elgesys, netgi pats ekstremaliausias, pirmiausia tenkina jų augimo poreikius. Geriau ir nepasakysi. O toliau seka perspėjimas, kad nepasitikėtume patarimų dalytojais, kurie mato vienintelį būdą kaip išspręsti konfliktą, susijusį su tėvų ir vaikų santykiais.

Tokia pradžia žada daug. Viskas aišku, logiška, o svarbiausia – priimtina. Tekstas ataidi tai, ką tu ir pats tyliai galvoji. O jeigu ataidi, vadinasi, yra artimas. O jeigu artimas, vadinasi, įdomus.

Ši knyga – tai labiau gairės nei teisingi atsakymai, nes santykiuose teisingų atsakymų nėra. Ir tuo pačiu – visi atsakymai gali būti teisingi, priklausomai nuo aplinkybių. Tokios gairės reikalingos tam, kad būtų lengviau orientuotis įvairiose ribinėse (bet nebūtinai) situacijose, atpažinti jas ir netgi užbėgti joms už akių.

Knygos struktūra tiesiog puiki, nes po pratarmės seka skyrius, kuriame paaiškinama kaip naudotis knyga, jeigu priėjus šią vietą dar kyla kokių nors klausimų. Žodžiu, prieš atkąsdamas tikrąją mėsą, tu jau žinai kokio skonio tikėtis. O tai – vien tik teigiama patirtis, nes gebėjimas aiškiai pateikti norimą informaciją tokioms knygoms yra pagrindinis akcentas.

„Saugoti santykius vis dėlto nereiškia pastangų mylėti vaiką viską jam leidžiant. Esminis kiekvieno vaiko poreikis – jaustis mylimam. Akivaizdu, pasakysite. Taip, bet ne taip jau akivaizdu mažyliui, kuris kasdienybėje dėl daugybės priežasčių nesijaučia mylimas, net jeigu yra mylimas.“

„Gerai žinome, kad vaikas nėra miniatiūrinis suaugęs žmogus, bet būtina pripažinti, jog dažnai priekaištaujame vaikui, kad jis nesielgia kaip suaugęs!“

„Kaprizai, kaip mes tvirtinsime visoje šioje knygoje, iš tiesų yra vaiko smegenų atsakas į per daug sudėtingas jam situacijas.“

Turintieji vaikų lengvai atpažins knygoje aprašomus pavyzdžius ir galės prisiminti kokius sprendimus tuomet priėmė bei pagalvoti, ar atliepė vaiko poreikius tinkamai. Svarbiausia, įžengiant į tokią knygą, būti atviriems ir neužsiblokuoti, jeigu aprašomi dalykai kertasi su jūsų taikoma praktika. Juk, toli gražu, ne viską žinome ir nieko blogo suprasti, kad kažkurioje vietoje buvo galima pasielgti kitaip. Svarbiausia, kad visada galima praplėsti savo akiratį ir išmokti kažką naujo.

Esu nustebęs, kad tokia knyga pas mane pakliuvo tik dabar. Nes tai – puiki knyga. Aiški, lengvai perskaitoma, suprantama. Su labai taktiškomis ir nuotaikingomis iliustracijomis. Su puikia struktūra ir tiksliai sudėliotais akcentais.

Ir nors su daugeliu knygoje minimų situacijų susidorojame natūraliai, jų pakartotinis iškėlimas yra labai gera praktika, nes ragina viską dar kartą apgalvoti, tik jau iš tam tikro atstumo. O atstumas padeda pastebėti daugiau. Pastebėti ir apgalvoti, nes, skaitant tokią knygą, to tikrai norisi.

Ji nepadės labiau ar mažiau mylėti vaikų, tik juos suprasti. O būtent geras tarpusavio supratimas ir yra tiesus kelias į harmoningus santykius.

Manau, tokią knygą reikėtų perskaityti ne tik visiems turintiems ar dar tik planuojantiems turėti vaikų, bet ir tiems, kuriems kiekvieną dieną tenka su jais dirbti (darželiuose, parduotuvėse ir pan.). O taip pat ir tiems, kuriems vaikai dar tolima ir nepažinta, o kartais – netgi erzinanti, teritorija. Ir gal kaip tik pirmiausiai tokiems.

Ramia sąžine rekomenduoju visiems, tikėdamas mūsų sąmoningumu, o su juo – ir šviesia ateitimi, žinoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
J’ai tout essaye!
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 172 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

Reklama
1 comment
  1. kzL said:

    Ačiū už rekomendaciją, ieškosiu šios knygos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: