Kent Haruf – Mūsų sielos naktyje

Haruff_Musu sielos naktyje_virselis.indd

Knyga rami, lėta, nuosekli, pernelyg nesiblaško pati ir tuo pačiu neblaško skaitytojo. Viskas čia suskaičiuota, aišku ir niekas tikrai nesiruošia tavęs šokiruoti. Bet skaitant tokią knygą, tau to visai ir nereikia.

Tai knyga apie pokalbius. Apie skirtingas kartas. Apie ramybę ir laiką, kai nebėra tuščio skubėjimo ar nepamatuotų lūkesčių. Apie santykius, kuriuose nė viena pusė nenori kitos aplenkti ar kaip nors kitaip parklupdyti ir pasinaudoti. Vyras ir moteris, žvelgiantys į savo gyvenimo saulėlydžius, dar mažas berniukas, šuo ir keletas kitų, kurie protarpiais atsiranda kadre. Ir viskas. Visi čia atranda save, mokosi, bando sustyguoti savo griūvančius, jau sugriuvusius arba iš po lapų krūvos į saulę dar tik besistiebiančius gyvenimus.

Skaitymas greitas, tačiau ramus, dviem rudens vakarams, kai aplink negirdėti nė garso. Kai pati knyga yra garsas – verčiami puslapiai, juos šiugždantys milžinų pirštai.

Knyga nevargina, netgi priešingai – leidžia atsivėpti ir pailsėti, yra tarsi trumpas atokvėpis ir jame tarpstantis nedidelis amžinybės blyksnis.

„Tuomet kambarį apgaubė tamsa, retinama tik blausių atšvaitų iš gatvės. Jiedu šnekučiavosi apie paprasčiausius dalykus, po truputėlį pažindindamiesi, aptarė smulkius kasdienius miestelio įvykius, senosios ponios Rutos, kaimynės, gyvenančios tarp jųdviejų namų, sveikatą, išsivarčiusias Beržų gatvės šaligatvio plyteles. Paskui nutilo.“

Tokią knygą sunku skaityti, kai aplink triukšmas ar kitokie trikdžiai, nes ji to triukšmo nepermuš, nenuslopins, o tik ramiai pasitrauks į šalį. Ir jokių jai pretenzijų dėl to, nes ji – kaip tyla, kaip užmerktos akys. Trumpa bendrystės akimirka, kai aplink, atrodo, nebelieka jokios bendrystės. Tarsi mažas oro burbulas lakiame molyje. Tai pusiausvyros ir vidinio įsiklausymo paieškos, apie kurias įprastai kalbame naktį, pašnibždomis, kai niekas nemato ir negirdi. Kalbame taip lyg kalbėtume su savo atvaizdu lango stikle už kurio – tik nakties tamsa ir krintančių rudens lapų kvapas.

Tačiau ruduo nebūtų ruduo, jeigu vieną dieną nenusimestų visų savo spalvų, nepaskleistų visų savo lapų ant pažliugusio grindinio, neapsinuogintų prieš atšiaurius vėjus. Tokia ir ši knyga. Melancholiškai spalvota, kerinti savo kvapais, užburianti savo lapų lietumi, o tuomet – nuoga, pažeidžiama, skaudanti.

Tarsi prisiminimas, kuris neduoda tau ramybės. Norėtum jį paleisti, bet negali. Galėtum paleisti, bet nenori. Tad užsikaiskite arbatos, įsisukite į savuosius kokonus ir pasinerkite. Kvėpavimo nereikės sulaikyti ilgam – tik akimirkai. Bet to pakaks, kad ta akimirka jus išvaduotų nuo kasdienybės autostradų dūzgesio. To ir linkiu – neskausmingo adatos dūrio, nuo kurio vis vien būsite priversti krūptelėti.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Our Souls at Nigth
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: