Lina Navickaitė – Saulėgrįža

saulegrizaSunku ir prisiminti kaip ši knyga atsidūrė mano knygų lentynoje ir kiek laiko joje pragulėjo. Dvejus, trejus metus, o gal ir ilgiau. Nepaisant visko (netgi noro atsikratyti prieš perskaitant), būtent šią knygą pasirinkau savaitės poilsiui prie jūros. Per savaitę ji ir susiskaitė. Niekur neskubant ir atsiverčiant tik poilsio valandėlėmis.

Romano siužetas sukasi apie pagrindinę veikėją Simoną, kuri yra susižadėjusi su Gedu, tačiau iš kažkur (gal niekur?) atsiranda jos buvusi simpatija Saulius. Simona jo neprisimena, nes prieš kelis metus per avariją (?) prarado atmintį ir nuo čia knygos tekstas mėgina padėti jai tą atmintį susigrąžinti. Tokia tad pagrindinė siužetinė linija, besivystanti tarp Kauno ir Palangos. Tačiau siužetas čia visiškai nesvarbus. Jo galėtų ir nebūti. Jo, iš esmės, ir nėra. Yra tik tekstas. Ir ne paskiri žodžiai, o tekstas. Itin dailus ir išieškotas. Išlauktas. Iškentėtas. Itin poetiškas, jausmingas ir visai ne kvailas. Pripintas įvairiausių negirdėtų ar retai girdimų (gal kartais – tik nujaučiamų) žodžių, kurie puošia ir verčia skaityti toliau, ieškoti tokių netikėtų atradimų vis kitame ir kitame puslapyje. Ir būtent dėl to, visas tekstas, visa knyga – tai nėriniuota suknelė. Tik bėda, kad už tos suknelės nieko nėra. Jokio kūno į kurį būtų galima įsikibti ar kurio būtų galima geisti. Nieko. Tuščia.

Jeigu ne suknelė, tuomet nėriniuota užuolaida, tik vėlgi – už jos jokio lango pro kurį būtų galima pažvelgti ir pamatyti tai, ko taip ilgai ir nekantriai laukei.

„Dienos karštis nuslopo. Tolumoje debesų vata sugėrė baltą žuvėdrą, o vis garsesnis lakštingalos balsas be atvangos plakėsi į sodo pakraščius.“

Tekstas itin poetiškas, bet tai ir yra didžiausia bėda, nes skaitant tokį romaną teksto lengvumas niekaip neatperka tuštumos, slypinčios po jo paviršutiniškumu. Ir nors į pabaigą autorė dar galėjo viską išgelbėti, ji paprasčiausiai paleido virveles ir visos gijos nuslydo į nežinią. Į neaprėpiamus ir neapčiuopiamus poetiškai jausmingus išgyvenimus. Tad, trumpai tariant, tai knyga su potencialu. Knyga, kurią galėjo išgelbėti pabaiga, bet…

Ir dar keletas labiau techninių pastebėjimų, kurie kiekvieną kartą kliuvo tarsi akmenukai ar smėlis bate:

  • Autorė niekaip neapsisprendžia ar pagrindinę veikėją vadinti Simona ar Sima ir naudoja šiuos du vardus paraleliai kaip lygiaverčius visai nepriklausomai nuo situacijos. Čia, žinoma, nekalbu apie dialogus, kuriuose pilnai pateisinamas pilno arba sutrumpinto vardo naudojimas.
  • Erzinančiai mažos raidės.
  • Autorė kartas nuo karto nutyli siužeto vingius, tačiau kas autorei atrodo savaime suprantama, tas skaitytojui – nebūtinai, ir galimybė interpretuoti kiekvieną nutylėjimą savaip šiuo atveju tikrai neprideda aiškumo ir paprastumo.

Sakyčiau, tai romanas labiau pačiai autorei, negu skaitytojui. Labiau sau, negu kitam.


Vertinimas:
 6 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 2009 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: