Archyvas

Žymių archyvai: poezija

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Knygą nusipirkau, nes ji (kaip jau tapo įprasta) buvo pakankamai pigi ir (kaip jau tapo įprasta) buvau girdėjęs apie ją keletą gerų atsiliepimų. Taip pat buvau baigęs skaityti “Adolėlio kalendorius“ ir reikėjo rasti kitą skaitymą rytams, prieš einant į darbą. Tad ši knyga man pasirodė kaip  tinkamas pakaitalas ir, kaip vėliau paaiškėjo, pro šalį tikrai neprašoviau.

Ši knyga – tai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai rašyti nuo 1938 iki 1975 m. O juose – įvairūs pamąstymai gyvenimiškomis temomis, atsiminimai apie draugus, komentarai apie tuometinio literatūrinio pasaulio peripetijas bei kiti pastebėjimai ar pajautimai apie patį gyvenimą. Tai nėra visas dienoraštis – tik jo fragmentai. Todėl reikia nusiteikti trumpiems ir neįpareigojantiems skaitymo kąsniams bei kąsneliams.

Tie, kas nežino, kas toks A. Nyka-Niliūnas, siūlau pasiskaityti čia. Tuo tarpu, tie, kas žino, manau supranta, kad jo gyvenimo kelias pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio. Ir kas svarbiausia – tas kelias vis dar tęsiasi! Šiuo metu A. Nykai-Niliūnui yra 92 metai ir jo dienoraščiai, spėju, vis dar pildosi.

Tuo tarpu šioje knygoje publikuojami dienoraščio fragmentai pradėti rašyti, kai autoriui tebuvo 19 metų. Taigi, pačioje jaunystėje. Pirmieji įrašai prasideda, kai autorius palieka savo gimtąjį Nemeikščių k. ir išvažiuoja studijuoti į miestą. Dienoraščio fragmentuose atsispindi esminiai jaunuolio sąmonę formavę epizodai, kurie kinta kartu su laiku. Fragmentai tęsiasi 38  metus, iki A.N.N. sukanka 56 m. Tai – ilgas, žodžiais turbūt nepamatuojamas laikas, kuris prasideda energingai bei šiek tiek jaunatviškai naiviai, ir baigiasi aprašant vieno po kito draugų, bendraminčių ar šiaip pažįstamų netektis.  Daug parašoma, dar daugiau nutylima. Tačiau tai jau paties autoriaus pasirinkimas, tad apie jo žmoną ar vaikus galime suprasti tik iš probrėkšmiais išnyrančių užuominų.

A.N.N. gyvenimas buvo tampriai susijęs su poezija, tad ir šiuose fragmentuose jos gausu. Cituojama daug, bene viskas originalo kalba. Ir todėl nesuprantantys prancūziškai ar vokiškai, visai kaip ir aš, ne viską čia supras. Tačiau tai tikrai nenumaldys noro skaityti toliau.

Man labiausiai imponavo istorinių įvykių aprašymai, t.y. Lietuvos okupacija, režimas ir t.t. Labai įdomu skaityti apie tai, kaip paprastas žmogus suvokė ir matė visus procesus apie kuriuos istoriniuose vadovėliuose aiškinama ganėtinai šaltai ir sausai (net jeigu ir be galo plačiai).

Knyga man labai patiko. Ją skaityti rekomenduočiau po truputį, t.y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys. Taigi, rekomenduoju, jeigu šiame aprašyme jau atradote save 🙂

O aš po truputį pradėsiu ieškoti ir kitų dviejų šios knygos tęsinių, t.y.:

– “Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“ ir

– “Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000“.

Skanaus!

Mano vertinimas: 10/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 648 psl.
Išleidimo metai: 2002 m. (pirmasis leidimas 1998 m.)
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Šiandien bevartant internetinę spaudą priėjau prie ganėtinai įdomaus interviu. Jį galite rasti čia. Pagrindinė jo esmė yra ta, jog

Vilniaus knygų mugėje Tarptautinių kultūros programų centras (TPKC, http://www.koperator.lt) ir booksfromlithuania.lt pristatė į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių tekstų rinktinę, pavadintą „Sex, Lithuanian Style: Prose and Poetry“ (Seksas lietuviškai: proza ir poezija).

Pirmoji mano reakcija – sprendimas įdomus. Tuomet pradėjau galvoti ir kelti klausimus. Bet prieš tai dar viena ištrauka iš interviu:

Padarėme tai, ko nepagirtų joks kritikas ir jokia literatūros mokytoja: išrankiojome „pikantiškas“ vietas iš literatūros kūrinių. Į knygą sudėjome skirtingų kartų autorių ir nevienodos literatūrinės vertės tekstus (daugiausia ištraukas iš stambesnių kūrinių), siekdami parodyti ne tik skirtumus, bet ir sekso temų interpretavimo panašumus. Būtent panašumai, sutapimai skirtingų autorių tekstuose yra tai, kas leidžia daryti išvadas apie dabartinės Lietuvos „seksualinį kraštovaizdį“ (ir ne tik).

Kaip rašoma šios knygos pristatyme, ši knyga yra skirta:

– mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantiems žmonėms užsienio šalyse;
– Lietuvos skaitytojams, kuriems ji galėtų atrodyti „pikantiška” ir tinkama dovanoti – kaip suvenyras – užsienio svečiams ir draugams;
– emigrantams, kurie jau gerai moka anglų kalbą, todėl galės sau iš naujo „atrasti“ lietuvių literatūrą lygindami, kaip ji „skamba“ angliškai;
– literatūros ir kultūros specialistams, besidomintiems seksualumo reprezentacija, taip pat vertimo į anglų k. problemomis;
– užsienio leidėjams, kurie galėtų „užkibti“, susidomėti vienu ar kitu autoriumi ar autore bei galimybe leisti lietuvių literatūros vertimus užsienyje.

Ir čia man pasidarė truputį juokinga. Bet apie viską nuo pradžių.

Skelbiama, jog knyga išleista vien tik anglų kalba, tad pagrindinis ir pirmasis klausimas, kuris man šovė į galvą – kodėl ne lietuviškai? Visų pirma, manau, jog pagrindinis šios knygos skaitytojų ratas būtų būtent lietuviai, t.y. rašytojų giminės, pažįstami, gerbėjai ir kritikai. Štai jie šią knygą tikrai skaitytų, o kai kurie gal net ir nusipirktų. Deja, bet knyga išleista tik anglų kalba. Tad, ši publika, net ir puikiai mokanti anglų kalbą, susiaurėja turbūt iki kokio dvidešimtadalio. Jeigu ne dar mažesnės dalies. Ir čia kyla klausimas – kas šią knygą skaitys, jeigu ne mes patys? Bet anonsas skelbia penkias grupes žmonių, kuriems ji yra skirta.

Pirmoji iš jų – mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantys žmonės užsienio šalyse. Kažkaip naiviai atrodo, jog tokie žmonės tokią knygų nusipirktų. Pastarąją jie turėtų statyti į vieną eilę su kitomis seksualinį kraštovaizdį aptarinėjančiomis knygomis, kurių užsienio kalbomis yra parašyta begalė. Tiek literatūrine, tiek darbine kalba. Juk jiems jokio skirtumo kokios šalies autoriaus knygą pirkti, todėl čia daugiausiai lems reklama. Ar mes pajėgūs šioje srityje? – retorinis klausimas. Tarkime, jog per kažkokį atsitiktinumą šią knygą kažkas nusipirko. Vargu bau ar tas kažkas čia ras informacijos apie Lietuvą ir jos literatūrą bei kultūrą. Juk iš fragmentų sunku susidaryti bendrą vaizdą. O kai visi fragmentai piešia seksualinį kraštovaizdį, apie kokią kultūrą ir literatūrą mes čia šnekame? Kažkodėl netikiu, jog kažkas perskaitęs šia knygą ir nieko ar beveik nieko nežinantis apie Lietuvą, susidomėtų šalimi, kurioje gimė šie tekstai. Netikiu ir viskas. Bet visada galite imti ir įtikinti.

Dar ši knyga skirta užsienio leidėjams. Vėlgi labai abejoju ar užsienio leidėjai neturėdami žalio supratimo apie knygoje spausdinamus autorius bei jų kūrybą, ryšis pastarųjų ieškoti ir mėgins su jais susisiekti. Bet kas žino, kas žino..

Literatūros ir kultūros specialistams ši knyga turėtų praversti. Klausimas kiek tokių bus?

Emigrantams? Nebent nostalgijos vedamiems. Bet pastarieji turbūt maloniau atsiverstų kokio nors čia įtraukto autoriaus romaną negu jo pikantiškiausias nuotrupas. Kita vertus, kodėl jie turėtų skaityti angliškai, jeigu originalas yra parašytas lietuviškai?

Vienintelis šios knygos realesnis panaudojimas – tai dovanos ir suvenyrai. Padovanoti ją tikrai būtų smagu tiek draugams užsieniečiams, tiek ir draugams lietuviams. Bet tai jau būtų ne literatūros sklaida, o paprasčiausias pokštas.

Bet ką aš galiu žinoti. Tiesiog garsiai mąstau, nors nesu tos knygos nei vartęs, nei akyse regėjęs. Tad nežinau nei šios knygos koncepcijos, nei išpildymo, o iš atrinktų autorių esu skaitęs gal tik keturis ar penkis. Vienaip ar kitaip, knygos idėja – įdomi. O jeigu apie ją kalbama – pusė darbo jau padaryta. Tik ar nebūtų buvę geriau pirma šios knygos išleisti Lietuvos rinkai, o jau vėliau mėginti ieškoti laimės svetur? – vėlgi retorinis klausimas.

Susidomėjote ir užsukę į knygyną būtinai pavartysite? Na, tuomet jūs tokie patys kaip ir aš.

O čia jos viršelis:

 

 

 

 

 

 

 

(c) veikiantis

Apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos. Nežinau ką šioje knygoje tikėtųsi rasti žmogus, pirmą kartą girdintis Marčėno pavardę, tačiau ši knyga jam greičiausiai nepatiktų.

Tai – specifiniai tekstai, kuriuos norint suprasti, daugeliu atvejų yra reikalingas kontekstas. Turint kontekstą, t.y. griaučius, t.y. vardus ir pavardes arba tam tikrus įvykius bei nutikimus, arba tam tikras jausenas bei išgyvenimus, ši knyga gali labai pamatuotai užpildyti visas tuščias ertmes. Tai tarsi pagalbinė priemonė tiems, kurie nori praplėsti savo regimybių bei supratimo lauką. O Aidas Marčėnas čia, kaip jis pats pasakytų, – tik įrankis, padėsiantis tai padaryti.

Knyga susideda iš trijų dalių:

  • Apžvalgos – tai Lietuvos kultūrinėje spaudoje publikuojamos poezijos, prozos bei kitų tekstų vertinimas, jų komentavimas. Džiaugsmai ir nusivylimai.
  • Įžvalgos – tai esė apie gyvenimą, tekstus, pažįstamus bei nepažįstamus žmones. Mažiau kontrolės, daugiau erdvės.
  • Peržvalgos – tai interviu su pačiu A. Marčėnu. Skirtingomis progomis ir su skirtingais pašnekovais.

Užsimerkus būtų galima teigti, jog ši knyga – apie poeziją. Ir viskas. Ir to pilnai pakaktų apibendrinti kiekvienam ištartam ir kiekvienam nutylėtam žodžiui.

Taigi, galiu tik pasikartoti, jog tai – specifiniai tekstai ir skaityti juos turėtų tik tie, kurie daugiau mažiau nutuokia kas jų laukia.

Vertinimas: -/10

Kita informacija:
Puslapiai:
416 psl.
Leidykla: “Apostrofa”
Metai: 2008 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

IMG_4937Ir vėl Gavelis. Ir vėl Vilnius. Ir vėl demonai. Atrodo, jog prieš atsiversdamas bet kurią Ričardo Gavelio knygą jau gali būti tikras kas tavęs laukia – sunaikinimo bei susinaikinimo mechanizmai. Kas kartą vis išradingesni, rafinuotesni ir kas kartą vis labiau gluminantys.

„Galbūt reikėjo nutapyti kruvinu peiliu suraikytas smegenis ir taip išreikšti savo minčių esmę. Deja, suraikytų smegenų vaizdas neišreikštų jokios esmės. Reikia tapyti stogų atbrailas, katinus ar pavargusius tiltus, tačiau taip, kad jie teigtų visišką pasaulio prapultį.“

Ir Gavelis tapo. Tapo stogų atbrailas, katinus ir pavargusius tiltus, o kai to pasirodo per maža – jis kruvinu peiliu nutapo suraikytas smegenis ir taip konstatuoja pasaulio prapultį.

„Paskutinioji žemės žmonių karta“ – tai septynios istorijos, septyni pasauliai, avatarai, ikonos, žmonės. Ir nors visi septyni tapomi atskirai, galiausiai jie atsiduria bendrame paveiksle. Jie – tai kunigas, sakantis pamokslus per televiziją, AIDS sergantis dailininkas, norintis apkrėsti visus išrinktuosius, taip pat visuose Gavelio romanuose sutinkamas mistinis genijus Tomas Kelertas bei kiti, vienas už kitą margesni personažai. Visus veikėjus vienija tai, kad kiekvienas turi savo misiją (gal netgi šventą pareigą), garantuojančią jiems amžiną laimę. Tuo pačiu, visi tėra tik skirtingi vieno ir to pačio prakeikto Vilniaus atspindžiai, kuris čia, kaip ir visuose Gavelio romanuose, yra tamsos ir prapulties simbolis.

Tekstas provokuojantis, tamsus ir dažnai keliantis šiurpą. Bet tokia išraiškos forma, susipažinusiems su autoriaus kūryba, jau nebeturėtų stebinti.

„Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungi tarsi elektros lemputės.“

Toks jausmas apima skaitant kiekvieną dalį, o kiekviena dalis, savo ruožtu, veda prie bendros romano pabaigos, kurios vienintelis tikslas, atrodo, būtent ir yra išjungti tave kaip elektros lemputę. Kaip tą, kuriam pasibaigė galiojimo laikas.

Istorija čia nėra tokia svarbi, daug svarbesnė migla bei tikėjimas, jog niekas tavęs nebegali išgelbėti. Didžioji dalis veiksmo vyksta būtent vidiniuose veikėjų pasauliuose, t.y. jų psichologiniuose labirintuose, klaidžiojant per žingsnį nuo visiško pamišimo.

„Poezija <…> moko mąstyti neįprastai ir metafiziškai, ji nepaiso jokių taisyklių, netgi pačių pirminių – kalbos taisyklių.“

Šis romanas, kaip skelbia knygos nugarėlė, – juodoji Gavelio poezija. Sutinku su tuo besąlygiškai ir neskubu lengva ranka rekomenduoti šios knygos. Taip, perskaityti ją verta. Tačiau tai nebus lengvas ir nerūpestingas pasiskaitymas prieš miegą, tai nebus atpalaiduojanti ir palaimą suteikianti istorija. Tai nebus tai, ko jūs tikitės, nebent jūs tikitės pasaulio prapulties ir esate Tomas Kelertas. Vienišas Ričardo Gavelio karys.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Puslapiai:
223
Leidykla: “Vaga”
Metai: 1995 m.
Kaina: išsimainiau.

(c) veikiantis