Sigitas Geda – Žalieji pergamentai

zalieji-pergamentai_z1

Žaliuosius pergamentus pradėjau skaityti beveik futbolo stadione – jis buvo kitapus tvoros iš už kurios labiau nei spyriai ar teisėjo švilpukas aidėjo kelių futbolo fanų, sėdinčių tribūnose, komentarai visiems aikštelėje vykstantiems įvykiams. Nors vadinti tai komentarais neapsiverčia liežuvis. Tai tebuvo pigūs keiksmai ir pašaipos. Rėkimas, kriokimas, baubimas. Kitaip tariant, klasika.

Tuo tarpu žalioji veja ir jos pasyvus, tačiau neišvengiamas dalyvavimas futbolo spektaklyje iš karto susišaukė su Žaliaisiais pergamentais. Pasyvus, tačiau neišvengiamas. Taip galima apibūdinti ir šiuos dienoraščius. Ir nebūtinai tik šiuos. Nes dienoraščiai tokie jau yra – jiems nesvarbu nugulti į popierių, jie visada su mumis, pasyviai, tačiau neišvengiamai liudija mūsų buvimą. Jie gyvena mumyse, miršta, prisikelia. Tarsi gamta – ciklas po ciklo kartojanti tą patį ritualą. Tokia nuotaika puikiai tinka ir šiai knygai, kuri yra jau ne pirmas Sigito Gedos dienoraščių leidimas – jų buvę ir daugiau, o Adolėlio kalendorius esu apžvelgęs dar gūdžiais 2011 m. Negana to, pastarieji vis dar guli mano lentynoje ir aš juos vis dar laikas nuo laiko atsiverčiu.

Ši knyga – tai praeitis. Kitaip tariant, šaknys ant kurių pastatyta visa mūsų pasaulėžiūra, o tai reiškia – ir visas pasaulis. Sigitas Geda prisišliejęs prie tų šaknų jaučiasi tvirtas ir saugus. Jomis jis gyvas tiek, kad galiausiai pats tomis šaknimis ir pavirsta. Jos jį laiko, neleidžia atitrūkti, gydo, maitina, iššaukia regėjimus. Iš čia ir keliama atmintis, purenama, verčiama teksto arklu. O į paviršių iškylančiuose žemės pursluose randasi visko – akmenų, mėšlo, šiukšlių, vertingų menkniekių, bulvių. Ir tas viskas sudaro mūsų gyvenimą. Tomis bulvėmis pasisotiname, tuos akmenis dedamės į maišą, tempiame paskui save, metame į upę. Stebime kaip jie skęsta, kaip grįžta atgal į požemius.

“Jonas Jablonskis 1925 metais

Klausiamas, kaip atskirti, kas gerai, kas blogai, skėsčioja rankom:
– Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti? Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas senis jau besmegenis.“

S. Gedos dienoraščiai iš esmės liudija jau ne šią, o buvusią epochą. Ir gal net ne vieną, o kelis žingsnius į praeitį, kuri pasiekiama tik iš žmonių pasakojimų, pokalbių, nuotrupų. Jis pjauna giliai. Ir nors ne visada tiksliai, tačiau nesiblaško, peilis jo rankoje nedreba. Tas peilis – tai kalbos, atminties pajautimas. Šaltas ir gaivus šaltinio vanduo prausiantis tavo veidą. Skaitai, nes negali neskaityti. Net žinodamas, kad visa tai – srautas, kurio didžioji dalis neišliks aktyvioje atmintyje. Tačiau tu tiki, kad išliks kažkur požeminiuose jos sluoksniuose, kažkur nematomoje perspektyvoje. Išliks ir maitins tavo pasaulį savo šaknimis. Tai nuosėdos, kurios kaupiasi. Smegenų mankšta čiulbant rytmečio paukščiams į pilką dangaus paklodę.

Šie dienoraščiai iš to laiko, kai S. Geda baigia versti Dantės “Pragarą“ ir pradeda “Skaistyklą“. Todėl Dantės čia itin daug. Netgi galima sakyti, kad jis ir yra viso ko pagrindas – žemė, kuri vis prisimenama ir prie kurios vis sugrįžtama. Ta pati žemė nuo kurios kiekvieną kartą atsispiriama idant pakiltum aukštyn. Ar bent jau aukščiau.

Iš šių dienoraščių akivaizdu, kad S. Geda gyveno tuo, ką darė, ką kūrė, su kuo bendravo. Jam tai buvo svarbu. Jeigu Dantė, tai Dantė kiaurai. Jeigu žmogus, tai su savo istorija ir praeitimi. Su visomis paraštėmis ir siūlais, kurie traukiami iš bendro audinio. Kurie po kiek laiko vėl į tą audinį susimezga.

Ši knyga – tai tiek esamo, tiek buvusio gyvenimo restauracija ir S. Geda čia puikiai atlieka savo darbą atidengdamas vieną sluoksnį po kito. Tarsi futbolininkų bateliai atveriantys žaliuosius pergamentus kitapus tvoros. Parašytus žemės ir prakaito kalba. Dažnai pasislepiančius ar paslepiamus po šiukšlėmis – po tribūnose sėdinčiųjų šūksniais, keiksmais ir komentarais. Eikime kiaurai juos, nesileiskime nukreipiami nuo esmės, nuo pagrindo, nuo šaknų.

Skanaus!

O štai oficialus knygos pristatymas skamba taip:

Naujausia Sigito Gedos dienoraščių knyga „Žalieji pergamentai“, kurioje sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė Deimantė Rybakovienė. Tai trečiasis poeto dienoraščių tomas išleistas po autoriaus mirties.

„Žalieji pergamentai“ – tai ne atskira S. Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai“, „Vasarė ajero šneka“, „Žydinčių bulvių sapnai“, „Pražilę varnėnai“.

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: