Archyvas

Tag Archives: miestas

Perry_Eseksoslibinas_vrsl.indd

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

Prisiminimai, gyvenimo nuotrupos, nuotraukos iš tolimos ir nebūtinai dokumentiškai tikslios vaikystės ir paauglystės, t.y. iki to laiko, kai knygos autorius tarpo žinomas kaip literatas ir jo gyvenimas vis labiau darėsi viešas.

Skaitant, pajutau, jog visi šie užrašai – iš noro išsaugoti save ir savo atmintį. Iš noro, kad ji nesunyktų ir liktų bent jau čia, knygoje. O išsaugoti atmintį – tai beveik tas pats, kas išsaugoti praeitį.

Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau – gyventi, būti gyvam.“

Knyga nostalgiška, nuoširdi ir labai graži. M.Martinaitis į praeitį žvelgia tarsi į pasaką, kurią jam kažkas sekė, sekė, kol galiausiai ji vieną dieną baigėsi. Kada ta diena – neaišku. Aišku tik tiek, kad nuo tada praeitis su kiekvienu žingsniu darėsi vis tolimesnė ir vis gražesnė, o iškylantys prisiminimai bei įspūdžiai, mainėsi ir virto įsitikinimu, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas. Toks, kokio dabar nepatirsi, nepajusi ir neišgyvensi. M.Martinaitis šioje knygoje pasakoja apie kaimą, tėvus, papročius, daiktus, žmones, vietas. O taip pat ir daugelį kitų jam svarbių atminties skeveldrų – tai be galo vizualu – atrodo, ima jas su atodūsiu į rankas, apžiūri, prakalbina, prisijaukina, o tuomet guldo ant popieriaus ir palieka tarsi dovaną, kurios neįmanoma sumeluoti.

Kaip jau minėjau, tekstas labai gražus, artimas ir išgyventas. Ši knyga – tai nuostabi dovana sau, prikelianti praeitį ir kažkada išblėsusius prisiminimus naujam gyvenimui. Manau, jums turėtų patikti.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
222 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2010 m.
Kaina: ~28Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

kosmopolis„-Kažkur labai giliai, yra tvarka, – pasakė jis. – Modelis, kuris nori būti pastebėtas.
-Tai pastebėk jį.“

Jis – Erikas Pakeris, dvidešimt aštuonerių metų multimilijonierius finansininkas, turtus susikrovęs savo intelektualumo bei genialumo dėka. Jo žinioje viskas: ir 48 (!) kambarių butas (su akvariume plaukiojančiu rykliu), ir šarvuotas limuzinas (kuriame yra viskas nuo baro iki pisuaro, o daktaras sėkmingai atlieka kasdienius sveikatos patikrinimus), ir tuntas apsauginių, saugančių nuo žmogaus, norinčio jį nužudyti.

„Jis nežinojo, ko nori. O paskui suprato. Jis nori apsikirpti.“

Čia ir prasideda ta viena vienintelė diena, kuriai skirta visa ši knyga – jis sėdasi į limuziną ir važiuoja apsikirpti į kitą miesto pusę, o miestas, atrodo, tik ir stengiasi, kad ši kelionė truktų kuo ilgiau: visur milžiniški kamščiai susidarę dėl prezidento vizito, protestų ir riaušių, mirusios repo žvaigždės masinių laidotuvių ir begalės kitų neprognozuojamų įvykių.

Pradžioje dažnai apima jausmas, jog pagrindinis veikėjas egzistuoja mieste ir yra neatskiriama jo dalis, tačiau tuo pat metu jis lyg per žingsnį nuo tikrovės, kažkur toliau, kažkur ten, kur niekas jo negali pasiekti. Tačiau tai laikina, nes galiausiai tikrovė sugeba prasimušti pro jo kiautą – tuomet atstumas tarp jo ir miesto pradeda mažėti, kol galiausiai jo iš vis nebelieka ir jiedu tampa vienu neatskiriamu kūnu.

Sunku suvokti, kas tai per knyga – ji slepia savo tikrąjį veidą po skraiste, kartais leisdama suprasti, kad būtent ta skraistė ir yra tikrasis jos veidas. Knyga žaidžia su skaitytoju – painioja jį ir klaidina, tačiau tuo pat metu sugeba pavilioti ir patraukit. Tai savotiškas psichologinis žaidimas su savimi.

„Kodėl kažkas, o ne niekas? Kodėl muzika, o ne triukšmas?“

Kosmopolis – tik taip ir būtų galima pavadinti tokią knygą. Tokią vietą, kurioje viskas keičiasi kas kelios akimirkos. Tai veiksmo knyga, tačiau tuo pat metu – tai apmąstymų knyga. Aštraus proto ir pamišimo dvikova, dvikova su savimi.

Knyga labai vizuali, logiška ir nuosekli, skaitydamas ją puikiai sugebėjau viską įsivaizduoti ir todėl visai nenustebčiau, jeigu pagal ją būtų sukurtas filmas. O jausmas jį žiūrint turėtų būti panašus į jausmą patiriamą žiūrint filmą „Revolver“ – kažkas nepaprasto, nesuprasto, nesuvokiamo iki galo, kažkas trikdančio, bet tuo pat metu – viliojančio.

Knygą tikrai verta perskaityti. Tai labai savotiška ir labai delikati knyga. Ji nesikandžioja ir neprieštarauja, nėra kategoriška ar užsispyrusi – jai tiesiog patinka žaisti su skaitytoju ir ji tai daro tiek savo, tiek skaitytojo malonumui. Tai knyga miesto ritmu, tik miestas čia ne toks, kokius galima aplankyti Lietuvoje. Šios knygos miestas – Kosmopolis, kuriame viskas vyksta vienu metu.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Cosmopolis
Puslapiai:
205
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2006 (originalas – 2004 m.)
Kaina: ~4 Lt.

(c) veikiantis