Philippe Claudel – Šuns archipelagas

suns archipelagasŠi knyga nuo pat pradžių kuria keistą terpę. Tarsi kažkur matytą, girdėtą, jaustą. Tokią pažįstamą, tačiau tuo pačiu neleidžiančią prisiminti jos vardo. Ir tik po kurio laiko susivokiau, kad jau esu skaitęs kitą šio autoriaus knygą ir netgi ją aprašęs – „Brodeką“. O tuomet galai susisiejo ir supratau, kad nuotaika čia ta pati. Kad tai – autoriaus pėdsakai, nykstantys smėlyje. Kažkas jautraus, bet tuo pačiu aptraukto plėvele. Kažkas artimo, bet tuo pačiu archajiško, tarsi žvelgtum į kitą šimtmetį. Skaitant ne vieną kartą aplankė jausmas, kad šiam ūgliui reikia specialios dirvos, o tau niekaip nepavyksta prisiminti, kuriame savo pasaulio kampe galėtum jos rasti.

„Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekad nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akis niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.“

Knyga skaitosi greitai – pora vakarų ir baigta. O jeigu labai norite – užteks ir vieno. Ji nepataikauja skaitytojui, todėl čia nerasite vienadienio spindesio, ji labiau primena į amžinybę nusidriekiantį pilką dangų. Yra kokia yra ir viskas.

Knyga niekur neskuba ir su skaitytoju nesivaržo, todėl kartais leidžia jam save aplenkti ir nuspėti koks bus sekantis ėjimas. Bet svarbiausia, ji iš to nedaro jokios dramos. Teka toliau ir tiek. Leidžiasi apžiūrima, tarsi iš medžio pliauskos išdrožtas kampuotas veidas. Netikėtu kampu pasuktas jis primena tau tave patį ir tuo net šiek nugąsdina. Nutvilko. Tarsi už kelių metrų besišiepiantys šuns dantys. Nepaneigiama archipelago dalis.

„- O kam rūpi tiesa, pone Mokytojau? Į tiesą visiems nusispjaut! Jiems reikia jūsų galvos, ir jūs žinote, kodėl jos reikia – nes jus suėmus, atvarius čia, į akistatą su mergaite, jiems tarytum pažadama jūsų gražioji, tokia pilna galva – visiems tiems tuščiaviduriams kiaušams. Įsivaizduokite jų nusivylimą, jeigu ją iš jų atims! Ar esate kada bandęs atimti kaulą iš šuns, kuris pasigardžiuodamas jį graužia?“

Knyga filosofiška, nes ji – tai ne vien siužetas. Ji – dar ir tai, kas slepiasi po siužetu, po rūbais, po kiekvieno iš mūsų oda. Ji – dar ir tai, kieno rankose tas siužetas ir kokius žodžius tos rankos taria. Perskaitykite, niekur neskubėkite, sustinkite akimirkai tarsi lava, jau vėstanti, jau sudeginusi ir sunaikinusi gyvastį. O kai vėl atsimerksite, įkvėpkite ir eikite toliau, tikėdami pasauliu, vildamiesi, kad dar galima jį pakeisti ir kad šį kartą būtinai pradėsite nuo savęs.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
L’Archipel du chien
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: