Archyvas

Žymių archyvai: liudijimas

vaikystes salaTai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Claudel_Brodekas_VRSL2017.indd

Tai knyga, kurią skaičiau ilgiau negu planavau. Labai nedidelėmis dozėmis laviruodamas tarp kasdienybės grimasų. Nieko neužsirašinėdamas. Stengdamasis laikytis storos virvės, kurios abu galai bolavo tirštuose rūkuose. Tarp tų dviejų rūkų ir slinkau. Lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais. Puslapis po puslapio. Vis primindamas sau vieną žodį – „pasaka“. Nežinau, kodėl jis sekė paskui mane. O galbūt priešingai – galbūt tai aš sekiau paskui jį, o jis tik viliojo mane į priekį. Tačiau ta “pasaka“ įsispaudė taip giliai, kad nuo jos ir turiu pradėti, nes neturiu kitos išeities. Taigi, šis romanas – kaip pasaka. Liūdna. Apgaubta tamsos. Įžiebusi skaitytojui mažą žiburėlį tolumoje, kurio link ir veda visas skaitymo kelias. Užvertęs knygą supratau, kad tai daugiau nei romanas, kad jis peržengia savo ribas ir virsta gyvenimu. Tuo, kurio taip paprastai nesuklastosi, neužrašysi, nesukursi.

„Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Vertimas tikrai puikus. Net nepajutau, kaip į viską pradėjau žvelgti pro Brodeko akis. To, kuris matė įsižiebiantį karą, pakliuvo į nelaimėlių pusę, buvo paaukotas vardan kitų gerovės, nors ši tebuvo iliuzija. To, kuriam teko pereiti koncentracijos stovyklos žiaurumus, išgyventi, išplaukti, galiausiai grįžti į savąjį kaimą, į uždarą bendruomenę, į visų pamirštą užkampį. Ir, žinoma, to, kuriam teko paliudyti, kad laimingos minios nebūna.

Ši knyga – tai liudijimas. Išpažintis. Dienoraštis. Įtraukiantis ir apsukantis skaitytojui galvą. Autorius meistriškai žaidžia vaizdais, įvykiais, jausmais. Veria vieną paveikslą po kito ir kiekvienas iš jų gramzdina tave vis giliau, bet tu net nesiruoši šauktis pagalbos. Tu pasiduodi, lieki tylus ir ramus, negalintis atitraukti akių nuo žodžių, nes jie – daugiau negu žodžiai, daugiau negu nuodėmė ar išpažintis.

„Žodžiai randasi mano smegenyse kaip geležinės pjuvenos, pritrauktos magneto, o aš išlieju juos ant lapo, ir daugiau man niekas nerūpi. Jeigu mano pasakojimas panašus į bjaurų kūną, tai todėl, kad jis yra mano gyvenimo atvaizdas – gyvenimo, kurio aš neįstengiau suturėti ir kuris garma pasroviui.“

Prieš paimdamas šią knygą į rankas, įsivaizdavau ją visai kitaip. Nepaisant to, ji verta kiekvieno perskaityto puslapio. Negana to, ji verta, kad tie puslapiai būtų perskaityti ne vieną ir ne du kartus. Nes jie įsispaudžia. O tuomet tu dar ilgai juos nešiojiesi. Net skubėdamas iš vienos kasdienybės į kitą. Tai knyga, kurią drąsiai rekomenduoju. Atsivertę ją, įžengsite į pasaką, tik prisiminkite, kad ne visos jos gražios ir laimingos. Prisiminkite, kad žodis „pasaka“ kilęs nuo žodžio „pasakoti“. Būtent tai šiuo atveju ir gausite – pasakojimą, kurį prarysite net nemirktelėję. Tarsi žuvis masalą. O po to – viskas jau nebe jūsų rankose.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Le Rapport de Brodeck
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 278 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis