Archyvas

Žymių archyvai: pasaka

Claudel_Brodekas_VRSL2017.indd

Tai knyga, kurią skaičiau ilgiau negu planavau. Labai nedidelėmis dozėmis laviruodamas tarp kasdienybės grimasų. Nieko neužsirašinėdamas. Stengdamasis laikytis storos virvės, kurios abu galai bolavo tirštuose rūkuose. Tarp tų dviejų rūkų ir slinkau. Lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais. Puslapis po puslapio. Vis primindamas sau vieną žodį – „pasaka“. Nežinau, kodėl jis sekė paskui mane. O galbūt priešingai – galbūt tai aš sekiau paskui jį, o jis tik viliojo mane į priekį. Tačiau ta “pasaka“ įsispaudė taip giliai, kad nuo jos ir turiu pradėti, nes neturiu kitos išeities. Taigi, šis romanas – kaip pasaka. Liūdna. Apgaubta tamsos. Įžiebusi skaitytojui mažą žiburėlį tolumoje, kurio link ir veda visas skaitymo kelias. Užvertęs knygą supratau, kad tai daugiau nei romanas, kad jis peržengia savo ribas ir virsta gyvenimu. Tuo, kurio taip paprastai nesuklastosi, neužrašysi, nesukursi.

„Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Vertimas tikrai puikus. Net nepajutau, kaip į viską pradėjau žvelgti pro Brodeko akis. To, kuris matė įsižiebiantį karą, pakliuvo į nelaimėlių pusę, buvo paaukotas vardan kitų gerovės, nors ši tebuvo iliuzija. To, kuriam teko pereiti koncentracijos stovyklos žiaurumus, išgyventi, išplaukti, galiausiai grįžti į savąjį kaimą, į uždarą bendruomenę, į visų pamirštą užkampį. Ir, žinoma, to, kuriam teko paliudyti, kad laimingos minios nebūna.

Ši knyga – tai liudijimas. Išpažintis. Dienoraštis. Įtraukiantis ir apsukantis skaitytojui galvą. Autorius meistriškai žaidžia vaizdais, įvykiais, jausmais. Veria vieną paveikslą po kito ir kiekvienas iš jų gramzdina tave vis giliau, bet tu net nesiruoši šauktis pagalbos. Tu pasiduodi, lieki tylus ir ramus, negalintis atitraukti akių nuo žodžių, nes jie – daugiau negu žodžiai, daugiau negu nuodėmė ar išpažintis.

„Žodžiai randasi mano smegenyse kaip geležinės pjuvenos, pritrauktos magneto, o aš išlieju juos ant lapo, ir daugiau man niekas nerūpi. Jeigu mano pasakojimas panašus į bjaurų kūną, tai todėl, kad jis yra mano gyvenimo atvaizdas – gyvenimo, kurio aš neįstengiau suturėti ir kuris garma pasroviui.“

Prieš paimdamas šią knygą į rankas, įsivaizdavau ją visai kitaip. Nepaisant to, ji verta kiekvieno perskaityto puslapio. Negana to, ji verta, kad tie puslapiai būtų perskaityti ne vieną ir ne du kartus. Nes jie įsispaudžia. O tuomet tu dar ilgai juos nešiojiesi. Net skubėdamas iš vienos kasdienybės į kitą. Tai knyga, kurią drąsiai rekomenduoju. Atsivertę ją, įžengsite į pasaką, tik prisiminkite, kad ne visos jos gražios ir laimingos. Prisiminkite, kad žodis „pasaka“ kilęs nuo žodžio „pasakoti“. Būtent tai šiuo atveju ir gausite – pasakojimą, kurį prarysite net nemirktelėję. Tarsi žuvis masalą. O po to – viskas jau nebe jūsų rankose.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Le Rapport de Brodeck
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 278 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

klara-1Tai dar viena iš tų knygų, kurias dalina nemokamai arba vos už simbolinę kainą ir todėl, tai dar vienas kodėl. Šiuo atveju (priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos) autorė yra žinoma ir pakankamai aktyvi, todėl toks nuvertinimas kelia nemažai klausimų. O šie, savo ruožtu, visada yra teigiamas postūmis į priekį, nes tokia situacija verčia ieškoti atsakymų.

„Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir krutinti. Mat laimė kažkuom panaši į sensorinį šviesos jungiklį – šviesa neįsižiebia, jei nekrutini.“

Pradėjęs skaityti jau nuo pat pirmojo puslapio pajuntu raštingumą ir literatūrą. Ak, koks tai geras jausmas! Todėl ir skaityti kaip mat tampa smagu ir lengva, o tekstas slysta tarp dantų, po liežuviu, tirpsta, putoja, belieka nuryti ir sriūbtelėti dar.

Pasakojimas čia dėliojimas komikso (bande dessinée) principu – iš fragmentų, pastraipų, sakinių. Kitaip tariant, daugybės pažirusių detalių, kurios knygoje atsargiai guldomos viena prie kitos. Ši – nukreipia tavo žvilgsnį į vieną dėlionės kampą, o ši – jau visai į kitą. Ši – į trečią, o ši – grįžta prie pradžių. Tačiau svarbiausia, kad visos detalės kažkur tinka ir taip po truputį veriasi piešinys. Tiesa, kol kas jis dar sunkiai nuspėjamas, tačiau dėliojant neapleidžia ramybės jausmas. Tas jausmas, kad verta tęsti, nes viskas bus gerai, piešinys (o kartu – ir knyga) galiausiai tau atsivers.

„Klara sapnuoja, kad važiuoja traktoriumi, vairuoja, šokinėdama sudžiūvusių senų provėžų grioviais, traktoriaus kabinoje ankšta ir karšta, viskas dreba, tirta ir riaumoja, variklis krenkščia, kosėja, gurgia kurtinančiai garsiai. Klara visą naktį įsikibusi vairo.“

Kiek mistiška, kiek netikėta pasaka. Ne tiek pasaka, kiek gyvenimas. Mažo vabalėlio, slenkančio tavo žvilgsnio kraštu. Kažkur šone. Slenkančio lėtai, kol galiausiai jis sustoja, išskleidžia sparnus. Ar skrisi? – klausia kažkas. Skrisiu, – atsako jis, – tik pirma perskaitysiu šią pasaką, šį gyvenimą. Perskaitysiu. Parašysiu. Papasakosiu. Ką papasakosi? – klausia kažkas. Na, tuos šviesos ruožus pro langą dengiančias žaliuzes, – atsidūsta ir pakilęs nutolsta.

Tekstą skaityti gera. Jis minkštas. Saugus. Jis tarsi pilna pūkų oro pagalvė ant kurios neskauda nukristi. Kad ir kiek besiverstum, ji tave vis sugauna. Ir sugauna. Sugeria tarsi nešulį. Sustabdo nuo kieto pagrindo. Ir tau gera, nes minkšta, nes patogu, nes norisi čia gulėti ir gulėti. Kristi ir kristi.

Net visokie peiliai ir striptizo klubai teksto nepaverčia kietu ir kampuotu. Jis vis vien minkštas. Moteriškas. Poetiškas. Nuostabus!

Na, o pasiekus knygos pabaigą, skaitytojo laukia staigmena, nes autorė pradeda juoktis. Iš savęs. Iš rašymo apie rašymą. Iš to, kad įmanoma viskas. Juokiasi, nes tiki. Tiki, nes taip ir yra.

Trumpai tariant, tai romanas tarsi eilėraštis. Eilėraštis tarsi gyvenimas. Ir gyvenimas tarsi tu.

Dar labai žavu yra tai, kaip leidykla bando aprašyti šį romaną ant knygos nugarėlės. Kaip verčiasi kūliais. Neriasi iš kailio. Perskaičius knygą tampa aišku, kad ir kaip besistengsi, tiksliai aprašyti nepavyks. Nes knyga bus visai kitokia. Nes joje visko daug daugiau. Tai romanas, kurį visą reikia skaityti tarp eilučių. Tai romanas, kuriame pasislėpęs gyvena dar vienas romanas. Galbūt tai ir pakiša koją visiems nedrįstantiems jo atsiversti. Galbūt tai ir verčia leidyklą šį romaną dalinti dykai arba vos už simbolinę kainą. Galbūt tai ir yra ta proga, kurios dėka jis pateks į jūsų rankas? Plonas, švelnus ir lengvas tarsi plunksna. Papūsk ir jis nuskries nuo tavojo delno. Papūsk ir jo nebeliks. Papūsk ir nebesuprasi, buvo jis iš viso ar ne.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 151 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

 

Knygą nusipirkau perskaitęs Aistės apžvalgą. Tikėjausi kažko įdomaus ir neįprasto ir galiu teigti, jog mano lūkesčiai buvo pateisinti.

Taigi dar kartelį trumpai apie pačią knygą. Pagrindinis veikėjas (Peteris) nuo vaikystės pasižymi išskirtine fantazija, idėjomis bei kūrybiškumu, tačiau pats neturi jokių ambicijų tapti rašytoju. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Peteris nusprendžia savo idėjas parduoti tiems, kurie nori rašyti, tačiau neturi ką pasakyti. Po truputį jo klientų tinklas plečiasi, kol galiausiai pasklinda gandas, jog daugelio knygų idėjos yra vieno žmogaus darbas. Tuomet Peterio gyvybei iškyla rimtas pavojus ir dėl šios priežasties jis bėga, pasislepia bei pradeda rašyti savo memuarus.

„Kai bus parašyti mano memuarai, veikiausiai pasidarys kiek sunkiau mane nugalabyti. Vien gandas apie greitą jų pasirodymą didžiausiam narsuoliui galėtų atimti drąsą. Aš pasistengsiu, kad toks gandas būtų paskleistas.“

Šią knygą galima išskirti į dvi dalis: Peterio gyvenimą iki memuarų rašymo ir parašius memuarus. Tiesa, pastaroji dalis pakankamai trumpa, o kodėl – išsiaiškinkite patys 🙂

Tekstas paprastas, nuoširdus, nepretenzingas. Dėl to ir pats skaitymas čia tartum poilsis – iš skaitytojo nereikalaujama daug mąstyti ar galvoti, o tiesiog įsivaizduoti ir patikėti. Tai labai vizuali knyga ir skaitydamas ne kartą pagalvojau, jog pagal šią knygą sukurtas filmas tikrai turėtų būtų įdomus ir patraukiantis.

Tačiau, kad ir kokia įdomi bei pagauli būtų ši knyga, jos pabaiga keistoka. Siužeto linija į pabaigą darosi nuspėjama ir šiek tiek neišlaiko visoje knygoje užsiduoto tono. Atrodo visą laiką knyga buvo protingesnė už skaitytoją, o pabaigoje skaitytojas tampa protingesnis už knygą. Tai trikdo ir truputį išmuša iš vėžių, nes bent jau aš iš pabaigos tikėjausi kažko daugiau. Tačiau, nepaisant šio mažo nesklandumo, pats siužetas ir jo išpildymas tikrai verti dėmesio, nes skaitydamas net nepajunti kaip esi užkabinamas ir įtraukiamas į nesibaigiantį nuotykių labirintą.

Visgi, jei pagal šią knygą būtų kuriamas filmas, pastarojo pabaigą, manau, reiktų tinkamai modifikuoti. O jeigu kažkam atrodo, kad pabaigos modifikacija filme yra knygos siužeto sudarkymas, tai siūlau paskaityti ir pažiūrėti Fight Club‘ą, kuris mano manymu yra vienas iš geriausių kada nors sukurtų filmų. Pastarojo filmo pabaiga vienu esminiu aspektu visiškai skiriasi nuo knygos pabaigos, o Chuck Palahniuk (Fight Club knygos autorius) pažiūrėjęs filmą pripažino, jog pastarojo pabaiga geresnė nei knygos. Taigi tokių modifikacijų bijoti ir kratytis tikrai nereikėtų.

Didelis šios knygos pliusas yra dar ir tai, jog ji skaitosi labai lengvai ir nesiskubinant visą knygą galima perskaityti per porą vakarų ar popiečių. Manau tai pats tas norintiems tiesiog atsikvėpti ir pasimėgauti įdomia istorija. Knyga nėra sunki, žeidžianti ar šokiruojanti – tai tiesiog pagauli ir pažinimo džiaugsmą skatinanti knyga.

Skanaus 🙂

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Sirkusdirektorens Datter
Puslapiai:
200
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2007 (originalas – 2001 m.)
Kaina: ~12 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis