Jurga Vilpišauskaitė – Du miestai ir sala

du miestai ir salaŠi knyga – viena iš tų, kurių greičiausiai nebūčiau įsigijęs, jeigu būčiau, tiesiog taip, pamatęs knygyne. Net jeigu būčiau prie jos sustojęs ir trumpam atsivertęs. Net jeigu būčiau pagautas vieno ar kito puslapio ir šiek tiek užtrukęs. Tačiau bendradarbiaujant su leidyklomis, į knygų naujienas pradedi žiūrėti kiek kitu kampu. Visų pirma, galvoji ne „ar norėčiau tokią knygą turėti?“, bet „ar norėčiau perskaityti ją, susipažinti su ja, atkreipti į ją dėmesį?“. Kai pats turėjimo faktas nebegąsdina, perspektyva tampa platesnė, o smalsumas – labiau išreikštas. O tuomet jau ir palinksti prie knygos, kurią šiaip aplenktum. Palinksti žinodamas, kad bet kurią akimirką ji gali nustebinti. Lygiai taip – nuvilti. Žodžiu, pasuki ruletę ir nekantraudamas lauki, kur ji sustos.

Kalbant apie šią knygą, visų pirma į akį krinta jos pradžia, kuomet skaitytoją pasitinka trečiojo asmens parašyta įžanga. Tekstas apie būsimus tekstus. Reklama. Sutvirtinti turintis pamatas, kuris iš karto nuteikia įtartinai, nes pradedi nerimauti, kodėl jis čia ir ar be jo knyga būtų kitokia? O jeigu kitokia, tuomet kokia? Tokia reklama visada bado akis. Ir nesvarbu, ar ji būtų knygos pradžioje ar pabaigoje. Jos vieta – ant ketvirto viršelio. Tuo tarpu knygos vidus, mano manymu, turėtų likti išskirtinai autoriaus teritorija.

“Du miestai ir sala“ – tai pastebėjimų rinkinys. Apie Madridą, Niujorką ir Balį. Apie gyvenimą, kuris juose verda. Tai – trumpi to gyvenimo atspindžiai. Dažnam visiškai nepatirti, todėl puslapį po puslapio versti skatina paprasčiausias smalsumas. Noras sužinoti ir pažinti.

Autorė nėra pernelyg susireikšminusi, todėl to „aš“, ant kurio būtų galima paslysti, čia beveik nėra. Arba yra tiek, kad jis visai nekliudo. Ir tai puiku, nes į pirmą planą iškyla aplinka ir tai, ką nuvykęs į minimas vietas galėtų pamatyti kiekvienas. Tačiau „galėtų pamatyti“ ir „pamatys“ skiriasi. Čia ir yra šios knygos stiprybė. Stiprybė autorės, kuri ne tik pastebi, bet ir išskiria ją dominančias detales. Negana to, surenka jas visas į vieną vietą. Taigi, įspūdis skaitytoją pasiekia jau ne tik paruoštas ir patiektas ant stalo, bet ir sukramtytas, tad nieko nebereikia daryti – užtenka nuryti.

„Šalia sudomino skelbimas, kad reikia būti budriems, nes gatvėse ant galvų krenta blogai pritvirtinti kondicionieriai“

Ir nors dalis faktų bei pastebėjimų nėra kuo nors išskirtiniai ar itin įdomus, visi jie čia būtini tam, kad sukurtų bendrą atmosferą. Aplinkos, kurią, įsiskaitęs, pradedi justi ir pažinti. Kuri tave sudomina, nes nėra patirta. Kuri piešia save tavyje iš naujo.

Tai – laisvalaikio skaitiniai. Pramoginė, pažintinė literatūra. Visus šiuos trumpus pastebėjimus būtų galima išplėsti, tačiau tuomet jie netektų prasmės ir paskęstų bendrame teksto sraute. O tokie, valgomi mažomis porcijomis, pasotina daug labiau. Ši knyga iš tų, kurias po pusmečio ar net kelių mėnesių ir vėl galima skaityti iš naujo. Kaip niekada neskaitytas, tik nujaučiamas, nes tai – akimirksnio tekstai. Perskaitai, pajunti skonį ir pamiršti. Ar skaityti malonu? Taip. Tad kodėl gi ne?

Madridas čia persipina su Niujorku. Niujorkas – su Madridu. Po to į šią mozaiką įstoja Balis su visiškai savitu peizažu, tuo dar labiau pagyvindamas tekstą. Trys skirtingos kultūros, trys vienoje žemėje egzistuojantys pasauliai. Tik trys iš gausybės. Tik nuojauta to, kas slepiasi ir ką dar galima pažinti.

Ši knyga žadina ne tik smalsumą, bet ir pastabumą. O tuomet jau nebereikia Madrido nei Niujorko, užtenka Vilniaus ir Kauno, kur netrukus ir pats pradedi išskirti detales iš visumos. Pradedi suprasti iš ko susideda tave supanti pasaulio mėsa.

Trumpai tariant, knyga nustebino iš gerosios pusės. Nepaisant pradinio nerimo, viskas su ja gerai. Imkite ir skaitykite. Ir ne tik skaitykite. Tai viena iš tų knygų, kurias galima dovanoti, kai esi kupinas abejonės ir nesugalvoji, kas žmogui patiktų. Šiuo aspektu, ji panaši į A. Čekuolio knygas. Tik jeigu man leistų rinktis tarp Algimanto ir Jurgos, rinkčiausi pastarąją. Tą patį siūlau padaryti ir jums.

„Vos pradėjęs vaikščioti vaikas paliekamas kitų vaikų globai. Jis klajoja po kaimą ir daro, ką nori. Vaikas dažnai vadinamas idewa – dievu. Jis neatsako už savo veiksmus, o jo kūne veikia dievas.“

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 215 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Reklama
1 comment
  1. kzL said:

    Labai išsami ir gera apžvalga. Pritariu visoms įžvalgoms!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: