Archyvas

Žymių archyvai: Algimantas Čekuolis

du miestai ir salaŠi knyga – viena iš tų, kurių greičiausiai nebūčiau įsigijęs, jeigu būčiau, tiesiog taip, pamatęs knygyne. Net jeigu būčiau prie jos sustojęs ir trumpam atsivertęs. Net jeigu būčiau pagautas vieno ar kito puslapio ir šiek tiek užtrukęs. Tačiau bendradarbiaujant su leidyklomis, į knygų naujienas pradedi žiūrėti kiek kitu kampu. Visų pirma, galvoji ne „ar norėčiau tokią knygą turėti?“, bet „ar norėčiau perskaityti ją, susipažinti su ja, atkreipti į ją dėmesį?“. Kai pats turėjimo faktas nebegąsdina, perspektyva tampa platesnė, o smalsumas – labiau išreikštas. O tuomet jau ir palinksti prie knygos, kurią šiaip aplenktum. Palinksti žinodamas, kad bet kurią akimirką ji gali nustebinti. Lygiai taip – nuvilti. Žodžiu, pasuki ruletę ir nekantraudamas lauki, kur ji sustos.

Kalbant apie šią knygą, visų pirma į akį krinta jos pradžia, kuomet skaitytoją pasitinka trečiojo asmens parašyta įžanga. Tekstas apie būsimus tekstus. Reklama. Sutvirtinti turintis pamatas, kuris iš karto nuteikia įtartinai, nes pradedi nerimauti, kodėl jis čia ir ar be jo knyga būtų kitokia? O jeigu kitokia, tuomet kokia? Tokia reklama visada bado akis. Ir nesvarbu, ar ji būtų knygos pradžioje ar pabaigoje. Jos vieta – ant ketvirto viršelio. Tuo tarpu knygos vidus, mano manymu, turėtų likti išskirtinai autoriaus teritorija.

“Du miestai ir sala“ – tai pastebėjimų rinkinys. Apie Madridą, Niujorką ir Balį. Apie gyvenimą, kuris juose verda. Tai – trumpi to gyvenimo atspindžiai. Dažnam visiškai nepatirti, todėl puslapį po puslapio versti skatina paprasčiausias smalsumas. Noras sužinoti ir pažinti.

Autorė nėra pernelyg susireikšminusi, todėl to „aš“, ant kurio būtų galima paslysti, čia beveik nėra. Arba yra tiek, kad jis visai nekliudo. Ir tai puiku, nes į pirmą planą iškyla aplinka ir tai, ką nuvykęs į minimas vietas galėtų pamatyti kiekvienas. Tačiau „galėtų pamatyti“ ir „pamatys“ skiriasi. Čia ir yra šios knygos stiprybė. Stiprybė autorės, kuri ne tik pastebi, bet ir išskiria ją dominančias detales. Negana to, surenka jas visas į vieną vietą. Taigi, įspūdis skaitytoją pasiekia jau ne tik paruoštas ir patiektas ant stalo, bet ir sukramtytas, tad nieko nebereikia daryti – užtenka nuryti.

„Šalia sudomino skelbimas, kad reikia būti budriems, nes gatvėse ant galvų krenta blogai pritvirtinti kondicionieriai“

Ir nors dalis faktų bei pastebėjimų nėra kuo nors išskirtiniai ar itin įdomus, visi jie čia būtini tam, kad sukurtų bendrą atmosferą. Aplinkos, kurią, įsiskaitęs, pradedi justi ir pažinti. Kuri tave sudomina, nes nėra patirta. Kuri piešia save tavyje iš naujo.

Tai – laisvalaikio skaitiniai. Pramoginė, pažintinė literatūra. Visus šiuos trumpus pastebėjimus būtų galima išplėsti, tačiau tuomet jie netektų prasmės ir paskęstų bendrame teksto sraute. O tokie, valgomi mažomis porcijomis, pasotina daug labiau. Ši knyga iš tų, kurias po pusmečio ar net kelių mėnesių ir vėl galima skaityti iš naujo. Kaip niekada neskaitytas, tik nujaučiamas, nes tai – akimirksnio tekstai. Perskaitai, pajunti skonį ir pamiršti. Ar skaityti malonu? Taip. Tad kodėl gi ne?

Madridas čia persipina su Niujorku. Niujorkas – su Madridu. Po to į šią mozaiką įstoja Balis su visiškai savitu peizažu, tuo dar labiau pagyvindamas tekstą. Trys skirtingos kultūros, trys vienoje žemėje egzistuojantys pasauliai. Tik trys iš gausybės. Tik nuojauta to, kas slepiasi ir ką dar galima pažinti.

Ši knyga žadina ne tik smalsumą, bet ir pastabumą. O tuomet jau nebereikia Madrido nei Niujorko, užtenka Vilniaus ir Kauno, kur netrukus ir pats pradedi išskirti detales iš visumos. Pradedi suprasti iš ko susideda tave supanti pasaulio mėsa.

Trumpai tariant, knyga nustebino iš gerosios pusės. Nepaisant pradinio nerimo, viskas su ja gerai. Imkite ir skaitykite. Ir ne tik skaitykite. Tai viena iš tų knygų, kurias galima dovanoti, kai esi kupinas abejonės ir nesugalvoji, kas žmogui patiktų. Šiuo aspektu, ji panaši į A. Čekuolio knygas. Tik jeigu man leistų rinktis tarp Algimanto ir Jurgos, rinkčiausi pastarąją. Tą patį siūlau padaryti ir jums.

„Vos pradėjęs vaikščioti vaikas paliekamas kitų vaikų globai. Jis klajoja po kaimą ir daro, ką nori. Vaikas dažnai vadinamas idewa – dievu. Jis neatsako už savo veiksmus, o jo kūne veikia dievas.“

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 215 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

faktai ir sypsenosŠią knygą gavau dovanų. Taip pat ir pats esu pirkęs A. Čekuolio knygą kaip dovaną. Žodžiu, knyga turi savo nišą, kurioje puikiai jaučiasi. Tačiau kol ji neatsidūrė mano lentynoje, tol apie joje esančius tekstus žinojau tik tiek, kiek visuomenė žino apie A. Čekuolį. Vardas kalbėjo už knygą. Tačiau tam, kad ją atsiversčiau reikėjo daugiau negu tik žinoti. Reikėjo ją turėti.

Galiausiai, ji pateko į mano rankas. Ir ką? Skaityti smagu ir gera. Tai – trumpi žurnalistiniai tekstai. Priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos, paruošti pagal tinkamą receptą, tinkamo žmogaus. Darna iš karto jaučiasi.

Tekstai apglėbia visą pluoštą temų – nuo Žalgirio mūšio iki moterų ir vyrų vietos visuomenėje, nuo užsienio šalių kultūrų iki bendros pasaulio perspektyvos. O šalia visos šios mišrainės – dar ir paties autoriaus prisiminimai iš tų laikų, kai dirbo gidu.

Skaityti tikrai įdomu. Dar įdomiau, žinant, kad aprašomi daiktai, reiškiniai ir įvykiai – tikri ir apčiuopiami, o ne tik vaizduotės vaisius. Tad skaitydamas ne tik patiri skaitymo malonumą, bet ir sužinai kažką naudingo apie tave supantį, supusį ir supsiantį pasaulį. O tai – tikrai vertinga, nes daugelis knygoje minimų dalykų aprašyti itin aiškiai ir suprantamai, ir kitur jų tokių nerasi. Tad tai ne tik patiekalas pasisotinti, bet ir žingeidumui patenkinti. Žodžiu, visai kaip skelbia knygos pavadinimas – faktai ir šypsenos.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir net prabangūs kostiumai turi siūles. O pro siūles visada kas nors šviečia. Tad susipažinus su autoriumi, antrojoje knygos pusėje ir man pradėjo šviesti. Ganėtinai keisti dalykai. O ypatingai temose, kur autorius kalba apie moteris.

„Biologija lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje, pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.“

Citata, žinoma, iš konteksto ir galėtų atrodyti – kas čia tokio, tačiau pro skyles šviečia. Ir kai autorius nusigręžia nuo savo politologinių temų ir imasi vyrų ir moterų, galima pastebėti, jog moterys nejučiomis stumiamos į antrąjį planą. Tai mažų mažiausiai keista, nes savo tekstuose A. Čekuolis dažniausiai stengiasi laikytis vidurio ir daugiau apžvelgti nei teigti, tačiau moterų klausimu, puslapis po puslapio, pradeda ryškėti tam tikras vienpusiškumas. Ir nors tekstas keičia tekstą, o skaitytojui lyg ir pačiam paliekama spręsti kurioje jis pusėje, nesunku pamatyti į kur linksta pats autorius.

„Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir mažiau apsiskaitę.“

Po tokio sakinio, moters vietoje, knygą tikriausiai užversčiau ir nebeskaityčiau. Bet vėlgi, gali būti, kad tai – tik sakinys iš konteksto ir nieko čia tokio. Kitaip tariant, moksliniais tyrimais pagrįsta. Bet ar tikrai nieko tokio? O ypač, turint omeny, kad knygos pabaigoje aprašydamas savo nuotykius iš kelionių, kuriose dirbo gidu, autorius rašo apie kolektyvą, kurį sudarė „beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios balsingos“. Ne vienoje vietoje jos įvardinamos kaip „bobikės“ arba „ponios bobikės“. Nežinau kaip kitiems, bet man visa tai – siūlės. Ir pro jas tikrai šviečia.

Kitas akcentas, kurį pastebėjau, yra tai, kad kalbėdamas apie įvairiausias šalis ir įvykius, autorius dažnai praleidžia Lietuvą, o tiksliau – retai ją teprisimena. O juk prie daugelio temų tikrai būtų galima pasakyti daugiau negu tik tokius sakinius:

„Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik visuotinis, mes jo nepastebime – kaip oro.“

Reziumuojant, knyga įdomi ir, manau, naudinga, tačiau kitos autoriaus knygos pirkti nesinori. Dovanoti taip pat. Nors, jeigu gaučiau dovanų, perskaityčiau. Nes įdomu, ar šviesa sklinda tik pro šio kostiumo, pro šios knygos siūles, ar tai paties autoriaus siluetas skylėtas kaip sūris.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 272 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis