Danutė Kalinauskaitė – Skersvėjų namai

Turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti, nes įsigijęs tik paguldyčiau į lentyną ir ten jos beviltiškai turėtų laukti savo eilės.

Daugelis jų ir laukia, nužvelgia mane praeinantį savo klausiamais žvilgsniais. Suprask, gal jau? Deja, stumtis pro tą popieriuje šlamantį mišką nėra taip lengva. Vis kažkoks paukštis ar žvėries siluetas pagauna tavo dėmesį ir mišką palieka fone.

Mišką, bet tuo pačiu ir neišsipildymo jausmą, kuriam numaldyti nešiojuosi galvoje sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti. O kai kas nors klausia, ko norėčiau dovanų viena ar kita proga, aš jau žinau. Esu konkretus ir praktiškas.

Tokiu būdu mano lentynoje atsirado ir Skersvėjų namai. Nepaisant to, ji vis vien savo eilės turėjo laukti dar bent tris mėnesius, o po to dar bent porą mėnesių savo eilės laukė ši apžvalga. Taigi, įskaitant nedidelius plyšius, apie šią knygą rašau praėjus beveik pusmečiui nuo jos atsidūrimo pas mane. Ir tai, sakyčiau, niekuo nestebina.

Priešingai negu tekstas – įsiskaitai ir nebegali paleisti. Nors atrodytų, kas čia tokio. Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys epizodai. O ir pagardinti tuo, ką turi visi – druska ir pipirais. Tačiau viskas taip dera tarpusavyje, kad “niekuo neišsiskiriantis“ greitai virsta “sunkiai pakartojamu“. Skaitai ir skanu. Netgi labai. O vietomis – netgi labiausiai. Ir ypatingai, kai siūlo galai susieina ne apmąstymuose, o siužete.

„Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą.“

Tekstai įtikina ir yra itin gyvi. Vizualūs. Daiktiški. Tarsi žiūrėtum į skruzdžių koloniją pro padidinamąjį stiklą. Tik ta skruzdžių kolonija – žmonės, gyvenantys šalia tavęs. Kartais kitoje, o kartais – net ir šioje sienos pusėje. Ir stebint tuos žmones anksčiau ar vėliau kyla noras juos paliesti. Anksčiau ar vėliau nustoji varžytis ir leidi sau tai. Lieti juos, glostai. Stebi akimirkoje įšalusius gyvenimo atspindžius, daiktus, skersvėjus.

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena.“

Ši knyga – tai žmonių gyvenimai. Atrodo, kas čia tokio. Atrodo, jie juk greičiausiai net netikri. Bet skaitai ir veriasi spalvos. Tikras menas parašyti žmogų su visomis jo duotybėmis, kad jis neatrodytų pilkas ir tuo pačiu netikras. Menas, kuriuo džiaugiesi ir mėgaujiesi.

Viskas spalvota ir labai apčiuopiama. Tarsi būtų ne Lego, o Lego Duplo. Ryšku. Nepaneigiama. Maišai detales, jungi tarpusavyje, šypsaisi ir žinai – netrukus jos tave kažkuo nustebins. Ir nustebina. Nes visose istorijose gyvena lūžis. Tarsi pažadas, kad jas visas galima ir todėl jos visos anksčiau ar vėliau bus išardytos. O tada viskas prasidės iš naujo. Dar ir dar kartą.

Tuo tarpu pats skaitymas  (matyt, atkartojantis išorinį ritmą) buvo dvejopas. Beatodairiškai neriant, bet tuoj pat keliant galvą aukštyn. Neriant, bet nepaneriant. Kylant aukštyn, bet taip ir neleidžiant kūnui iškilti. Laikas pjaustė pyragą, o man beliko jį valgyti ir įprasti nebeprašyti antro gabaliuko, nes tas pirmasis – visada paskutinis ir niekada jo nepakartosi. Todėl mėgaukis čia ir dabar. Nes jis skanus. Nes jis vienintelis. Nes jo, kaip ir tavęs, greitai jau nebebus.

„Beržas ir drebulės šlama taip, kaip jis išmoko girdėti gyvendamas saloje, – ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 173 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

Jurga Vilpišauskaitė – Du miestai ir sala

Ši knyga – viena iš tų, kurių greičiausiai nebūčiau įsigijęs, jeigu būčiau, tiesiog taip, pamatęs knygyne. Net jeigu būčiau prie jos sustojęs ir trumpam atsivertęs. Net jeigu būčiau pagautas vieno ar kito puslapio ir šiek tiek užtrukęs. Tačiau bendradarbiaujant su leidyklomis, į knygų naujienas pradedi žiūrėti kiek kitu kampu. Visų pirma, galvoji ne „ar norėčiau tokią knygą turėti?“, bet „ar norėčiau perskaityti ją, susipažinti su ja, atkreipti į ją dėmesį?“. Kai pats turėjimo faktas nebegąsdina, perspektyva tampa platesnė, o smalsumas – labiau išreikštas. O tuomet jau ir palinksti prie knygos, kurią šiaip aplenktum. Palinksti žinodamas, kad bet kurią akimirką ji gali nustebinti. Lygiai taip – nuvilti. Žodžiu, pasuki ruletę ir nekantraudamas lauki, kur ji sustos.

Kalbant apie šią knygą, visų pirma į akį krinta jos pradžia, kuomet skaitytoją pasitinka trečiojo asmens parašyta įžanga. Tekstas apie būsimus tekstus. Reklama. Sutvirtinti turintis pamatas, kuris iš karto nuteikia įtartinai, nes pradedi nerimauti, kodėl jis čia ir ar be jo knyga būtų kitokia? O jeigu kitokia, tuomet kokia? Tokia reklama visada bado akis. Ir nesvarbu, ar ji būtų knygos pradžioje ar pabaigoje. Jos vieta – ant ketvirto viršelio. Tuo tarpu knygos vidus, mano manymu, turėtų likti išskirtinai autoriaus teritorija.

“Du miestai ir sala“ – tai pastebėjimų rinkinys. Apie Madridą, Niujorką ir Balį. Apie gyvenimą, kuris juose verda. Tai – trumpi to gyvenimo atspindžiai. Dažnam visiškai nepatirti, todėl puslapį po puslapio versti skatina paprasčiausias smalsumas. Noras sužinoti ir pažinti.

Autorė nėra pernelyg susireikšminusi, todėl to „aš“, ant kurio būtų galima paslysti, čia beveik nėra. Arba yra tiek, kad jis visai nekliudo. Ir tai puiku, nes į pirmą planą iškyla aplinka ir tai, ką nuvykęs į minimas vietas galėtų pamatyti kiekvienas. Tačiau „galėtų pamatyti“ ir „pamatys“ skiriasi. Čia ir yra šios knygos stiprybė. Stiprybė autorės, kuri ne tik pastebi, bet ir išskiria ją dominančias detales. Negana to, surenka jas visas į vieną vietą. Taigi, įspūdis skaitytoją pasiekia jau ne tik paruoštas ir patiektas ant stalo, bet ir sukramtytas, tad nieko nebereikia daryti – užtenka nuryti.

„Šalia sudomino skelbimas, kad reikia būti budriems, nes gatvėse ant galvų krenta blogai pritvirtinti kondicionieriai“

Ir nors dalis faktų bei pastebėjimų nėra kuo nors išskirtiniai ar itin įdomus, visi jie čia būtini tam, kad sukurtų bendrą atmosferą. Aplinkos, kurią, įsiskaitęs, pradedi justi ir pažinti. Kuri tave sudomina, nes nėra patirta. Kuri piešia save tavyje iš naujo.

Tai – laisvalaikio skaitiniai. Pramoginė, pažintinė literatūra. Visus šiuos trumpus pastebėjimus būtų galima išplėsti, tačiau tuomet jie netektų prasmės ir paskęstų bendrame teksto sraute. O tokie, valgomi mažomis porcijomis, pasotina daug labiau. Ši knyga iš tų, kurias po pusmečio ar net kelių mėnesių ir vėl galima skaityti iš naujo. Kaip niekada neskaitytas, tik nujaučiamas, nes tai – akimirksnio tekstai. Perskaitai, pajunti skonį ir pamiršti. Ar skaityti malonu? Taip. Tad kodėl gi ne?

Madridas čia persipina su Niujorku. Niujorkas – su Madridu. Po to į šią mozaiką įstoja Balis su visiškai savitu peizažu, tuo dar labiau pagyvindamas tekstą. Trys skirtingos kultūros, trys vienoje žemėje egzistuojantys pasauliai. Tik trys iš gausybės. Tik nuojauta to, kas slepiasi ir ką dar galima pažinti.

Ši knyga žadina ne tik smalsumą, bet ir pastabumą. O tuomet jau nebereikia Madrido nei Niujorko, užtenka Vilniaus ir Kauno, kur netrukus ir pats pradedi išskirti detales iš visumos. Pradedi suprasti iš ko susideda tave supanti pasaulio mėsa.

Trumpai tariant, knyga nustebino iš gerosios pusės. Nepaisant pradinio nerimo, viskas su ja gerai. Imkite ir skaitykite. Ir ne tik skaitykite. Tai viena iš tų knygų, kurias galima dovanoti, kai esi kupinas abejonės ir nesugalvoji, kas žmogui patiktų. Šiuo aspektu, ji panaši į A. Čekuolio knygas. Tik jeigu man leistų rinktis tarp Algimanto ir Jurgos, rinkčiausi pastarąją. Tą patį siūlau padaryti ir jums.

„Vos pradėjęs vaikščioti vaikas paliekamas kitų vaikų globai. Jis klajoja po kaimą ir daro, ką nori. Vaikas dažnai vadinamas idewa – dievu. Jis neatsako už savo veiksmus, o jo kūne veikia dievas.“

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 215 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Sandra Bernotaitė – Katė, kurios reikėjo

Pradėdamas skaityti naują autorių, nežinau, kas ir kaip, kur ir su kuo, kam ir kodėl, todėl kiekvieną kartą laukia intriga. O ypač, jeigu autorė – debiutuojanti lietuvė. Sakau, debiutuojanti, nors tai – jau antroji Sandros Bernotaitės knyga. Pirmoji buvo išleista 2010 metais laimėjus PK (pirmųjų knygų serijos) konkursą skelbtą Rašytojų sąjungos leidyklos. Tos knygos skaityti neteko, o apie pastarąją sužinojau per tinklalapį grafomanija.com, kuriame autorė rašo apie rašymą ir kitus su tuo susijusius dalykus. Kas neskaitė, tikrai rekomenduoju. Jeigu „prilips“, turėsite nemažai įdomaus skaitymo. Jeigu ne, tai ne.

„Katė, kurios reikėjo“ išleista pačios autorės įkurtos leidyklos „Jovaro tiltai“. Taigi, savilaida. Tačiau šiais laikais, tai visiškai nieko nereiškia. Tad neturėdamas jokių išankstinių nuostatų, vien tik baltą sąžinės lapą, imu ir skaitau.

Knygos siužetas sukasi aplink bibliotekininkę, kuri palaidoja mamą ir nori nenori turi pradėti gyventi iš naujo. Tai pilka pelė, kurios gyvenimas – tikra painiava ir nuo šios ji negali pabėgti, ją reikia spręsti. Tačiau tai nėra lengva, kai aplink pilna gniuždančių, dusinančiu ir skaudinančių trikdžių.

Perskaitęs vos kelis puslapius pajuntu, kad tai – lietuviška knyga. Ir tai visai nesusiję su autorės tautybe ar tuo, kad ji rašo lietuviškai. Tai – sunkiai pagrindžiamas jausmas. Galbūt pasireiškiantis tuo (bet tai tik samprotavimai), kad labai lengva įsivaizduoti visą tai vykstant šalia, kažkur už sienos, panosėje. Lengva įsivaizduoti, pajusti. Tą tekstą. Nuogą, paskerstą ir paklotą po kojomis. Nežinau kodėl, bet tik taip ir norisi jį apibūdinti – lietuviškas.

Viskas persunkta neviltimi ir bejėgyste. Tai siutina ir todėl norisi skaityti, su kiekvienu puslapiu tikintis, kad viskas pasikeis, kad pumpuras sprogs, o užtvanka pralūš. Tačiau kiekvienas skyrius spaudžia smegenis vis labiau. Nejučia įsitempi ir nuoširdžiai pradedi nekęsti to, kas vyksta. Užuojauta jau nebeveikia kaip tramdomieji ir greitai norisi šaukti ant veikėjos, tikrąja šių žodžių prasme. Norisi išspręsti ją čia ir dabar. Tačiau autorė turi kitų tikslų ir lėtai pjauna odą. Lėtai, lėtai. Kad skaudėtų. Kad suprastum ką gi tai reiškia. Tikriausiai todėl, visą knygos skaitymą man geriausiai apibūdina ši citata:

„Žinai, man visą laiką, kol su tavim dirbau, rankos niežėjo. Va imt ir papurtyt tave gerai, kad atsipeikėtum! Mūsų su tavim negalima vienoj patalpoj uždaryti, aš tave pasmaugčiau!“

Tiksliau ir nepasakysi. Visą laiką skaitant niežėjo rankos. Imt ir papurtyti tą knygą, tą Virgą, tą tekstą, kad atsipeikėtų! Ar tai reiškia, kad tekstas veikia? Tikrai taip. Ar norisi, kad tekstas veiktų būtent taip? Nežinau, bet patirtis įdomi.

„Nemanyk, kad tai meilė, sako katė. Nemanyk, kad gali mane turėti. Ne tu mane – aš tave turiu. Ne aš tau – tu man tarnausi. Ne tu mane – aš tave prižiūrėsiu ir saugosiu.“

Knygą skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi ir ar iš viso baigiasi. Kur veda tas nevilties kelias. Autorei nieko neprikiši dėl veikėjų, siužeto ar bendros knygos konstrukcijos. Visi galai, kaip sakoma, sueina ir nelieka kabliukų. Tekstas taip pat gražus, radau daug įdomių, nedažnai vartojamų ir kiek primirštų žodžių, kurie čia puikiai atgimsta. Bet… Kažkodėl gerklėje stovi tas “bet“ ir niekur nenori trauktis.

Galima sakyti, kad autorė įgyvendino trečiajame knygos viršelyje atskleistą savo sumanymą:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?

Įgyvendino netgi su kaupu. Ir vis tik. Perskaičius sunku pamiršti tą pyktį. Kita vertus, galbūt tai tik aš, vienas iš galimų skaitymo ir suvokimo būdų. Nenorintis taikytis su tekstu ir vaizdiniais, iškylančiais prieš akis.

Apibendrinant, visa knyga – tai paieškos. Teisingo atsakymo. Tik beskaitant, pamiršau koks buvo klausimas. Gali būti, kad ir veikėja pamiršo. Gali būti, kad klausimas net nebuvo ištartas. Gali būti… kiekvienam teks nuspręsti savarankiškai.

Nors dabar jau beveik suprantu. Ši knyga – tai katė, kurios reikėjo. Tik ne visiems. Ir ne visada.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Jovaro tiltai
Metai: 2013 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis